Sportas

2020.11.26 16:10

Pirmasis Lietuvos paralimpinis čempionas: nuo lemtingo sprogimo iki dvigubo aukso

LRT.lt2020.11.26 16:10

Nuo aklo berniuko iš nedidelio Virbalio miestelio – iki penkerių paralimpinių žaidynių dalyvio ir dukart paralimpinio čempiono, Europos ir pasaulio čempionatų prizininko. Tai – lengvaatlečio Vytauto Girniaus istorija, kuri sukrečia savo tragiškumu, bet tuo pačiu įkvepia čempiono spinduliuojamu optimizmu.

Ryškiausios Lietuvos paralimpinio sporto žvaigždės, dramatiškos ir įkvepiančios čempionų gyvenimo istorijos, paralimpinio sporto įdomybės, viktorina ir, žinoma, puikūs prizai. Visa tai – LRT ir Lietuvos paralimpinio komiteto projekte „Paralimpinis sprintas“.

2021 m. paralimpinės žaidynėse Tokijuje pirmą kartą bus rodomos ir per Lietuvos televizijas. Jas transliuos LRT.

Būtent tokį – optimistą, niekada nestokojantį geros nuotaikos ir sąmojo, kiekvienai situacijai turintį pokštą visada mato Vytauto draugai, sporto karjeros laikų bendražygiai ir aplinkiniai.

„Aš apskritai niekada negalvoju apie savo aklumą. Kitaip gal norėtųsi verkti… Kaip žmogus negalvoja apie mirtį, taip aš negalvoju apie aklumą. O ką tu čia, žmogau, prigalvosi?“ – svarsto paralimpinis čempionas.

61-erių kaunietis niekada neleido negaliai jo sustabdyti. To įrodymas – keturi paralimpiniai medaliai ir daugybė kitų apdovanojimų, iškovotų aukščiausio rango tarptautinėse varžybose Europoje ir pasaulyje.

Gyvenimo kelią nulėmė sekundė

Vytauto Girniaus likimą parašė viena 1972-ųjų pavasario diena. Kaunietis atsimena, kad lemtinga jam tapo gegužės 9-oji, kurią trylikametis leido su draugais gimtojo Virbalio apylinkėse. Nerūpestingi vaikų žaidimai baigėsi tragedija, kai berniukai rado ir nutarė išardyti II pasaulinio karo laikų šaudmenį.

„Vienas iš draugų įkišo į šovinį vinį. Kaip šiandien atsimenu, kad pasirodė mėlyni milteliai. Tokios spalvos kaip dangus – žydri, šviesūs... Na, ir ką, sprogo. Sėdėjau šiek tiek nuošaliau, todėl man kliuvo tik į veidą. O draugus paguldė vietoje, iškart abu... Vienam buvo penkiolika, kitam trylika.

Kažkaip atsikėliau, bet jau nieko nebemačiau. Namo ėjau, matyt, vedamas instinkto. Kažkas mane pakelėje paėmė ir nuvežė į Kybartus. Paskui iš Kybartų mane nuvežė į Vilkaviškio ligoninę. Iš čia gydytojas skambina į Kauną ir sako: du negyvi ir vienas aklas. Supratau, kas negyvi, kas aklas“, – tragediją atsimena V. Girnius.

Trylikametis, ką tik netekęs dviejų draugų ir visam likusiam gyvenimui praradęs regėjimą, dar gulėdamas ligoninėje, gydytojus ir aplinkinius nuolat stebino savo begaliniu optimizmu.

„Septintą dieną pabėgau iš tos ligoninės ledų nusipirkti. Man per dieną suleisdavo apie dešimt ampulių įvairių vaistų. Bet aš jau taip gerai jaučiausi, kad tiesiog nebegalėjau gulėti. Jau tada kvailiojau.

Aišku, man buvo dar tik trylika metų, buvau dar labai vaikiškas. Matyt, tas amžius padėjo. Jeigu būtų buvę man septyniolika ar aštuoniolika, tai tas amžius jau toks kritinis... Tada būtų sudėtingiau. O aš buvau vaikas ir tikriausiai dėl to gana lengvai išgyvenau. Yra kaip yra. Gali tu galvą daužyti į sieną, bet nieko nepakeisi“, – filosofiškai apie savo negalią pasakoja tituluotas sportininkas.

