„Kartais žaidėjoms yra labai sunku turėti kažkokį žodį <...>. Tu turi kovoti dėl savo teisių, kovoti, kad nebūtum žeminama per treniruotes, kad nesityčiotų iš tavęs. Nes kai kurie treneriai nesupranta, kad taip negalima daryti“, – interviu LRT metu atviravo triskart geriausia Lietuvos futbolininke išrinkta Liucija Vaitukaitytė.
Savęs be futbolo kamuolio nemenanti lietuvė šiuo metu rungtyniauja „Como“ klube Italijoje, o savo legionierės kelią iš Dusetų kilusi futbolininkė pradėjo dar 2018-aisiais, kai persikėlė į Ispaniją ir prisijungė prie „Zaragoza“ klubo. Deja, jame debiutuoti nepavyko dėl biurokratinių dalykų, tad dar tais pačiais metais saugė išvyko į Tenerifės „Granadilla“, vėliau išbandė jėgas „Sevilla“ ekipoje, o savo kelionę Ispanijoje, bent jau kol kas, užbaigė žaisdama Santandero klubo „Racing“ gretose.
„Pirmose treniruotėse būdavo kosmosas, nes jose viskas vyko labai greitai, – šypsenos neslėpdama dalijosi L. Vaitukaitytė. – Bet labai greitai įpratau, nes turėjau viską, ko reikia, kad galėčiau žaisti tame lygyje.“
Po trejų Ispanijoje praleistų metų futbolininkė pakeitė karjeros kryptį ir išvyko į Italiją, kurioje debiutavo atstovaudama „Pomigliano“ klubui, po metų persikėlė į „Parma“ ekipą, o nuo 2023-iųjų triskart geriausia šalies futbolininke (2020, 2021 ir 2023 metais) išrinkta L. Vaitukaitytė rungtyniauja „Como“ gretose.
„Man labiau patinka, kai komanda bando protingai žaisti, o ne tiesiog lyg akis išdegusi lėkti, bėgti, spausti, spirti kamuolį. Būtent taip buvo Ispanijoje – treneris rėkia: „Bėk, ko tu čia dar galvoji.“ Nors tu matai, kad nespėsi ir galbūt būtų protingiau zoną gintis, bet jiems nesvarbu. Pasirodė toks begalviškas futbolas, man labiau prie širdies, kai yra noras laikyti kamuolį, organizuoti atakas ir turėti idėją, kaip žaisti. To Italijoje yra daug“, – šypteldama ispaniško ir itališko futbolo skirtumus aptarė L. Vaitukaitytė.
Atviraudama su LRT Lietuvos moterų rinktinės narė pripažino karčią tiesą – nepaisant įspūdingų patirčių, profesionalios futbolininkės karjera turi daug tiek vidinių, tiek išorinių iššūkių, iš kurių vienas – darbas su paprasto žmogiškumo stokojančiais treneriais ir vadovais.
„Kai matai, kad treneris tavimi netiki, tuomet ir tau pačiai pradeda trūkti motyvacijos, nes žinai, kad nežaisi, – kylančiais sunkumais dalijosi saugė. – Atrodo, gali treniruotėje stebuklus daryti, bet vis tiek nežaisi, nes treneris jau yra priėmęs sprendimą.
<...> Moterų futbolo treneriai nėra aukščiausio lygio, nors pats klubas gali būti aukščiausiame divizione. Čia gal pinigai mažesni, būkime atviri, todėl sunku geresnių specialistų pritraukti, kad jie ateitų treniruoti moterų, nes mažesnė karjera, mažesni pinigai, ne visi nori. Išeina, kad mažesni klubai pasisamdo trenerius iš ketvirtos vyrų lygos, kurie niekada netreniravę moterų, o tas treniravimas skiriasi. Tokiais atvejais būna labai sunku. O klubo atstovai, kurie dauguma dažniausiai irgi būna vyrai, visada palaikys trenerį.
Tokiu atveju žaidėjoms yra labai sunku turėti kažkokį žodį <...>. Tu turi kovoti dėl savo teisių, kovoti, kad nebūtum žeminama per treniruotes, kad nesityčiotų iš tavęs. Nes kai kurie treneriai nesupranta, kad taip negalima daryti.
