Sportas

2020.06.30 05:30

Živilės Vaiciukevičiūtės karjeros pabaiga – ar lengvaatlečių vadai padarė viską, kad to nebūtų?

Paulius Cubera, LRT.lt2020.06.30 05:30

Birželio 11 d. Lietuvos sportą sudrebino itin netikėta žinia – vos 24 metų sulaukusi geriausia 2019-ųjų šalies lengvaatletė Živilė Vaiciukevičiūtė baigia karjerą. Kelialapį į Tokijo olimpines iškovojusi sportininkė savo sprendimą motyvavo jau anksčiau susidėliotu gyvenimo planu, jokių papildomų komentarų nepateikė ir nuo žiniasklaidos atsitvėrė tylos siena. LRT.lt pabandė panagrinėti tokius sportininkės sprendimo motyvus.

Užkulisiuose kalbama, kad jauną atletę pasirinkti tokį sprendimą privertė itin griežtos ir sunkios trenerio Viktoro Meškausko treniruotės. Sportininkės ir trenerio duetas dirbo 13 metų, o ryškiau Ž. Vaiciukevičiūtė suspindo pastaraisiais metais.

Tarp ryškiausių ėjikės pasiekimų – bronzos medalis 2017 m. Europos U23 čempionate, 5-oji vieta 2018-ųjų Europos suaugusiųjų pirmenybėse ir aukso medalis 2019 m. Alytuje vykusiose Europos sportinio ėjimo taurės varžybose. O pernai sportininkė pripažinta ir geriausia metų lengvaatlete Lietuvoje.

Taip pat skaitykite

„Neabejoju, kad Živilė būtų turėjusi galimybių laimėti medalių, jei būtų likusi sporte dar bent vieną ar du olimpinius ciklus. Ji tikrai talentinga.

Nesakau, kad būtinai būtų laimėjusi olimpinį medalį Tokijuje, bet tarptautinės varžybos vyksta kasmet ir, vien tik likdama sporte kurį laiką, didintų šansus laimėti medalius. Manau, medalį ji tikrai būtų laimėjusi kuriose nors tarptautinėse varžybose, gal net olimpinį“, – teigė Lietuvos 20 km ėjimo rekordininkės Brigitos Virbalytės-Dimšienės treneris australas Brentas Vallance`as.

Dvejų olimpinių žaidynių dalyvė jau kuris laikas su treneriu iš Australijos dirba nuotoliniu būdu, ir tai jau subrandino gerų vaisių. 2018 m. Europos čempionate, kuriame Ž. Vaiciukevičiūtė užėmė 5-ą vietą, B. Virbalytė-Dimšienė finišavo viena pozicija aukščiau, užfiksuodama Lietuvos rekordą (1:27:59 val.).

Su B. Vallance`u bendradarbiauja ir dar du Lietuvos ėjikai – Tadas Šiuškevičius ir Marius Žiūkas, praėjusių metų pasaulio čempionate pasiekęs Lietuvai itin aukštą – 11-ąją – poziciją.

Jau keletą mėnesių B. Vallance`as treniruoja ir Ž. Vaiciukevičiūtės seserį dvynę Moniką, tačiau, LRT.lt žiniomis, olimpinį kelialapį turėjusiai Živilei tokios alternatyvos Lietuvos lengvosios atletikos federacija (LLAF) net nebandė pasiūlyti.

Kaip LRT.lt sakė LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis, su Ž. Vaiciukevičiūte, kai ji pasveiko nuo koronaviruso, federacijoje susitiko pats prezidentas, dar keli žmonės, pokalbyje dalyvavo ir jos treneris V. Meškauskas. Kaip sakė Eimantas Skrabulis, federacija bandė pakeisti sportininkės sprendimą, bet nepavyko.

Tiesa, iš prezidento teiginių galima suprasti, kad bandymas tebuvo tik pokalbiai ir pastangos tiesiog atvesti į „doros“ kelią, paprotinti, kad toks sprendimas skubotas ir klaidingas. Neatrodo, kad federacija būtų įsigilinusi į sportininkės jausmus, išgyvenamus sunkumus ir būtų supratusi gilesnes tokio sprendimo priežastis.

