Sportas

2019.01.21 22:30

B. Vanagas: žinau, kad rezultatą galime pagerinti

Audrius Matonis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.01.21 22:30

Šiandien – šlovė, fanfaros, gerbėjų būriai ir maratonas per televizijos kanalus bei naujienų portalus. Vakar – maratonas per dykumą, rizikingas nardymas nuo smėlio kopų ir dulkės gerklėn bei po kapotu. Nuolatinis pokeris su laime, kova už kilometrus ir sekundes bei rizika, kad kas nors sulūš – automobilis ar nuosavas skeletas. Dakaras baigėsi – prasideda Dakaras. Iš penkų Lietuvos komandų sunkiausiomis vadinamose pasaulio lenktynėse du atsivežė rekordus – Benediktas Vanagas finišavo 11, motociklininkas Arūnas Gelažninkas – 24. Geriausi lietuvių rezultatai, su tuo ir sveikiname. Abu jie – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.

– Marijonas Mikutavičius dainoje apie 3 milijonus prisakė nesikankinti dėl medalių, bet kovoti iki galo. Jums pavyko ir iki galo – pasiekėte finišą ir medalius parsivežėte, ar jaučiatės patenkinti?

B. Vanagas: Mes dirbame darbą, tą darbą padarėme, padarėme truputį geriau, negu buvo padaryta iki tol. Manau, kad tiek vienas, tiek kitas jaučiamės atlikęs darbą ir pasiekęs tam tikrą tarpinę vietą, bet greičiausiai nereikėtų čia sustoti ir reikėtų keliauti į priekį.

– Benediktas yra šaudytas vilkas, o jums, A. Gelažninkai, čia buvo naujiena. Kokie jūsų vertinimai?

A. Gelažninkas: Esu patenkintas vien tuo, kad pasiekiau finišą, pagerinau šalies motociklų rezultatą ir šiaip turbūt neblogą rezultatą parodžiau, tai kitaip ir negali būti.

– Ant B. Vanago medalio nugaros išgraviruotas numeris „1“.

B. Vanagas: Kiekvienas dalyvis gauna medalį ir tie medaliai yra žymėti. Yra 400 medalių ir man pasisekė laimė gauti pirmąjį medalį, net nežinau, kodėl, bet iš esmės skaičius tikrai gražus.

– Tai aš linkiu, kad kada nors būtų ir vieta tokia būtų Dakare. Pone B. Vanagai, esate vadinęs save degtuku, bet šiame Dakare buvote ramus, turėjote strategiją ir jos laikėtės. Čia sėkmės priežastis ir tokia strategija – drausmė?

B. Vanagas: Ultramaratonas yra drausmės lenktynės. Iš esmės aš buvau degtukas iki tol, bet tai nedavė tinkamo rezultato. Tokiu atveju arba išmintingai elgiesi ir daraisi išvadas, arba toliau degi ir užsiimi įvairiais nutikimais. Mes pasirinkome aiškią strategiją. Panašu, kad šiais metais ji suveikė.

A. Gelažnikas, E. Genio/LRT nuotr.

– O kokia jūsų strategija, pone A. Gelažninkai?

A. Gelažninkas: Aš gal gyvenime daugiau esu degtukas, bet trasoje nusiraminu, žinau, ką turiu daryti. Buvo visiškai aiškus tikslas – žūtbūt pasiekti finišą ir tai padaryti saugiai, tai ir stengiausi būti greitas, kiek galiu, bet kartu be reikalo nerizikuoti. Kur galėdavau, aišku, spausdavau, kiek motociklas gali, bet, kaip matote, man viskas puikiai pavyko ir susitvarkiau su savo užduotimi.

– Bet čia turbūt sunkiausia yra pasverti, kiek rizikos galima pateisinti, o kiek galima beatodairiškai eiti į priekį, ar ne?

B. Vanagas: Faktas, kad Dakare galima būti greitesniam, negu mes važiuojame, bet skaičiuojamas laikas yra nuo starto iki finišo. Visiškai nesvarbu, koks būsi greitas viename kilometre, nesvarbu, kiek būsi greitas dešimtyje kilometrų, nesvarbu, kiek būsi greitas šimte kilometrų, net ir tūkstantyje nesvarbu, nes turi įveikti 3 tūkst. kilometrų – šiais metais tokia distancija – ir tik finiše skaičiuojamas tavo laikas. Tam vidurkiui išvesti iš tiesų reikia šiek tiek išminties.

– Benediktai, jūs esate kalbėjęs, regis, apie tam tikras „lubas“ Dakare. Kaip manote, jau atsimušėte į jas ar dar ketinate jas pramušti?

