Sportas

2021.09.26 11:34

„Čempionų pietūs“ su Kaziu Maksvyčiu: kelias iš provincijos į rinktinę, žmogiškosios savybės ir privatumo praradimas

Paulius Cubera, LRT RADIJO laida „Čempionų pietūs“, LRT.lt2021.09.26 11:34

Naujasis Lietuvos krepšinio rinktinės treneris Kazys Maksvytis vadinamas žaidėjų treneriu ir pats sako, kad kiekviename krepšininke mato ne tik sportininką. LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ treneris kalbėjo apie savo darbo metodus ir vertybes, atsiminė auksinės rinktinės laikus ir teigė esantis pasirengęs spaudimui, kurį patiria vyrų rinktinės strategai.

„Į kiekvieną žmogų žiūriu ne tik kaip į krepšininką, bet ir kaip į kažkieno sūnų, gal būsimą kažkieno tėvą. Paprasta valytoja komandoje yra kažkieno mama, kažkieno močiutė. Stengiuosi vadovautis gerbtinu požiūriu į žmogų“, – apie savo vertybes pasakoja K. Maksvytis.

Naujojo rinktinės trenerio biografijoje yra skambių laimėjimų. Su auksine vadinama 1992 metais gimusių jaunuolių karta K. Maksvytis laimėjo pavienių amžiaus grupių 2008, 2010 ir 2012 metų Europos čempionatus ir 2011-ųjų pasaulio čempionatą.

Vėliau jau klubuose tiek su Klaipėdos „Neptūnu“ (2013–2014 metais), tiek su Panevėžio „Lietkabeliu“ (2016–2017 metais) žaidė LKL finaluose, su Klaipėdos komanda po sidabro medalių pirmą ir vienintelį sykį dalyvavo Eurolygoje. Praėjusį sezoną Rusijos mastais gana kuklų Permės „Parma“ klubą lietuvis išvedė į VTB Jungtinės lygos atkrintamąsias.

Laidoje „Čempionų pietūs“ galite klausyti viso pokalbio su K. Maksvyčiu, kuriame jis dar pasakoja apie rinktinės viziją, pavienius jos žaidėjus, Kauno „Žalgirio“ sudėtį bei galimybes Eurolygoje. Laida „Čempionų pietūs“ LRT RADIJO eteryje transliuojama ketvirtadieniais 14.30 val.


– Esate iš nedidelio Darbėnų miestelio Žemaitijoje, bet po truputį lipdamas karjeros laiptais galite pasigirti aukso medaliais su jaunimo rinktinėmis, Lietuvos vicečempiono vardu, darbu NBA vasaros stovykloje, dabar esate ir vyrų rinktinės treneris. Jūsų labai norėjo Kauno „Žalgiris“. Kas padėjo nueiti tokį kelią – nuo žmogaus iš provincijos iki vieno geriausių trenerių Lietuvoje?

– Visų pirma buvo noras tapti krepšininku, tam norui neišsipildžius vijausi kitą svajonę – tapti treneriu. Baigęs Darbėnų mokyklą Kauno kūno kultūros institute įstojau į krepšinio trenerio specialybę. Ten prasidėjo mano kelias krepšinyje.

Jame dirbo Edas ir Zita Nickai, buvo dėstytojai, su kuriais vykdėme pirmas treniruotes, treneris Čižauskas, Henrikas Giedraitis. Su jais kartu vykdėme sekmadienines vaikų stovyklas. Žingsnis po žingsnio pradėjau treniruoti, iš daugybės trenerių ką nors pasiėmiau.

– Yra trenerių, kurie lieka vaikų arba jaunimo treneriais, ir vien dėl to, kad jiems tas darbas patinka. Kada supratote, kad norite kopti į profesionalų krepšinį?

– Man tas darbas irgi patinka, niekada neatmetu galimybės, kad baigsiu karjerą su vaikais, su jaunimu. Man patinka ugdyti vaiką nuo pirmos ar antros klasės. Augini ir ugdai ne tik kaip krepšininką, bet ir kaip asmenybę. Kauno krepšinio mokykloje išleidau dvi tokias kartas.

Aišku, man labai pasisekė, kad viena iš tų kartų buvo 1992 metais gimę berniukai, vadinamoji auksinė karta. Su jais pirma dalyvavome Kauno miesto pirmenybėse, vėliau susitikome su kitais miestais. Šią kartą labai gerai pažinojau, pažinojau visus trenerius, kone kiekvieną vaiką, kuris geriau žaidė krepšinį Lietuvoje.

Auklėtiniams užaugus atsirado ambicija dalyvauti ir vyrų krepšinyje. Kol kas esu jame, bet neatmetu galimybės, kad karjerą baigsiu kur nors ramiai treniruodamas vaikus.