Pavyzdžiui, sužaidi blogas rungtynes ir sporto direktorius ateina, apsikabina bei penkis duoda tik toms žaidėjoms, kurios gerai žaidė, o tas, kurios blogai sužaidė, akivaizdžiai ignoruoja. Tiesiog pasižiūri ir nueina. <...> Kol tu gerai žaidi, kol tu esi svarbi komandai, tol tavimi rūpinsis, su tavimi visi gražiai kalbės. Kai tik gausi traumą ar kažkas tau atsitiks, kai tu tampi nesvarbi arba prastai sužaidi, niekam tu nebeįdomi. Pavyzdžiui, tau tampa sunkiau ir gydymą gauti. Mažai žmogiškumo.“
LRT pokalbis su L. Vaitukaityte – apie nuo vaikystės lydintį futbolą, žmogiškumo stokojančius ir žaidėjomis netikinčius trenerius ir vadovus, planą B, pasitikėjimą savimi ir ateities tikslus.
– Pradėkime nuo pradžių. Kaip jūsų gyvenime atsirado futbolas?
– Neprisimenu, kaip jis atsirado mano gyvenime. Atrodo, kad visąlaik žaidžiu (juokiasi). Tikrai, kiek save prisimenu, atrodo, kad visada žaidžiu futbolą. Taip yra galbūt dėl to, kad tėtis visada mane į stadioną vesdavosi, prie namų turime aikštelę – ten žaisdavo visi iš miestelio suėję žmonės, todėl ir aš ten visada būdavau. Visą laiką labai patikdavo, labai norėdavau. Tėtis irgi norėdavo, kad žaisčiau, brolis žaidė, sesė žaidė, draugai visi žaidė. Nebuvo net klausimo nežaisti futbolo.
– Ar sesė ir brolis dar žaidžia futbolą?
– Jie pažaidžia, brolis žaidė Sekmadienio futbolo lygoje ir šiemet turbūt žais, o sesė toje pačioje aikštelėje su tais pačiais draugais dar pažaidžia. Bet dėl savęs.
– Ar maža įsivaizdavote, kad būsite čia, kur esate dabar?
– Kai buvau labai maža, tai ne, bet kai pradėjau bręsti, pradėjau galvoti, kad noriu žaisti profesionaliai, kad nebenoriu ilgai Lietuvoje žaisti, kad man reikia išvažiuoti, dar kažką pasiekti. Tada jau atsirado tokia svajonė. Bet kad įsivaizduočiau – nelabai net ir žinojau, kaip tai atrodo, nežinojau, kas tai yra būti profesionaliu futbolininku. Tiesiog žinojau, kad noriu žaisti profesionaliai, žinojau, kad tai įmanoma ir kad reikia pabandyti.
– Ar nebuvo baisu žengti žingsnį profesionalaus futbolo link? Tai nėra užtikrintas dalykas – atrodo, viena trauma ir viskas gali subyrėti. Plius, išvažiuoti į užsienį jaunam žmogui...
– Nebuvo lengva. Buvo ir baisu šiek tiek. Bijodavau ir į treniruotes eiti, jaudindavausi, kalba dar svetima. Išvažiuoti buvo sunku, bet kai labai norėjau, tai toks labiau nekantrumas buvo, o ne baimė. Bet, aišku, jau išvažiavus buvo sunku.
– Sunku tikriausiai ir psichologiškai, ir fiziškai?
– Fiziškai – taip, nes vis tiek treniruotės daug intensyvesnės, viskas greičiau. Pirmose treniruotėse būdavo kosmosas, nes jose viskas vyko labai greitai. Bet labai greitai įpratau, nes aš turėjau viską, ko reikia, kad galėčiau žaisti tame lygyje.
O psichologiškai – kadangi pirmus puse metų negalėjau žaisti rungtynių, nes dokumentai nesuvaikščiojo, tai tik treniruotis galėjau. Buvo keistas jausmas – atvažiavau, kaip ir tapau profesionale futbolininke, bet žaisti negaliu. Buvau 17 metų, kadangi mokyklos nelankiau, tai dokumentai užstrigo būtent dėl jos, net ne dėl futbolo. Ir viskas, turėjau puse metų tik treniruotis.
