„Pirmiausia žaidžiau krepšinį – Lietuvoje tą gali girdėti dažnai, bet Belgijoje tai išskirtinis dalykas. Turėjau daug problemų su kẽliais, todėl krepšinį turėjau palikti. Tuomet pagalvojau – pabandykime dviračius. Tai – ne ką geriau mano kẽliams, bet...“ – juokdamasis atėjimą į dviračių sportą prisiminė Lietuvoje gyvenantis belgas Remi de Mey.
2021 metais į Lietuvą persikėlęs dviratininkas augo futbolą mylinčioje šeimoje – jo senelis, dėdė ir brolis buvo profesionalūs futbolininkai, tačiau jį patį nuo vaikystės žavėjo krepšinis, o kiek vėliau jis atrado dviračių sportą, kuriuo užsiima iki šiol.
„Aš esu iš futbolo šeimos, – atviravo R. de Mey. – Futbolas Belgijoje yra didžiulis dalykas. Mano senelis, mano dėdė, mano brolis buvo profesionalūs futbolininkai (brolis dabar žaidžia antroje lygoje, bet prieš tai buvo pirmame divizione). O aš buvau: „Ei, dviračiai!“ (Juokiasi) Mano šeima nieko nežinojo apie šį sportą.“
Dabar R. de Mey jau ketvirtus metus gyvena Lietuvoje, į kurią iš Belgijos atvyko kiek neįprastu būdu – dviračiu.
„Tuo metu buvo koronaviruso pandemija, neturėjau jokių varžybų, todėl užsibrėžiau sau tikslą. Man atrodo, tada buvo rugsėjis, tad nusprendžiau, kad iš Belgijos dviračiu važiuosiu į Lietuvą. Tą ir padariau“, – šypteldamas pasakojo dviratininkas, kurį atvykti į šalį paskatino čia gyvenanti jo antroji pusė.
Lietuvoje R. de Mey karjerą pratęsė „Energus“ dviračių komandoje, kurioje sportuoja iki šiol, vėliau pradėjo kurti turinį socialiniuose tinkluose ir apsigyvenęs Kaune, kaip tikras kaunietis, tapo ištikimu Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo sirgaliumi.
„Prieš tai žinojau, kad Lietuva yra krepšinio šalis, bet nežinojau, koks populiarus čia šis sportas (juokiasi). Nuo 15 metų iki tol, kol atvykau į Lietuvą, neturėjau nieko bendro su krepšiniu. O čia atvykus į mano gyvenimą sugrįžo ir krepšinis – buvo nuostabu“, – prisiminė sportininkas.
Apie gyvenimą tarp kelių skirtingų sporto šakų, dviračių sporto skirtumus Lietuvoje ir Belgijoje bei pragyvenimą būnant dviratininku – LRT.lt pokalbis su R. de Mey.
Iš krepšinio aikštelės į dviračių sportą
„Tiesą sakant, pirmiausia žaidžiau krepšinį – Lietuvoje tą gali girdėti dažnai, bet Belgijoje tai išskirtinis dalykas. Turėjau daug problemų su kẽliais, tikrai nemažai bėdų, todėl krepšinį turėjau palikti. Tuomet pagalvojau – pabandykime dviračius. Tai – ne ką geriau mano kẽliams, bet... (Juokiasi) Bet kažkokiu būdu jaučiau mažesnį skausmą važiuodamas dviračiu, nei kad bėgdamas“, – karjeros pradžią prisiminė 23 metų sportininkas.
R. de Mey dalijosi, kad krepšinis jo gyvenime atsirado atsitiktinai – jis augo futbolą mylinčioje šeimoje, tad pirmiausia šią sporto šaką ir išbandė.
„Aš esu iš futbolo šeimos, – atviravo dviratininkas. – Futbolas Belgijoje yra didžiulis dalykas. Mano senelis, mano dėdė, mano brolis buvo profesionalūs futbolininkai (brolis dabar žaidžia antroje lygoje, bet prieš tai buvo pirmame divizione). O aš buvau: „Ei, dviračiai!“ (Juokiasi) Mano šeima nieko nežinojo apie šį sportą.
Aš pats futbolą žaidžiau gal tik vienus metus, būdamas 7 ar 8 metų. Bandžiau būti vartininku, bet per rungtynes užsimaniau į tualetą ir tiesiog išbėgau... (Juokiasi) Tai istorija, kurią man nuolat kartoja tėvai.
