Sportas

2019.08.22 07:00

Justinas Kinderis – apie psichologinę olimpiečių naštą, penkiakovės ateitį ir savo tikslą Tokijuje

Paulius Cubera, LRT.lt2019.08.22 07:00

Dvejų olimpinių žaidynių dalyvis penkiakovininkas Justinas Kinderis likus metams iki Tokijo olimpinių žaidynių jau yra ramus dėl savo starto jose. Europos čempionate kelialapį iškovojęs penkiakovininkas džiaugiasi tokiu ankstyvu bilietu, kuris padės ramiau rengtis startui Tokijuje. LRT.lt su J. Kinderiu kalbėjo apie jo olimpinius startus, jaudulį ir spaudimą, kuris įprastai slegia olimpiečius, bei koją Rio žaidynėse jam pakišusį žirgą.

32 metų atletui Tokijo olimpinės žaidynės bus jau trečiosios. Londone J. Kinderis užėmė aštuntąją vietą, kai nesėkmingai (15 pergalių / 20 nesėkmių) pasirodė fechtavimo rungtyje. 20–25 pergalės jam būtų leidusios kovoti dėl aukso medalio. Rio žaidynėse Justinui koją pakišo žirgas, nuo kurio atletas nukrito, ir už jojimo rungtį negavo nė taško.

Tačiau po metų pasaulio čempionate J. Kinderis vėl priminė apie save ir iškovojo bronzą, o šiemet tokį pasiekimą pakartojo ir pirmajame pasaulio taurės etape. Bet svarbiausias metų tikslas buvo olimpinis kelialapis, kurį penkiakovininkas iškovojo Europos čempionate užimdamas aštuntąją vietą.

– Europos čempionate pavyko iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes. Ar daug ramybės suteiks toks ankstyvas kelialapis?

– Jis buvo pagrindinis metų tikslas ir ta ramybė labai svarbi. Prieš tai jau dukart dalyvavau žaidynėse, kai kelialapį abukart iškovojau pagal reitingą. Trečias kartas nemelavo ir iškovojau kontinentui skirtą vietą. Galima dabar planuoti daug laisviau ir nereikės vasarį gaudyti geros formos, nuo kito pavasario jau galima galvoti apie žaidynes ir į varžybas, kurios vyks prieš jas, vykti kaip į treniruotę. Tai didelis pliusas ir labai smagu.

– Ar tai, kad kelialapis iškovotas ne per reitingą, rodo geresnę formą, nei buvo pastaruosius du sykius?

– Nemanau. Prieš Londoną buvau irgi labai geros formos, bet tada Europos čempionate buvo problemų su lazeriniais ginklais (2011 m. Anglijoje). Buvo pati lazerinių ginklų pradžia, saulė švietė tiesiai į taikinius. Prieš Rio buvo didelė įtampa, visur po truputį pritrūko. Forma tikrai nebuvo bloga.

Dabar stengiamės treniruotėse orientuotis ne į kiekybę, o kokybę. Anksčiau važiuodavome į stovyklas su geriausiais pasaulio penkiakovininkais ir po 2–3 valandas fechtuodavome. Dabar bandome daugiau taupyti laiką ir treniruotis kitaip. Nes kai save nualini, nuovargis persiduoda ir nervams. Ypač techninėse rungtyse geriau visada jaustis laisviau.

– Kaip atrodo penkiakovės treniruotės? Kiek laiko skiriate kurioms rungtims?

– Būna, kad dirbame ir su visomis rungtimis vieną dieną. Bent kokį kartą ar du per savaitę, kai jojame, būna, kad treniruojamės visas rungtis. Galbūt nebūtinai kovojame, bet atliekame tam tikrus pratimus. Su šaudymu irgi yra treniruočių, skirtų vystyti automatizmą, smulkių detalių išpildymą. Geriau dešimt kartų po truputį padirbėti, o ne kelis kartus po tris ar daugiau valandų.

– Rugsėjo 9–10 dienomis vyks pasaulio čempionatas. Kas dar laukia šiemet jūsų po jo?

– Rusijoje vyks estafečių varžybos – Kremliaus taurė. Ir tradiciškai spalio pabaigoje vyks kariškių žaidynės, kurios vyksta kas ketverius metus. Tai didelis renginys, vyks Kinijoje. Startuoti ten ir Laura žadėjo. Kariuomenė mums labai padeda ir vertina mūsų indėlį į sportą ir kariuomenės veiklą.

– Jeigu galima kalbėti apie tai taip anksti, kokie bus jūsų tikslai Tokijo žaidynėse?

– Važiuoti tik dėl važiavimo nesinori, buvau jau dvejose, tai tikslai yra patys aukščiausi. Minimum – aštuntukas, o jei bus geresnės sąlygos – medalis. Aš suprantu, kad tai nėra paprasta. Bus karšta, aukštas jojimo maršrutas, įtampa. Žinau, kad žmonės pirmose, o kartais ir antrose žaidynėse su įtampa nesusitvarko. Tokie faktoriai dažnai koją kiša ir tiems, kurie laikomi stipriausiais. Ypač kai tu esi tikrai stiprus, iš tavęs dar daugiau tikisi ir spaudimas didesnis. Man, kaip tam, iš kurio labai stipriai niekas nesitiki, gal bus kiek ramiau.

– Kurios olimpinės žaidynės jums buvo sunkesnės?

– Manau, kad Londono. Jos buvo labai lauktos ir išsvajotos. Atrodė, kaip ten bus, kas ten bus. Atvažiavau kaip sapne, išvažiavau ir po savaitės prabudau, kad jau sudalyvavau. Rio jau žinojau, ko galima tikėtis, kaip susitvarkyti su tais jausmais. Mačiau, kad daug sportininkų aplink mane nesusitvarko.

– Su kuo galėtum tai palyginti? Kaip paprastam žmogui suprasti, ką sportininkas jaučia olimpinėse žaidynėse?

– Net nežinau, tai toks dalykas, apie kurį tu svajoji, galvoji ir visi kalba ilgą laiką. Tu dar būni mažas, o žmonės jau kalba apie olimpines žaidynes. Paskui žiūri, kad gal visai realu tau ten patekti, pradedi dirbti prie to, įdedi labai daug darbo ir galiausiai patenki.

Dabar aš suprantu, kad tas burbulas tiesiog labai išpūstas, ir tai suprantant vis tiek galima puikiai startuoti. Bet tai nėra paprasta – tu vaikštai lyg ant ašmenų, jauti visų dėmesį, niekur nepasislėpsi. Net nereikia ten nuvažiuoti – tave išlydi, vyksta visokie renginiai dar prieš žaidynes, iškart daugiau dėmesio, šeima linki sėkmės, mamos verkia, draugai klausinėja, kokia bus vieta... Visa tai ir sukuria tokį bendrą foną, su kuriuo tu startuoji. Nežinau, kiek yra žmonių, kurie sugeba visiškai atsiriboti, bet jie yra laimingi.

Tiesiai po Rio išvažiavau metams į Korėją, nes žinojau, kad po žaidynių visada mėnesį ar ilgiau būna toks emocinis išsekimas. Tavęs niekas nedomina ir nežavi. Kažkokie barniai atrodo visiškai nesvarbūs. Būna toks emocinis išsikrovimas, kad tavęs niekas neužveda. Su laiku viskas grįžta.

– Gyvenote Pietų Korėjoje, dirbote Pjongčango žiemos žaidynėse. Kaip ten patekote?

– Iškart po Rio išvykau ten ir buvau iki 2017 metų vasaros praktikai pagal savo studijas (J. Kinderis studijuoja sporto vadybą). Pjongčange metai prieš žaidynes vyko būsimų žaidynių tęstinės varžybos ir aš ten savanoriavau. Aš pasirodžiau neblogai ir mane pakvietė jau dirbti į olimpines žaidynes. Aš dirbau fotografų komandoje, biatlono varžybose. Ten buvo trys žmonės, kurie prižiūrėjo visus fotografus, kurių vienu metu varžybose dirbo apie 200. Aš buvau vienas iš jų, buvau atsakingas už trasoje esančius savanorius, jų reguliavimą.

Kai susidūriau, matau, kad tai labai įdomus darbas, kaip jie dirba, kaip siunčia informaciją, kiek didžiosios kompanijos ten moka pinigų. Aukščiausio lygio fotografai yra labai talentingi žmonės. Labai įdomi patirtis.

– Rio žaidynėse koją jums pakišo žirgas. Apie jojimo rungtį penkiakovėje yra įvairių nuomonių, yra sakančių, kad tai – loterija, o ne sportas. Kokia jūsų nuomonė apie šią rungtį?

– Žinoma, yra loterija, bet kuo tu esi aukštesnio lygio, kuo turi daugiau patirties su skirtingais žirgais, tą loterijos faktorių gali sumažinti iki minimalaus. Čia yra raktas į sėkmę. Niekada negali būti 100 proc. įsitikinęs net ir bėgime, gal tik su žirgu tas netikėtumo faktorius yra kiek didesnis. Manau, kad įtampa, galvojimas tik apie save kitą kartą ir lemia nesusikalbėjimą su žirgu. Visų pirma turi suprasti, kaip jis jaučiasi, gal jis stresuoja daugiau nei tu, o kai tokie du stresuojantys vienoje vietoje – lauk bėdos.

Rio prieš mane buvo lietaus, danga tapo slidesnė. Atsimenu tą posūkį pradžioje, ten buvo keli šuoliai, mano klaida prasidėjo jau posūkio metu. Aš kritau jau trečiame šuolyje, o klaida buvo padaryta dar prieš posūkį. Tarp šuolių yra vietos, kad žirgas pataikytų į tempą, o aš ten šuoliuose jau nelabai ką galėjau pakeisti. Žirgas nekaltas, jis šoko per kliūtį, sąžiningai bandė ją įveikti, bet pagavo kliūtį tarp kojų.

– Reiškia, esate stovykloje, kad žirgų rungtis penkiakovėje turėtų likti?

– Galbūt dėl patrauklumo kita rungtis galėtų duoti impulsą, kad penkiakovė būtų populiaresnė, kad joje galėtų startuoti, ją išbandyti ir pamėgti paprasti žmonės. Pažiūrėkite, kaip į priekį eina triatlonas, nes vis daugiau žmonių jį išbando – nuo mėgėjų iki kitų sporto šakų profesionalų bando triatloną. Ir aš turiu tokią mintį. Kai pagalvoji apie penkiakovę – fechtavimas, žirgas, – tuo galvojimas ir baigiasi, nes tau neįmanoma to išbandyti. Padaryti mūsų sportą patrauklų labai sudėtinga, nes tu negali pačiupinėti, tai koks tau įdomumas. Proveržis būtų, jei sportas būtų prieinamas didesnei auditorijai.