400 m bėgikė Modesta Justė Morauskaitė pagaliau gali save vadinti olimpiete. Po kelių sudėtingų sezonų Lietuvos rekordininkė pateko į Paryžiaus olimpines žaidynes ir gali lengviau atsikvėpti. M. Morauskaitė sako žinojusi, kad tai nebus lengva užduotis: „Prireikė labai daug pastangų ir tikrai ne vienos sėkmės granulėlės, kad pavyktų būtent šį sezoną išvykti į olimpines žaidynes. Kaip matau, tos sėkmės granulėlės susidėjo į vieną.“
Iki olimpinių žaidynių 28-erių lengvaatletė nuėjo sunkų kelią. 2011 metais ji tapo pirmąja Lietuvos snieglenčių sporto čempione, tačiau vėliau susitelkė į lengvąją atletiką. Geriausią formą bėgikė pasiekė prieš 2 metus, kai pagerino Lietuvos rekordą (50,49 sek.) ir pasaulio uždarų patalpų čempionate užėmė 9 vietą, tačiau po to užklupo traumos.
Sportininkė sako, kad žinia, jog ji pagal reitingą pateko į olimpines žaidynes, buvo netikėta: „Aš buvau visas viltis palaidojusi, todėl man tai buvo absoliučiai netikėta žinia. Kai man atėjo ir pasakė, aš dar kelis kartus perklausiau, ar tikrai tai oficialu, ar tai nėra taip, kad tiesiog paskaičiavo reitingą ir turėčiau patekti. Perklausiau daug kartų ir tada visas kūnas nutirpo. Tokios pačios emocijos niekur kitur negausi. Tai yra absoliučiai unikalus jausmas. Turbūt kiekvienas sportininkas pirmą kartą, o gal ir antrą ar trečią, patekęs į olimpines žaidynes, jaučia tą jausmą. Ta euforija. Tas žinojimas, kad tavo darbas, ašaros, kraujas, nuovargis – viskas atsipirko. Tu tai pasiekei, tu tai padarei.“
Prieš mėnesį Europos čempionate Romoje lengvaatletė patyrė emocijų karuselę, kai starto išvakarėse susidūrė su ištinusia koja. Galiausiai ji 400 m įveikė per 52,95 sek. ir galutinėje įskaitoje užėmė priešpaskutinę 23-ią vietą.
– Kaip jūs apibūdintumėte šį olimpinį ciklą?
– Vienas laiptelis aukštyn, keturi – žemyn. Taip pasakysiu. Nagais, dantimis kabintasi į kiekvieną metrą, centimetrą. Sportas yra negailestingas. Nesvarbu, kad mano asmeninis rekordas yra aukštas, bet kai formos nėra, o žiemą niekur nestartavau, tai sezoną pradėjau tikrai labai sunkiai. Po traumos rezultatai tikrai nestebinantys, todėl gauti komercinių varžybų yra be galo sudėtinga. Mano agentas ir tuo pačiu mano draugas tikrai įdėjo labai daug pastangų, kad aš būčiau olimpinėse žaidynėse. Jis sugebėjo gauti teisę man startuoti aukšto rango varžybose, kurių taškai man ir lėmė patekimą į olimpines žaidynes.
– Ar buvo labai skaudu nepatekti į Tokijo olimpines žaidynes, iki kurių taip pat ne tiek daug trūko?
– Po Tokijo buvo tokios dviprasmiškos mintys, jausmai, nes vis dėlto bandžiau patekti ne 400 m distancijoje, bet 400 m su barjerais. Buvo tikimybė, bet tikrai mažiau tikėjausi. Paryžius buvo labiau ranka pasiekiamas – realiai turi bilietą rankoje, bet jo niekas neatiduoda. Šį sezoną daug labiau tikėjausi, kad galiu patekti, tikėjau savimi, bet visos tos aplinkybės – sunkumai, traumos, sunkus grįžimas po traumos – kėlė labai daug dvejonių. Pasitikėjimas savimi tikrai nebuvo pačioje aukščiausioje fazėje. Žinojau, kad nė viename starte nebuvau aukščiausioje formoje. Tas olimpinio kelialapio skonis yra daug saldesnis. Be tų visų kliūčių, kurias man teko įveikti, jis nebūtų tiek saldus.
– Kaip prasidėjo jūsų kaip sportininkės kelias galiausiai atvedęs iki olimpinių žaidynių?
– Mane visada žavėjo sportas, bėgimas, visada mėgau varžytis. Turbūt tai buvo mano kraujyje. Mano šeima yra pakankamai aktyvi – mama jaunystėje išbandžiusi turbūt visas sporto šakas, tėtis yra ekstremalių sporto šakų atstovas. Buvo tik laiko klausimas, kada į kokią sporto rungtį aš pasuksiu, bet mane visada žavėjo lengvoji atletika. Gal penktoje klasėje mane klasiokė nusivedė į lengvosios atletikos treniruotę ir supratau, kad tai yra mano sporto šaka, nors paauglystėje buvo noras ir mesti, nes visi draugai aplinkui metė, tai ką aš čia viena sportuosiu, bet tėvai paspaudė ir likau, ir labai džiaugiuosi, kad tėvai pastūmėjo teisinga linkme.
– Takelyje esate viena ir atsakote tik už save. Bet kiek yra komandos šiame sporte?
– Lengvoji atletika yra individualus sportas, tavęs aikštelėje niekas nepakeis, už tave daugiau nepabėgs, nepastums. Tačiau vis tiek yra reikalinga pakankamai didelė komanda, norint pasiekti aukštų rezultatų. Yra treneriai, trenerių asistentai, kineziterapeutai, medikai. Bet takelyje esi vienas ir turi susitvarkysi su savo mintimis ir tikrai kyla įvairių – galbūt aš ne vietoje? Gal nepakankamai padariau? Bet tuomet grįžtu atgal mintimis ir žinau, kad aš tikrai viską padariau ir visada sąžiningai dirbu treniruotėse, nes man tiesiog tai be proto patinka, aš tai myliu. Aišku, būna dienų, kai ateini ir galvoji, kad nenori, per sunku, bet pati supranti, koks yra tavo tikslas ir supranti, kaip tu myli savo sporto šaką. Tik pats būdamas sąžiningas su savimi, kad viską padarei, nieko nenusukai, supranti, kad tu esi teisiname kelyje. Net po labiausiai alinančių treniruočių praėjus valandėlei, kai atsigauni, ateina euforija ir esi labai laimingas, nors be proto pavargęs. Dėl to, kad tu turi galimybę daryti tai, kas tau be proto neša didelį džiaugsmą.
– Lengvaatlečiai negali pasigirti geriausiomis finansinėmis sąlygomis, stipendijas gauna tik patys geriausi. Kiek ta olimpinė svajonė gali kainuoti sportininkui ir finansiškai?
– Lengvoji atletika yra sąlyginai nedėkinga sporto šaka, nes turime dirbti tikrai be proto daug ir tai tikrai be proto sunki sporto šaka, mes liejame labai daug prakaito. Nesakau, kad kiti sportininkai nedirba, bet lengvojoje atletikoje konkurencija yra milžiniška. Sunku, nes finansavimas yra visai kitoks nei komandiniame sporte. Nėra tiek tos komercijos, žiūrimumo. Tai automatiškai rėmėjų kiekis ir finansavimas yra kitoks, daug sunkiau yra susirasti individualių rėmėjų. Gali būti Europos čempionas, bet tai nėra daug kam įdomu, nes tai nėra komandinis sportas, nėra tiek žiūrovų. Iš finansinės pusės yra tikrai labai sudėtinga išlaikyti save aukštame lygyje, nes reikia ir pragyventi ir gyventi tuo pačiu, ne tik išgyventi nuo treniruotės iki treniruotės. Tas patekimas į olimpines žaidynes tikrai kainuoja labai daug nuosavų resursų. Ne tik fizinių, bet ir finansinių bet kokiu atveju.
– Jus visur lydi širdies draugas Ernestas Leskauskas, pats buvęs lengvaatletis. Kaip prasidėjo jūsų draugystė?
– Mes susipažinome prie Kuršių marių Drėvernos miestelyje. Jis tuo metu nuomavo elektrines banglentes. Jis jau pažinojo mano tėvus. Tai buvo po mano nepatekimo į Tokijo olimpines žaidynes, kai aš nuvykau pas tėvus ir tėtis pasirūpino, kad jis man suteiktų tą pramogą. Nuo tos dienos mūsų santykiai susirišo, nes jis buvęs lengvaatletis. Jis puikiai suprato tą lengvosios atletikos virtuvę, kiek ir ko kainuoja, kad galėtum sportuoti šią sporto šaką. Tas supratingumas ir ryžtas su manimi eiti visur ir palikti viską už nugaros, išvažiuoti kartu į Ispaniją ir palaikyti mane visom keturiom, penkiom, kiek tik įmanoma, ir apsiimti varžybų ieškojimu, būti ir psichologu, ir širdies draugu padarė nežmonišką pokyti mano gyvenime. Aš atradau, kad aš neturiu būti viena. Aš neturiu pati su savimi kovoti. Aš turiu žmogų, kuriam aš galiu viską išsakyti ir jis mane supras. Jis nepasakys, kad tai nesportuok, jeigu taip sunku, tai mesk. Jis visą laiką mane stūmė į priekį ir pasakė, kad ateis ta diena, rytoj bus geriau, pakentėk, viskas bus gerai. Jaučiu, kad 50 proc. yra jo, kad aš esu olimpinėse žaidynėse.
– Kokios sportinės formos jaučiatės dabar? Ar tie skausmai užklupę per Europos čempionatą praėjo?
– Kol kas fiziškai esu sveika, nors nebuvo išspręstos tos problemos su koja, nes nebuvo aiškios priežasties, kodėl tai įvyko. Todėl yra psichologinis nestabilumas, kad bet kurią dieną man vėl gali tai nutikti, nes ir antrą kartą man buvo pasikartojusi ši situacija, bet jau kurį laiką esu sveika ir gyva, be jokių skausmų. Svarbiausia, kad man neskauda. Aš stengiuosi gyventi šia diena ir džiaugtis tuo, ką aš šiandien galiu padaryti. Stengiuosi negalvoti, kas bus rytoj.
– Koks bus tikslas Paryžiuje?
– Pasirodyti geriausiai šį sezoną. Aš su savo ispanų treneriu dirbu jau daug metų, eina jau devintas sezonas. Dabar turime mėnesį iki mano debiuto olimpinėse žaidynėse ir lengvojoje atletikoje 4 savaitės iki varžybų yra pakankamas laiko tarpas pasiekti aukštesnį piką. Ypač, kad aš dabar nesu pike, netgi net nesu pakeliui link jo, bet tas trenerio pasitikėjimas manimi, kuris žino mane kaip nuluptą, mane nuramina, kad mes pasieksime maksimumą, kuris dabar yra įmanoma.
– Kokie jūsų idealai lengvojoje atletikoje?
– Jeigu tarptautiniu mastu, tai mane visada žavėjo Allyson Felix, su kuria teko pasidalyti takeliu 2022 metais Lenkijoje vykusiose varžybose. Tikrai labai įkvepianti moteris po vaikų gimdymo sugrįžusi į patį aukščiausią lygį. Ji sugebėjo pasipriešinti didžiosioms kompanijoms kaip NIKE, nes lengvojoje atletikoje motinystė lieka ant tavo pečių, nesi užtikrinta, kad kontraktas prasitęs. Jos tas stovėjimas už moteris ir pačią savimi mane labiausiai įkvėpė. Sportas nėra tik savęs alinimas. Tai yra bendruomenė. Turime vienas kitą palaikyti, nors tai ir individualus sportas.
– Paryžiaus žaidynės bus pirmosios, kuriose pasiekta lyčių lygybė. Kiek jums džiugu, kad pagaliau moterų sportas yra matomas ir vertinamas?
– Aš džiaugiuosi, nes geriau vėliau negu niekada. Dabar yra keliami įvairūs moteriški klausimai – kaip menstruacijos ir kokią įtaką jos daro moterų pasirodymams. Aš džiaugiuosi, kad apie tai yra kalbama garsiai ir apie tai kalba stiprios ir visuomenėje žinomos moterys. Aš esu už tai. Žinoma, fiziškai mes negalime prilygti vyrams, bet mes esame ir mes niekur nedingsime, mes lygiai taip pat galime varžytis. Mes esame labai stiprios ir konkurencingos. Moterų vienybė mus ir veda į priekį ir rodo pasauliui, kad mes esame ir niekur nežadame trauktis.
– Kokios jūsų tolimesnės svajonės?
– Šiais metais bus debiutas, tikiuosi, kad po 4 metų bus parašyta: antras kartas olimpinėse žaidynėse.
– Jūsų kūną puošia ir nemažai tatuiruočių. Kokios jų reikšmės?
– Visos labai spontaniškos. Pirmoji tatuiruotė yra mano mylimi šuniukai, dabar papildyti, bet dar nespėjau išsitatuiruoti. Čia norėjau kažko spalvoto, tai radau instagrame paveikslėlį ir kitą dieną nuvažiavau išsitatuiruoti. Čia mano zoologijos sodas – drambliukas, arkliukas ir delfinas. Be proto myliu gyvūnus. Ant piršto su draugu turime tokias pačias tatuiruotes. Mes jau po draugystės mėnesio išsitatuiravome po smagiai praleisto laiko Palangoje. Raudoną juostelę irgi kartu su draugu turime. Jis pamatė socialiniuose tinkluose ir pasiūlė, o aš sakau, kad gerai. Paskui sužinojome, kad raudona tatuiruotė yra santykių įtvirtinimas ir surišimas. Tik po paskaitėme reikšmę. Aš pamačiau šitą piešinį ir galvojau – mano. Tai grįžusi iš Ispanijos žiemą pasidariau šią tatuiruotę ir jaučiu, kad ji labai atitinka visą mano grįžimą į lengvosios atletikos areną po traumų.
– Ką pasakytumėte jaunajai Modestai Morauskaitei, kuri tik pradeda sportininkės kelią?
– Pralaimėjimas yra tik kelias link pergalės, nes be pralaimėjimo niekada nepajusi to tikrojo pergalės skonio.
