Didysis Londono olimpinių žaidynių stadionas ir ošianti daugiatūkstantinė minia. 100 metrų distancija ir kiek daugiau nei 11 sekundžių truksianti laimė, dar kitaip vadinama sprintu. Ši laimė begalinė, nes širdyje plazdanti trispalvė pakelia aukščiau debesų. Tai – greičiausios Lietuvos moters Linos Grinčikaitės-Samuolės istorija, pasakojanti apie meilę sportui, bėgimui ir Lietuvai.
„Man visuomet yra pasididžiavimas ir didžiulė garbė apie tai kalbėti bei visa tai prisiminti. Jaučiu tą pasididžiavimą, nes tai buvo vienas įsimintiniausių ir svarbiausių įvykių gyvenime“, – prisiminusi olimpinių žaidynių magiją pasakoja 36-erių Lietuvos rekordininkė.
Interviu metu sportininkė ne kartą ir ne du kartojo, kad būtent atstovavimas Lietuvai buvo ta ugnelė, dėl kurios buvo gyvenama, dirbama ir dalyvaujame įvairiose tarptautinėse varžybose. Toks požiūris nesusiformavo iš niekur – jį nulėmė ilga, margaspalvė, rekordais ir įvairiais titulais papuošta karjera, kurios ištakos mena dar ankstyvą bei nerūpestingą vaikystę.
„Kiek save prisimenu, tai visuomet buvau aktyvus ir judrus vaikas. Tai, kas buvo susiję su fiziniu aktyvumu, kad ir kokia tai sporto šaka – visur buvau pirmuose sąrašuose ir vietose. Kieme su draugais žaisdavome viską, o aš visada dominuodavau. Būtent greitis buvo labiausiai išreikšta mano savybė. Nuo pat mažens manęs niekas nepagaudavo. Visada jaučiau, kad jeigu kas, tai galiu drąsiai pabėgti. Galiausiai tą mano greitį ir sugebėjimus pastebėjo treneriai“, – prisimena L. Grinčikaitė-Samuolė.
Kaip parodė laikas, išskirtinis greitis nebuvo vien tik tam tikro vaikystės laikotarpio L. Grinčikaitės-Samuolės vizitinė kortelė – jis lengvaatletę atvedė į Lietuvos ir netgi Europos sprinto olimpą bei leido pasipuošti greičiausios visų laikų Lietuvos moters epitetu.
Įvairių amžiaus grupių Lietuvos rekordus pagerinusi sprinterė dar 2003 m. triumfavo Paryžiuje (Prancūzija) vykusiame Europos jaunimo olimpiniame festivalyje. Nors aukso medalis tada ir atnešė daug džiaugsmo, tačiau tikra vyšnia ant torto tapo kitas – motyvacijos kibirkštį dar labiau įžiebęs – apdovanojimas.
Sprinterei buvo suteikta galimybė kaip žiūrovei vykti į Atėnų olimpines žaidynes, aplankyti sportininkų kaimelį, pabendrauti su Lietuvos atstovais ir gyvai stebėti varžybas. Pasak sportininkės, tuo metu viskas atrodė taip tolima, nerealu ir neįsivaizduojama, tačiau noras treniruotis tik išaugo.
„Laimėjau olimpinį festivalį, kurio didžiausiu prizu tapo suorganizuota stovykla olimpinėse žaidynėse Atėnuose. Mus nuvežė apžiūrėti olimpinio miestelio, susitikome su Lietuvos sportininkais. Emocijų buvo tiek be galo daug, kad galvojau, jog visa tai nėra realu. Mąsčiau, kad neįmanoma čia patekti kaip sportininkei, neįmanoma pasiekti tokio lygio, bet viskas išėjo taip, kad po ketverių metų jau pati atstovavau Lietuvai“, – dėsto L. Grinčikaitė- Samuolė.
Debiutinėse Pekino olimpinėse žaidynėse 2008 m. lietuvė nebuvo statistė ir prasibrovė netgi į pusfinalį. Žinant, kokia milžiniška konkurencija yra sprinto rungtyse ir kokius laikus fiksuoja JAV bei Jamaikos atletės, toks pasiekimas patvirtino tik vieną – atletė prasibrovė į planetos bėgikių elitą, kuriame pavyko išbūti tiek, kiek iki šiol nepavyksta jokiam kitam Lietuvos sprinteriui.
