Portalas LRT.lt tęsia rubriką apie bekelės (trail) bėgimo varžybose visame pasaulyje startuojančius lietuvius. Valdas Rubel vasario pabaigoje bėgo lietuviams gerai žinomose varžybose „Zimowy Ultramaraton Karkonoski“, vykstančiose ant Snežkos kalno, kuris stūkso ties Lenkijos ir Čekijos siena Vakarų Silezijos regione.
Su problemomis nuo starto kovojęs V. Rubel šios varžybose užėmė septintąją vietą.
„Zimowy Ultramaraton Karkonoski“ vyksta nuo 2014 metų žiemomis, kai kalnuose daug sniego. Šios varžybos yra skirtos pagerbti žymiam Lenkijos alpinistui ir ultrabėgikui Tomaszui Kowalskiui, kuris 2013-aisiais žuvo ekspedicijos į „Broad Peak“ viršukalnę metu.
Snežkos kalno viršukalnė yra 1600 m aukštyje virš jūros lygio. Šiose varžybose bėgikai įveikia 48 kilometrų atstumą su 2000 vertikalių metrų sukilimu. 2025 metų vasario 22 d. vykusiose ultramaratono varžybose tarp vyrų nugalėjo lenkas Dominikas Taboras, atbėgęs per 3.46.14 val. ir pasiekęs naują trasos rekordą.
Šio teksto autorius V. Rubel finišą pasiekė per 4.33.47 val. ir užėmė septintąją vietą. Reikia pažymėti, kad tarp moterų šiemet triumfavo lietuvė Vincenta Mikulėnaitė (4:50:25), kurios laikas bendrai yra 12-as.
LRT.lt pateikia V. Rubel pasakojimą apie jo patirtis „Zimowy Ultramaraton Karkonoski“ varžybose.
„21 val. 09 min. – suvilgęs lūpas ir vis dar jausdamas vazelino minkštumą nuo žmonos atsisveikinimo bučinio įlipau į traukinį. Kelionė į snieguotas Lenkijos – Čekijos viršūnes prasideda. Prasideda nuotykis. Kiekvieną kartą keliaudamas į varžybas jaučiuosi lyg vykčiau į kažkokią misiją. Su didele atsakomybe ir svarbiu tikslu. Šis kartas ne išimtis. Nors pasiruošimas varžyboms, jei galima tai vadinti pasiruošimu, truko vos tris savaites, klausydamas traukinio bėgių pajutau ramybę ir atsipalaidavimą.
Dar prieš mėnesį buvau save įtikinęs, kad šiais metais pailsėsiu nuo varžybų, o ir kelionės bilietus į varžybas pirkau likus dienai prieš išvyką. Dalį bilietų – kelionės metu.
23 val. 55 min. autobusas: Vilnius – Lvivas. Pasiekęs autobuso galą ant savo sėdynės pamatau didžiulę dėmę. Jausdamas kvėpavimą į nugarą pasirenku kitą keleivio pusę. Draugiškas balsas paklausia, kokia mano vieta. Atsakau, dvidešimta, susirangau siauroje keleivio vietoje ir nusuku žvilgsnį. Pakeleivis įsitaiso kitoje pusėje.
Už nugaros burzgiant varikliui, prie ausies virpant pagalbos plaktukui ir pučiant šaltam orui neaišku iš kur, supratau, kad ultravaržybos prasidėjo. Septynių valandų kelionė iki Varšuvos nešildomu autobusu, pučiant šaltam vėjeliui, buvo puiki pamoka netaupyti.
Septynios valandos žvaigždžių, minčių apie ukrainiečius, esančius šalia ir apkasuose. Gūžiausi sukryžiavęs rankas, kojų kelius stengdamasis pritraukti kuo arčiau krūtinės, kad nebūtų taip šalta. Kartkartėmis stiprybės, o gal paguodos ieškodavau žvilgsnį mesdamas į likimo draugą, kuris apsigaubęs kojas nedideliu baltu rankšluosčiu visą kelią iki Varšuvos taip ir nepakėlė nuo galvos gobtuvo.