O kaip aš pradėjau žaisti krepšinį?.. Net nežinau... Tikriausiai mokykloje. Turėjau bendraklasį, kuris žaidė krepšinį ir užsimaniau jį išbandyti pats. Buvau visai neblogas žaidėjas ir po metų su komanda patekome į nacionalinę lygą, kur žaidėme su visos šalies komandomis. O po to jie mus išmetė į žemesnę lygą ir tai buvo papildomas spyris, dėl kurio palikau šį sportą.“
Pasak sportininko, važiuoti dviračiu jį paskatino tuo mėgėjiškai užsiėmusi draugo šeima.
„Tu turi būti stiprus, kad išgyventum keturias valandas ant dviračio. Įsivaizduokite – sprintuoji, pradedi važiuoti ir visa tai turi tęsti keturias valandas“, – dalijosi dviratininkas.
„Dviračių sporte atsiradau prieš 7 metus, tad dabar tai bus mano septintasis sezonas, – pasakojo R. de Mey. – Kol kas tai tikrai labai nedaug. Dauguma žmonių dviračių sportą pradeda būdami dešimties metų, tuo tarpu aš pradėjau, kai man buvo 15–16 metų.
Mano draugo šeima man buvo kaip antra šeima, jie buvo labai pasinešę ant dviračių sporto – jie nedarė to profesionaliai, tačiau patys labai daug važinėdavo, tad būtent jie mane ir įtraukė į šį sportą. Kartu su jais važiuodavau, iš pradžių derindavau tai su krepšiniu, bet pasidarė per sunku, todėl reikėjo priimti sprendimą – dviračiai ar krepšinis? Krepšinyje vis patirdavau traumų – turėjau problemų su kẽliais, Achilu, todėl perėjau į dviračių sportą.“
„Dviračių sporte tau reikia tęstinumo“
„Tai dalykai, kuriuos gali pasiekti šiame sporte, ir patirtys, kurias gali išgyventi, – paklaustas, ką jam suteikia dviračių sportas, atviravo R. de Mey. – Mes aplankome daug šalių, sutinkame daug žmonių, užmezgame ryšius. Man patinka adrenalinas sėdint ant dviračio ir varžantis lenktynėse.
Dviračių sporte labai retai lėtas, silpnas dviratininkas laimės varžybas. Tu turi būti stiprus, kad išgyventum keturias valandas ant dviračio. Įsivaizduokite – sprintuoji, pradedi važiuoti ir visa tai turi tęsti keturias valandas. Jei tavo forma nėra gera, neišgyvensi, nepasieksi finišo linijos. Tau reikia tęstinumo.
Jei kažkas nesitreniruoja pakankamai, iškart tą pamatai. Mūsų treniruotėse negali sukčiauti. Komandiniame sporte turi bendras treniruotes, dviračiuose mes irgi turime kelias bendras stovyklas, bet didelę darbo dalį atliekame individualiai. Turime atsikelti, nesvarbu, koks už lango oras, laikytis disciplinos ir kelias valandas važiuoti su dviračiu. Visa tai turi padaryti vienas.
Mano treneris sako: „Jei nenori treniruotis, nesitreniruok, bet tuomet tu nevyksi į varžybas.“ Varžybose dalyvauja tik stipriausi dviratininkai. Turi save parduoti ir įrodyti, kad gali. Kaip treneris ir sako, tai turi daryti ne dėl kažko kito, bet dėl savęs.
Dažniausiai, po itin kankinančių varžybų, kai jauti, kad atidavei viską, visada gauni kažkokį gerą rezultatą, iš to gimsta kažkas gražaus.“
Sezono metu apie 400–600 kilometrų per savaitę susukantis dviratininkas dalijosi, kad būdamas 17 metų jis pateko į pirminę Belgijos rinktinės atranką, kuri turėjo varžytis Europos čempionate.
„Buvome atrinkti šeši vaikinai ir tik keturi iš mūsų galėjo vykti į Europos čempionatą. Tačiau treniruočių metu man kilo problemų su širdimi ir jų tęsti negalėjau du mėnesius, kurie buvo patys svarbiausi mano karjeroje. Todėl negalėjau kovoti ir dėl atrankos į Europos čempionatą. Nesakau, kad būčiau patekęs tarp tų keturių geriausių sportininkų, bet, manau, kad tikrai turėjau šansą“, – karjeros akimirką prisiminė R. de Mey.