Ž. Vaiciukevičiūtė: per daug metų buvo ir šilto, ir šalto, kartais to šalto būdavo daugiau, o sunkumai, esantys mintyse, yra sunkesni nei bet koks fizinis darbas.

„Siūlėme pagalvoti, neskubėti. Gal po kiek laiko be sporto pajusi, kad sporto trūksta. Šiemet ir jokių rimtų varžybų nėra. Pasikalbėjome be emocijų, be kaltinimų, ramiai. Ji turi savo gyvenimą ir renkasi. Mūsų tikslas patarti nedaryti klaidos, jeigu mes manome, kad tai klaida.

Po maždaug mėnesio ji pasakė, kad apsisprendimo nekeis, kad tai jau seniai planavo. Mums kėlė nuostabą, kad 22 ar 23 metų sportininkė planuoja baigti karjerą. Ar tokie planai netrukdo tau siekti rezultato? Tu turi tikėti tuo, ką darai. Labai liūdna, mes labai ja tikėjome ir šiandien dar tikime, kad ji galėjo daugiau pasiekti“, – teigė E. Skrabulis.

Kas iš tiesų buvo kalbėta šiame susitikime, žino tik jo dalyviai, pati sportininkė po gyvenimą pakeičiančio sprendimo nuo žiniasklaidos atsivėrė tylos siena. Vis dėlto įvairūs šaltiniai LRT.lt teigė, kad sportininkės ir trenerio V. Meškausko santykiai nebebuvo patys geriausi. Apie tai galima suprasti ir iš pačios Ž. Vaiciukevičiūtės pateiktų citatų LLAF pranešime, kuriuo birželio 11-ąją ir paskelbta ši sensacinga žinia.

„Kartu su treneriu mes pakeitėme Lietuvos sportinio ėjimo istoriją. Per daug metų buvo ir šilto, ir šalto, kartais to šalto būdavo daugiau, o sunkumai, esantys mintyse, yra sunkesni nei bet koks fizinis darbas. (...)

Kas sunkiausia sportuojant? Sunkiausia buvo būti ilgai toli nuo artimųjų ir šeimos. Šventes praleisti ne su artimaisiais, o kažkur toli, kur net nebūna sniego“, – cituojama sportininkė.

LRT.lt žiniomis, labiausiai sportininkams nepatinka tai, kad V. Meškauskas juos išveža į treniruočių stovyklas užsienyje prieš didžiausias metų šventes, kai kaip tik yra proga pabūti su retai matomais artimaisiais.

Akivaizdu, kad sportininkė nesijautė laiminga ir pakankamai vertinama, kad santykiai su treneriu tikrai nebuvo idealūs, o tai trukdė ir bendram darbui. Prieš šito negalėjo neprisidėti ir sunkūs 2020 metai.

Ne vienas atletas, prasidėjus koronaviruso pandemijai ir paskelbus karantiną, teigė, kad itin sunku sportuoti ir ruoštis, kai nežinai, kam ruošiesi. Sportuoti ir ruoštis su treneriu, kurio darbo metodais netiki arba jie tau per sunkūs, greičiausiai yra dar sunkiau. Vėliau buvo atidėtos olimpinės žaidynės, o pati Ž. Vaiciukevičiūtė dar ir buvo užsikrėtusi koronavirusu. Nors ji teigė, kad liga praėjo be simptomų, ji vis dėlto galėjo paveikti psichologinę būklę. Tai visiškai suprantama.

B. Vallance`as: neabejoju, kad Živilė būtų turėjusi galimybių laimėti medalių, jei būtų likusi sporte dar bent vieną ar du olimpinius ciklus. Ji tikrai talentinga.

„Nežinau tikslios Živilės situacijos, bet manau, kad aplinka, federacija, žmonės aplink ją turėjo ją labiau palaikyti ir padrąsinti.

Visų pirma treneriui turi būti svarbu, kad tavo sportininkas būtų laimingas. Jis nesimėgaus sportu, jei taip nesijaus. Jaunam žmogui gyvenime yra daug kur kas geresnių užsiėmimų, nei didžiąją dalį savo dienų skirti tam, kuo nesimėgauja. Labai sunku tobulėti, kai nejauti malonumo, ypač jauniems žmonėms“, – teigė B. Vallance`as.

