2024 m. Lietuvos lengvosios atletikos padangę nušvietė nauja, tačiau iškart ryškiai sužibėjusi žvaigždė – jaunoji sprinterė Lukrecija Sabaitytė. Viena greičiausių Lietuvos moterų tapusi sportininkė takelyje turi aiškią misiją, kurią, atidavus visą širdį, tikrai galima paversti įmanoma.
„Eik tu sau, čia būtų kosmosas. Net sunku pasakyti, numatyti ir suvokti, kiek laimės tada būtų viduje. Tokia mintis ir idėja skamba labai saldžiai. Vien patekimas į olimpines žaidynes yra pati didžiausia svajonė. Stebėjau Paryžiaus žaidynes ir galvojau, kad kitą kartą, 2028 m. Los Andžele, jose būsiu ir aš“, – pasidabinusi šypsena LRT.lt pasakoja 22-ejų L. Sabaitytė.
2024 m. sprinterei tapo tikru proveržio sezonu. Atletė ne tik sugebėjo 5 kartus tapti Lietuvos čempione (60 m ir 200 m uždarose patalpose bei 100 m, 200 m, 4x100 m stadione), bet ir debiutuoti Senojo žemyno pirmenybėse Romoje. 200 m distanciją Italijos sostinėje lietuvė įveikė per 23,56 sek. ir galutinėje įskaitoje užėmė garbingą 19-ą vietą.
Pastarojoje rungtyje L. Sabaitytės asmeninis rekordas dabar siekia 23,27 sek., o 100 m ji greičiausiai yra įveikusi per 11,44 sek. Tokie galingi rezultatai leidžia atsidurti greta tokių legendinių lengvaatlečių ir Lietuvos rekordininkių kaip Agnė Šerkšnienė ir Lina Grinčikaitė-Samuolė.
„Žvelgiant atgal į tą istoriją, tai tikrai įspūdingi rezultatai yra užfiksuoti. Kuo daugiau sportuoju, tuo labiau suprantu, kaip sunku juos buvo pasiekti. Norėčiau prie to prisidėti, tapti tos istorijos dalimi. Labai didžiuojuosi tomis atletėmis.
Šiuo metu turiu ketvirtą geriausią visų laikų Lietuvos rezultatą 200 m rungtyje. Mano misija ir bene didžiausias tikslas būtų pagerinti rekordą, kuris priklauso Agnei Šerkšnienei (22,99 sek.)“, – dėsto L. Sabaitytė.
Lengvaatletė pabrėžia, kad motyvacija siekti tikslų ir gerinti rezultatus kyla natūraliai, nes tiesiog visuomet norisi būti geriausia.
„Aš visuomet noriu būti pirma, geriausia, greičiausia. Žinoma, mane motyvuoja ir aplinkiniai žmonės, mano komanda, kuri yra labai stipri. Norisi pritapti prie jos, nenusileisti ir būti geriausia“, – priduria Lietuvos čempionė.
Pasak jos, atsidavimas sportui tokiame jauname amžiuje nėra jokia kančia ar pasiaukojimas, o priešingai – vienas malonumas. Būtent profesionalus sportavimas merginai nutiesė kelią į kitokį gyvenimą, kurio atradimu ji yra be galo patenkinta.
„Lengvoji atletika man yra atradimas. Čia atradau ir pačius geriausius draugus, ir mėgstamą veiklą, ir save. Atradusi šį sportą pradėjau kitaip gyventi. Man tai yra atradimas.
Žinoma, reikėjo atsisakyti visų vakarėlių, bemiegių naktų, laisvalaikio su draugais, serialų žiūrėjimo, nesveiko maisto ir panašiai (šypsosi). Visgi nemanau, kad tai yra kažkokia auka – viskas man, kaip asmenybei ir sportininkei, išėjo į naudą. Pasibaigus sezonui gali paatostogauti, pagyventi tuo laisvesniu ritmu, tai viskas puiku.
Nuvažiavimas į aukštesnio lygio varžybas ar aukso medalis Lietuvos čempionate iškart viską atperka, iškart paglosto širdį, todėl tikrai nėra gaila. Sportuoju savo malonumui, esu laiminga ir neturiu kuo skųstis“, – su šypsena veide mintimis dalijasi Lietuvos čempionė.
Ji taip pat akcentuoja, kad šioje kelionėje ją lydi ir palaiko ne tik komandos draugai, treneris Martas Skrabulis, bet ir šeima. L. Sabaitytės teigimu, iš pradžių artimieji nelabai suprato rezultatų ir pirmųjų pergalių reikšmės, tačiau bėgant laikui į varžybas ėmė vaikščioti net su jos atvaizdu papuoštais marškinėliais.
„Mano šeima ilgą laiką net nelabai suprasdavo tuos mano pasiektus rezultatus, jų reikšmę, pačias varžybas, bet bėgant laikui viskas keitėsi. Galiausiai šeima ėmė vis labiau palaikyti. Artimieji netgi džiaugiasi dar labiau negu aš pati. Į varžybas tėtis ateina su marškinėliais, ant kurių yra mano atvaizdas (šypteli). Noriu šeimai už tai padėkoti iš visos širdies. Jeigu nebūtų tokio palaikymo, tai nebūtų ir tokio rezultato. Man tai labai svarbu, reiškia itin daug“, – sako sprinterė.