Dvejos atimtos žaidynės ir debiutas Seule

Vytautą Girnių sportu sudomino treneris Jonas Burakovas, dirbęs sovietmečiu veikusiame Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinate.

„Atėjau apsivilkęs plačius kliošinius džinsus ir avėjau batus su dešimties centimetrų platformomis. Buvau mažiukas ir norėjau atrodyti aukštesnis (juokiasi – red.). Iš karto į tolį nušokau penkis metrus, aplenkiau visus ten. O ietį numečiau virš 40 metrų. Tada nuo manęs jau neatstojo“, – atsimena V. Girnius.

Jis sako, kad paralimpinėse žaidynėse buvo pasirengęs dalyvauti jau 1980 m., bet sovietų valdžia ignoravo paralimpiadą, teigdama, jog šalyje nėra žmonių su negalia. Lygiai taip pat žlugo V. Girniaus viltys startuoti po ketverių metų vykusioje 1984 m. paralimpiadoje.

„Atsimenu, mums vis žadėjo, sakė: važiuosime, važiuosime. Bet taip ir pasilikome Maskvoje. Mulkino mus ir tiek. Bet, žinote, kai niekada nebuvome išvažiavę, tai ir to nusivylimo tokio didelio nebuvo.

Dar 1980-ais, būdamas 21-erių, aš ten būčiau visus šlavęs. Manau, būčiau ne vieną medalį pasiėmęs. O mane išvežė tik 1988-ais, kai man buvo 29-eri. Ten tas dvi pirmas vietas užėmiau“, – atsimena V. Girnius.

Regėjimo negalią turintis kaunietis Seulo paralimpinėse žaidynėse ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio kopė dukart: po ieties metimo ir penkiakovės varžybų. V. Girnius iki šiol yra vienintelis Lietuvos paralimpietis vyras, turintis du auksinius paralimpinius medalius.

„Metai prieš žaidynes gavau traumą. Jeigu ne ji, tai garantuoju, kad dar ir šuolį į tolį būčiau išlošęs. Nors, tiesą sakant, niekada per daug nesureikšminau medalių. Iš gamtos man, matyt buvo duota. Atvirai kalbant, sportuodamas net pritingėdavau, kartais atsainiai į tai žiūrėdavau. Jeigu būčiau šimtu procentų atsidavęs, tai net nežinau, kaip galėjo būti...“ – atvirai apie aukščiausius karjeros laimėjimus kalba V. Girnius.

Pirmas paralimpinis čempionas lietuvis atsimena už dvigubą auksą Seule iš sovietų valdžios gavęs 8 tūkst. rublių premiją. Ir bandė pinigus investuoti.

„Tada jau buvo prasidėjęs rublio infliacijos šokis. Už premiją nusipirkau video magnetofoną, žadėjome daryti biznį – už pinigus rodyti užsienietiškus filmus. Bet mano butą apiplėšė ir išnešė tą magnetofoną“, – premijos už pergales Seulo paralimpinėse žaidynėse likimą pasakoja V. Girnius.

Į atmintį įsirėžė ir Seulo olimpinių bei paralimpinių žaidynių prizininkų pagerbimas ‚Lietuvos“ viešbutyje.

„Šventime dalyvavo ir olimpiniais čempionais tapę krepšininkai: Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis. Atsimenu, Kurtinys atlekia, pliaukšt per užpakalį ir sako: cigarečių, vyrai, duokite, gal kas turite?“, – juokdamasis atsimena V. Girnius.

Barselonoje – garbė nešti trispalvę

V. Girnius neslepia, kad iš penkerių paralimpinių žaidynių labiausiai įsiminė 1992 m. Barselonoje vykusi paralimpiada, kurios atidaryme jam teko garbė nešti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos trispalvę.

„Nepriklausomybės nuotaikas, žinoma, pajutome dar anksčiau. Atsimenu, kad dar prieš Seulo žaidynes vyko susibūrimai, bruzdėjimas. Tai buvo aušra. Ypatingai pajutome tai grįžę iš Seulo, kad permainos vyksta.