5 val. 50 min. (Lenkijos laiku). Rytas. Išlipu bruzdančioje Varšuvos autobusų stotyje. Lauke šilčiau nei autobuse. Kadangi autobusas kelis kartus stojo ieškoti gedimo priežasties, vėlavome. Skubu iki tualeto, nes autobusas į Vroclavą netrukus išvyks.
Nors naktis buvo bemiegė, o autobusas buvo šiltas ir daug patogesnis, užmigti negalėjau. Kūne jaučiau šaltį, žandai ir galva kaito. Tik po kelių valandų pajutau atsipalaidavimą, užmigau. Miegojau apie valandą. Dar po valandos buvau Vroclave. Požeminėje stotyje supratau, kad tas pats autobusas važiuoja į Karpačą. Persėdęs į kitą vietą tęsiau kelionę.
13 val. 00 val. Karpačas. Iš autobuso išlipu medinėmis kojomis. Nuo kelionės pradžios dar negėriau vandens, nieko nevalgiau, bet buvau labai laimingas. Virš galvos švietė skaisti saulė, aplink kalnai. Giliai kvėpavau, kad iškvėpuočiau viską, kas erzino, kėlė nepasitenkinimą. Nauja diena, naujos patirtys. Viskas turėjo būti puikiai.
Navigacijoje įsivedžiau viešbučio adresą, po dvidešimties minučių jau buvau vietoje. Gražus viešbutis su fantastišku vaizdu į Snežką, kurio viršūnę jau visai neužilgo liesiu savo kojomis.
Viešbutyje išgirstu, kad mano kambarys bus paruoštas penkioliktą valandą, anksčiau įleisti negali. Palieku savo kuprinę, einu į miestelio centrą pavalgyti. Šilta, miestelio kalvelėse įrengtose čiuožyklose klega vaikai, gatvėse skamba gyvos gatvės muzikanto dainos. Ištirpau žmonių jūroje, valgyti neskubėjau. Apėjęs centrinę dalį radau nedidelį restoranėlį. Atsisėjęs pajutau didelį alki. Ir čia buvo antra mano klaida.
Užsisakiau šiupinio – „varguolių maisto“. Nors buvau išvargęs ir alkanas, po pirmo šaukšto norėjosi spjauti visą turinį lauk. Sriuboje buvo tuno, rūkytų dešrelių, alyvuogių, pjaustytų citrinų griežinėlių ir dar velniai žino ko… Raukydamas lūpas suvalgiau viską. Antras patiekalas buvo tikrai gardus, tik jo man buvo per daug. Garuose virta kiaulienos mentė. Minkšta, su grybų padažu, kopūstais ir bulvių virtinukais. Valgiau, supratau, kad reikėtų sustoti, bet kaip ta valgoma kiaulė besotė save pražudžiau. Kiek pasėdėjęs, savęs pagailėjęs, skaudančiu skrandžiu patraukiau viešbučio link. Pakeliui prigriebiau deserto, vakarui.
Viešbutyje laukė tikrai minkšta ir patogi lova. Atrodė, kad niekada tokioje minkštoje nesu gulėjęs. Įtakos galėjo turėti ir nuovargis. Nors gulint dar turėjau minčių aplankyti vakarinį miestą, iš lovos tą vakarą nebepakilau. Užmigti sekėsi sunkiai. Kaito galva, maudė skrandį. Net desertas nepadėjo.
8 val. 00 min. Kylu iš lovos. Po dešimties minučių jau esu lauke. Lengvas rytinis bėgimas prieš varžybas. Apibėgau miestelio centrą. Kelios įkalnės, kelios nuotraukos, dušas ir aš jau prie pusryčių stalo. Pasirinkau didelį dubenį salotų su omletu, baltos duonos rieke. Desertui – arbata ir gabalėlis (penki gabalėliai) pyrago.
