Jeigu pieno litras mokėtų kalbėti, jis tikriausiai pats nesuprastų, kas jam nutinka. Ryte jis dar ramiai stovi ūkininko ūkyje – ką tik iš karvės, šiltas ir labai konkretus. Ūkininkas žino, kiek kainavo pašaras, elektra, veterinaras, darbuotojo darbas ir visa kita, be ko karvė, deja, pieno į kibirą nepripils.
Po kurio laiko tas pats pienas jau keliauja į perdirbimą. Iš jo gaminamas sūris, sviestas, jogurtas ar tiesiog pienas su gražia etikete. Galiausiai jis atsiduria prekybos centro lentynoje.
Ir čia prasideda lietuviška alchemija. Pienas tas pats. Karvė – ta pati. Tačiau jo vertė kažkaip sugeba pasikeisti taip, kad paskutiniame kelionės etape ji atrodo visai kitaip negu pirmame. Tada ūkininkas pažvelgia į savo sąskaitą ir paklausia: „O kur dingo mano pienas?“
Ūkininkas dirba, bet ne visada sprendžia
Apie pieno kainą Lietuvoje kalbame dažnai. Kai ji krenta, kalbame apie ūkininkų išgyvenimą. Kai kyla, kalbame apie pasaulinę rinką. Kai kažkas nepavyksta, atsiranda ministerija, įstatymas, protestas, laiškas, posėdis ir dar vienas susitikimas. Visa tai svarbu. Tačiau kartais atrodo, kad per daug dėmesio skiriame klausimui, kiek ūkininkui mokama už pieną, ir per mažai klausimui, kodėl jis apskritai turi parduoti savo sukurtą vertę beveik vien tik kaip žaliavą.
Čia ir slypi viena didžiausių pieno sektoriaus problemų. Ūkininkas gali būti modernus, produktyvus, investuoti į gyvulius, techniką, pašarus, pastatus ir aplinkosaugą. Jis gali dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, o karvės, kaip žinoma, savaitgalių ir valstybinių švenčių kalendoriaus nepripažįsta. Tačiau visa ši pastanga dar nereiškia, kad ūkininkas turi didesnę galią rinkoje. Galima labai gerai pagaminti tai, ką parduodi, ir vis tiek būti silpnu derybininku.
Parduoti pieną – dar ne tas pats, kas parduoti jo vertę
Įsivaizduokime labai paprastą situaciją. Vienas žmogus augina kviečius. Kitas iš jų iškepa duoną. Trečias sukuria prekės ženklą, supakuoja, išvežioja ir parduoda. Visi jie dirba. Tačiau tikriausiai niekam nekiltų mintis sakyti, kad kviečių augintojas turėtų gauti visą duonos vertę vien todėl, kad be jo kviečių duonos apskritai nebūtų. Lygiai taip pat ir su pienu. Problema ne ta, kad perdirbėjas ar prekybininkas uždirba. Be jų pienas daugeliu atvejų taip pat nepasiektų vartotojo.
Problema prasideda tada, kai vienoje grandinės vietoje sukuriama žaliava, o kitose vietose daugiausia sprendžiama, kiek iš tos žaliavos bus sukurta vertės ir kam ji teks. Todėl ūkininkui neužtenka vien pagaminti daugiau pieno. Jam reikia turėti galimybę dalyvauti ir tolesnėje kelionėje.
Kitaip tariant, karvė gali būti produktyvesnė, ūkis – modernesnis, pašarų racionas – protingesnis, o derybinė padėtis likti tokia pati. Tai šiek tiek primena žmogų, kuris vis geriau ir greičiau kasa šulinį, tačiau vandens kainą vis tiek nustato tas, kuris turi vienintelį kibirą.
Kai ūkių mažėja, o bandos didėja
Čia atsiranda dar vienas svarbus klausimas. Lietuvos pieno ūkis keičiasi. Pieninių karvių ir jų bandų mažėja, tačiau likusios bandos didėja, o vienos karvės produktyvumas auga. Dėl to bendras pagaminamo pieno kiekis mažėja gerokai lėčiau nei karvių skaičius.
