Savaitgalį Alytuje vykusios Europos sportinio ėjimo taurės varžybos šalies sporto sirgaliams turėtų įsiminti ilgam. Žemyno pirmenybėms prilygstančiame renginyje 20 kilometrų ėjimo rungtyje labiau tituluotoms varžovėms nosis nušluostė Lietuvos ėjikė Živilė Vaiciukevičiūtė. Ji ne tik pagerino asmeninį geriausią sezono rezultatą, tačiau ir parodė, jog Lietuvos sportinis ėjimas turi naują žvaigždę.
1 val. 29 min. 48 sek. – toks buvo laikas, atnešęs Ž. Vaiciukevičiūtei auksą. Tokį rezultatą pasiekti nesutrukdė ir karštas oras, vietomis siekęs net 26 laipsnius.
Verta paminėti, jog apie save 23-ejų lietuvė pranešė jau pernai, kai Berlyne vykusiame Europos lengvosios atletikos čempionate užėmė penktąją vietą. Tačiau nuo tada pavyko dėti nemažą žingsnį į priekį ir šiemet buvo pasiekta didžiausia karjeros pergalė.
Sportininkė su portalu LRT.LT pasikalbėjo apie emocijas po finišo, konkurenciją su seserimi dvyne, artimiausius ateities planus bei dalyvavimą komercinėse varžybose.
– Iškart po bėgimo sakėte, jog prireiks bent kelių dienų, kol mintys susigulės ir suprasite, kas čia nutiko. Tai kokios emocijos dabar, praėjus kuriam laikui?
– Praėjo kelios dienos, viską apgalvojau, kaip kas nutiko. Paanalizavau ir vaizdo įrašą, ir nuotraukas peržiūrėjau, ir dar smagiau žinoti, kad galiu tiek pasiekti, eiti kartu su stipriausiomis Europoje. Rezultatas nudžiugino ne tik mane, bet ir trenerį, draugus, šeimą. Gal kažkiek buvo netikėtas, bet visi dabar tuo džiaugiamės.
– Daug susilaukėte sveikinimų, gal jie plaukia iki dabar?
– Taip, sulaukiau tikrai daug, iš visų draugų, artimųjų, jie vis dar nenustojo. Tikrai malonu ir smagu, kad galiu garsinti ne tik savo rajono, bet ir visos Lietuvos vardą.
– Kada ėjimo metu buvo tas lūžis, kai supratote, jog galite kovoti ne tik dėl medalio, bet ir dėl pirmos vietos?
– Nuėjau pusę distancijos, italė (Antoanella Palmisano – aut.) buvo kiek atitolusi, bet mes ją vijomės, ir supratau, kad galime pavyti. Netrukus suvokiau, kad gerai jaučiuosi, nes įprastai būna, kad po pusės distancijos pasidaro sunkiau ir nebeatlaikai to tempo, bet pajutau, kad galiu eiti su lyderėmis ir užsikabinti medalį. Dar nežinojau, kad jis bus aukso, bet, likus gal penkiems kilometrams, supratau, kad reikia kovoti dėl aukščiausios vietos.
– Pasiekėte ir geriausią asmeninį sezono rezultatą. Ar pati jautėte, kad sekmadienis gali būti ta sėkminga diena, dar prieš ėjimą?
– Prieš pat varžybas buvo sunku pasakyti, nes buvo nepalankios oro sąlygos, labai karšta, ir tikrai galvojau, kad bus sunkiau, reikės pakentėti. Man svarbiausia – įvykdyti olimpinį normatyvą, kuris suteiktų teisę startuoti Tokijo žaidynėse, o apie asmeninį rekordą gal truputį ir galvojau, bet žinojau, kad oras gali padaryti savo, tačiau išėjo, kaip išėjo.
– Jūsų treneris Viktoras Meškauskas minėjo, kad minčių apie medalį buvo dar prieš ėjimą. Kiek tokie trenerio lūkesčiai papildomai motyvuoja, kiek galbūt trukdo?
– Mes kažkaip su juo apie tą prizinę vietą net nekalbėjome, svarbesnis buvo rezultatas. Kai sužinojome, kad bus toks karštas oras, vieta gal buvo svarbesnė. Sau prieš varžybas sakiau, kad būtų gerai patekti į penketuką, tačiau iškovodama auksą visus nustebinau.
– Kiek, galbūt, apmaudu, kad varžybose Alytuje nepavyko užimti prizinės vietos komandinėje įskaitoje?
– Žinoma, man būtų buvę idealiausia, jei su komanda būtume užėmusios trečią vietą, o aš būčiau laimėjusi auksą, tačiau išėjo, kaip išėjo. Prieš varžybas visi labiau buvo susikoncentravę į tą komandinę vietą, apie asmenines pergales kalbėjome mažiau. Pralaimėjome baltarusėms, bet labai dėl jų džiaugiuosi, nes palaikome gerą ryšį. Man asmeniškai ta pirma vieta daug ką atstoja ir kartais pamiršti, kad buvo šansas tapti prizininkais ir su komanda.
