„Įsivaizduokite, kokie mes būtume, jeigu viskas būtų lengva, paprasta, pasiekiama ranka. Jeigu truputį pasitreniruoji ir jau turi aukso medalį. Jeigu po kelių treniruočių tu jau olimpinis čempionas. Kiek mes tai tada vertintume ir kokią vertę visa tai turėtų?“ – LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ svarsto Lietuvos olimpietė, bėgikė Modesta Justė Morauskaitė.
Tekstą pradėkime nuo to, kad būna dienų, kai iš lovos išlipi ne ta koja. Neturi jėgų mąstyti, sunku priversti kūną judėti, aplinka erzina ir esi tiesiog toks riedantis, kaip sakė katinas Garfildas, nervų kamuolys. Panašiai viskas dėliojosi antradienio rytą, kai teko ir budėti prie sporto naujienų srauto, ir vykti į biurą S. Konarskio gatvėje. Diena ilga, o vakare dar universiteto užsiėmimai iki 20 valandos. Rašau naujienas, nespėju, o kur dar pasiruošimas „Čempionų pietų“ pokalbiui. Taip, taip – sporto žurnalistai labai dažnai bėgioja ir mintyse, ir realybėje, todėl chaoso neišvengsi.
Galiausiai pasitinku Modestą, LRT fotografas Justinas surengia fotosesiją ir sėdame kalbėtis. 1, 2, 3 ir pokalbis baigiasi. Nuotaika jau nuostabi, veide šypsena, o saulė šviečia tikrai ryškiau. Grįžęs į kabinetą kolegoms iškart ištariu: „Buvo labai gerai, pasaka!“ Sporto žurnalistika susijusi ne tik su skaičiais, rekordais, užimtomis vietomis ir skandalingomis bei „klikus“ atnešančiomis naujienomis. Ji pirmiausia susijusi su žmonėmis, jų istorijomis ir vertybėmis... Lyrinio nukrypimo pabaiga, dabar prie esmės.
M. Morauskaitė po 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių grįžo sportuoti į Lietuvą ir suvienijo jėgas su treneriu Martu Skrabuliu. Nauja pradžia, naujas karjeros puslapis bei naujos patirtys iškart leido žvilgtelėti į ateitį, tačiau praeities šešėlis, sekęs nuo Europos čempionato Romoje, paleisti, deja, nenorėjo.
Romoje praėjusių metų birželio pradžioje, prieš pat startą pirmenybėse, M. Morauskaitei ištino kelis, tai lėmė ne tokį pasirodymą, kokio buvo norėta. Laikas bėgo, o ši problema vis pasikartodavo, sportininkė susidurdavo ne tik su kelio tinimu, bet ir skausmu. Tyrimai šios traumos priežasčių neatskleisdavo, todėl susidariusi situacija vis labiau gilindavo psichologinę duobę.
„Iš esmės visas žiemos sezonas, netgi pradedant nuo periodo po olimpinių žaidynių... Per šį laikotarpį buvo atliekama begalė įvairiausių tyrimų, kad galėtume išsiaiškinti, kas ten per velniava yra su tuo mano keliu. Pirmą kartą jis ištino dar Europos čempionate Romoje, nors iki tol nebuvo jokių požymių ar skausmų.
Visa žiema buvo absoliučioje nežinomybėje. Jaučiausi tarsi užstrigusi vienoje vietoje, nes visi tyrimų rezultatai visiškai nieko nepasakydavo. Sulig kiekvienu tyrimu būdavo viltis, kad dabar pajudėsime į priekį iš minusinio taško, bet netrukus paaiškėdavo, kad vis giliau ir giliau krentame į duobę. Atrodė, kad net nebeįmanoma atrasti, kas čia yra“, – emocingai šio gyvenimo laikotarpio išgyvenimais dalijasi bėgikė.
Vis dėlto, nepaisydama tokių sunkumų, M. Morauskaitė nepraleido lengvosios atletikos žiemos sezono ir per jį iškovojo ne vieną pergalę. Po atletės kojomis krito Lietuvos 300 metrų bėgimo uždarose patalpose rekordas (37,62 sek.), ji tapo šalies čempione 400 m distancijoje bei mišrioje 4 po 400 m estafetėje.