Bet tuo labai džiaugiuosi, nes lygis buvo kitas. Ir tada psichologiškai nebuvo labai sunku – tik treniruotės, tai mažiau jaudulio. O vėliau taip – kai pradėjau sėdėti ant suolo, kitose komandose negaudavau žaidybinio laiko, vis tiek atsirado spaudimas, kad aš čia turiu žaisti. Tuo metu gal nesupratau, kad yra normalu jaunai žaidėjai nežaisti ir sėdėti ant suolo, nesupratau, kad man tik prieš akis viskas. Dabar jau tai suprantu, o tada buvo toks didelis spaudimas. Bet jau subrendau.
– Ar tėvai palaikė sprendimą vykti žaisti į užsienį?
– Jie abu – ir mama, ir tėtis, norėjo, kad gaučiau tai, ko noriu. Jie mane palaikė ir labai padėjo. Mamai jaudulio buvo, bet pabrėžė: „Ko tu nori, mes viskuo tau padėsime, tu tik norėk.“ Manau, kad jie jaudinosi, bet savo jaudulį perlipo ir nebuvo taip, kad jaudinuosi, tai tu niekur nevažiuok, sėdėk šalia manęs, ir viskas. Tėvų pagalba vis tiek stumia į priekį.
– Jūsų tėtis viename interviu sakė, kad nežino, iš kur atsirado jūsų futbolo technika, puikus žaidimo skaitymas, aikštės matymas ir panašiai. Ar pati galite paaiškinti, iš kur visa tai susirinkote?
– Tai turbūt paprasčiausias paaiškinimas yra toks: kuo anksčiau pradedi žaisti, tuo tu geresnis esi. Kaip sakoma – jauną medį lenk. Labai daug žaidėme kieme be taisyklių, tai galbūt ta technika tikrai dėl to atsirado. Aš ir pati viena eidavau spardyti, namuose vis žongliruoti norėdavau išmokti, naujus pratimus.
Nežinau, turbūt tiesiog dėl žaidimo kieme atsirado technika. O kiti aspektai – aikštės matymas ar žaidimo supratimas – tiesiog kažkiek yra ir įgimta, man taip atrodo. Nelabai gali išmokti matyti aikštę, nežinau pratimų, kuriuos treneris tau galėtų duoti, kuriais išmoktum matyti aikštę arba kad turėtum žaidimo viziją. Tiesiog turi arba ne. Bet, be abejo, padeda, jei žaidi nuo mažens.
Keista šiaip, nes aš labai daug laiko iki pat išvažiavimo į užsienį žaidžiau mažoje aikštelėje. Žaidžiau A lygoje, bet treniruotėse mes niekada nežaisdavome didžiojo futbolo, visada žaisdavome penki prieš penkis, jei žaisdavome septyni prieš septynis – čia jau būdavo, kad labai daug žmonių atėjo į treniruotę. Na, bent jau mūsų Dusetose. Keista, nes aš iki pat dabar, būdama 24 metų, jaučiu, kad esu tas žmogus, kuris žaidžia mažąjį futbolą. Kai man reikia iš toli smūgiuoti į vartus, aš nesmūgiuoju, nors visi rėkia, kad taip daryčiau.
– Keista, kad dar nepavyko iki galo pereiti į didįjį futbolą?
– Aš dabar žaidžiu didįjį futbolą ir moku tai daryti, bet tai pasijaučia tam tikrais momentais – nesmūgiuoju iš toli ar nedarau ilgo perdavimo. Labai retai jį sugalvoju padaryti. Bet aš apie tai negalvoju – tiesiog kai pasižiūri į save iš šono, pagalvoji, kodėl aš taip elgiuosi aikštėje. Tada ieškau atsakymo ir susimąstau – taip, galbūt todėl, kad visi tie svarbiausi metai praėjo be to – be smūgiavimo iš toli į vartus, be ilgų perdavimų. Tai yra vienas iš galimų atsakymų.
– Iš jūsų minčių susidaro įspūdis, kad daug laiko skiriate savianalizei?
