Yra toks prancūziškas filmas „La Haine“ („Neapykanta“). Jis apie Paryžiaus priemiesčius. Vienas iš to filmo veikėjų, bandydamas apibūdinti savo būklę, pasakoja apie žmogų, kuris krenta nuo penkiasdešimties aukštų dangoraižio. Jis krenta, artėja prie žemės, ir ties kiekvienu aukštu kartoja sau, kad „kol kas dar nieko tokio“, „kol kas dar viskas gerai“.
Tai mūsų šiandieninė būklė. Po truputį esame pratinami prie naujos žemumos, kiekvieną dieną vis vienu aukštu žemiau, kartojant, kad tai nieko tokio, kol kas viskas gerai. Maža to, daugelis mūsų ir patys save tuo įtikinėja. Šiandien šitoj aikštėje nėra nemažos dalies žmonių, kurie supranta kas vyksta, bet galvoja, kad dar ne laikas daryti kažkokį veiksmą. Arba kad veiksmas ne toks. Organizatoriai prastai komunikuoja. Liepos vidurys. Atostogos. Kai bus tikrai blogai, aš ateisiu. Bet dar ne taip blogai.
Todėl, kai dalis mūsų visgi sako „ne, jau laikas“, prezidento patarėjas juokiasi. Jis šiandien pareiškia, kad mūsų pasipiktinimas toks neartikuliuotas, kad skamba kaip pigesnės latės ar ekologijos Marse reikalavimas. Kad mes net negalim įvardinti vieno konkretaus dalyko. Ir tam tikra prasme, jis yra teisus, nes krentant nuo penkiasdešimties aukštų pastato jokio ypatingai didelio pokyčio tarp šešiolikto ir penkiolikto aukštų nėra. Šitas protestas nėra nulemtas vieno konkretaus įvykio. Jis nulemtas kritimo jausmo. Bet jeigu patarėjas nori artikuliuotumo, aš galiu pavardint, kas yra tie aukštai, per kuriuos mes po truputį krentam.
Tai Skardžius, Seimo narys, kuris dėjo visas pastangas prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę, švenčiantis valstybės dieną prezidentūros priėmime kaip valstybės kūrėjas. Tai teisingumo ministerija, už nuopelnus Lietuvos teisingumui apdovanojanti Seimo narį, kuris ką tik strategavo įstatymą, kaip išsukti kolegas nuo atsakomybės už valstybės lėšų švaistymą.
Tai valdančioji koalicija, balsuojanti prieš tai, kad Rusijos piliečiams būtų draudžiama įsigyti turtą prie strateginių objektų, prieš siūlymą atimt pilietybę iš asmenų, kurie kelia pavojų nacionaliniam saugumui, prieš siūlymą užkirst piktnaudžiavimą GPM lengvatom, atidedanti reikalavimą aptarnavimo sferoje mokėti lietuvių kalbą, švenčianti partijos suvažiavimą per Gedulo ir Vilties dieną.
Tai premjeras, sakantis, kad pastangos gintis ar ginkluotis provokuoja agresorių. Galų gale, tai žmogus, kuris siūlė Rusijos pajėgoms įduoti savo politinių oponentų namų koordinates sprogdinimui. Šitas žmogus yra valdančioje koalicijoje. Šitoks žmogus.
Čia mano sąrašas. Aš garantuoju, kad kiekvienas iš jūsų turit savo asmeninį sąrašą tų aukštų per kuriuos mes pakritom nuo paskutinio protesto, bet visus tuos sąrašus suvienija tai, kad pakrentant dar aukštu žemiau ir primenant, kad ir vėl buvo pakrista, prezidentas ir premjeras sako – kol kas čia nieko tokio. Nesureikšminkim. Pakritom vieną aukštą, kas čia tokio. O gal nepakritom. Gal jeigu paversiu galvą aukštyn kojom, atrodys, kad kylu.
Bet jeigu krisdami mes galų gale tėkšimės į žemę, tai tėkšimės visi. Nepaliestų nebus. Tą prezidento patarėjas turėtų prisiminti. Argumentas, kad kritimas yra teisėtas, nėra pakankamas argumentas – mes matom, kad teisė yra taikoma selektyviai. Ne kaip bendrasis gėris, ne kaip idealas, kurio verta siekti, o kaip priedanga asmeninių interesų tenkinimui. Ir už tokį teisės traktavimą mūru stoja valdančioji dauguma.
Valstybė nesugriūva netikėtai, ji ilgą laiką nyksta po truputį, o tik tada staiga subyra. Lietuvos istorijoje tam visada padeda imperija iš Rytų, bet ne mažiau atsakomybės nešam mes patys. Mūsų geras gyvenimas, mūsų komfortas, mūsų susikoncentravimas tik į savo asmeninius reikalaus ir šitas „kol kas dar nieko baisaus“ jau kelis kartus yra tapęs viena iš mūsų valstybės žlugimo priežasčių.
Bet šita aikštė prisimena ir laiką, kai žmonės nustoja teisinti savo abejingumą, savo vergiškumą šituo argumentu. Jie nebenori teisinti laisvo kritimo, susirenka į aikštę ir pakeičia kritimo trajektoriją, valstybė stojasi ant kojų. Todėl ačiū visiems, kurie šiandien atėjot, o ne likot prie feisbuko komentarų. Ačiū tiems, kurie tai suorganizavo, nepaisant to, kad iš jūsų juokiasi prezidento patarėjas. Nepripraskim prie to, kad iš mūsų juokiasi. Ir nepripraskim prie laisvo kritimo.
Tai K. Kaupinio kalba, pasakyta antradienio proteste prie Seimo „Sureikšminkim“.