Sotus ir laimingas nuėjau dėtis daiktų. Vienuoliktą jau sėdėjau laukiamajame. Neskubėjau, nes neturėjau kur eiti. Bičiuliai iš Vilniaus turėjo atvykti tik popiet.
Stebėdamas vaizdą už lango ilgai neišsėdėjau. Su visa manta patraukiau į miestą. Varžybų centras atidaromas trečią valandą, turėjau laiko aplankyti suvenyrų parduotuves, lankytinas vietas. Miestelio gatvių kultūrinė pusė neįkvėpė. Pigiais blizgučiais nuklotos gatvės ir parduotuvės kišenės nepatuštino. Pajutus nuovargį kojose, prisėdau nuošalesniame parke. Įsijungiau „Transgrancanaria Trail“ transliaciją. Aplink čiulbėjo paukščiai, veidą šildė saulė, sekiau trailo bičiulių rezultatus. Puikus laikas įsijausti į ateinančias varžybas.
Artėjant penkioliktai valandai nuėjau į varžybų centrą. Atsiimant numerio sulaukiau šiek tiek dėmesio. Dalyvio numeris buvo pagal reitingą. Gavau septintą numerį, klausimų kaip jaučiuosi, ko tikiuosi iš šių varžybų. Po paketo atsiėmimo sėdėjau salėje laukdamas kambariokų. Pirmą iš lietuvaičių sutikau Marių. Trumpai pasipasakojome apie atvykimą, nuotaikas prieš varžybas. Neužilgo pasirodė ir kambariokai – Vincenta, Valerijus ir Aurimas. Visiems gavus dalyvio paketus, pašnekesiai nuvedė prie varžybų afišos, gatvės ir jaukios picerijos, kurioje pratęsėme pokalbius apie būsimą startą.
Po vakarienės užsukome į parduotuvę. Po jos – namo ruoštis rytdienos iššūkiams. Grįžus į butą, laikas geroje kompanijoje praskriejo akimirksniu. Kaip visada, ankstyvas nuėjimas miegoti nebuvo įgyvendintas. Atsidūręs lovoje užmigau akimirksniu.
4 val. 10 min. Pabudau nuo kambarioko žadintuvo, bet keltis neskubėjau. Pusryčių prieš varžybas dažniausiai nevalgau, todėl galėjau pagulėti. Ir iš namų išėjau paskutinis. Lauke buvo vėsu.
Lengva ristele nusileidome nuo kalvos į miestelio centrą, kur mūsų laukė autobusai. Atlikę būtinų daiktų patikrą sulipome į vidų. Artėjant prie starto vietos pastebėjau, kad viena gertuvė kiaura. Kadangi turėjau tik keturis geliukus ir tris gertuves su paruoštu energetiniu gėrimu, pralaidžią gertuvę išgėriau keliais gurkšniais. Susierzinau. Raminau save, kad kylant į kalną bus lengviau, o ir pirma maitinėlė laukia jo viršuje.
Autobusui sustojus pamatėme, kad daugelis bėgikų jau atvykę. Kažkas apšilinėjo, kažkas gėrė arbatą ir šnekučiavosi su laukiančio iššūkio draugais. Tiems, kas atvyko anksčiau ar buvo šalta, glaudėsi prie laužo. Mes pirmu taikiniu nuėjome į žmonių eilę, kurie prieš varžybas dar bandė atsikratyti šiek tiek svorio. Atlikus paskutinį ritualą buvo likusios kelios minutės apšilti. Užsidėjęs „kates“ nubėgau ant kalnelio, kur apšilinėjo kiti bėgikai.
Likus minutei iki varžybų pradžios jau stovėjau prie starto linijos. Palinkėjome vieni kitiems sėkmės, visi garsiai suskaičiavome nuo dešimties iki vieno ir varžybos prasidėjo.
7 val. 30 min. ištįso ilga lyg gyvatė juosta ir lėtai kilo į kalną.
Per pirmus keturis kilometrus laukė beveik 700 vertikalių metrų. Skubėti nebuvo kur, bet nutolti nuo priekyje bėgančių nenorėjau. Įveikus pirmą kilometrą prisiminiau namie paliktas „Leki“ lazdas. Valdai, klausyk savo vidaus, lazdos tikrai būtų pagelbėjusios…
Neskubėdamas lyderių grupelėje užkilau į pirmą kalną. Kojos nebuvo sunkios, jaučiausi gerai, tik pajutau lengvą dieglį skrandžio srityje.
Kadangi buvome šiek tiek atitrūkę, už nugaros nieko nebuvo, stabtelėju „už pušelių“. Nepadėjo. Pasiekus pirmą maitinėlę nestojau, nes to, ką nešiausi su savimi, dar nebuvau palietęs. Nuokalnėje laukė greitas nusileidimas. Bėgant supratau, kad pažadą mėgautis varžybomis teks palaidoti, jutau vis stiprėjantį spazmą.
Šiek tiek gelbėjo svaiginantys vaizdai kalno viršūnėje. Debesų paklodė, nugulusi ant miškų, ir kylanti saulė iš už kalno įkvėpė judėti šviesos link. Vien tik džiaugsmo akims neužteko. Išgėrus dalį energetinio gėrimo pajutau dar stipresnį diegimą skrandyje. Dėžutė užsidarė. Bėgimas perėjo į ėjimą, o mano galvoje apsilankė mintis – varžybos baigėsi.
Į veidą švietė ryto saulė, už nugaros prie manęs artėjo varžybų dalyviai. Nusišypsojau. Šiek tiek iš apmaudo, šiek tiek dėl pažado sau prieš startą. Dar kartą įsitikinau, kad niekada nežinai, kaip bus. Scenarijus keičiasi, reikia keisti nusistatymą. Šiose varžybose nesimėgausiu – kentėsiu. Padarysiu, ką galiu.
Iš ėjimo vėl perėjau į bėgimą. Nebuvo sunku, nes trasos atkarpa buvo lygi. Nors bėgikai prie manęs artėjo, aš judėjau greičiau nei prieš keletą akimirkų.
„Nežiūrėk už nugaros, koncentruokis tik į save. Tavo varžovai yra tik šalia praplaukiančios žuvys, o tu sėdi irklinėje valtyje ir yriesi savo tikslo link“, – kartojau sau.
Pasiekus dešimtą kilometrą laukė ilgesnė nuokalnė. Lengviau nebuvo, nes leidžiantis skrandis buvo intensyviau kratomas. Už nugaros išgirdus artėjančius žingsnius įkvėpimo ir motyvacijos nepridėjo. Turbūt judu labai lėtai. Buvau aplenktas.
Nežiūrėjau atgal, tik stengiausi nepaleisti skriejančio kalnų erelio. „Katėm“ kabinausi į sniegą, žvilgsniu į priekyje esantį. Nepaleidau. Po 2–3 km tolumoje pamatėme bėgiką, kuris dažnai atsisukinėjo. Buvo aišku – pradėjo per greitai. Po kilometro jau bėgome trise. Po nuokalnės vėl likome dviese.
Kylant į dar vieną viršūnę vėl buvau priverstas trumpam stabtelėti. Nuo atviro išsiplikinimo vėl gelbėjo pušelės. Pakilus, vėl teko vytis pabėgusį varžybų bičiulį. Likus kilometrui iki garsiojo namelio į Snežką jau bėgome kartu. Lenko prie maitinėlės laukė draugai. Mačiau kaip godžiai gėrė kolos gėrimą. Man šio gėrimo teko ieškoti namelyje. Nors buvau pasitiktas labai svetingai, gavau tik vandens. Nes sriubos ir kitų lenkiškų valgių, kurie man nelabai tiko, jau buvau prisiragavęs prieš varžybas.
Išėjus iš namelio žvilgsnis smigo į Snežką. Vaizdas buvo nuostabus. Daugybė į jį lipančių žmonių, tarp kurių jau buvo įsimaišęs ir mano varžovas. Nieko nelaukęs ėmiau jį vytis ir kalno viršuje pabarbenęs jam į petį plačiai nusišypsojau. Pasilabinome duodami vienas kitam ranką. Čia pagalvojau apie mūsų išsiskyrimą.
Padidinau greitį, bet po kelių sekundžių buvau sustabdytas. Situacija juokinga. Fotografas, pamatęs mūsų rankų susikabinimą, paprašė tai pakartoti, nes nespėjo to užfiksuoti. Man teko sustoti ir palaukti, kol mane pasivis varžovas. Pakartojus veiksmą visi pradėjo juoktis. Dublis pavyko – galime varžytis toliau.
Ant kalno visų bėgikų laukė žemas, vešliais ūsais, plačia šypsena ir spindinčiomis akimis tvirtas vyresnės kartos vyras, T. Kowalskio tėtis. Šios varžybos yra skirtos Tomekui atminti. Mane pamatęs Tomeko tėtis ištiesė savo rankas. Kritau į jo glėbį lyg sūnus. Šviesios spindinčios akys sujaudino iki šiurpuliukų. Padėkojau, nes nieko kito pasakyti nesugebėjau, o ir nereikėjo.
Nuo Snežkos laukė ilga nuokalnė. Vėl turėjau stabtelti, nes nežinojau kaip reaguos skrandis. Šiek tiek pamasažavęs tašką žemiau krūtinės giliai pakvėpavau ir pradėjau leistis stačia nuokalne.
Skrandį nemaloniai spaudė. Bet dar labiau spaudė kojų nykščiai. Bandžiau riesti, tiesti pirštus, bėgti posūkiais, bet mažai kas gelbėjo. Supratau, kad su abiem nykščio nagais po varžybų teks atsisveikinti. Priminiau sau, kad planas pasikeitė. Šios varžybos yra apie ribų išbandymą.
Visų varžybų metu nuo negatyvių minčių gelbėjo ne tik vaizdai ir puikus oras, bet ir trasoje padedantys savanoriai. Jų palaikymas buvo didžiulis. Ačiū kiekvienam, apkabinu stipriau ir bėgam toliau…
Paskutinėje maitinėlėje gavau kolos. Prisipildęs gertuvę pasileidau nuo dar vienos stačios nuokalnės. Kola šiek tiek padėjo. Nuo jau tapusio įprasto atpilinėjimo ir trupinių barstymo trasoje, pradėjau riaugėti. Bet skrandį maudė ir bėgant greičiau tekdavo pristabdyti, pažiūrėjus į nubėgtus kilometrus ir laiką buvo aišku, kad trasoje nesu pats lėčiausias. O artėjant prie 43-io kilometro pavijau lūžusį bėgiką. Paraginau bėgti kartu, taip visada lengviau, bet jo galva jau buvo nunarinta. Kad nesugalvotų vytis, padidinau greitį, bet už kilometro vėl teko sustoti pačiam, nes skrandis padidinus greitį greit primindavo apie save. Vidinė kova tęsėsi.
Kadangi išgėriau tik vieną geliuką ir vieną energetinį gėrimą bėgimo metu, pradėjau jausti nuovargį. Liko labai nedaug, todėl likę geliukai su kofeinu nesugundė.
Jėgų labiausiai įpūtė naujos patirtys. Pirmą kartą teko bėgti užšalusiu kalnų upeliu per ledą. Nors buvo šiek tiek nejauku, stengiausi bėgti greitai, „katės“ laikė puikiai. Paskutinė įkalnė vedė šalia kapinių. Simboliška. Tomekas. Kalnai. Mes visi. Gyvi. Kylame ir leidžiamės gyvenimo kalneliais.
Liko paskutinė nuokalnė, kilometras iki finišo, o gal iki dar vienos pradžios be pabaigos“, – savo įspūdžiais dalinosi V. Rubel.