Ir per 1991 m. sausio įvykius mes iš Kauno aklųjų kombinato ėjome budėti prie telefonų stoties. Ėjome į gatves kaip ir visa lietuvių tauta. Ir pats ten buvau”, – prisiminimais dalijasi V. Girnius.

V. Girnius pripažįsta Barselonos paralimpinėms žaidynėms pasirengęs per tris mėnesius. Prieš tai ilgą laiką nesportavo dėl nežinios, apėmusios per Sovietų sąjungos griuvimo procesą.

Nepaisant trumpo pasirengimo, V. Girnius Barselonoje iškovojo nepriklausomai Lietuvai sidabro medalį penkiakovės varžybose. Tai buvo vienas iš šešių lietuvių iškovotų medalių Barselonos paralimpiadoje.

„Žinote, vėliavą nešant vis tiek to pasipūtimo buvo (šypsosi – red.). Jeigu atvirai, startuodamas Seule aš visiškai nesijaudinau. Bet, dalyvaujant Barselonoje už nepriklausomą Lietuvą, mano pulsas gal tris paras siekė 90 dūžių per minutę. Nesvarbu, dieną ar naktį.

Labai didelis jaudulys buvo. Jaučiau labai didelę atsakomybę. Truputį gaila, kad nebuvo to aukso, kad mums visiems šiek tiek pritrūko”, – pasakoja V. Girnius.

Sidabrinį pasiekimą kaunietis pakartojo ir po ketverių metų Atlantos žaidynėse, tik šį kartą ieties metime. V. Girnius Lietuvos garbę gynė ir 2000 m. Sidnėjaus bei 2004 m. Atėnų paralimpinėse žaidynėse.

Net penkeriose žaidynėse kaip sportininkas Lietuvai atstovavęs ir medalius skynęs V. Girnius vyko ir į 2008 m. Pekino paralimpiadą, tik šį kartą kaip Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas.

Medalius prognozuoja jaunąjai kartai

Kaunietis sporto neužmiršo iki šios dienos. V. Girnius bent tris kartus per savaitę nubėga po 4–5 kilometrus, kilnoja svarsčius Kauno aklųjų ir silpnaregių sporto klube „Sveikata“, kuriam ir vadovauja.

Lietuvos paralimpinio komiteto Vykdomojo komiteto narys V. Girnius aktyviai dalyvauja paralimpiečių gyvenime, domisi naujosios kartos galimybėmis kitų metų Tokijo paralimpinėse žaidynėse.

„Tokijuje medalio galime sulaukti iš disko metikės Oksanos Dobrovolskajos. Sunku pasakyti, kas dar. Gal Osvaldas Kucavičius su ietimi gali iššauti. Matosi, kad vaikinas intelektualus, su charakteriu. Jam techniką reikia gerai „užtaikyti“, ir tada jis šaus tą ietį 60 metrų“, – prognozuoja V. Girnius.

Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius džiaugiasi, kad pirmas paralimpinis čempionas iš mūsų šalies perduoda savo patirtį jaunąjai sportininkų kartai.

„Po avarijos pradėjęs sportuoti, susipažinau su daugybe paralimpiečių. Vienas jų buvo Vytautas. Tai neeilinis žmogus, visada pozityvus. Nestebina, kad būtent toks žmogus tapo čempionu. Jo indėlis į Lietuvos paralimpinio sporto vystymą – itin svarbus.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad Vytautas toliau aktyviai dalyvauja paralimpiniame judėjime, savo žinias ir patirtį perduoda jaunimui. Vytautas žino pergalių paralimpiniame sporte kainą, ko reikia, kad pasiektum aukštumų”,– pasakoja 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinis čempionas.

Vytauto Girniaus laimėjimai paralimpinėse žaidynėse:

1988 m. Seulo paralimpinės žaidynės

1 vieta (ieties metimas)

1 vieta (penkiakovė)

1992 m. Barselonos paralimpinės žaidynės

2 vieta (penkiakovė)

1996 m. Atlantos paralimpinės žaidynės

2 vieta (ieties metimas)