– Pernai Europos čempionate užėmėte penktą vietą, kaip galvojate, kur nuo to laiko labiausiai patobulėjote? Ar tai buvo vien fiziniai aspektai, gal sutvirtėjote ir psichologiškai?
– Vyko daugiau treniruočių, pradėjau rimčiau į viską žiūrėti, patikėjau, kad įmanoma eiti taip greitai. Gal prieš tai trūko to pasitikėjimo savimi. Po varžybų Berlyne ir Alytuje kartelė tikrai pakilo, ir psichologiškai, ir fiziškai jaučiausi labai gerai. Geriau, kokybiškiau atlikome darbus ir visa tai turėjo įtakos.
– Tokio rango varžybos Lietuvoje buvo surengtos pirmą kartą, kaip pati vertinate jų organizacinę pusę, ar įmanoma, kad panašios varžybos ateityje galėtų vėl vykti Lietuvoje? Alytuje arba kitame mieste.
– Pats organizavimas buvo labai geras, viskas atrodė gražiai, sutvarkyta. Labai patiko ir apdovanojimai, ir pati trasa, tikrai nekilo kažkokių nesklandumų. Gal tik įstrigo apgyvendinimo aspektas – mes gyvenome 3 kilometrais toliau nuo visų, o norėjosi būti kartu su visais, galbūt pabendrauti su konkurentais prieš varžybas, nes man tai nesuteikia kokio nors streso. O šiaip viskas suorganizuota tikrai gerai.
– Po tokios pergalės keisis ir varžovių požiūris į jus, būsite laikoma viena iš favoričių. Kiek jums tai yra svarbu, ar per daug nesikoncentruojate?
– Per daug į tai nesusikoncentruoju, nors, žinoma, malonu, kai tave pastebi, atpažįsta, po varžybų pasveikina, randa internete ir palaikina nuotraukas. Reikia palaikyti tą draugišką ryšį, man tai tik į naudą ir ateityje susibendrausime dar labiau, kad ir su tomis pačiomis ispanėmis, su kuriomis šį kartą konkuravome.
– Rudenį laukia pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, koks numatomas pasiruošimas jam?
– Artimiausias tikslas dabar yra gerai pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai, nes labai sunkiai treniravomės. Reikia atsigauti ir susikaupti kitiems startams. Dabar planuojame važiuoti į stovyklą Druskininkuose, ji būtų tokia įžanginė, kur pradėtume vėl rinkti kilometrus. Vėliau vyksime į Bulgariją, ten treniruosimės aukštikalnėse, čia jau bus prieš pat čempionatą, tai pagrindinis pasiruošimas vyks būtent aukštikalnėse.
– Ar jau teko su treneriu diskutuoti apie galimus tikslus, vietas pasaulio čempionate?
– Kol kas nekalbėjome, nes dar labai sunku pasakyti, reikia atlikti visus pagrindinius darbus, žiūrėti, kokia bus savijauta prieš varžybas, o tada jau ir žiūrėsime, kokiu laiku planuojame eiti, į kokias vietas taikytis. Treneris minėjo, jog gerai būtų patekti į dvyliktuką, bet aš kol kas apie tai negaliu nieko pasakyti.
– Turite seserį dvynę Moniką, kuri taip pat yra ėjikė. Kiek jūsų šeimoje yra konkurencijos, o kiek, galbūt, palaikote viena kitą?
– Konkurencija yra tada, kai mūsų rezultatai yra panašūs. Pavyzdžiui, šį kartą ji atėjo per 1 val. 37 min., aš per 1 val. 29 min., tai tos konkurencijos per daug nėra. Ji į mane galbūt kažkiek ir lygiuojasi, bando treniruotis kartu. Ji turėjo gerą greičio rezultatą prieš dvejus metus, o dabar turi susikoncentruoti į pasaulio čempionato normatyvą, kurio dar neturi. Konkurencija kažkiek jaučiama tada, kai einame panašesniu laiku, o šiuo metu, kai ji manęs pavyti negali, tokios didelės konkurencijos nėra.
– Jūsų propaguojama rungtis lengvojoje atletikoje nėra pati populiariausia. Kaip pati čia atsidūrėte ir kiek tokia jūsų pergalė gali prisidėti prie to, kad sportuoti pradėtų daugiau vaikų, mergaičių?
– Mokykloje buvau labai aktyvi, lankiau įvairių būrelių, ten mane pastebėjo kūno kultūros mokytojai ir pakvietė ateiti. Pabradėje, kur mes gyvename, to pasirinkimo daug nebuvo, tad pradėjau ten, rezultatai buvo geri, perspektyvumas kilo aukštyn, ir likau. Kai yra rezultatai, neišeisi.
Tikiuosi, kad toks rezultatas paskatins lankyti ėjimą, nors čia yra tų ėjikų, jie Lietuvoje dalyvauja įvairiose varžybose, treniruojasi ir paties trenerio dukros. Manau, kad tai gali būti paskata Lietuvai tokiose varžybose kovoti ne tik dėl dešimtuko, bet ir laimėti. Reikia tik daug dirbti ir visiškai atsiduoti tam.