Lengvaatletė taip pat buvo iškovojusi kelialapį į Europos uždarųjų patalpų čempionatą, tačiau jame nepasirodė būtent dėl kelio skausmų. Galiausiai buvo priimtas sprendimas – atlikti kelio operaciją. Po jos M. Morauskaitės veidą vėl puošia plati šypsena.
„Dėka pasišventusių žmonių, kuriems rūpi sportas, rūpi atletai, pavyko išlipti iš duobės. Be galo ačiū treneriui Martui Skrabuliui, kuris niekada nepasidavė, visada savais kanalais ieškojo būdų, ką padaryti, kad galėtume toliau bandyti nuversti kalnus, gerinti rekordus. Ačiū ir mano sporto klubui „Cosma“, mano širdies draugui Ernestui Leskauskui, lengvosios atletikos federacijai, kurie dėjo visas pastangas (šypsosi).
Galiausiai buvo atlikta kelio sinovito operacija. Būtent tai [uždegimas] nulėmė visus tuos tinimus. Dabar mane jau pasiekė galutiniai rezultatai, nes per operaciją buvo paimta ir biopsija, kad būtų išsiaiškinta, ar nėra kokių pakitimų. Dabar jau žinome, kad jokių ligų nėra, esu visiškai sveika, galiu vykdyti reabilitaciją. Aš grįšiu. Kaip ir visada, grįšiu (šypseną veide praturtina užtikrintumas balse)“, – sako M. Morauskaitė.
„Pamirštame būti čia ir dabar“
Lengvaatletė bėgimo takelį tiesiog uždegė 2022 m., kai net puse sekundės pagerino Agnei Šerkšnienei priklausiusį Lietuvos 400 m bėgimo rekordą (50,49 sek.). Šis pasiekimas pratęsė nuostabią atkarpą, nes prieš tai po jos kojomis buvo kritęs ir uždarųjų patalpų 400 m rekordas (51.63 sek.). Vis dėlto ten, kur yra balta, kada nors bus ir juoda – M. Morauskaitę pasivijo traumos ir galiausiai ji buvo priversta pradėti net 10 mėnesių trukusią pertrauką nuo aktyvaus sporto.
Grįžimą 2023 metais vainikavo plati šypsena planetos pirmenybėse Budapešte, kuriose M. Morauskaitė pasiekė pusfinalį ir užėmė 24-ą vietą. Vėliau pakilimų ir nuosmukių taip pat būta, bet galiausiai 2024 metais olimpinių žaidynių durys Paryžiuje prasivėrė. M. Morauskaitė tikina, kad įvairūs sunkumai ir aukšti barjerai leidžia suprasti, kad šiame be galo greitai bėgančiame gyvenime būtina vertinti ir mažiausius dalykus.
„Tokiomis akimirkomis tik dar labiau suprantu, kad be proto myliu sportą ir lengvąją atletiką. Tai yra ne pirmas atvejis, kai man tenka grįžti po traumos, todėl išmokau džiaugtis net ir mažiausiais pasiekimais. Negalvoju, kaip bėgsiu, kaip bėgti kuo greičiau, nes mąstau apie tai, ką apskritai šiandien galiu padaryti.
Galvoju ir apie tai, kad man šią akimirką nebeskauda, kad galiu atsikelti ir negalvoti, kaip tą koją padėti, kaip tada skaudės, kaip tada ji ištins. Psichologinis palengvėjimas duoda nežmoniškai didelę motyvaciją grįžti. Aš žinau, kad dabar padarėme viską ir mano kelis dabar yra sveikas. Grįžimas yra tik laiko klausimas, o kad aš grįšiu – faktas. Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad esu sveika“, – džiaugsmingai dėsto M. Morauskaitė.
Pasak jos, šiuolaikinėje kasdienybėje žmonės yra linkę arba nugrimzti į praeitį, arba svajoti apie ateitį – būti čia ir dabar tampa retenybe. Remdamasi savo patirtimi ji taip pat priduria, kad būtent traumos ir likimo pastatytos kliūtys priverčia sustoti ir pasimėgauti gyvenimu.