Nuo tada lengvaatletė 100 m distancijoje spėjo iškovoti visų spalvų Universiados medalius, Kaune pasipuošti Europos U23 amžiaus grupės auksu, triumfuoti Europos komandinio čempionato pirmosios lygos varžybose, su naujuoju Lietuvos rekordu prasibrauti į Londono olimpinių žaidynių pusfinalį (11,19 sek.) bei taip pat 2012 m. nukalti didžiąją karjerą dabinančią bronzą Europos pirmenybėse Helsinkyje.
Šiek tiek pakalbėjusi apie dabartį interviu su LRT.lt metu L. Grinčikaitė-Samuolė sutiko sėstis į laiko mašiną ir nukeliauti laiku atgal į praeitį bei prisiminti karjeros užuomazgas, meilę ir atsidavimą sportui bei įsimintiniausias akimirkas. Sprinterė taip pat užsiminė apie atstovavimo savo šaliai svarbą ir nuostabą keliančius sportininkų atsisakymus tai daryti.
– Kokiu ritmu šiuo metu gyvena greičiausia moteris Lietuvos istorijoje? – LRT.lt paklausė L. Grinčikaitės-Samuolės.
– Turbūt kaip ir kiekviena moteris bei mama gyvenu tokiu įtemptu ir greitu ritmu, nes dabar viskas sukasi ne tik aplink save, bet ir aplink šeimą – du vaikus, kurie reikalauja didžiulio dėmesio. Prie visų kasdienių veiklų namuose prisideda ir mano darbas mokykloje bei darželyje. Tas greitis bėgimo takelyje dabar persikėlė kitur. Jeigu vienoje gyvenimo srityje jo nebeliko, tai kitoje atsirado.
– Ar ilgos karjeros metu įgautos savybės persikėlė į dabartį ir padeda gyvenime?
– Kaip ten bebūtų, visas sportavimo gyvenimas buvo tuo etapu, kai susiformavo mano asmenybė ir vertybės, leidusios siekti užsibrėžtų tikslų. Viskas savaime persikėlė į kasdienį gyvenimą. Tos įgytos savybės dabar galbūt ir leidžia viską suspėti, siekti išlaikyti kokybę kiekviename žingsnyje.
– Ar dabar sekate lengvosios atletikos pulsą?
– Žinoma. Nors jis nebėra toks pat, koks buvo, nes prioritetai pasikeitė, tačiau be jo kažkaip irgi neišeina gyventi. Pagrindinius čempionatus visuomet žiūriu ir seku, žinau tuos rezultatus, tą esantį lygį. Tos sekamos tendencijos visuomet yra šalia. Nėra taip, kad visiškai atsiribojau ir nieko nebežinau.
– Ar būna akimirkų, kai prisimenate savo karjeros epizodus, jus aplanko nostalgija, ar visgi tas puslapis yra visiškai užverstas?
– Daug kas manęs paklausia, ar aš nepasiilgstu sporto, ar nenorėčiau grįžti, bet manau, kad tiesiog atėjo tas laikas, kai aš visiškai pribrendau ir mano prioritetai tapo visiškai kiti. Viską susidėlioji ir išeini. Man šis pasitraukimo etapas buvo labai lengvas ir paprastas – neturėjau noro nei grįžti, nei galvoti, kad aš dar kažką galiu. Galiausiai priėmus sprendimą tas etapas ir liko praeityje. Išėjau iš sporto tikrai labai ramiai.
Kad jausčiau kažkokią nostalgiją, galbūt ne. Žinoma, visuomet atsimeni tą olimpinių žaidynių atmosferą, tą jausmą – tokie dalykai jau visam gyvenimui. Kiekvienam sportininkui olimpinės žaidynės yra vienas svarbiausių dalykų karjeroje. Vien dalyvavimas jose atminty išlieka visam laikui, bet kad žiūrint įvairiausias varžybas visuomet grįžtų ta nostalgija ir prisiminimai, tai ne, taip nėra.
– Nusikelkime laiku į pačią pradžią – kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai lengvojoje atletikoje?