Interviu su LRT.lt metu L. Sabaitytė pirmą kartą po vasaros atostogų vėl darė mankštą ir bėgiojo Vingio parko stadione. Tiesa, ateinantys metai jai bus kupini iššūkių ne tik takelyje, bet ir moksluose. Vilniaus universitete globalią rinkodarą studijuojanti sportininkė netrukus pradės rašyti baigiamąjį bakalauro darbą. Taigi, pokalbio metu ji pasakojo ne tik apie sportą, bet ir apie savo gyvenimą: apie praėjusį sezoną, akimirką, kuomet sužinojo, kad pateko į Europos čempionatą, vaikystę ir meilę lengvajai atletikai.
– Vasarą turėjai galimybę pailsėti ir paatostogauti. Ar pavyko?
– Kad ir kaip smagu yra sportuoti, atostogų šią vasarą tikrai reikėjo. Įtemptai sportavome, tai poilsio norėjosi, bet lygiai taip pat nesinorėjo, kad sezonas pasibaigtų. Jis buvo tikrai įspūdingas: daug emocijų, įspūdžių, fizinio krūvio, gerų rezultatų. Toks proveržio sezonas.
– Ar tikėjaisi, kad 2024-ieji tau bus tokie įspūdingi?
– Metus pradėjome Lietuvos uždarų patalpų čempionate, kuriame man pavyko iškovoti net du aukso medalius. Tikrai nesitikėjau. 60 m rungtyje Eva Misiūnaitė yra labai stipri varžovė. Stipriai pagerinau asmeninį rekordą – buvo įspūdinga.
Tuo metu, kai prasidėjo pasiruošimas vasaros sezonui, tikrai nesitikėjau, kad galiu prasibrauti į Europos čempionatą Romoje, taip gerinti savo rekordus. Visgi tai pavyko, o vėliau Lietuvos čempionate iškovojau net tris aukso medalius. Galiu pasakyti, kad tikrai nesitikėjau.
Taip pat skaitykite
– Koks šiuo metu būtų tavo artimiausias tikslas, svajonė?
– Dabar ir galvoju... Aš kasmet tobulėju gana stabiliai. Nebuvo taip, kad vienais metais „išsprogau“, o vėliau sustojau. Kitais metais Tokijuje vyks pasaulio čempionatas, todėl mano didžiausia svajonė šiuo metu yra ten patekti.
Nors šiemet tokių rezultatų nesitikėjau, tačiau pažvelgus į tai, kaip dirbome stovyklose, prie mūsų prisijungė Modesta Justė Morauskaitė ir konkurencija padėjo, ir treneris man labai daug dėmesio skyrė, tai visgi galėjo būti aišku, kad rezultatai pakils.
– Pažiūrėkime į viską iš toliau. Kokia Lukrecija buvo vaikystėje? Ar sportas traukė nuo pat mažens?
– Vaikystę praleidau Vilniuje – pas močiutę kieme. Lakstydavome, žaisdavome, bet kai grįždavau namo, būdavau labai kruopštus vaikas. Ir piešdavau, ir skaitydavau, ir netgi knygas perrašinėdavau. Buvau darbšti ir stropi mergaitė.
Mama norėdavo, kad būčiau užimta, tai mokslo metų metu išbandydavau įvairius būrelius. Visada buvau aktyvi, turėjau daug veiklų.
– Kada ir kaip tu pati atradai lengvąją atletiką?
– Pradinėje mokykloje lankiau keramikos, choro, pramoginių šokių būrelius. Kai atėjau į progimnaziją, mano kūno kultūros mokytoja buvo Dalia Matusevičienė, olimpiečio Edžio Matusevičiaus mama. Ji mane ir pakvietė išbandyti lengvąją atletiką. Taip atsidūriau pas Laimutę Juchnevičienę. Laimėjau vienas varžybas, kitas ir galiausiai pasilikau. Supratau, kad tai individualus sportas, viską darai dėl savęs. Man tai patiko.
– Buvai talentinga ar sėkmę atnešė darbas?
– Pačioje pradžioje, kai buvau 12–13 metų, tai tikrai galbūt buvo talentas. Visgi dabar, bėgant metams, manau, kad būtent treniruotės pas Martą Skrabulį man labai padėjo. Jeigu ne šis treneris ir visas įdėtas darbas, tai nebūtų taip, kaip yra.
– Kaip atrodo jauno atleto perėjimas iš jaunimo į suaugusiųjų grupę. Koks tai jausmas, kaip viską reikia priimti?