B. Vanagas: Aš žinau, kad mes galime pagerinti rezultatą. Mes galėjome būti geresni ir šiais metais, bet turėjome tam tikrų nutikimų, kurie mums neleido to padaryti. Žinau tik viena, kad kiekviena kita, artimesnė prie pirmos, vieta reikalaus vis daugiau ir daugiau pastangų. Tai tą suprantame tiek aš, tiek Arūnas, tiek visi kiti lietuviai tą puikiai supranta ir tas pasiruošimas turės būti vis rimtesnis.

– Pone Arūnai, o ko reikia, kad varžytumėtės Dakare ne vien dėl lietuviškų rekordų, o dėl prizinių vietų?

A. Gelažninkas: Reikia daugiau važiuoti tokio lygio varžybose, tobulėti pačiam kaip sportininkui. Aš esu naujokas ralio formate, man reikia važiuoti daugiau ralio varžybų.

Žinoma, techniką tobulinti, bet tai nėra pagrindinis rodiklis. Nežinau, kaip automobiliuose, bet mano motociklas buvo gana geras pirmam kartui, tai tiesiog pačiam reikia tobulėti, nes lyderiai, jų važiavimo lygis tikrai aukštas. Negali jų naujokais vadinti, nors nebuvau greičiausias ir tarp naujokų, bet kiti turėjo daugiau patirties, nors Dakare ir buvo naujokai. Tiesiog reikia dirbti ta linkme ir siekti aukštesnių rezultatų.

B. Vanagas, E. Genio/LRT nuotr.

– Man asmeniškai buvo labai gražu matyti Dakare šuoliuojantį mūsų Vytį. Apskritai man Vytis atrodo vienas iš gražiausių ir garbingiausių heraldinių ženklų, kokius esu matęs. O jums, Benediktai, ar Vytis padeda?

B. Vanagas: Mes dažnai sakome, kad norime parodyti jį pasauliui, bet man atrodo, kad iš esmės labai sveika pačiam pamatyti Vytį. Tada pradedi tapatintis su šiuo simboliu, kuris yra labai taurus, kilmingas ir garbingas. Kai aš matau Vytį, man labai aišku –  tai yra kryptis, veržlumas ir profesionalumas. Trys baziniai dalykai, kuriuos aš matau. Ir jeigu kiekvienas lietuvis pradės tapatintis su šitomis vertybėmis, mes toli nueisime.

– Beje, sakėte, kad į lietuvius Dakare įdomiai žiūri. Turbūt ne tik dėl Vyčio?

B. Vanagas: Iš esmės į lietuvius žiūri kažkaip netikėtai. Turbūt todėl, kad pažiūrėję į žemėlapį, mato tokią sunkiai įmatomo dydžio valstybę. O iš kitos pusės mato, kad yra penki ekipažai ir jie visi varžosi, turi gana neblogą techniką ir tinkamai elgiasi Dakare. Tokiu atveju kyla klausimų. Tai į Lietuvą Dakare dabar jau žiūrima pagarbiai.

– Arūnai, o jums ar jautėsi, kad iš viso yra penkios lietuvių komandos? Ar lietuviai ten vieni kitus jautė?

A. Gelažninkas: Taip, iš tikro, pačiame bivake. Tu važiuoji, eini, vis kas nors kelia ranką, sveikinasi. Dar iš pradžių nepažinojau Beno komandos dalies, kitų sportininkų, visi bendrauja. Vien greičio ruožuose buvo, kad važiuoji kur nors dykumoje ir žiūri, jog ant kopų viršūnės lietuviška vėliava plevėsuoja, Vytis plevėsuoja, iš karto rėkia visi, filmuoja.

Buvo fanų ir tikrai nemažai, o tai stebino, nes vis tiek ne Europoje Dakaras vyksta, o kitame pasaulio gale. Tikrai palaikymas jautėsi tiek iš lietuvių pusės, tiek iš kitų sportininkų pusės.

– Turėjo būti geras jausmas. O sprendžiant iš Vilniaus oro uoste pasitikusios minios ir dėmesio žiniasklaidoje, atrodo, Dakaras tampa dar vienu nacionaliniu sportu Lietuvoje, ar jums nekilo toks įspūdis?

B. Vanagas: Man atrodo, jis yra jau tapęs kurį laiką. Pagal statistinius duomenis, 70 proc. lietuvių domisi Dakaru – tai milžiniškas skaičius. Manau, kad taip yra ne tik todėl, jog tai sportas, bet tai ir tinkamas laikas, sausio mėnuo, kada nelabai kas vyksta aplinkui.

Be to, manau, kad Lietuvoje Dakaras suprantamas kaip geriausiai išreklamuotas išbandymas. Parodykite man nors vieną žmogų, kuris neturi išbandymų šeimoje, namie, santykiuose, darbe ar kitur. Mes visi turime išbandymų, galime drąsiai pasakyti, kad kiekvienas turi savo Dakarą.

Lenktynininkų sutiktuvės, E. Genio/LRT nuotr.