– Pastebėjęs mano greitį treneris pradėjo kalbinti ateiti į lengvąją atletiką. Įdomu tai, kad jau po savaitės vyko tarpmokyklinės varžybos, kuriose iškovojau antrąją vietą. Vos viena šimtąja sekundės dalies pralaimėjau mergaitei, kuri bėgo avėdama startukus, jau ilgai sportavo, o aš dalyvavau su sportbačiais ir apskritai nelabai ką supratau. Įvyko toks fenomenas. Kol ėjau iki persirengimo kambario, visi treneriai siūlė eiti sportuoti pas save, o aš tik galvojau: „Ko jie čia dabar nori iš manęs.“
Po mėnesio vyko Lietuvos vaikų čempionatas. Nuvažiavome, o aš, pasitreniravusi mėnesį, tapau čempione ir dar pagerinau šalies vaikų rekordą. Viskas buvo taip stipriai išreikšta, kad po to kitos krypties būti ir nebegalėjo.
Klausiau trenerio, kas man iš to, kas čia dabar bus, o jis atsakė, kad išvyksime į užsienį ir varžysimės ten. Man tai ir buvo bene didžiausias kabliukas – užsienis. Laimėjimas man buvo įprastas dalykas, buvau įpratusi dominuoti, kitaip nemokėdavau... Mano požiūris buvo toks – arba aš pirma, arba man neįdomu. Taigi būtent tas niuansas, kad mes išvyksime į užsienį, juk tuo metu tai buvo retesnis įvykis, ir leido užsikabinti. Vėliau laimėjimai taip užsisuko, kad sustoti nebebuvo įmanoma.
– Ar taip iškart pradėjus dominuoti ir gerinti rekordus nebuvo užriesta nosis, neatsirado susireikšminimas?
– Negaliu sakyti, kad buvo kažkoks tai susireikšminimas. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai aš niekuomet negyvenau vien tik sportu – man jis buvo malonumas. Aš ateidavau, padarydavau, išeidavau ir viskas – likusį laiką leisdavau su draugais ir panašiai. Buvau toks paprastas normalus žmogus.
Yra sportininkų, kurie sportuoja, vėliau graužiasi, kad per mažai dirbo, užsidaro savyje, tai aš tokia visiškai nebuvau. Pasibaigus treniruotei aš gyvendavau paprastą savo gyvenimą ir nesureikšmindavau, kad esu čempionė ir rekordininkė. Pradžioje turėjau didžiulę motyvaciją gerinti rekordus, o vėliau dalyvauti stambiausiose varžybose, tai tos nosies užrietimo ir nebuvo.
– Iš kur toks universalumas ir noras būti ne tik atletu, bet ir nuo sporto atsiriboti gebančiu žmogumi?
– Aš manau, kad čia yra ir labai didelis šeimos indėlis. Kokioje šeimoje tu augi, kokias vertybes matai vaikystėje, tai tą ir pasiimi. Nepaisant to, daug ką lemia ir pats išsilavinimas. Sportininkas negali būti ribotas. Jeigu tu koncentruosiesi tik į vieną dalyką, tai viskas bus laikina.
Mėgstu sakyti, kad aukštesnio arba aukšto intelekto atletas yra visada viskuo pranašesnis už tą, kuris susikoncentravęs į vieną kryptį, ribotus dalykus. Tokia realybė, todėl maksimumo visuomet siekiau ne tik savo rungtyje, bet ir moksle ar gyvenime, kad turėčiau daugiau nei kiti.
– Kaip vienu būdvardžiu apibūdintumėte save karjeros pradžioje ir kaip bėgant laikui tai pasikeitė?
– Buvau labai maištinga. Nebuvau tas vaikas, kuris yra paklusnus, viską išgirstantis. Nebuvo visada taip, kad treneris pasako ir aš būtinai padarysiu. Buvau tokia maištinga, kad darydavau taip, kaip man reikia. Vėliau būtent ta sportinė valia ir disciplina mane išmokė, ką daryti, kaip susidėlioti prioritetus ir ko klausyti. Vaikystėje norėdama pamiegoti treniruotės metu aš eidavau ir miegodavau, norėdavau pavėluoti, tai ir pavėluodavau. Visgi tas „maištas“ sportinėje karjeroje pavirto disciplina.
– Koks buvo jūsų minčių bei mąstymo rinkinys, požiūris į patį sportavimą?