Iš vienos pusės, tai yra suprantama ekonominė reakcija. Ūkis turi būti efektyvus. Darbo jėga kainuoja. Technika kainuoja. Pašarai kainuoja. Investicijos kainuoja. Todėl didesnė banda ir didesnis produktyvumas gali padėti ūkiui išlikti konkurencingam.
Tačiau čia atsiranda klausimas, kurio nematome pieno supirkimo kainoje: „o kas vyksta su kaimu?“ Kai užsidaro vienas pieno ūkis, dingsta ne tik karvės. Kartu gali dingti šeimos pajamos, darbo vieta, pirkėjas vietos parduotuvėje, vaikas mokykloje, klientas vietos paslaugų teikėjui. Mažėja kasdienio gyvenimo kaime.
Žinoma, būtų klaida romantizuoti kiekvieną mažą ūkį ir sakyti, kad visi ūkiai privalo likti tokie, kokie buvo prieš kelis dešimtmečius. Žemės ūkis keičiasi. Ir keistis turi. Tačiau jeigu kaimo ateitį vertinsime tik pagal pagaminto pieno kiekį vienai karvei, galime vieną dieną turėti labai produktyvų pieno sektorių ir labai tuščią kaimą. Tai nebūtų vien žemės ūkio problema. Tai būtų mūsų visos visuomenės problema.
Karvė nėra tik taršos vienetas
Dar vienas klausimas, kurį šiandien vis sunkiau apeiti, – aplinka. Apie karves dažnai kalbame dviem kraštutinumais. Vienoje pusėje karvė tampa beveik klimato kaitos simboliu. Kitoje – ji vaizduojama kaip nekaltas kaimo peizažo papuošalas. Tikrovė, kaip dažniausiai būna, yra kažkur per vidurį.
Gyvulininkystė daro poveikį aplinkai. Tačiau gyvuliai taip pat yra žemės ūkio sistemos dalis. Jie gali panaudoti pašarus ir šalutinius produktus, o mėšlas grįžta į laukus ir tampa maisto medžiagų šaltiniu dirvožemiui.
Todėl klausimas turėtų būti ne vien: „kiek turime karvių?“ Daug svarbiau klausti: „kaip auginame, kuo šeriame, kaip tvarkome mėšlą, kaip naudojame žemę ir kokią visą sistemą aplink karvę sukuriame?“
Galbūt ateities pieno ūkis bus ne tas, kuriame tiesiog yra daugiausia karvių. Galbūt jis bus tas, kuris geriausiai suderins produktyvumą, gyvūnų gerovę, dirvožemio būklę, pašarų gamybą, biologinę įvairovę ir ekonominį gyvybingumą.
Vartotojas jau ieško kitokio pieno
Kol mes ginčijamės dėl pieno supirkimo kainos, keičiasi ir kitas rinkos dalyvis – vartotojas. Jam nebeužtenka žinoti, kad pienas yra baltas ir kad jo galiojimo laikas dar nesibaigė. Jis vis dažniau nori žinoti, iš kur produktas atkeliavo, ar jis saugus, kas jame yra, kaip jis pagamintas ir ar už jo slypi atsakingas ūkininkavimas. Tai nėra vien reklamos išradimas.
2025 m. Europos maisto saugos tarnybos Eurobarometro duomenimis, tarp svarbiausių maisto pasirinkimo kriterijų europiečiai nurodė kainą, skonį, maisto saugumą, produkto kilmę ir maistinę vertę.
Vadinasi, ateities pieno rinkoje gali būti svarbus ne vien klausimas, kiek kainuoja litras, bet ir koks tai pienas. Kaip laikomi gyvūnai? Kaip šeriamos karvės? Kaip prižiūrimas dirvožemis? Koks produkto kelias iki vartotojo? Kokia jo sudėtis ir maistinė vertė? Ir, galiausiai, ar vartotojas tuo produktu pasitiki? Čia pieno sektoriui atsiveria visai kita galimybė. Galima konkuruoti ne tik tuo, kas pagamins litrą pigiau, bet ir tuo, kas sukurs produktą, kurio vertę vartotojas supras ir už ją bus pasirengęs mokėti daugiau.