– Neįmanoma kitaip, reikia. Klausimų kyla savaime – jeigu nori tobulėti, nori kažką geriau daryti. Jeigu matau, kad per rungtynes kažką blogai padariau, tada, aišku, galvoju – kaip man pasikeisti, kaip pagerinti tą aspektą. O kad jį pagerintum, turi žinoti, kodėl taip nutinka. Tokia savianalizė ir būna. Didžiausias dalykas, ką galiu padaryti, tai aikštėje kiekvienoje treniruotėje, kiekvienose rungtynėse sąmoningai kuo geriau atlikti veiksmus.
– Dažnai kalbėdami apie itin gerus sportininkų pasirodymus vadiname juos talentingais. Bet kiek iš tiesų yra to talento ir kiek – darbo?
– Talento tikrai turiu – jei jo neturėčiau, nebūčiau užsienyje. Nes būkime biedni, bet teisingi ir atviri – iš Lietuvos išvažiuoti yra labai sunku. Lietuvos futbolo mokykla šią dieną, ypač moterų futbolo, yra labai žemo lygio. Nenoriu per daug kritikuoti, bet aš išvis užaugau kieme – turėjau tik kelis trenerius ir apskritai protarpiais tie treneriai buvo. Tėtis yra mano didžiausias treneris, kuris neturi jokio futbolo išsilavinimo. O užsienyje yra kitaip.
Iš Lietuvos yra sunku išvažiuoti be talento, bet be darbo irgi neišvažiuosi. Turi labai norėti, turi labai daug dirbti. Aš, pavyzdžiui, fizinių savybių, kad žaisčiau tokiame lygyje, neturėjau savaime. Man reikėjo daug dirbti, kad dabar nesėdėčiau ant suolo ir galėčiau žaisti ir išbėgioti visas 90 minučių. Prieš kokius 3–4 metus, kai tik išvažiavau, kokia silpna buvau. Ir dabar nesu fiziškai pati stipriausia, iš prigimties nesu fiziškai stipri, bet kur aš buvau anksčiau ir kur aš esu dabar, tai labai patobulėjau. Šiuo atveju yra ne talentas, o tiesiog darbas (šypteli).
– Ar kada susimąstėte, kur būtumėte dabar, jei nebūtumėte atradusi futbolo?
– Jeigu ne futbolas – neįsivaizduoju. Sunku pasakyti, ką aš būčiau veikusi. Kažką vis tiek būčiau sportavusi. Bet dar yra tas aspektas, kad futbolas, žaidimas ir treniruočių lankymas ir važinėjimas į rungtynes, buvimas komandoje suformuoja tave kaip žmogų. Kažkaip esu tokia, kokia esu, todėl, kad nuo mažens žaidžiu futbolą.
– Į Italiją išvykote 2021 metais – ar prisimenate patirtį, pirmą debiutą, pirmas rungtynes?
– Mano pirmas kontraktas Italijoje nebuvo pati didžiausia sėkmė, nes išvažiavau į klubą, kuris šiek tiek atsilikęs buvo nuo visų kitų. Ten buvo smagu, žaidžiau pirmas rungtynes, bet jų net neprisimenu. Tais metais man kiekvienos rungtynės buvo kaip pirmos, nes turėjau įrodyti, kad galiu žaisti, trenerę labai griežtą turėjau. Buvo nauja patirtis iš Ispanijos išvažiavus, nes ten daug ant suolo sėdėjau, labai blogai sekėsi. Tai šiek tiek kirto per galvą. Kai išvažiavau į Italiją, šiek tiek lygis žemesnis ir šiaip kitoks futbolas – gal labiau man tinkantis futbolas.
– Kaip skyrėsi itališkas futbolas nuo ispaniškojo?
– Didžiausias skirtumas yra tempas, nes Ispanijoje man atrodė, kad ten žaidžiame labai greitai. Bet galbūt man taip atrodė, nes aš buvau lėta (juokiasi). Bet dabar kartais įsijungiu pasižiūrėti pirmą Ispanijos divizioną, tai taip, ten labai greitai viskas vyksta ir mažiau yra taktikos. Italijoje jau nuo seno yra mokykla, kurioje labai gilinamasi į taktiką. Galbūt lėčiau kamuolys juda, lėčiau žmonės bėgioja, bet labai daug taktinio judėjimo vyksta. Galbūt tuo skiriasi Ispanijos ir Italijos futbolas. Ispanijoje greitai juda žaidėjos ir mažiau mąstymo yra, mažiau taktinių dalykų. Aš neatsimenu, kad Ispanijoje mes treniruotėse tiek dėmesio skirtume taktiniams dalykams, kur kas turi būti, kur mes turime bėgti, ką turime padaryti. Nebūdavo to tiek.
– Tas taktikos aspektas labiau prie širdies?
– Man labiau patinka, kai komanda bando protingai žaisti, o ne tiesiog lyg akis išdegusi lėkti, bėgti, spausti, spirti kamuolį. Būtent taip buvo Ispanijoje – treneris rėkia: „Bėk, ko tu čia dar galvoji.“ Nors tu matai, kad nespėsi ir galbūt būtų protingiau zoną gintis, jiems nesvarbu. Pasirodė toks begalviškas futbolas, man labiau prie širdies, kai yra noras laikyti kamuolį, organizuoti atakas ir turėti idėją, kaip žaisti. To Italijoje yra daug.
– Kaip atrodo konkurencija dėl vietos aikštėje žaidžiant tokiame lygyje?
– Jos yra, bet kaip ir apsipratau su tuo. Tai yra normalu, dabar jau suprantu, kad čia yra darbo dalis. Kai atvažiavau jauna, bijojau tos konkurencijos, dabar nebebijau. Darau, ką galiu, o treneris priima sprendimą. Nuo manęs priklauso treniruotės, kuriose atiduodu visą save, per rungtynes noriu kuo geriau sužaisti. O jau po to, kokį treneris priima sprendimą, tokį jis priima.
Bet su žaidėjomis, bent jau šitoje komandoje, konkurencija yra, bet ji labiau aikštėje, o už jos ribų mes esame draugės. Labai smagu, kai visos esame subrendusios ir suprantame, kad čia tik darbas, mes žaidžiame, nes mylime futbolą, o ta dalis, kur tu žaisi ar ne, yra trenerio sprendimas. Ir aš suprantu, kad kita žaidėja nebus kalta, kad aš nežaidžiu. Yra, kaip yra, visos su tuo susitaiko.
– Tikriausiai per jau nemažą karjeros geografiją teko susidurti su įvairiais treneriais, kurių sprendimų kartais nesupranti, su kuriais sunku dirbti arba su kuriais tiesiog nesukuri ryšio. Ar teko tai patirti?
– Žinoma. Labai matyti, jeigu treneris tavimi netiki, labai tai jaučiasi. Kai matai, kad treneris tavimi netiki, ir tau pačiai pradeda trūkti motyvacijos, nes žinai, kad nežaisi. Atrodo, gali treniruotėje stebuklus daryti, bet vis tiek nežaisi, nes treneris jau yra priėmęs sprendimą.
Kai buvau jauna, vis galvodavau, kaip čia taip gali būti, kaip man išsikovoti vietą per treniruotes. Yra tokių trenerių, kurie pasirenka žmones dėl kažkokių jų savybių, ir viskas. Ne visi treneriai taip daro, kai kurie treneriai žiūri ir į treniruotes – jei kita už tave geriau atrodo treniruotėse, tai ji ir žais, o gal kitą savaitgalį tu žaisi, nes tu geriau per treniruotes atrodei. Bet bent jau mano patirtis, kad dauguma trenerių nusprendžia ir pasirenka pagal savybes, pagal žaidėjų charakteristikas. Ispanijoje buvo ir skaudu, ir nesuprasdavau, kodėl.
„Tu turi kovoti dėl savo teisių, kovoti, kad nebūtum žeminama per treniruotes, kad nesityčiotų iš tavęs“, – dalijosi L. Vaitukaitytė.
Italijoje irgi turėjau tokių trenerių, kai ryšio su juo nebūdavo ne tik man, bet ir visiems kitiems ir visa komanda juo skundžiasi. Moterų futbolo treneriai nėra aukščiausio lygio, nors pats klubas gali būti aukščiausiame divizione. Čia gal pinigai mažesni, būkime atviri, todėl sunku geresnių specialistų pritraukti, kad jie ateitų treniruoti moterų, nes mažesnė karjera, mažesni pinigai, ne visi nori. Išeina, kad mažesni klubai pasisamdo trenerius iš ketvirtos vyrų lygos, kurie niekada netreniravę moterų, o tas treniravimas skiriasi. Tokiais atvejais būna labai sunku. O klubo atstovai, kurie dauguma dažniausiai irgi būna vyrai, visada palaikys trenerį.
Tokiu atveju žaidėjoms yra labai sunku turėti kažkokį žodį, nebent kapitonė gali kažką pasakyti, bet ir tai... Tu turi kovoti dėl savo teisių, kovoti, kad nebūtum žeminama per treniruotes, kad nesityčiotų iš tavęs. Nes kai kurie treneriai nesupranta, kad taip negalima daryti.
– Prieš kelias savaites Lietuvoje nugriaudėjo skandalas dėl moterų krepšinio rinktinės trenerio elgesio su žaidėjomis. Ar teko kažką panašaus patirti jums?
– Man pačiai, kad tektų patirti kažką tokio... Tokių priekabiavimų ne, bet kai pietuose gyvenu, galbūt šiaip apskritai to kontakto yra daugiau. Bet čia irgi kultūros dalykas. O kur yra kultūra, kur nebe ir kur ta riba, kartais yra sunku pasakyti. Bet vis tiek gali jausti kaip žmogus, ar čia prie manęs priekabiauja, ar čia tiesiog treneris taip elgiasi, nes toks yra. Jeigu blogai jaučiuosi, tai pasakau.
Šiuo metu, jeigu reiktų palyginti su Ispanija, viskas yra gerai, bet tikrai nėra tobula. Manau, toks yra sporto pasaulis, kur susirenka labai emocingi žmonės ir yra nelengva kartais su jais susitarti, nes dažnai visi siekia sau naudos – visur taip yra, ne tik sporte. Reikia tiesiog mokėti už save pakovoti ir nenusileisti.
Dažnai nėra dialogo. Jeigu esi žaidėja, tavo nuomonė dažnai nebus išklausyta, taip yra. Treneris, sporto direktorius – jie priima sprendimus ir mes čia ateiname žaisti futbolo. Ir sako: „Kai būsi trenerė, galėsi sakyti, kad čia yra kažkas negerai.“
Pavyzdžiui, sužaidi blogas rungtynes ir sporto direktorius ateina, apsikabina ir penkis duoda tik toms žaidėjoms, kurios gerai žaidė, o tas, kurios blogai sužaidė, akivaizdžiai ignoruoja. Tiesiog pasižiūri ir nueina. Tokia situacija iliustruoja tai, ką turiu omeny, kai sakau, kad toks yra sporto pasaulis. Kol tu gerai žaidi, kol tu esi svarbi komandai, tol tavimi rūpinsis, su tavimi visi gražiai kalbės. Kai tik gausi traumą ar kažkas tau atsitiks, kai tu tampi nesvarbi arba prastai sužaidi, niekam tu nebeįdomi. Pavyzdžiui, tau tampa sunkiau ir gydymą gauti. Mažai žmogiškumo.
– Turėtų būti beprotiškai sunku psichologiškai, kai pati supranti, kad prastai žaidei, o dar tokį elgesį turi išgyventi...
– Taip, prastai sužaidi, o dar tavo pačios komanda tavęs nepalaiko (ironiškai šypteli). Pati komanda tai ne – žaidėjos kitaip elgiasi, bet Ispanijoj tai ir žaidėjos taip darydavo. Ispanijoje išvis buvo beprotiška – jeigu prastai sužaidi, net draugės nebesikalba. Man keista būdavo, juk čia tik futbolas.
Bent jau Italijoje, sakyčiau, žaidėjos viena kitą palaiko, jeigu kažkam kažkas blogai, jeigu klubo atstovas kažkam blogai kažką teškia, kažką žiauraus pasako, visos supranta, nes visoms ta pati situacija. Mano agentas sakė – tas ar tas klubo atstovas yra vienas geriausių „Serie A“. Jis gal geriausiai savo darbą daro, aš tikiu, nes jis yra nusispjovęs ant visų jausmų, visiškai nėra žmogiškas, todėl geriausiai ir dirba.
– Pereikime prie rinktinės – nacionalinėje komandoje debiutavote sulaukusi vos 15 metų. Ar prisimenate savo pirmąsias rungtynes?
– Man atrodo, kad jos vyko 2015 metais Baltijos taurėje Estijoje. Laimėjome tada šiaip ne taip, man atrodo, taurę. Pačias rungtynes prisimenu, bet tik kelis epizodus – regis, net rezultatyvų perdavimą padariau. Tuo metu žaidė dar daug žaidėjų, kurios jau seniai nebežaidžia. Atsimenu, kad buvau labai jauna ir tas labai jautėsi (juokiasi). Buvo labai sunku.
– Nuo debiuto praėjo beveik dešimt metų. Ar pajautėte, pastebėjote pokyčius rinktinėje?
– O Dieve, jau dešimt metų praėjo... Rinktinė tai labai pasikeitė. Praktiškai visos žaidėjos pasikeitė. Iš tų laikų tai gal tik Milda [Liužinaitė] liko, Vestina [Neverdauskaitė]. Labai sunku vertinti, nes aš pati buvau labai jauna, tai man viskas kitaip atrodė. Dabar nežinau, kiek pasikeitė, kiek aš pasikeičiau. O rinktinė tikrai labai patobulėjo – sąlygos mūsų, trenerių visas štabas. Patobulėjo, profesionalumo daugiau atsirado.
– Kalbant apie trenerius – ar iš paskirtų specialistų, jų treniravimo matosi, jog yra dedamas indėlis, kad moterų rinktinė turėtų tinkamą, profesionalų specialistą?
– Negaliu kalbėti apie kiekvieno pastangas. Nežinau, kiek yra pastangų dedama. Aišku, visada norisi kuo geresnio specialisto, bet, kita vertus, aš pagalvoju – mūsų, kaip rinktinės, lygis nėra aukštas, esame maža šalis, tai normalu. Ir mūsų didžioji dalis žaidėjų neturi profesionalių kontraktų – tik mes su Rimante [Jonušaite], galbūt dar Algytė [Algimantė Mikutaitė], kitos kelios „Gintroje“ žaidžiančios.
Todėl turbūt tikėtis, kad Pepą Guardiolą federacija pasamdys, yra tiesiog neadekvatu (juokiasi). Galbūt smagu buvo, kai turėjome užsienietį vokietį trenerį Danielį Wimmerį, kuris naujų dalykų įnešė – visada taip, kai kažkas ne toje pačioje virtuvėje sukasi, atvažiuoja iš kitos šalies, su kita patirtimi. Manau, kad tai buvo gerai ir federacijai, ir mums pačioms, buvo tikrai smagu su kažkuo nauju dirbti.
O dabar su Tomu Ražanausku turėjome tik vieną stovyklą, tai bus matyt, kaip mums seksis. Galbūt nėra tas pats dalykas treniruoti vaikinus ir merginas, moteris, jam galbūt irgi reikės adaptuotis, bet tai yra normalu.
– Niekam ne paslaptis, kad futbolas ir apskritai sportas nėra užtikrinta profesija – viena trauma galima viską sugriauti. Ar turite planą B?
– Tai aišku, kad turiu. Čia tik vyrai, žaidžiantys labai aukštame lygyje, gali leisti sau nieko neturėti ir atsipalaiduoti, kai sueina 25 metai (juokiasi). Sakote, jeigu trauma nutiks... Kokia trauma? Sueis 35 metai, viskas, reikės baigti karjerą, nebepabėgsi. Maksimumas yra 38 metai, net jeigu viskas tobulai mano karjeroje eina, vis tiek aš turiu turėti planą B. Juk reikės iš kažkur pinigų užsidirbti, nes moterų futbolo karjeroje abejoju, ar pavyktų čia tiek pinigų susikrauti.