– Esate treneris, kuris su jaunimo rinktinėmis nepralaimėjo nė vieno čempionato, turėjote tikrai talentingą kartą, kurios pažiba buvo Jonas Valančiūnas. Būna, kad iš vienos kartos jaunimo rinktinės neužauga nė vieno profesionalo, o komanda, su kuria laimėjote 19-mečių pasaulio čempionatą, turi NBA žaidėją, du Eurolygos žaidėjus, vieną Čempionų lygos žaidėją, 4 žaidžiančius arba žaidusius LKL. Kaip manote, kiek prie jų karjeros sėkmės prisidėjote jūs?

– Aš labai gerai pažinojau visus to amžiaus krepšininkus, karta tikrai buvo gana stipri. Tiek pats, tiek to amžiaus treneriai aktyviai dalyvavome ir MKL, ir tarptautiniuose turnyruose, buvo toks NEBL turnyras. Manau, kad viskas sutapo. Daug vaikų tuo metu žaidė krepšinį, buvo daug trenerių ir iš jų išaugo nemažai talentų.

Privatumą ir asmeninę erdvę praradau dar anksčiau. Tai jau supratau, bet dabar bus dar sunkiau. Dėl to esu sąmoningai išėjęs iš visų socialinių tinklų – vien dėl privatumo, dėl šventos ramybės.

Nežinau, kažkiek prisidėjau, bet prisiimti laurų negaliu, nes buvo ir pirmieji jų treneriai, ir vėlesni klubiniai treneriai. Džiaugiuosi, kad taip sutapo, jog tai talentingai kartai subrendus aš visada buvau su jais.

– Šią vasarą internete buvo jūsų nuotrauka su tais 2011 metų pasaulio čempionais. Vis dar bendraujate, susitinkate?

– Taip, palaikome ryšį, bet rimtesnio susitikimo nebuvo, o šią vasarą buvo lygiai dešimt metų nuo to, kai tapome 19-mečių pasaulio čempionais. Darbėnuose vyko 3 prieš 3 krepšinio turnyras, kuris rengiamas šių čempionų garbei taip pat dešimtą kartą. Tikrai buvau nustebintas, kad iš 13-os to meto rinktinės žaidėjų dalyvavo 10. Palaikome gerus santykius, kartu užaugome – jie kaip žaidėjai, aš kaip treneris.

– Tas laimėjimas 2011 metais buvo pažymėtas tuo, kad turbūt buvote vienintelė jaunimo rinktinė, kuri sutikta taip, kaip būna sutikta nacionalinė rinktinė, grįžusi su medaliais: čempionų paradas, sutikimas Rotušėje. Kaip jautėtės, ar atsimenate?

– Jausmas buvo superinis. Turbūt labiausiai atsimenu U-18 Europos čempionato finalą Vilniuje (2010 metais, – LRT), kur, nežinau, kaip įmanoma, sako, buvo 13 tūkst. žiūrovų. Visi apsirengę žaliai ir baltai. Kitas finalas Rygoje, kai matai Rygos gatvėse tiek žmonių, arenoje iš 11 tūkst. žiūrovų dauguma lietuviai. Kai matai tiek daug mašinų su vėliavomis, kai pamatėme istorijas, kaip visi grįžo per Panevėžį ir Šiaulius, kaip šventė Lietuvoje prie televizorių. Smagus įvykis, kurį padarėme Lietuvai. Dar ir dabar atsimenant tas akimirkas eina šiurpuliukai per kūną.

– Galime pajuokauti, kad prieš 10 metų treniruotę padarėte. Rinktinės trenerio kėdė tikrai karšta, tai buvo pripažinęs tiek Dainius Adomaitis, tiek Darius Maskoliūnas. Spaudimas siekti pergalių ir rezultatų, sirgalių pykčio pilna internetinė erdvė, kuri kur kas didesnė šiais laikais. Ar nebaisu, kad gyvenime prarasite nemažai ramybės ir privatumo?

– Kai ką gyvenime gauni, o kai ką iš tavęs atima. Su jaunimo rinktine po pirmo aukso iš mūsų visada laukė tik medalių ir praktiškai – tik aukso. Įtampa visad buvo, su vyrų rinktine jos bus dar daugiau.

Privatumą ir asmeninę erdvę praradau dar anksčiau, tai jau supratau, bet dabar bus dar sunkiau. Dėl to esu sąmoningai išėjęs iš visų socialinių tinklų – vien dėl privatumo, dėl šventos ramybės. Eidamas į rinktinės trenerio postą sau keli aukščiausius reikalavimus, juos kelia sirgaliai. Kitų tikslų ir nebus – eiti ir bandyti laimėti Lietuvai medalius.