– Bet žinote, kaip yra su tuo nacionaliniu sportu – beveik 3 milijonai krepšinio trenerių, o dabar turbūt beveik 3 milijonai ralio ekspertų. Daug gaunate patarimų, kaip reikia vairuoti?

A. Gelažninkas: Jeigu komentarus paskaitytum, tai kaip ir visi žino, kaip ir visi ekspertai, bet asmeniškai patarimų gaunu iš kitų sportininkų. Vietoje ten labai padėjo tie, kurie jau nebuvo naujokai, o Lietuvoje pamatuotą patarimą, bent tarp motociklininkų, nelabai kas ir gali duoti.

– Benediktas jau girdėjo, kad net vairuoti nemoka.

B. Vanagas: Tai aš puikiai žinau, kad aš nemoku vairuoti, esu su tuo susitaikęs. Kai būna prasta nuotaika, paskaitau komentarus ir nuotaika pasitaiso.

– Motociklininkas yra vienišas vilkas, kuris, priešingai nei mašinos ekipažas, važiuoja vienas. Kai esi visiškai vienas, kas padeda, kas pataria?

A. Gelažninkas: Kai sunku ar kai lengva, gali dainuoti sau dainas važiuodamas, gali apie ką nors galvoti. Kolega Balys, grįžęs po kažkurios dienos, sakė, kad eilėraščių prikūrė važiuodamas. Lieki su savo mintimis vienas, galvoji apie patį važiavimą.

Aš galvodavau daug apie navigaciją, žiūrėdavau kelis žingsnius į priekį, kas laukia ir stengdavausi neklysti. Galvodavau apie tai, kiek dar kilometrų liko, kaip jėgas paskirstyti teisingai, nes kai pavargsti emociškai, fiziškai, tada labai arti klaidos važiuoji ir tada gali tau pasibaigti Dakaras. Stengdavausi visą laiką galvoti apie tai, kaip mano organizmas veikia, kad būčiau visą laiką šimtu procentų sutelkęs dėmesį į važiavimą.

– Benediktui apie navigaciją pradėjo galvoti jo šturmanas lenkas Sebastianas Rozwadowskis. Čia turbūt irgi simbolikos galima įžvelgti, juk šturmanų ir Lietuvoje yra?

B. Vanagas: Manau, kad su Sebastianu esame tikrai puikus ekipažas, bet kartu mums svarbūs ir Lietuvos bei Lenkijos santykiai. Mums ne gėda ir negaila parodyti Vytį ir Baltąjį erelį – Lenkijos simbolį. Iš esmės šiame geopolitiniame kontekste Lietuvos ir Lenkijos partnerystė labai svarbi. Ji visada buvo svarbi, bet tam tikrais momentais mes buvome tą truputėlį pamiršę. Bet čia - kita medalio pusė, o pagrindinis dalykas yra sportas ir, atrodo, su Sebu mums gana puikiai išeina darbuotis drauge.

– Jums tai buvo jau septintas Dakaras ir sėkmingiausias, bet biudžeto prasme – anaiptol ne gausiausias, ar ne taip?

B. Vanagas: Mes turėjome dvejų metų duobę, kada ne viskas vyko pagal planą. Tikrai buvome suveržę diržus ir tai buvo vienas mažiausių mūsų biudžetų. Manau, kad mums reikės labai stipriai padirbėti šia linkme ir dabar yra galbūt gana nebloga dirva sukurta. Pasižiūrėsime, kaip bus.

– Jums, Arūnai, nereikėjo savo buto parduoti, kad galėtumėte Dakare sudalyvauti, kaip Arūnui Mateliui, kad savo filmą „Nuostabieji lūzeriai“ užbaigtų?

A. Gelažninkas: Ne, nereikėjo. Mūsų komandai Andrius Jonaitis padėjo šiuo klausimu. Kiek pavyko mums, dabar jau grįžus dar reikės skaičiuoti, žiūrėti, ar, kaip sakote, nereikės dar parduoti buto, bet manau, kad viskas pavyko neblogai kaip pirmam kartui. Tikėkimės, ir toliau viskas seksis taip pat gerai, ir kad dar važiuosime ir važiuosime.

– Benediktai, o tai yra paslaptis? Ar galėtumėte pasakyti, kiek kainavo jums Dakaras 2019 m.?

B. Vanagas: Iš esmės yra einamosios išlaidos. Jos galėjo būti nuo 20 tūkst. iki 300 tūkst. eurų. Esu patyręs, kad pasakai, kiek kainuoja automobilis, ir tada visi sako, kad čia tavo biudžetas. Bet automobilis – kaip staklės. Jis amortizuojasi, jis turi tam tikrą vertę, turi liekamąją vertę ir taip toliau. Mūsų išlaidos buvo 250 tūkst. – 300 tūkst. eurų. Kalbant apie automobilį, tai – labai nedidelis biudžetas.