Dabar sportininkui labiausiai į atmintį įsirėžusios varžybos yra Belgijos čempionatas, kuriame jis, dar septyniolikmetis, laimėjo du bronzos medalius skirtingose kategorijose.
Neįprasta kelionė į Lietuvą ir iššūkiai dviratininko karjeroje
„Prasidėjus koronaviruso pandemijai, man tikrai netrūko motyvacijos sportuoti vienam pačiam, bet kažkuriuo metu pradėjau mąstyti, gal išvis reikėtų pasitraukti iš sporto, – apie netikėtai užklupusius iššūkius pasakojo sportininkas. – Bet po to susivokiau – ne, negali būti taip lengva (juokiasi).
Tuo metu buvo koronaviruso pandemija, neturėjau jokių varžybų, todėl užsibrėžiau sau tikslą. Man atrodo, tada buvo rugsėjis, tad nusprendžiau, kad iš Belgijos dviračiu važiuosiu į Lietuvą. Tą ir padariau (šypteli). Tam ruošiausi devynis mėnesius, bet po to vėl buvo sunku, klausiau savęs: „Kas dabar?“ Vis dar nebuvo varžybų, tik ką buvau persikraustęs į Lietuvą ir bepradedantis studijuoti. Tad baigiau šią kelionę liepą, dviračiu važinėjau gal dar porą savaičių, o po to viską mečiau dviem ar trims mėnesiams.
Tai – be galo blogai, iškart praradau formą. Per tuos mėnesius priaugau gal 10 kilogramų (purto galvą). Bet čia, „Cido“ arenoje, vyko treko lenktynės, todėl pagalvojau – dalyvausiu, juk aš esu treko lenktynininkas, buvau nacionalinėje komandoje, turiu patirties.
Po trijų mėnesių pertraukos turėjau dvi savaites treniruočių, o po to buvau tiesiog sutriuškintas – jie vienas po kito mane lenkė, o aš niekaip negalėjau jų pavyti. Ir tada mano galvoje kažkas spragtelėjo – man reikia kažką dėl to daryti. Ir tuomet prisijungiau prie Kauno dviratininkų komandos. Po metų patekau į „Voltas – Madaris“ komandą, vykau į treniruočių stovyklą Ispanijoje, mano sportinė forma gerėjo.
Dabar jau antrus metu esu „Energus“ dviračių komandos dalimi [šiuo metu tai yra vienintelė profesionali UCI dviratininkų komanda Lietuvoje].“
Ketvirtus metus Lietuvoje gyvenantis ir sportuojantis R. de Mey pastebėjo ir pagrindinius skirtumus tarp dviračių sporto čia ir savo gimtojoje šalyje.
„Dviračių sportas nėra pelningas, kol nepasiekei profesionalaus lygio, o tau kažkaip gyventi reikia. Nenori juk visą gyvenimą gyventi su tėvais“, – sakė belgas.
„Belgijoje tai kur kas populiariau, – atviravo sportininkas. – Čia, Lietuvoje, yra kur kas mažesnė bendruomenė, kas irgi turi savo charizmos – dauguma žmonių vieni kitus pažįsta, tai yra labai smagu.
Kitas dalykas – Belgijoje, kai pradėjau užsiimti dviračių sportu, už viską mokėjau pats (be abejo, tėvai man padėjo) – stovyklas, dviračius ir visa kita. Tuo tarpu čia, Lietuvoje, vaikai yra kiek išlepę. Akademijose, aišku, kartais tėvai kažkiek moka, priklauso nuo mokyklos, tačiau jie nemokamai gauna viską – dviratį, mechaniką, kuris tvarko dviračius, aprangas... Jie gauna viską.
Tai labai skiriasi nuo Belgijos. Buvau šokiruotas dėl to – galvojau, kad bus priešingai. Be abejo, dviračių sportas yra brangus ir galbūt tokiu būdu lietuviai bando pritraukti vaikų, bando auginti sportininkus. Mano mergina yra trenerė, kurios manymu kartais vaikai nevertina to, ką turi ir ką gauna. Tai didžiausias skirtumas. Vaikai gauna tai, ko jiems reikia, kad jie taptų gerais dviratininkais, bet kartais jiems reikia labiau tai vertinti.“
Populiarumas socialiniuose tinkluose ir „Žalgirio“ palaikymas
„Ne. Ne, tikrai ne, – paklaustas, ar šiuo metu galėtų pragyventi tik užsiimdamas dviračių sportu, sakė R. de Mey. – Tai yra itin svarbus dalykas. Tai kainuoja begales valandų ne tik tuos 600 kilometrų per savaitę. Tu keliauji, tvarkai dviračius ir panašiai.