Ar tai supranta V. Meškauskas? Iškart po Ž. Vaiciukevičiūtės sprendimo LRT.lt duotame interviu V. Meškauskas neneigė, kad yra griežtas treneris, ir akcentavo griežto režimo būtinybę.

„Ką reiškia „griežtas“? Aš treniruoju sportininką, o ne sportininkas treniruoja mane. Aš iškart apibrėžiu tai, – LRT.lt sakė pats V. Meškauskas, – ko reikia profesionaliam sportininkui – treniruotės, režimas, kontrolė, viskas sudėliota ir tu dirbi. Jeigu to nori, dėl to gauni malonumą – jautiesi komfortabiliai. Jei to nėra, nori daugiau pamiegoti, valgyti kitą maistą, daryti gal kitus dalykus, tada tau nekomfortabilu ir pasitrauki.“

LRT.lt šaltinių teigimu, būtent ypač griežta V. Meškausko taikoma maisto ir kūno svorio kontrolė gana sunkiai pakeliama, ypač merginoms.

„Visame Vakarų pasaulyje taikomi modernūs treniravimo metodai ir seniai atsisakyta diktatoriško požiūrio, paremto „privalai kažką padaryti“ metodu. Tai nebeegzistuoja. Naujoji karta neseka tokių trenerių, jie nori būti įtraukti į procesą, nori sulaukti pozityvaus atgalinio ryšio, paskatinimo, palaikymo visame procese. Tiesiog išrašymas treniruočių plano ir liepimas jį įvykdyti – nebeveikia, to nebėra.

Tu turi būti su atletu, turi parodyti, kad jį palaikai. Turi būti abipusiu pasitikėjimu grįstas ryšys. Ypač dirbant su moterimis. Jos dėl tavęs, kaip trenerio, padarys bet ką, jeigu tikės tavimi ir matys, kad tu tiki jomis“, – apie šiuolaikinius treniravimo metodus LRT.lt kalbėjo australas B. Vallance`as.

Kalbant su LLAF prezidentu E. Skrabuliu, akivaizdu, kad modernūs treniravimo metodai, sportininkų laimė ir gera savijauta jam nėra tokia svarbi arba jis tos svarbos nesupranta. Kaip sakė lengvaatlečių vadovas, svarbiausia – aukojimasis ir sunkus darbas.

E. Skrabulis tiek po Ž. Vaiciukevičiūtės sprendimo, tiek jau vėliau kalbėdamas su LRT.lt atmetė mintį, kad Ž. Vaiciukevičiūtės sprendimui įtaką galėjo turėti trenerio taikomi treniravimo metodai, jis kaip ir V. Meškauskas pabrėžė režimo svarbą sporte. E. Skrabulis taip pat nemano, kad su sportininke reikėjo pasikalbėti be trenerio.

„Visų pirma sportininkei visada yra atviros durys, bet kada gali ateiti pasikalbėti. Kiek žinau iš įvairių šaltinių, Živilė į federaciją važiavo su lengvu nerimu, turbūt laukė spaudimo ar pretenzijų, bet iš aplinkos girdėjome, kad liko patenkinta pokalbiu. Ne mažas vaikas juk, nebėgiosim su „pampersais“ ir jų nekeisime. Mums labai liūdna, kad taip įvyko, bet jei sportininkas nusprendė, kad nesportuoja, tai jis nesportuoja“, – vaizdingai kalbėjo E. Skrabulis.

Paklaustas, ar federacija nepasiūlė alternatyvų, pavyzdžiui, dirbti su kitu treneriu, E. Skrabulis neatsakė, bet kalbėjo ne mažiau vaizdingai.

„Dar kartą – sportininkai turi bėgti, šokti, mesti, jeigu to nedarys, federacija nepadarys. Jeigu žmogus nenori, jis nepadarys to, ko jis nenori.

Čia sportas – sporte reikia aukotis. Tai, kad treneris griežtas... Pradėkime sakyti, kad treneris turi su reveransais prieiti prie sportininko, apsirengęs kostiumais, smokingais ir panašiai. Jei treneris nebus griežtas... Čia ta rungtis, kuri yra labai, labai sunki, kur reikalingi krūviai, režimas, jeigu treneris to reikalauja, jis yra normalus treneris.

