Kai prisimeni, kad per dvejus metus Vyriausybė trečią kartą mini savo „pirmąsias“ 100 dienų, tai supranti, jog biudžetas jai nėra didžiausias darbas. Keletas mitų, kuriuos reikėtų išsklaidyti: pirmasis – „dėl išaugusio biudžeto deficito yra kaltas išaugęs krašto apsaugos finansavimas“ (arba konservatoriai); antrasis – „Kelių finansavimas yra 2024 metų pažadų įgyvendinimas – skirti milijardą keliams“ (ko nedarė konservatoriai); trečiasis – ar tikrai gynybos finansavimas mažina švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos finansavimą? Mitų yra daugiau, bet kol kas apsiribosiu šiais.
Pirmiausia kitų metų biudžete gynybai skiriamos lėšos nebeauga taip dinamiškai kaip iki šiol. 2021–2026 metų laikotarpiu krašto apsaugos finansavimas augo greičiausiai – 4,3 karto. 2022 metais lėšos padidintos 1,5 karto, 2023–2024 m. po 21 proc., t. y. per trejus metus išaugo du kartus ir kartu suderėta, kad kitais metais įsijungs europiniai mechanizmai, kurie suteiks palankesnes sąlygas šioms lėšoms didinti, 2025–2026 m. naujomis europinėmis sąlygomis biudžetai kasmet auginti po 40 proc. Ir stop!
Biudžeto deficitas, dvigubai išaugus krašto apsaugos finansavimui, neviršijo 3 proc. Kitiems metams krašto apsaugos finansavimo augimas skaičiuojamas tik procento dalimis, tačiau biudžeto deficitas toliau auga ir stipriai. Vien palūkanoms valdžios sektorius už valstybės skolą kitais metais sumokės dvigubai daugiau nei 2024 metais: išaugs nuo 636 mln. (0,8 proc. BVP) iki 1,385 mlrd. eurų (1,4 proc. BVP). Nuo vokiško standarto (1 proc.) sparčiai artėjame prie prancūziško (2 proc. BVP su valstybės skola, sudarančia 118 proc. BVP).
Tad, kad ir kaip besukiotume biudžetą, krašto apsaugos finansavimas nėra svarbiausia 2027 m. biudžeto deficito augimo priežastis. Priežasčių reikia ieškoti kituose „šimtadieninės“ Vyriausybės planuose. 2027 m. biudžeto deficitą labiau didina kitų išlaidų (ne gynybos) augimas.
Antra, 2024 m. net be karinio mobilumo lėšų (280 mln. eurų buvo skirta įvairiai infrastruktūrai, dalis keliams) keliams finansavimas buvo pasiekęs 872 mln. eurų. Naujos vyriausybės perkurpė įstatymus, atvėrė kelių fondą, sumažino keliams skiriamas europines lėšas ir bendras finansavimas kitiems metams sumažėja iki 750 mln. eurų. Hmm... Kaip ir milijardo pažadas nutolo, nes pasikeitė finansavimo šaltiniai (tris kartus sumažėjo europinių lėšų, neliko laikinojo solidarumo įnašo, bet atsirado Kelių fondas ir t. t.).
Šiaip jau keliais besinaudojantiems vienodai, iš kur ir kaip šios lėšos sugeneruojamos, – svarbiausia, kad keliai ir kita infrastruktūra negriūtų, būtų suremontuojama ir prižiūrima taip, kad kitais metais vėl nereikėtų jos remontuoti. Todėl susisiekimo ministrui nusiėmus rožinius akinius gali pasirodyti, kad kitais metais nebus jokio proveržio gerinant kelių infrastruktūrą.
Trečia, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams didinti 2023–2024 m. skirta 1,060 mlrd. eurų, 2025–2026 m. – 1,25 mlrd. eurų, nes pradėjo galioti ir anksčiau sudaryti sektoriniai susitarimai dėl darbuotojų atlyginimo didinimo (pvz., mokytojų). Pensijų didėjimo pusantro karto (2021–2024 m. 60 proc.) tempas šiek tiek sulėtėjo, bet liko spartesnis nei infliacija (2025–2026 m. 25 proc.) ir grąžinamas į 2021 metų lygį, kai buvo apie 10 proc. metinis didėjimas.
Taigi, nepaisant ženklaus krašto apsaugos finansavimo didinimo, kitų valstybės sektorių finansavimas buvo augantis. Ar konservatorių Vyriausybė, ar daugybinės socdemų vyriausybės rasdavo galimybių finansuoti šiuos sektorius.
Čia rinkimų pažadai apie kažkokius ypatingus finansavimo pokyčius turėjo mažai galimybių iš esmės kažką peržiūrėti. Vienintelis dalykas, kuris turėjo poveikį (ne tik pajamoms, bet ir infliacijos augimui) – tai antrosios pakopos pensijų sistemos dalinis demontavimas. Dabar tos valdiškos prognozės, kad žmonės tikrai neperkels pusės pensijų fondų pinigų į savo asmenines pajamas, atrodo juokingos. Niekas tikrai nesiruošė stebėti ir laukti dar ketvirtos ar penktos (skaičių jau pamečiau) pensijų kaupimo reformos. Bet pusė milijardo papildomos įplaukos į „Sodros“ biudžetą tam kartui pagerino fondo rezultatus.
Tai kol kas tiek apie biudžetą lydinčią mitologiją. Gal šios mitologijos Vyriausybė jau nebemaitins, tačiau nesijaučia požiūrio, kad ir po dvejų metų biudžetui negaliotų posakis: „Po mūsų – nors ir tvanas.“ Visiems dabar suplanuotiems trūkumams, įskaitant biudžeto deficito augimą, turi būti numatytas planas, kaip jie bus valdomi ateityje.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