Tačiau čia atsiranda dar vienas svarbus klausimas: „kas gaus tą papildomą vertę?“ Jeigu vartotojas moka daugiau už kokybę, kilmę, maistinę vertę, gyvūnų gerovę ar atsakingesnę gamybą, papildoma vertė kažkur turi likti. Jeigu ji pasilieka tik tarp paskutinės lentynos ir kasos aparato, ūkininkas vėl lieka ten pat – prie pieno cisternos. Todėl kalbėdami apie aukštesnės kokybės, didesnės vertės ar vartotojui patrauklesnį maistą turime kalbėti ir apie tai, kaip ši vertė pasidalijama visoje grandinėje.
Galbūt tai ir yra viena iš Lietuvos pieno sektoriaus ateities krypčių: ne vien gaminti daugiau ar pigiau, bet kurti tokį produktą, už kurį vartotojas pasirengęs mokėti daugiau – ir pasirūpinti, kad dalis tos papildomos vertės grįžtų ten, kur viskas prasideda – į ūkį.
Kas atsitinka, kai rinkoje atsiranda problema?
Dažniausias atsakymas – reikia didesnės pieno kainos. Taip, reikia. Tačiau kas ją turėtų padidinti? Dažnai tikimės, kad tai padarys valstybė. Tada rašomi raštai, organizuojami susitikimai, rengiamos akcijos ir reikalaujama teisingumo. Kartais atrodo, kad turime įsivaizdavimą: jeigu pakankamai garsiai paaiškinsime, jog ūkininkui sunku, pirkėjas staiga taps dosnus.
Deja, rinkos ekonomika taip neveikia. Verslas nėra labdaros organizacija. Pirkėjas nori mokėti mažiau, pardavėjas – gauti daugiau. Ir vienintelis dalykas, kuris iš esmės keičia šių dviejų pusių santykį, yra derybinė galia.
Jeigu tavo pieno reikia daugeliui ir tu gali rinktis, esi stipresnis. Jeigu tavo pieną perka vienas ar keli pirkėjai, o pats neturi kur jo padėti – tavo derybinė pozicija visai kitokia. Todėl atstovavimas ūkininkų interesams yra svarbus. Tačiau vien atstovauti interesams neužtenka. Galima labai garsiai atstovauti ūkininkui, kuris vis dar parduoda tik žaliavą. Daug prasmingiau būtų sukurti sąlygas, kad ūkininkas pats galėtų pardavinėti didesnės vertės produktą.
Kooperacija – ne tik bendras susėdimas prie stalo
Čia ir atsiranda kooperacijos klausimas. Kooperatyvas neturėtų būti tik vieta, kur ūkininkai susirenka ir vieningai nusprendžia, kad pieno kaina per maža. Tai būtų ne kooperacija, o savotiškas bendras pasiskundimas. Tikroji kooperacijos prasmė prasideda tada, kai ūkininkai kartu įgyja tai, ko vienas ūkininkas negali turėti. Didesnę derybinę galią. Perdirbimą. Logistiką. Prekės ženklą. Pardavimo kanalą. Ryšį su vartotoju. Ir, svarbiausia, galimybę dalyvauti ten, kur sukuriama didesnė produkto vertė.
Lietuvoje jau turime pavyzdžių, kad tai įmanoma. Tai nėra lengvas kelias. Tam reikia kapitalo, vadybos, profesionalumo ir kantrybės. Bet gal būtent čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl vieni sektoriaus dalyviai turi daugiau įtakos kainai negu kiti. Ne todėl, kad jie blogesni. Ne todėl, kad ūkininkai per mažai dirba. O todėl, kad jie yra arčiau vietos, kur sukuriama ir kontroliuojama galutinė vertė.