Mano pažįstami geri treneriai turi savo darbo stilių, savo griežtumą, jie supranta, kad, norint pasiekti rezultatą, reikia laikytis režimo, maisto, treniruočių plano ir panašiai. Ar jis ne per griežtas, aš negaliu komentuoti, man neteko su juo dirbti, jis manęs netreniravo“, – teigė E. Skrabulis.

Ar Ž. Vaiciukevičiūtei buvo pasiūlyta alternatyvų, E Skrabulis taip ir nepasakė. Dar kartą paklaustas, ar į situaciją nežiūri formaliai, ar nereikėjo su sportininke pakalbėti plačiau, pasiūlyti sporto psichologo ar kito specialisto paslaugas, LLAF prezidentas akivaizdžiai supyko ir paprašė užbaigti šią temą: „Mes buvome daugiau kalbėję, bet apie federacijos darbą ne viską turiu pasakoti žurnalistams, kurie paskui paleidžia... Tas komentaras iš paties pusės yra netikslus, buvo imtasi įvairių bendravimo priemonių – tema čia yra išsekusi.“

Akivaizdu, kad dirbti su, pavyzdžiui, B. Virbalytės-Dimšienės treneriu iš Australijos ar kitu specialistu iš užsienio Ž. Vaiciukevičiūtei pasiūlyta nebuvo. Būtent B. Vallance`as garsėja kaip sportininkų, nesugebančių prisitaikyti prie senos kartos treniravimo sistemų, savotiškas gelbėtojas.

B. Virbalytės-Dimšienės treneris, atrodo, šioje situacijoje yra net labiau informuotas apie olimpietės karjeros planus nei Lietuvos federacijos prezidentas. Pokalbio metu E. Skrabulis svarstė, ar tik sportininkė neplanuoja šeimos ar vaikų. B. Vallance`as teigė, kad Ž. Vaiciukevičiūtė planuoja eiti į kariuomenę.

Anot patyrusio australų ėjimo specialisto, federacija jaunai olimpietei nepaliko jokių alternatyvų. Tiesa, pokalbio metu B. Vallance`as bent dukart pabrėžė, kad situaciją žino iš antrų lūpų.

„Aš gyvenu kitame pasaulio gale, tikrai neturiu būti pirmas pasirinkimas, bet Europoje yra daug trenerių, kurie galėtų užsiimti. Nėra priežasčių, kodėl tokios galimybės Živilei negalėjo būti suteiktos.

Tai vidinis federacijos reikalas, bet, mano požiūriu, jaunam žmogui negali iškelti ultimatumo ir palikti vienintelės galimybės – dirbk toliau arba traukis. Manau, kad padaryta klaida yra ultimatumas ir nepalikta alternatyvų. Akivaizdu, kad tarp jų buvo bendravimo problemų. Įtrauk daugiau žmonių į procesą, padėk tuos santykius pagerinti.

Ypač moters santykiai su treneriu turi būti tvirti, draugiški. Treniruojant moteris socialinis aspektas kur kas svarbesnis, nei dirbant su vyrais. Sunku kas rytą pabusti turint siekį būti geriausiam pasaulyje. Dažnai atleto ir trenerio ar sistemos lūkesčiai gali skirtis. Be to, mes kalbame ne apie vaiką. Treniruoti tokio amžiaus sportininkus ne tas pats, kas paauglius. Santykiai turi vystytis, keistis“, – kalbėjo B. Vallance`as.

Australas teigė nematantis priežasčių, kodėl džiaugsmą ir motyvaciją sportuoti atgavusi Ž. Vaiciukevičiūtė vėliau negalėtų grįžti į profesionalų sportą ir vėl pasiekti aukštų rezultatų. Apie tai, kad durys gali būti atviros, kalbėjo ir E. Skrabulis.

„Reikia nepamiršti, šiandien ji gali pasakyti: aš pavargau. Ji turi tokią teisę. Durys, aišku, lieka atviros. Jos lieka atviros net ir tiems, kurie būna diskvalifikuoti už dopingą. Jokių pykčių, asmeniškumų čia nėra“, – teigė jau daugiau nei 20 metų LLAF vadovaujantis E. Skrabulis.