– Koks šiame sporte yra komercinis aspektas, kiek jis yra svarbus? Ar vis dėlto toks sportas yra propaguojamas labiau iš idėjos?
– Manau, kad jis yra labai svarbus, visgi tai yra darbas ir reikia užsidirbti pragyvenimui. Tikiuosi, kad kada nors ką nors laimėsiu ir tas visas darbas atsipirks ir tikrai žinosiu, kad viską dariau ne veltui. Žinoma, sportuoju ir sau, nes tai teigiamai veikia organizmą, tačiau finansinis aspektas yra svarbus.
Jau sulaukiame pasiūlymų dalyvauti ir komercinėse varžybose, tačiau po tokių varžybų, kaip Europos taurė, norisi pailsėti ir susikoncentruoti į didžiuosius startus, o toks šiuo metu yra pasaulio čempionatas. Todėl jausmas dvejopas – kartais komercinėse varžybose norisi dalyvauti dėl galimybės užsidirbti, bet labiau linksti į tą pusę, jog nori pailsėti, ir tų pasiūlymų atsisakai.
– Kokia trenerio pozicija šiuo klausimu? Skatina dalyvauti, ar labiau ragina laiką skirti poilsiui?
– Jis labai atsižvelgia į mano nuomonę, leidžia man pasirinkti, kur noriu dalyvauti. Neseniai sulaukėme pasiūlymo dalyvauti varžybose Ispanijoje, jis manęs paklausė, ar noriu, bet pasakiau, kad noriu pailsėti. Žinoma, nuvažiuoti gal ir būtų smagu, tačiau tada liktų mažiau poilsio, reikėtų iškart vykti į kitą stovyklą ir tai gali išeiti ne į naudą. Tai treneris labai atsižvelgia į mano nuomonę.
– Kalbant bendrai, ar prieš varžybas turite kokių nors ritualų, gal kažkaip ypatingai ruošiatės prieš startą?
– Kažkaip neturime. Su sese mes nereikalaujame nei kokių nors ypatingų masažų, nei kažkokio kito pasiruošimo ar prietaisų. Tas pasiruošimas paprastas, dieną prieš varžybas atvykome į viešbutį, vieną kartą atlikome treniruotę, ramiai pasivaikščiojome, kitą rytą atsikėlėme ir startavome.
– Individualia sporto šaka, kaip ir jūs, užsiėmė ir jūsų bendraamžė Rūta Meilutytė, nusprendusi pranešti apie baigiamą karjerą. Kaip pati priėmėte tokią naujieną?
– Šiek tiek teko su ja bendrauti, kai buvome išvažiavusios į vieną stovyklą, mačiau, kaip sunkiai ji dirba, turėdavo dvi treniruotes per dieną. Jau girdėjau tas sklindančias kalbas, kad ji nebenori treniruotis, tačiau maniau, kad tai ir liks kalbomis, bet vis tiek labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tokia sportininkė, iškovojusi tiek aukso medalių.
Tai yra jos pasirinkimas, jeigu ji nori susikoncentruoti į kitus dalykus. Sportas irgi yra laikinas, jis nesitęs visą amžinybę. Bet kuriuo atveju aš ją palaikau ir dėkoju už tai, kad išgarsino Lietuvos vardą.
– Kaip jums pačiai sekasi derinti sportą su mokslais, kitomis veiklomis?
– Dabar studijuoju ketvirtame kurse (kūno kultūrą Vytauto Didžiojo universitete) ir psichologiškai yra šiek tiek sunkiau, nes reikia apsiginti baigiamąjį darbą, bet su paskaitomis suspėju, susitariu su dėstytojais, vis tiek visi žino, kad atsiskaitysiu.
Žinoma, po treniruočių prisiversti mokytis yra sunku, bet suprantu, jog reikia, kad galėčiau ką nors dirbti, kai nebesportuosiu. Dabar baigiu mokslus ir tikiuosi, jog po to galėsiu susikoncentruoti į Tokijo olimpines žaidynes, visą dėmesį skirti joms.
– Kalbėjote apie mokslus, sportą, ar lieka laiko draugams, kitoms mėgstamoms veikloms?
– Laiko yra tikrai mažai, nes savaitgaliais vyksta pagrindinės treniruotės ir nesinori niekur eiti. Nors draugai nuolat siūlo, tačiau supranti, kad rytoj tau reikia eiti 20 kilometrų. Ir net nesinori kažko veikti, prie to jau pripratau. Dabar turėsiu šiek tiek atostogų, norėsiu susitikti su visais draugais, kuriuos seniai mačiau, gal pakeliauti, ką nors pamatyti. Turimą laiko tarpą bandysiu skirti būtent tam, kad paskui galėčiau vėl įeiti į režimą ir pradėti ruoštis pagrindiniams startams.