„Su drauge kalbėjau, kad mes arba labai greitai nugrimztame į praeitį ir galvojame, kaip buvo gerai, kaip kažką turėjome, arba nukeliame save į ateitį ir jau svarstome, kaip čia viskas bus. Pamirštame būti čia ir dabar, pažvelgti į tai, kas čia yra. Turime veikti su tuo, kas yra čia ir dabar. Įvairios traumos tave ir sugrąžina į realybę, tada pradedi suprasti, kad iš tikrųjų turi šiek tiek sustoti. Traumos juk yra ne veltui. Jos liepia sustoti, pasimėgauti gyvenimu, mažais dalykas ir suprasti, kad aplinkui yra daug daugiau nei tik sportas“, – samprotauja olimpietė.
Ji taip pat siunčia žinią tiems, kurie susiduria su įvairiais sunkumais, išbandymais ir svarsto, ar tęsti pradėtą kelionę, ar galbūt viską mesti, nebesistengti.
„Mums niekas neduoda tokių iššūkių, kurių negalime priimti ar įveikti. Kiekvienas iššūkis, barjeras, sunkus įvykis mus formuoja kaip asmenybes, lipdo mūsų charakterius, požiūrį (padaro pauzę). Įsivaizduokite, kokie būtume, jeigu viskas būtų lengva, paprasta, pasiekiama ranka. Jeigu truputį pasitreniruoji ir jau turi aukso medalį. Jeigu po kelių treniruočių tu jau olimpinis čempionas. Kiek mes tai tada vertintume ir kokią vertę visa tai turėtų?
Visi sunkumai ir nesėkmės, gilios duobės ir negandos suteikia tokiems dalykams vertę, saldumą bei malonumą. Viskas yra tik laiko klausimas, todėl reikia suvokti, kad niekas niekada nebus padėta ant lėkštutės, kad dėl visko gyvenime turi kovoti, į viską kabintis nagais ir dantimis. Jeigu to nori, tai niekas ir nesutrukdys pasiekti svajonių“, – tai pakeldama, tai nuleisdama balsą mintimis dalijasi M. Morauskaitė.
„To nepatyrus – sunku suprasti“
Pagrindinė lengvaatletės rungtis yra 400 m bėgimas. Ši distancija lengvosios atletikos padangėje yra viena sudėtingiausių, nes reikalauja ir greičio, ir ištvermės. 400 m bėgimas yra laikomas ilguoju sprintu, todėl bėgdami sportininkai patiria stiprų pieno rūgšties kaupimąsi raumenyse – deguonies tiekimas tampa ribotas. Pasakodama apie tai, kas lieka už kadro, M. Morauskaitė pabrėžia, kad po varžybų bėgimo ar treniruočių neretai viskas sproginėja.
„Paprastam žmogui visa tai suprasti sunku. Tas jausmas, kai skauda absoliučiai viską nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų, yra išskirtinis. Ne sportininkui tai sunku suvokti, nes jis nėra to patyręs. Tai sunku perteikti. Na, įsivaizduokite kitą dieną po be galo smagaus vakarėlio, kai sunku galvą pakelti nuo pagalvės, kai trūksta miego, kai saulė pernelyg ryškiai šviečia. Tokios yra pirmosios 10 minučių po labai sunkios treniruotės arba 400 m bėgimo varžybose. Akyse sproginėja, galvoje sproginėja, viskas sukasi, netgi pykina... Tenka ir iki šiukšliadėžės nubėgti, būna, net nespėji. Tai galėtų būti toks palyginimas, toks pavyzdys. To nepatyrus sunku suprasti“, – žaismingai pasakoja bėgikė.
Vis dėlto ji priduria, kad tokios akimirkos nėra jokia kančia, nes šį kelią pasirinko pats atletas. Jo juk niekas nevertė, niekas jam neįrodinėjo. Jeigu tai būtų kančia, ar atletas kitą dieną trykštų begaliniu noru grįžti į takelį? M. Morauskaitė patvirtina, kad galiausiai didžiajame sporte laimi ne blogos mintys, o euforija.
„Kalbant apie 400 m bėgimo specifines treniruotes, tai tikrai galvoje iškyla labai daug klausimų. Verda vidinės dvikovos. Kam? Kodėl? Už ką? Vis dėlto, kai pabaigi tą treniruotę, kai praeina šiek tiek laiko, supranti, kodėl visa tai darai. Tada prisimeni varžybų akimirkas, olimpinių žaidynių momentus ir supranti, kad dėl to viskas yra daroma.