Aš planą B turiu jau seniai – baigiau informatikos ir programavimo bakalaurą, dabar ieškau, kur galėčiau atlikti praktiką, ir prieš kelias dienas pateikiau paraišką į magistro studijas JAV universitete. Kažkaip po truputį reikia vystyti ir susikrauti mažą bagažėlį ir pasiruošti karjeros pabaigai, nors man dabar tik 24 metai. Aš turiu laiko – treniruotės trunka pusė dienos, o kitą pusę dienos sėdėti ir nieko neveikti – ne man. Vis tiek galvoji apie ateitį ir nori ne tik futbolą žaisti.
Jeigu būtų labai daug krūvio, tai būtų labai sunku. Kai baiginėjau bakalaurą, buvo sudėtinga – man koks terminas artėja ir rungtynes reikia žaisti. Negaliu nei ilgai sėdėti, negaliu ir pavargti. Jeigu 5 valandas mokysiuosi dieną prieš rungtynes, man kitą dieną bus labai sunku. Nesvarbu, kad yra protinė veikla, bet labai tai jaučiasi einant į rungtynes. Bet kai kiekvieną dieną po truputį mokaisi, yra labai gerai atitraukti mintis nuo futbolo, nes grįžus po treniruotės toliau galvoti apie ją yra pats blogiausias dalykas, ką galima daryti. Tiesiog didžiulis pergalvojimas. Be reikalo energiją eikvoti tam, reikia atsipalaiduoti.
– Esate sakiusi: „Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori.“ Koks būtų kitas jūsų trokšimas?
– Aš žinau, kad aš galiu žaisti geresnėje komandoje. Aš norėčiau žaisti geresnėje komandoje, nes man tada pačiai būtų lengviau žaisti. Toks būtų mano pirmas tikslas – arba Italijoje išvykti į geresnę komandą, kur žaidžiamas geresnis futbolas, arba dar labai norėčiau pabandyti į „Bundesligą“ išvykti. Žinau, kad tai didelis iššūkis, bet man atrodo, kad galėčiau ten žaisti.
Labai norėčiau pabandyti ir manau, kad tas laikas ateis – man dar tik 24 metai, aš dar turiu laiko išbandyti „Bundesligą“, ji – arčiau namų, artimesnė kultūra, net jeigu aš ir įpratau prie tos pietietiškos kultūros, bet vis tiek labai norėčiau pabandyti. Ir vieną dieną tikrai pabandysiu.
– Klausant jūsų negalima neišskirti pasitikėjimo savimi. Visada jį turėjote ar kažkaip papildomai su tuo dirbote?
– Nebuvo taip visą laiką. Reikia užsiauginti tą supratimą, kad tu nesi niekas, tu gali kažką. Jeigu esi čia, nusipelnai būti čia. Ateina gal tai su metais, turbūt. Jeigu galvosi, kad nieko negali, tai nieko ir negalėsi. Visas sportas yra labai susijęs su tikėjimu savimi. Jeigu jaučiu, kad šiandien nepasitikiu savimi, tai sunkiai ir sekasi žaisti. Pasitikėjimas savimi yra labai svarbus dalykas, bet tikrai nėra taip, kad žmogus su juo gimsta. Aš irgi turėjau labai daug augintis jį sau ir galvoti apie tai, ir kalbėtis su savimi, ir sakyti sau, kad tu turi tikėti savimi, nes esi gera žaidėja. Kaip ir kamuolį valdyti, kaip ir aikštę matyti, taip ir pasitikėti savimi užtrunka.
– Penktadienį Lietuvos moterų rinktinė UEFA Tautų lygoje susitiks su Azerbaidžano rinktine. Kokį tikslą keliate?
– Labai kieta komanda Azerbaidžanas, fiziškai ir grubiai žaidžia, tai bus mums sunku. Man atrodo, kad tikslas yra pozityvus rezultatas – arba lygiosios, arba laimėjimas. Jis yra tikrai pasiekiamas. Bet bus sunku su jomis vien jau fiziškai.
Lietuvos ir Azerbaidžano rungtynes penktadienį tiesiogiai nuo 18.30 val. bus galima stebėti portale LRT.lt ir per LRT PLIUS.
L. Vaitukaitytės interviu skambėjo ir LRT radijuje:
