Ne tik Lietuvoje, bet ir visame smiginio pasaulyje paskutinėmis 2019 metų dienomis skambėjo Dariaus Labanausko pavardė. Neįprastos sporto šakos atstovas antrajame savo profesionalų pasaulio čempionate užėmė aštuntąją vietą ir privertė apie smiginį kalbėti visą Lietuvą. D. Labanauskas svečiavosi LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“, kur pasakojo apie savo kelią į profesionalų pasaulį, pasirengimą, treniruotes ir psichologiją.
– PDC organizacijoje esate pristatomas pravarde „Lucky D“ – tai tikra pravardė ar tiesiog sukurta toms varžyboms, kuriose visi žaidėjai turi pravardes?
– Susigalvojau aš pats savo žaidimo metu naudoti turnyrams. Daugeliui pradžioje buvo sunku ištarti mano vardą ir pavardę: Labanauskas – Lucky (angl. sėkmingas – LRT.lt), o D – nuo Darius. Tai šiek tiek susiję ir su mano sėkmės istorija.
– Kokia tai istorija?
– Aš labai džiaugiuosi, kad man pavyko tarp profesionalų žaidžiant tik antrus metus abukart papulti į pasaulio čempionatą. Prieš tai dalyvavau žemesnės organizacijos (World Darts Federation – Pasaulinė smiginio federacija) turnyruose ir taip pat keturis kartus patekau į pasaulio čempionatą toje organizacijoje. Kaip sakau, mano svajonės seka mano rezultatus, o ne atvirkščiai. Tai pravardė susijusi ir su tuo.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado smiginis? Juk tai sportas, kurį turbūt labai daug kas yra bandęs, bet net nesusimąstęs, kad tai gali būti sportas, pragyvenimo šaltinis.
– Prasidėjo viskas, žinoma, nuo moters, kaip daugeliui vyrų. Susipažinau su savo dabartine žmona, paskui – su jos broliu, kuris namuose turėjo mėgėjišką taikinuką. Viena pusė – nuo 1 iki 10 skaičiukai, o kita pusė – kaip ir tikro taikinio imitacija. Pabandžiau pas jį, gerai leidome laiką, vėliau įsigijome elektroninį taikinuką, turbūt irgi daugelis esate bandę namuose.
Po to pamatėme, kad Kaune vyksta varžybos, vienas iš Lietuvos turų, nuvykome į jas, man labai patiko, pradėjau lankyti treniruotes. Ir taip viskas pradėjo suktis, man labi gerai sekėsi nuo pradžių. Vieni iš geresnių Lietuvos žaidėjų man jau tada sakė, kad esu perspektyvus.
– Kiek jums tada buvo metų?
– Man tada buvo 27-eri, kitoms sporto šakoms jau būtų tikrai vėlu, bet smiginiui – tikrai geras laikas. Dauguma žaidėjų skambiausias pergales pasiekia jau virš 40-ies ar netoli 40-ies.
– Kiek laiko per savaitę skiriate treniruotėms? Ar tai lyg darbas, sakykime, 40 valandų? Ar turite dar kažkokį šaltinį, iš ko uždirbate pragyvenimui?
– Bandžiau padaryti kaip darbo dieną, bet po kelių dienų tokio ilgo mėtymo pradėjau galvoti, kad man nelabai tas „dartsas“ patinka. Galvoju, reikia stabdyti, kažką keisti. Nepavyko man taip „įsidarbinti“ po 8 valandas.
Prieš tai aš buvau puodžius gal 10 metų, po to visokiausios krizės, dirbau vadybininku, baldų restauratoriumi, naujų baldų tvėrėju. Bet šalia visada ir „dartsas“ buvo.
Dabar, kai jau pradėjau profesionalo karjerą, užsiimu ir visą laiką atsiduodu tik tam.
– Nežiūrėjo žmona, šeima kreivai į tokį užsiėmimą, kai jis pradėjo rimtėti?
– Mano viena iš sėkmių – šeima tai skatino ir neleido nė akimirką sudvejoti. Mane tai labai motyvuoja ir leidžia atsipalaiduoti turnyrų ir varžybų metu. Labai svarbu žaidimo ir treniruočių metu neturėti jokių papildomų minčių.
– Kas žaidimo metu yra smiginio žaidėjo galvoje?
– Būna tokių situacijų, kai žaidėjas net sektoriaus nepataiko. Lieka vienas paprastas metimas iki dvigubo, tu taip susikaupi į tą dvigubą, kad net sektoriaus nepataikai. Arba įtampa užklumpa.
Žaidimo metu yra daug kombinacijų. Yra žaidėjų, kuriems patinka skirtingi užbaigimai: vienam patinka dvigubas 20, kitam – dvigubas 16. Yra skirtingų kombinacijų, kad tu pasiektum tą skaičių. Turi sekti, ką turi varžovas. Žaidimo metu galvoje tik skaičiai, kombinacijos. Taikydamasis tu galvoje turi skaičiuoti, kas tau liko.
Jokių kitų minčių galvoje negali būti. Žinoma, jeigu tu turi kažkokių problemų, negali apie jas negalvoti, susikaupti, tai – garantuotas pralaimėjimas.
– Ką reiškia treniruotis smiginio varžyboms? Atsistojate prieš taikinį, susigalvojate sau užduotis, mėtote į skirtingus taškus? Ką darote?
– Aš prieš varžybas dažnai būnu vietoje jau prieš 2–3 valandas, apšylu. Su draugais pažaidžiame įvairių žaidimų, tokių labiau atpalaiduojančių, įtampai nuimti.
Namuose mėgstu klasikinį „501“ žaidimą – varžybų imitaciją. Pasileidžiu programėlę telefone ar kompiuteryje, nusistatau lygį ir varžausi su programėle.
Prioritetą teikiu trigubiems. Man atrodo, kad svarbiausia yra iki dvigubo nueiti, o paskui susitvarkyti su tuo dvigubu. Čia yra mano vienas iš minusų, nes nelabai mėgstu treniruotėse mėtyti į tuos dvigubus.
– Jūs esate savamokslis ar turite kokį trenerį?
– Ne, mes Lietuvoje jokių trenerių ar psichologų neturime. Pirmos treniruotės buvo žiūrint į geriausius Lietuvos, Baltijos šalių žaidėjus – stebėjau jų judesius, kuris geriau meta, ir bandydavau atkartoti. Atsiradus internete daugiau įrašų, žiūrėdavau jau geriausius pasaulio žaidėjus, kartodavau jų veiksmus, bet buvo jau sunku, buvau pripratęs imti strėlytes, kaip išmokau anksčiau.
Tiesiog kartais pagauni vakare neblogą metimą, ryte bandai atkartoti, o jau neišeina, bandai prie seno grįžti – jis irgi nusimušęs. Jeigu taip prieš varžybas – nieko gero. Būna, kad išeini žaisti, o dar nežinai, kaip laikysi strėlytę, kaip mesi. Man dar tų technikų pasitaiko nemažai, dar aš savęs ieškau.
– Kodėl jums patinka smiginis, kas labiausiai žavi?
– Paprastumas, labai pigi sporto šaka. Dabar už 100 eurų gali susipirkti profesionalų inventorių, nereikia nuomotis nei kažkokių sporto salių, nereikalingas net treniruočių partneris. Nori pamėtyti – nereikia apšilimo papildomo.
Be to, tai labai tolerantiška sporto šaka: senjoras gali žaisti su moksleiviu, moterys dalyvauja vyrų turnyruose. Tavo ūgis, svoris prie taikinio neturi jokio pranašumo. Žmogus net ir su fiziniais trūkumais gali varžytis.
Mano viena iš sėkmių – šeima tai skatino ir neleido nė akimirką sudvejoti. Mane tai labai motyvuoja ir leidžia atsipalaiduoti turnyrų ir varžybų metu.
– Skaičiau vieno buvusio profesionalo citatą, jis sakė, kad šiais laikais profesionalai smiginio nemyli, tai jiems yra tiesiog darbas, kuriame savo veiksmus jie nušlifavę iki robotizmo. Kaip jūs žiūrite į tokį pasakymą?
– Man dar, ačiū Dievui, tai neaktualu, aš dar mėgaujuosi ir žaidžiu. Bet, žinote, smiginyje mes matome tik tai, ką sportininkas atlieka ant scenos. O iki to dar reikia padaryti labai daug: treniruotės, pasirengimas, kelionės į varžybas. Tai vargina, bet turbūt visame sporte tas pats – kitaip aukštų rezultatų nepasieksi.
Žaidžiau su Andrew Beatonu, jam kitas pasaulio čempionatas bus 30-as, mėgėjų lygoje jis vieną čempionatą yra laimėjęs, bet profesionalų lygoje jo rezultatas šiemet buvo geriausias iš visų kartų. Žinant tai, jo amžių, galbūt tai ir nelabai motyvuoja.
– Kas jus motyvuoja?
– Aš noriu pasirodyti vis geriau ir geriau. Man buvo tik antras pasaulio čempionatas ir pirmas visas sezonas PDC organizacijoje. Dar daug noriu nuveikti, manau, kad tai nėra geriausias mano rezultatas. Labai tikiuosi.
– Labai daug smiginio žaidėjų yra ekscentriški. Michaelas van Gerwenas toks „šoumenas“, dažnai labai ekspresyviai rėkia, pasaulio čempionatą laimėjęs Peteris Wrightas išsiskiria savo šukuosenomis. Ten labai daug ekscentriškų žaidėjų, o jūs esate labai ramus, visada susikoncentravęs. Ar nebūtų lengviau išpopuliarėti, gal pritraukti rėmėjų, jeigu būtumėte truputį kitoks?
– Jeigu reaguočiau kaip M. van Gerwenas, sakytų, kad jį kopijuoju. Aš dar neatrandu savo reakcijos, dar vis mokausi. Dabartinis pasaulio čempionas yra susikūręs įvaizdį, dažnai keičia drabužius, jo populiarios šukuosenos, galima nusipirkti tokias žiūrovams. Kažko originalaus aš dar neatradau, bet man visai patinka būti ir tokiam, koks esu dabar. Galbūt ateityje kažką kitokio atrasiu.
Šis sportas yra labai didelis darbas ir su savimi, turi susitvarkyti žaidimo metu, išlaikyti šaltą galvą kelionėse. Aš gyvenime įpratęs prie to ir aplinkiniai sako, kad aš gyvenime esu toks pats, kaip ir ant scenos.
– Kaip treniruojate mintis, psichologiją, susikaupimą?
– Kiti žmonės galvoja, kad galima namuose išmokti žaisti smiginį, o paskui ateiti į turnyrus ir būti lygiaverčiu varžovu. Tai neišeina, nes turi treniruoti galvą ir varžybų metu. Kaip aš sakau, turėdamas lengvas kovas tu treniruoji tik ranką. Kai žaidi lemiamas partijas, kur reikalingi lemiami metimai, tu treniruoji ir galvą. Namuose tokios galimybės neturi. Man tai padėjo – treniravimasis ir varžybose, ir namuose.
Tai labai tolerantiška sporto šaka: senjoras gali žaisti su moksleiviu, moterys dalyvauja vyrų turnyruose. Tavo ūgis, svoris prie taikinio neturi jokio pranašumo.
– Kaip manote, ar jūsų sėkmė padės Lietuvoje smiginiui populiarėti kaip sportui?
– Susidomėjimas yra didžiulis. Gaunu daug žinučių ir iš nepažįstamų žmonių, kur išbandyti, kur geriausia pirkti inventorių ir panašiai. Bet žmonės pabando ir pamato, kad tai nėra paprasta, reikia daug darbo įdėti, kad mestum arti savo norimo taško taikinyje.
Šis sportas labai geras tuo, kad labai lengva apsispręsti. Žmogus sumeta kelias serijas, pabando ir žino, jam patinka ar nepatinka.
– Sakėte, kad, tik pradėjęs žaisti, iškart pamatėte, kad jums gerai sekasi. Ką reiškia sekasi, kai tik pradėjai žaisti? Kaip suprasti, kad aš esu tas, kuriam gal vertėtų pasitreniruoti?
– Pirmiausia reikia norėti treniruotis, rasti motyvacijos. Kas žaidžia namuose, siūlyčiau būtinai pamėginti atvykti į varžybas, kad ir artimiausiame klube. Pasivaržyti su žmonėmis, kurie nuolat treniruojasi. Tada suprasi, ar tau tikrai sekasi, ar turi potencialo.
Mes, lietuviai, galime gerai pasirodyti savo turnyruose, Baltijos šalių turnyruose, bet visas potencialas pasimato išvykus į užsienį. Tad visiems tiesiog siūlau išvykti iš namų ir suprasti savo galimybes.
– Lietuvos smiginio federacijos svetainėje yra visas sąrašas smiginio klubų Lietuvoje. Ar lengva ateiti į smiginio klubus ten niekada nebuvus?
– Tikrai niekas nežiūrės kreivai, mes pripratę prie naujokų. Drąsiai ateikite, nebijokite klausti. Nors mes darome tarsi rimtą treniruotę, bet žmonės gali ateiti ir pabandyti, klausti. Tikrai padėsime. Turime13 klubų Lietuvoje, yra virš 200 licencijuotų žaidėjų, tikrai visi gali pabandyti.