Šiaip tai yra labai daug sunkių treniruočių, per kurias būna labai sunku perlipti per save. Kiekvieną kartą turi atiduoti ne 99, o 101 procentą savęs. Labai retai būna taip, kad į treniruotę ateini maksimaliai motyvuotas. Visi galvoja ir klausia, iš kur tiek motyvacijos. Čia ne motyvacijos, čia disciplinos klausimas. Jis yra visur gyvenime. Motyvacija yra tas dalykas, kuris mus atveda kažkur, bet kai pasidaro sunku, tai ta motyvacija labai greitai išblėsta ir lieka tik disciplina. Ji veda į priekį.
Tą akimirką, kai būna taip sunku, atrodo, kad viskas, nebenoriu. Visgi netrukus atsigauni, su treneriu sumuši delnais ir pagalvoji, kad buvo gera treniruotė, o rytoj reikės kartoti. Ta euforija laimi, leidžia vėl ir vėl suprasti, kad myli didįjį sportą“, – įkvepiančiai dėsto M. Morauskaitė.
2024-aisiais ji nusprendė grįžti sportuoti ir karjerą tęsti Lietuvoje. Tėvynėje ji jėgas suvienijo su treneriu M. Skrabuliu ir lengvosios atletikos klubu „Cosma“, kuriame sportuoti su didele kompanija yra kur kas smagiau negu vienai.
„Sportuoti grupėje yra visiškai kitokia patirtis. Labai daug metų treniravausi su ispanų treneriu Valensijoje. Visada grįžusi į Lietuvą dirbdavau viena, neturėdavau jokios grupės, kuri sportuotų šalia. Kai mano gyvenime atsirado Ernestas, tai jis palaikydavo ir padėdavo, bet iš esmės viską darydavau viena.
Po 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių pakeičiau trenerį, grįžau į Lietuvą ir prisijungiau prie nuostabios M. Skrabulio grupės. Galiu pasakyti, kad emocinė būklė visiškai pasikeitė, tapo daug lengviau kentėti treniruotėse, nes matai, kad kenčia visi. Kur kas smagiau ištverti tą sunkią treniruotę. Visa komandos dinamika yra be galo smagus dalykas. Atėjęs į treniruotę pagalvoji, kad jeigu būtum vienas, tai būtų sunkiau susikaupti, galbūt kelis pakartojimus nusuktum, bet sportuojant komandoje taip nėra, nes visi visus be galo stipriai palaikome“, – sako ji.
Labai dėkinga ji jaučiasi ir savo širdies draugui E. Leskauskui, kuris palaiko ir tada, kai gera, ir tada, kai itin sunku.
„Paauglystėje jis taip pat sportavo lengvąją atletiką, bėgiodavo sprintą, todėl puikiai supranta mane, kaip aš jaučiuosi. Yra itin gera dėl to, kad mes turime bendrų interesų, pomėgių. Tada, kai man be galo sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, jis padeda ir leidžia išlikti. Gera turėti tokį žmogų šalia, kuris visada atranda žodžius. Kartais netgi ir tų žodžių nereikia. Mus jungiantis sportas leidžia tapti tik stipresniems“, – priduria lengvaatletė.
Po sėkmingos kelio operacijos M. Morauskaitė tikisi sklandžios reabilitacijos ir pozityvaus grįžimo į bėgimo takelį. Žinoma, svarbiausia neskubėti ir viską vertinti šaltu protu, kad tam tikri sprendimai nebūtų priimti pernelyg anksti.
„Svarbiausia nepaskubėti. Man jau atrodo, kad neskauda, atrodo, galėčiau net rytoj bėgti. Viską darysime tvarkingai, iš eilės. Tikslaus plano nėra, nes į situaciją žiūrėsime kiekvieną dieną. Kol kas darau tik bazinius raumenų tonuso palaikymo pratimus. Žinoma, tai tik 10 minučių pasivartymas ant žemės, bet vertinu net ir tai. Taip po truputį ir bandysime grįžti į takelį“, – apibendrina M. Morauskaitė.