Pienas nėra tik pienas
Šiandien vartotojas prekybos centre perka ne vien pieną. Jis perka patogumą, pakuotę, prekės ženklą, skonį, kilmę, istoriją, pasitikėjimą. Kartais net gerą sąžinę. Ūkininkas tuo metu dažnai parduoda litrą pieno. Štai čia ir yra didžiulis skirtumas. Vienas parduoda produktą. Kitas parduoda žaliavą. O dar kitas parduoda visą istoriją, kuri prasideda ūkyje, bet baigiasi vartotojo galvoje.
Gal todėl mūsų diskusijoje apie pieno kainą trūksta vieno klausimo: „kodėl ūkininkas turėtų visą gyvenimą likti pirmoje vertės kūrimo grandinės vietoje – ten, kur sukuriama žaliava, bet ne visada sprendžiama, kiek ji bus verta toliau?“
Žinoma, ne kiekvienas ūkininkas gali statyti pieninę. Ne kiekvienas nori gaminti sūrį. Ne kiekvienam reikia savo prekės ženklo. Tačiau tai nereiškia, kad visi turi likti vien tik žaliavos tiekėjais. Vienas gali gaminti. Kitas – perdirbti. Trečias – prekiauti. Ketvirtas – eksportuoti. O visi kartu gali būti tos pačios ekonominės grandinės savininkai.
Gal problema ne pieno litre?
Gal todėl verta šiek tiek pakeisti ir pačią diskusiją. Užuot nuolat klausę, kiek už pieno litrą moka supirkėjas, turėtume dažniau klausti: „kiek vertės sukuriama iš to litro ir kiek tos vertės lieka ūkininkui?“ Tai jau visai kitas klausimas. Ir atsakymas į jį ne visada slypi valstybės sprendimuose. Kartais jis slypi kooperatyvo susirinkime. Kartais – pieno perdirbimo ceche. Kartais – ūkininkų gebėjime kartu investuoti. O kartais – visai paprastame sprendime nustoti pardavinėti tik tai, ką galima nupirkti pigiausiai.
Tačiau yra ir dar vienas klausimas: „kokio pieno sektoriaus iš tikrųjų norime?“ Tokio, kuriame lieka vis mažiau ūkių, bet jie pagamina vis daugiau? Tokio, kuriame pienas tampa vis pigesne žaliava didelėms gamybos sistemoms? O gal tokio, kuriame turime ir konkurencingus ūkius, ir gyvą kaimą, ir atsakingą gyvulininkystę, o vartotojas gauna tai, ko vis labiau ieško – saugų, maistingą, patikimos kilmės produktą? Atsakymas nėra paprastas. Tačiau akivaizdu viena: vien tik didinti karvės produktyvumą neužteks. Reikia didinti ir viso litro vertę.
Tai kas išgėrė pieną?
Gal atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas, kaip norėtume. Pieno niekas nepavogė. Jo ir nereikia ieškoti vienoje vietoje. Dalis vertės liko ūkyje, dalis – perdirbime, prekyboje, logistikoje, reklamoje ir prekės ženkle. Problema atsiranda tada, kai tas, kuris pradeda visą kelionę, turi mažiausiai galimybių spręsti, kiek vertės bus sukurta toliau ir kiek jos grįš į ūkį.
Todėl kitą kartą prekybos centre paėmę pieno pakelį galime prisiminti ne tik karvę, bet ir visą jo kelią: nuo karvės iki lentynos, nuo pašaro iki produkto, nuo dirvožemio iki žmogaus stalo, nuo kaimo iki miesto. Nes pienas pats savaime nėra labai sudėtingas produktas. Sudėtinga yra tai, kas iš jo moka sukurti didžiausią vertę. Karvė savo darbą padarė. Ūkininkas – taip pat.
Dabar klausimas ne tik tas, kas išgėrė pieną. Gal svarbiau paklausti, ar mokėsime sukurti tokią pieno grandinę, kurioje ūkininkui liktų ne tik darbas, bet ir didesnė jo sukurta vertė. Nes kitaip po kelerių metų vėl stovėsime prie tos pačios stiklinės ir klausime: kas išgėrė pieną?
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