– Mano atveju pirmoje vietoje visuomet būdavo asmeninio rezultato gerinimas. Ar tai būtų rekordas, ar tai būtų normatyvas, tu vis tiek visuomet sieki savo asmeninio rezultato pagerinimo. Visa kita susidėlioja savaime: medaliai, patekimai į čempionatus ir panašiai. Esmė mano sportavimo filosofijoje buvo asmeninio rezultato gerinimas. Vidinis pasitenkinimas pagerinus rekordą tampa tuo varikliu, leidžiančiu judėti dar toliau į priekį.
– Taigi jums būtent galutinis rezultatas buvo svarbesnis už patį sportavimo procesą?
– Galutinis rezultatas, žinoma, yra svarbesnis už procesą. Procesas ir taip savaime vyksta iš eigos, o jeigu nėra rezultato, tai visas procesas nebetenka prasmės. Galutinis tikslas yra rezultatas.
– Apskritai kalbant apie sprinto rungtis, kas jose yra svarbiausia?
– Manyčiau, kad sprinto rungtyse svarbiausia yra tavo psichologinė būsena, nes čia viskas trunka trumpiausiai, o pasitaisyti galimybės nėra. Tas susikoncentravimas ir maksimali minčių mobilizacija į kelias sekundes ir yra pagrindinis aspektas. Sprinte tu tiesiog privalai visą save „susirinkti“. Kad ir kaip tu bebūtum pasiruošęs fiziškai, psichologinis nesusikoncentravimas gali nulemti rezultato nebuvimą. Sprintas yra apie konkrečią akimirką.
– 2008 m. atstovavote Lietuvai Pekino olimpinėse žaidynėse. Kokie jausmai, patirtys ir apskritai visa istorija buvo ten?
– Galvojimas, kad patekimas į olimpines žaidynes yra neįmanomas, sukosi ilgai, bet kai viskas įvyko, tai tapo tikru svajonės išsipildymu. Nors pačiai visa tai buvo sunkiai suvokiama, galiausiai olimpinės žaidynės buvo realybė. Viduje virė toks didžiulis pasididžiavimas, sunku apibūdinti. Atsimenu, kad Pekine aš mėgavausi kiekvienu momentu – net olimpinės aprangos primatavimas man buvo kažkas tai tokio. Visos smulkmenos teikė maksimalų pasitenkinimą. Negalvojau apie galutinį rezultatą, tiesiog norėjau bėgti, o galvoje nuolat sukosi mintys apie begalinį pasididžiavimą.
Patekau į pirmąjį etapą, vėliau į kitą etapą, o galiausiai ir į pusfinalį. Viskas manau buvo iš tos emocijos, didelio noro varžytis. Nejaučiau jokio psichologinio spaudimo, nebuvau susivaržiusi, o tiesiog išgyvenau pirmą olimpinę svajonę.
Man ta akimirka buvo sustojusi ir lieka tikriausiai visam gyvenimui. Iš pradžių atrodė, kad padariau kažką tai neįmanomo, buvo sunkiai suvokiama, bet su laiku viską priėmiau jau kaip faktą. Praėjus kuriam laikui ir supratus, kiek daug padariau, motyvacija dar labiau išaugo.
– Atstovavimas Lietuvai – maksimalus sportininko pasitenkinimas iš vidaus?
– Mes, lietuviai, esame itin talentingi sportininkai, nes turime begales motyvacijos rezervų. Kad ir kaip ten bebūtų, jeigu esi silpnesnis, tai motyvacija kartais padaro tiek daug, kad netgi tampi lygiaverčiu su tais, kurie turi viską. Mano atveju pinigai niekuomet nebuvo rodiklis. Bent jau man svarbiausia visuomet buvo garbė atstovauti savo šaliai. Net nekildavo klausimų – atstovauti Lietuvai ar ne. Tai tiesiog buvo milžiniškas pasididžiavimas, kad tu gali tai padaryti.
– Kaip apskritai vertinate atsisakymus atstovauti savo šaliai?