Dviračių sportas nėra pelningas, kol nepasiekei profesionalaus lygio, o tau kažkaip gyventi reikia. Nenori juk visą gyvenimą gyventi su tėvais. Tai yra didžiulis veiksnys, kodėl dauguma jaunų sportininkų palieka šią sporto šaką.
Šiame lygyje yra tik kelios komandos, kurios galėtų uždirbti pakankamai, bet tik dėl to, kad tai yra Belgijoje, dviračių šalyje. Jei iš LKL paimsime bet kokią komandą, pavyzdžiui, „Neptūną“ ir jį sulyginsime su Belgijos krepšinio komanda iš aukščiausios komandos, tikriausiai „Neptūnas“ uždirbs daugiau vien dėl to, kad tai yra populiaresnis sportas šalyje, jam daugiau skiriama pinigų. Čia daugiau pinigų krepšiniui, Belgijoje – dviračių sportui.
Bet Lietuvoje situacija gerėja, „Energus“ komandoje kai kuriose varžybose gauname bonusus. Bet gyventi tik iš to – tikrai ne.“
Į Lietuvą atvykęs dviratininkas dabar šalyje yra populiarus socialiniuose tinkluose – jis kuria įvairų turinį „Instagram“ ir „TikTok“ platformose.
„Tad dabar turinio kūrimas yra mano darbas, iš kurio galiu gyventi ir iš kurio galiu vykti į treniruočių stovyklas“, – atviravo sportininkas.
„Turinio kūrimas socialiniuose tinkluose užima daug daugiau laiko, nei žmonės įsivaizduoja, tai taip pat pareikalauja daug energijos. Tačiau dviračių sporte aš dirbu jau daugybę metų, todėl negaliu ir nenoriu jo palikti, – pasakojo sportininkas. – Be abejo, visokių akimirkų būna per metus, būna ir pakilimų, ir nuopuolių, bet viskas išgyvenama.
Kartais pagalvoju, kad norėčiau viską mesti, bet tada susivokiu, kiek laiko, energijos ir pinigų atidaviau dviračiams. Man dar tik 23 metai, todėl dar turiu laiko. Tad dabar turinio kūrimas yra mano darbas, iš kurio galiu gyventi ir iš kurio galiu vykti į treniruočių stovyklas.“
Į Kauną 2021 metais persikėlęs R. de Mey, kaip tikras kaunietis, tapo ištikimu „Žalgirio“ krepšinio klubo sirgaliumi.
„Prieš tai žinojau, kad Lietuva yra krepšinio šalis, bet nežinojau, koks populiarus čia šis sportas (juokiasi). Nuo 15 metų iki tol, kol atvykau į Lietuvą, neturėjau nieko bendro su krepšiniu. O čia atvykus į mano gyvenimą sugrįžo ir krepšinis – buvo nuostabu. Belgijoje mes visur turime futbolo aikštes, o čia visur krepšinio aikštelės.
Kaip viskas prasidėjo? Tiesiog pradėjau domėtis. „Žalgiris“ čia – populiari komanda, tad nuėjau į rungtynes, dar kartą nuėjau, pradėjau sekti juos socialiniuose tinkluose, stebėti Lietuvos krepšinio lygą, kurioje žaidė belgas Timas Lambrechtas. Jis buvo visai neblogas, tris mėnesius iš eilės buvo MVP. Su juo keliskart susitikome, tai mane dar labiau įtraukė į krepšinį.
Mano draugai yra „Žalgirio“ sirgaliai ir kai žiūriu rungtynes su jais, matau, kokie jie aistringi. Todėl ir aš į visa tai įsitraukiau to net nesuprasdamas“, – dalijosi sportininkas.
Paklaustas, ar dar nėra ištikimiausių „Žalgirio“ sirgalių „Green White Boys“ grupės dalimi, R. de Mey juokdamasis atsakė: „Ne, dar ne.“