– Dalyvavau Europos U18, U20 ir U23 čempionatuose, pasaulio U20 pirmenybėse, todėl galvojau, kad štai, viskas baigėsi, nuo dabar jau reikės varžytis su suaugusiais. Netgi galvojau, kad šiemet neturėsiu tokių didelių tarptautinių varžybų. Kai pavyko patekti į čempionatą Romoje, supratau, kad viskas nėra taip be galo neįveikiama. Manau, kad užaugau. Tai tikrai džiugina.
– Kokia buvo ta akimirka, kuomet sužinojai, kad patekai į Europos čempionatą Romoje?
– Pirmiausia norėtųsi pabrėžti, kad galbūt daugiau tų emocijų buvo tada, kai sužinojau, jog esu pirma atletė už brūkšnio (red. – kuri nepateko į pirmenybes). Buvo neigiamų emocijų, svarsčiau, kad trūko tikrai mažai.
Pamenu, kad po kelių dienų parašė treneris. Tada su drauge vykome į egzaminą universitete. Ir taip jau buvo daug emocijų – bijojau egzamino, nerimavau, ar gerai esu jam pasiruošusi, ar ne. Kai sužinojau naujieną, tai iškart pamiršau, kur važiuoju. Sustojau, paskambinau tėvams ir draugams, labai džiaugiausi. Nuo tada laukiau to starto – buvo nuostabu.
Egzaminą tą dieną išlaikiau gerai (juokiasi). Treneris sakė, kad kai sekasi, tai sekasi.
– Sportavimo procesas ar rezultatas?
– Procesas, nes tuo metu tu tiki, kad galėsi padaryti viską. Tu ruošiesi, būni su komanda, lipi per save. Proceso metu tu tiki, kad tas skausmas, kurį tu jauti per treniruotes, tau ateityje atneš tikrai daug naudos. Galutinis rezultatas gali būti ir geras, ir blogas, jis ne visuomet tenkins, o procesas, jeigu atiduodi visą širdį, visuomet džiugina. Jo metu tu ir džiaugiesi, ir lauki ateities, kuomet paaiškės, kaip viskas bus iš tikrųjų.
– Sporte pasitaiko ir ne tik tokių linksmų akimirkų, pralaimėjimų. Kaip stipriai skauda, kuomet nepavyksta būti geriausiai?
– Skauda tuo metu, kai matai ir jauti, kad finišuoji ne pirma. Tą dieną ar vakarą pamąstai, kad varžybų yra daug. Tas skausmas ir suteikia jėgų kitam kartui, motyvuoja geriau pasiruošti. Taip ir „varai“ visą laiką (šypteli).
– Kaip apibūdintum sprintą? Koks atletas turi būti, kad atrakintų didžiojo sprinto duris?
– Sprintas susideda iš labai daug skirtingų faktorių – bet koks tavo netinkamas judesys gali sutrukdyti pasiekti gerą rezultatą. Aš suprantu, kad čia reikia kreipti dėmesį į visas detales. Galbūt todėl man labiau sekasi bėgti būtent 200 m, nes 100 m bėgime tu negali daryti jokių klaidų. Sprintą apibrėžčiau kaip smulkių detalių rinkinį. Čia negali sau leisti klysti.
Pirmiausia atletas turi būti labai ryžtingas, drąsus, klysti nebijantis žmogus. Galbūt suklysi pradžioje, bet turi iškart bandyti atsitiesti ir kovoti iki galo.
– Ar turi kažkokį specialų ritualą, kurį atlieki prieš varžybas ir po jo jautiesi puikiai?
– Man visuomet turi būti tokie patys pusryčiai – kiaušinienė, kava su sojų pienu. Tada žinai, kad diena bus geresnė. Prieš varžybas ilsiuosi, nežiūriu nieko, kas susiję su sportu, kad minčių apie tai galvoje nebūtų. Tuo metu prieš pat varžybas turiu pasiklausyti muzikos – pradedu prieš kelias valandas.
– Galbūt turi ir kažkokį savo herojų, idealą, kuris tave žavi ir kažkaip motyvuoja?
– Pagal rezultatus, tai, žinoma, Usainas Boltas. Be galo juo žavėjausi. Nežinau net kiek kartų prieš varžybas anksčiau „Youtube“ žiūrėdavau jo bėgimus. Kažkada turėjau jo parašo atspaudą ir nešiojausi jį kaip talismaną.
Dabar tai labai patinka Noah Lylesas, kuris spinduliuoja pasitikėjimu savimi.
– Na ir pabaigai. Jau buvai užsiminusi apie savąją misiją ir tikslus, bet pati didžiausia turbūt būtų olimpinė svajonė? Kaip manai, ar ji yra reali, pasiekiama?
– Manau, kad taip – ši svajonė yra reali. Šiuo metu pavyksta nuolat tobulėti ir patekti į vis aukštesnio rango varžybas. Būtent todėl atrodo, kad į olimpines žaidynes nėra taip neįmanomai sunku prasibrauti. Žinoma, dar laukia ketveri metai iki Los Andželo, bet tikrai manau, kad jeigu toliau tobulėsiu, atiduosiu širdį ir visas pastangas, tai olimpinė svajonė bus pasiekta.