– Dabar labai svarbų vaidmenį vaidina visi komerciniai dalykai: kur dideli pinigai, ten didelės investicijos. Sportininkai savo sprendimus priima žvelgdami į ateitį, į didesnius kontraktus ir panašiai. Čia jau yra visai kas kita, čia jau yra nebe vidinė motyvacija, o išorinė, kurią nulemia pinigai, susitarimai. Nežinau, mano nuomone, Lietuva turėtų būti pirmoje vietoje. Net nesuvokiu, kaip galima atsisakyti atstovavimo Lietuvai. Net ir tie patys pinigai neturėtų būti tas dalykas, dėl kurio atsisakoma. Suprantu, kai yra traumos, ką tik atliktos operacijos, sveikatos problemos, bet ne kitokios priežastys.
– Ar atsisakymas atstovauti šaliai dėl pinigų, noro pailsėti sumenkina natūralaus sporto grožį ir esybę?
– Atvirai, tai taip. Jeigu anksčiau sportininkai buvo ir labiau gerbiami, ir tas sportas išaukštinamas, tai kuo toliau, mano akimis, tai blėsta. Dabar galbūt tai jau nebėra taip reikšminga, nes pasirinkimus lemia kitokie dalykai. Kai sportavau, tai visi būdavo labai vieningi, tarsi vienas kumštis, jausdavo maksimalų pasididžiavimą. Nebūdavo jokių kitokių minčių, kaip tik atstovavimas savo šaliai.
– Kas nulemia tai, kad žmonės dabar galbūt mažiau domisi didžiaisiais čempionatais, nebėra tokio masiškumo, visuotinės euforijos?
– Manau, kad čia yra visuma. Tai lemia ir patys sportininkai, ir federacijos, ir galbūt valstybė. Daugybė dalykų gali tai lemti. Tie patys sportininkai atsisakydami, pasirinkdami ar kažkaip iškomunikuodami skirtingą žinią, nei reikėtų, tikrai prisideda prie to, kad kažkoks sportas praranda tam tikrą reikšmę. Mano laiku tai lietuviai vienas kitą taip palaikydavo ir būdavo visiškai nesvarbu, kokios sporto šakos atstovas tu esi. Dabar tai manau truputėlį keičiasi.
– 2009 m. Kaune vyko Europos U23 čempionatas, kuriame iškovojote auksą. Kaip visas tas triumfas atrodė jūsų akimis?
– Ten buvo revanšas, nes 2007 m. vykusiame jaunimo čempionate iškovojau sidabrą ir čempionei pralaimėjau vos keliomis šimtosiomis sekundės dalies. Tada pralaimėjau būtent dėl pavėluoto starto ir po to čempionato buvau be galo motyvuota ir užtikrinta nebekartoti tokios klaidos. Taigi čempionatas Kaune jau buvo revanšas. Sakiau sau, kad ir kaip bebus, aš turiu laimėti. Nežinau, ar ten tas palaikymas buvo esminis faktorius, ar kas, bet turbūt įtakos turėjo viskas. Jaučiausi labai užtikrinai, ramiai, todėl ir laimėjau. Namų sienos taip pat padėjo.
– Tuo metu Dariaus ir Girėno stadionas atrodė vienaip, o dabar jis jau kitoks. Apskritai, kokiomis sąlygomis tada sportuodavote?
– Tuo metu būdavai tik tu ir tavo treneris – motyvacija ir darbas. Sąlygos buvo tokios pat kaip visų, tik, žinoma, neturėjome tų puikių stadionų su gera danga, neturėdavome naujausio inventoriaus, tokio kokybiško reabilitacijos proceso ir kt. Visgi mes visa tai padarydavome iš paprasčiausių dalykų – ką turėdavome, to užtekdavo. Nebūdavo kalbų, kokio naujumo inventorius – darydavai savo darbą ir remdavaisi į begalinę motyvaciją, o ne sąlygas.
Nesusireikšmindavai, ar čia gerai, ar ne, nes viskas būdavo ne apie sąlygas. Žinodavome, kad pasaulyje sportininkai turi ir geresnes sąlygas, bet taip pat žinodavome ir tai, kad galime padaryti tą patį. Kuo blogesnės sąlygos, tuo lietuvis aukoja save labiau.
– Kaip visas patobulėjimas nulemia patį sportą? Ar atsirandančios naujovės neatima to primityvaus ir natūralaus žmogaus galimybių siekimo grožio?
– Tai yra toks dviprasmis dalykas. Atrodo, kad dabar sportininkai tarsi visko ir turi daugiau, tačiau ne visada pasiekia tokį lygį, koks buvo anksčiau. Vėlgi, viskas sporte susiveda į tą motyvaciją. Jeigu ji yra tik išorinė, tai ji neleis pasiekti tos prigimtinės žmogiškos motyvacijos maksimumo, kuris ir yra svarbiausias dalykas. Kartais mažiau yra daugiau.
– Pekino olimpinės žaidynės buvo debiutinės, o kaip apibūdintumėte 2012-ųjų Londoną? Ar čia ir buvo tas karjeros pikas?
– Manau, kad taip. Nors galutinė užimta vieta ir buvo prastesnė nei Pekino olimpinėse žaidynėse, tačiau galutinis asmeninis rezultatas yra geresnis ir man jis yra kur kas svarbesnis nei užimta vieta. Vienareikšmiškai galėčiau sakyti, kad Londonas yra aukščiausias mano karjeros taškas.
Pekine buvo vien emocijos, prie kurių prisidėjo ir prieš žaidynes vykusi stovykla, o Londone jau emocijų buvo mažiau ir lūkesčių kartelė buvo išaugusi. Į Londoną važiavau jau ne tik pasižiūrėti, prabėgti, nes jautėsi didesnis spaudimas, atsakomybė. Į Londoną kiekvienas sportininkas atvyko prieš savo rungtį, todėl tos tokios komandinės dvasios buvo taip pat kiek mažiau. Londone viskas buvo paprasčiau ir profesionaliau – atvykai į varžybas, sudalyvavai ir išvykai.
Po Lietuvos 100 m rekordo pagerinimo Londone sekė bronzinis 2013-ųjų Europos čempionatas Suomijoje. Ar tada tokios baigties ir tikėjotės?
– Visuomet galvodavau ir sau sakydavau, kad pasaulio čempionate sprinto rungties laimėti neįmanoma, bet Europos bronza – realus variantas. Pirmosios vietos atotrūkis visuomet būna, bet dėl bronzos ta kova gali išlikti ir gana lygi. Helsinkyje vykęs čempionatas nebuvo išimtis.
Atsimenu, kad oro sąlygos tikrai buvo tragiškos. Visgi kuo blogiau mes treniruojamės, tuo labiau esame įpratę prie tokių iššūkių. Taigi, galbūt tos sąlygos buvo ir tam tikras mano koziris. Dar prieš čempionatą, peržvelgusi dalyvių sąrašą, aš pasakiau, kad finalinis bėgimas gali būti pasiektas. Taip ir atsitiko, o prieš finalą žinojau, kad favoritė yra Iveta Lalova iš Bulgarijos, tačiau su kitomis galima varžytis. Suvokiau, kad viskas realu ir galiausiai tai išsipildė – mintys tapo realybe ir iškovojau bronzos medalį.
– Ar tuo metu galvojote, kad ši iškovota bronza jau ir galėtų vainikuoti karjerą?
– Iš esmės, tai jau buvo tokios mintys, kad padariau viską, ko siekiau, ir tikriausiai viską, ką galėjau. Vienintelis dalykas, kurio dar norėjau – trečių olimpinių žaidynių. Ne dėl medalio, ne dėl rekordų, o dėl tiesiog atstovavimo Lietuvai trečiose žaidynėse iš eilės. Nepaisant to, vertindamas objektyviai jau supranti, kad padarei tiek, kiek galėjai.
– Vis dėlto, ar savo karjeroje kažką keistumėte ir darytumėte kitaip?
– Esu apie tai galvojusi, ir taip, keisčiau. Keisčiau tą etapą po Londono olimpinių žaidynių. Po jų ketveri metai buvo regresas. Galbūt reikėjo keisti pačią treniravimo sistemą ir važiuoti tobulėti į užsienį. Visgi tada buvimas Lietuvoje man buvo prioritetas, todėl tomis pokyčių galimybėmis ir nepasinaudojau. Galbūt neišnaudojau visko tiek, kiek dar turėjau savyje, tačiau tai ir yra viskas, daugiau nieko nekeisčiau.
– Nuo jūsų laikų Lietuvos sprinte tokių aukštų rezultatų nebebuvo. Kaip vertinate dabartinę šios rungties padėtį Lietuvoje?