– Pirmą sykį į rinktinę jūsų neišleido Permės klubas, dabar sakėte, kad iš anksto sutarėte, jog trukdžių nebus. Kiek buvo skaudu 2019-aisiais, kai negalėjote priimti rinktinės iššūkio, kuris kitiems pasitaiko tik kartą gyvenime?

– Tada atrodė, kad viskas įvyko, kaip turėjo įvykti. Bet pradėjus kalbėti su kolegomis ne vienas man sakė, kad tokių pasiūlymų – treniruoti rinktinę arba „Žalgirį“ – gali sulaukti tik kartą gyvenime arba visai nesulaukti. Tad iš pradžių atrodė viskas gerai, viskas priešaky, po kiek laiko buvo labai gaila nepanaudotos galimybės. Kai atsirado antra galimybė, ir pats stengiausi, kad galėčiau ja pasinaudoti, į sutartį buvo įtraukta tokia sąlyga. Labai smagu būti rinktinės treneriu, kai mano auklėtiniai yra pasiekę piką, karjeros viršūnę. Toks savotiškas tęstinumas.

Net žmona kažkada sakė, kad darbas mane varžo, negaliu pajuokauti, kaip mėgstu. Esu stebimas, negaliu kavinėje atsipalaiduoti su draugais išlenkdamas bokalą alaus, nes esu viešas žmogus. Krepšinis kažkiek gadina žmogų, nes treneris turi būti reiklus, griežtas, piktas, teisingas ir tvarkingas.

– Jonas Valančiūnas, Edgaras Ulanovas, Rokas Giedraitis, Arnas Butkevičius – net keturi tos auksinės rinktinės nariai yra rinktinės lygio. Ar tada, prieš dešimt metų, tikėjote, kad jie nueis tokį kelią? Apie Joną turbūt kalbėjo visas pasaulis, bet kiti trys labai stipriai toje jaunimo rinktinėje neišsiskyrė.

– Tikėjau, buvau jaunas treneris degančiomis akimis, tikėjau, kad rinktinėje jų žais dar daugiau. Paskui – kai kam traumos, kai kam asmeninės savybės, gal sėkmės pritrūko. Edgarą treniravau Kauno krepšinio mokykloje nuo pirmų žingsnių – tikėjau juo. Nuo pirmų metų mačiau, kaip Klaipėdoje tobulėja Arnas, kaip Šiauliuose žaidžia Rokas. Jie gal vėliau subrendo, kiek vėliau iššoko, bet tikrai tikėjau.

Dabar gal esu pragmatiškesnis, kaip sakėte, kad vienam ar dviem žaidėjams išėjus į aukščiausią lygį yra gerai. Tada tikėjau ir, ačiū Dievui, kad išsipildė.

– Pabrėžiama, kad Kazys Maksvytis yra žaidėjų treneris, pelnantis auklėtinių pagarbą. Kokie būdai jums čia labiausiai padeda ir kiek sunkiau pelnyti tą pagarbą, kai pats krepšinio profesionaliai žaidęs nesate?

– Paprastos žmogiškos savybės – visada stengiuosi išlaikyti moralę, keliu vienodus darbo reikalavimus tiek sau, tiek kitiems, stengiuosi išlikti teisingas. Į kiekvieną žmogų žiūriu ne tik kaip į krepšininką, bet ir kaip į kažkieno sūnų, gal būsimą kažkieno tėvą. Paprasta valytoja komandoje yra kažkieno mama, kažkieno močiutė. Stengiuosi vadovautis tokiu gerbtinu požiūriu į žmogų. Manau, žaidėjai mato, kad visose situacijose, tiek lengvose, tiek kritinėse, stengiuosi būti teisingas. Jie turbūt tai vertina.

– Trenerių charakteris labai matyti šalia aikštės, daug kas dažnai žavisi tokių trenerių kaip Žydrūnas Urbonas, Jasikevičius ar Obradovičius karštomis emocijomis. Jūs esate ramesnis, bet emocijos irgi prasiveržia. Ar būdas šalia aikštės atitinka ir jus asmeniniame gyvenime?

– Su laiku vis tiek užsideda trenerio kaukė. Net žmona kažkada sakė, kad darbas mane varžo, negaliu pajuokauti, kaip mėgstu. Esu stebimas, negaliu kavinėje atsipalaiduoti su draugais išlenkdamas bokalą alaus, nes esu viešas žmogus. Krepšinis kažkiek gadina žmogų, nes treneris turi būti reiklus, griežtas, piktas, teisingas ir tvarkingas. Gyvenime esu paprastesnis ir stengiuosi nepainioti trenerio darbo su tėčio, vyro, sūnaus mamai pareigomis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt