Pasaulio čempionate triumfavusi breiko šokėja Dominika Banevič iškovojo ir kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes. Į visas varžybas nuo pat karjeros pradžios ją lydinti mama Alina Banevič sako, kad ji su dukra yra puiki komanda, o didžiausias mamos rūpestis dažnai yra labai žmogiškas – kad dukra būtų pavalgiusi.
Sekmadienį D. Banevič triumfavo pasaulio čempionate Belgijoje, kur 16 metų lietuvė įveikė 41 metų Japonijos breiko legendą Ayumi Fukushimą.
Į visas varžybas dukrą lydinti sportininkės mama sako, kad jos yra puiki komanda, nors breiko pasaulyje įprastos kur kas didesnės komandos. A. Banevič taip pat džiaugiasi išaugusiu dėmesiu breikui mūsų šalyje, nors sako, kad Dominika užsienyje gerbėjų turi daugiau.
– Matėme jūsų emocijas po finalo, Dominikos taip pat. Kaip jūs reagavote į šį titulą?
– Turbūt daug pasakoti nereikia, viskas matėsi. Kojos buvo pakirstos ir nelabai galėjau paeiti, bandžiau sulaikyti ašaras, bet nepavyko. Bet tos ašaros buvo labiau pasididžiavimo. Mes neturime komandos, trenerių – ji padarė viską pati. Su mano palaikymu, nes aš jos visa komanda.
– Dukra yra pasakojusi, kad breiku susidomėjo pamačiusi „YouTube“. Ar galvojote tada, kad ji nueis tokį kelią?
– Aš ja tikėjau nuo pat pirmos dienos, palaikiau nuo pirmos dienos. Jeigu jai nepavykdavo stovėti ant rankų, sakiau, kad ne viskas iš karto. Bet kad per dvejus metus mes tapome pasaulio čempionėmis, nesitikėjau tikrai.
Bet ji labai daug darbo įdėjo. Dabar ji grįš į salę ir sakė, kad dar labiau treniruosis, kad būtų dar aukščiau.
– O jums Dominiką dažniau reikia palaikyti ar stabdyti, kad neperspaustų?
– Įvairiai būna. Aš visada stengiuosi, kad ji būtų pavalgiusi (juokiasi). Aš „pergyvenu“, nes ji išėjusi treniruotis nevalgo, man psichologiškai sunku, kad ji nevalgo. Aš visada stengiuosi, kad ji pavalgytų.
Bet aš nestabdau. Aš ja pasitikiu, žinau, kiek ji gali. Mes kažkaip viena kitą labai jaučiame ir kartais žodžių nereikia.
– Pasaulio čempionatas kaip ir turėtų būti sunkesnis už Europos žaidynes...
– Čia net nėra kalbos. Kaip Nicka grįžusi iš Europos žaidynių sakė, čia, būtent šioje vietoje, pas mus lengvų kelių nėra, kad ji dabar padarys tai pasaulio čempionate. Savo žodžių ji į kairę ir į dešinę nešvaisto. Kaip pasakė – taip padarė. Sunkiau turbūt šimtą kartų, nes Europos kelialapis buvo lengvas, bet įvyko kaip įvyko. Dabar ji 16 metų pasaulio čempionė.
– Pasaulio reitinge ji yra trečia. Kiek jis dabar svarbus?
– Iki pirmos vietos trūksta 150 taškų, čia labai nedaug, bet man sakė, kad reitingą galima pamiršti. Reitingą kaupėme per metus, skridome per visas pasaulio šalis, kontinentus, kad išlaikyti kuo aukštesnį. Dabar naujas etapas, dirbsime dar labiau. Nicka sakė, kad turi Lietuvai parvežti medalį.
– Sakėte, kad jūs dvi esate komanda. Kiek jos reikėtų didesnės?
– Nesvarbu, ko reikėtų. JAV turi gal 20 žmonių, Prancūzija, Japonija irgi – dietologai, kineziterapeutai. Bet mes nusprendėme, jei mums gerai dviese, manau, kad ir liksime prie to. Mes susitvarkome, gal ta komanda kaip tik trukdytų. Aišku, galvosime apie kineziterapeutą. Bet mums gera, mes pripratome – kai reikia patylėti, mes patylime, kai reikia pasidžiaugti, pasidžiaugiame.
– Kiek didelis yra ją užplūdęs dėmesys?
– Mes jau pripratome. Lietuvoje tiek dėmesio nebuvo, kitur jis didžiulis. Japonijoje to dėmesio buvo gal trigubai daugiau. Japonijoje, kai laimėjo aukso medalį, mes 40 minučių stovėjome, o ji dalijo parašus ir fotografavosi. Lietuviai gal kuklesni, bet ji turi daug fanų.
– Dominika jau sakė, kad tikslas Paryžiuje bus užlipti ant pakylos. Liko dar metai, kaip padaryti, kad dėl tokio tikslo ji neperdegtų?
– Aš ja tikiu, jeigu pasakė – taip ir padarys. Visų pirma jūs nespauskite ir viskas bus gerai. Jeigu palaikysite, tikėsite, viskas bus gerai. Mums Dievas padeda, mes ir pačios tikime.