– Jeigu kalbėtume apie sprintą, tai šiuo metu, realiai žiūrint, neturime nei vieno sprinterio, kuris bėgtų arti tų laikų, kurie leistų kalbėti apie kažkokią konkurenciją Europoje. Dabar sprinteriai net nepriartėja prie tų rezultatų, kurie leistų tikėtis patekimo į kitą varžybų etapą. Kol kas mes to neturime ir kol kas neatsiranda tų žmonių, kurie galėtų tai padaryti. Tai šiek tiek liūdina, bet galbūt turi pasikeisti karta, gal tai yra tik laiko klausimas.
– Tuo metu disko metimo rungtyje pernai sužibėjo Mykolas Alekna. Ar jus nustebino tokie jo pasirodymai?
– Pernai metais Mykolas be galo nustebino ir nežinau, kokio žmogaus toks rezultatas galėjo nenustebinti. Nežinau, ar iš viso įmanoma būti dar talentingesniu ir tokiame amžiuje padaryti daugiau, nei padarė Mykolas. Kad jis turi potencialo, tai ir taip aišku, tačiau dabar jau kyla klausimas, kiek ilgai jis tai išlaikys ir kokį kelią pasirinks. Įdomu ir kaip jis tvarkysis jau turėdamas tam tikrą atsakomybę ant savo pečių. Visuomet yra lengviau laimėti, nei tai pakartoti.
– Labai aktuali tema vis dar yra Rusijos dalyvavimo olimpinėse žaidynėse klausimas. Jūsų nuomone, Rusija turėtų būti atskirta ar ne?
– Vienareikšmiškai, Rusija privalo būti atskirta ir čia nebegali būti jokio kompromiso. Kad ir kaip bežiūrėtum, vis tiek viskas susideda į vieną – jų tarptautiniame sporte būti negali.
– Jeigu Rusija vis dėlto dalyvauja Paryžiaus žaidynėse, tai Lietuvos delegacijai vykti į jas ar ne?
– Vėlgi, čia toks dviprasmiškas dalykas. Tai, ką daro visi sportininkai, yra jų gyvenimas. Jie ruošiasi ketverius metus ir nuo to priklauso jų ateitis: finansavimai, kontraktai, reitingai ir kt. Vykti ar nevykti – čia jau turbūt kiekvieno moralinis pasirinkimas. Atletai pasveria išgyvenimą ir tolesnę karjerą su moraline dalimi.
Jeigu pati Lietuvos delegacija priimtų sprendimą nevykti, tai tuomet viskas gerai, bet jeigu būtų liepiama pasirinkti kiekvienam sportininkui atskirai, tai tikrai nežinau, ar taip turėtų būti. Manau, kad čia turi būti vieninga delegacijos, olimpinio komiteto pozicija. Jeigu tokio sprendimo nėra, tai kokia čia pozicija? Tada išeina taip, kad tie, kurie nedalyvauja, yra herojai, o tie, kurie dalyvauja – blogiukai? Galbūt vienas sportininkas turi finansinį pamatą ir gali sau leisti nevykti, o kitam ta olimpiada yra išgyvenimo klausimas. Nemanau, kad sprendimo priėmimo numetimas sportininkams leistų parodyti teisingą poziciją.
– Įsivaizduokime situaciją, kad dabartiniai įvykiai klostosi 2012 m. prieš Londono olimpines žaidynes. Ką darytų L. Grinčikaitė, jeigu Rusija dalyvautų žaidynėse?
– Labai sunku atsakyti į klausimą, kas būtų jeigu būtų. Pagal dabartinį mąstymą, tai man atrodo vienaip – aš tikrai nevažiuočiau, bet kaip būtų buvę tada, tai aš nežinau. Kai tu kalbi iš sportininko perspektyvos apie ketverių metų darbą ir ateities nulėmimą, tai viskas yra kitaip. Čia toks klausimas, į kurį atsakymo neturiu.
– Apibendrinant visą pokalbį, ką L. Grinčikaitei-Samuolei iki pat dabar reiškia žodis sprintas?
– Sprintas – tai yra greitis. Sprinto metu yra pasiekiamos maksimalios žmogaus fiziologinės galimybės. Tai yra maksimumas, kurį tu atiduodi. Čia nėra jokio pasitaupymo, čia yra maksimalus atsidavimas tiek greitame gyvenime, tiek, žinoma, sporte.
