Klausimas – dažnas. Ypač – po garsių (o kai kada – ir tikslingai pagarsintų) kreipimųsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT). Visa tai suprantama, nes Tarnybai tiriant sudėtingiausias, didžiausią žalą valstybei sukeliančias korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, kurias galimai padarė aukštas pareigas užimantys ir/arba vieši asmenys, jos veikla natūraliai tampa didesnio visuomenės susidomėjimo, o kai kada – ir aršesnės kritikos objektu. Suprasdami tai, suvokiame ir savo pareigą teikti visuomenei atsakymus į jai labiausiai rūpimus klausimus.
Ir čia kyla man, kaip autorei, labiausiai rūpimas klausimas – o tai kokie tie visuomenei labiausiai rūpimi klausimai, kalbant apie ikiteisminio tyrimo (ne)pradėjimą? Nors tokie ir panašūs klausimai mūsų instituciją lydi nuo seno, šį kartą išeities taško komentarui paieškojau kiek naujoviškesniu būdu – išsiaiškinti, kokie klausimai apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą dažniausiai kyla, pabandžiau pasitelkdama dirbtinį intelektą. Stebuklo čia nėra, tačiau pratimas išėjo visai įdomus. Štai ką jis atskleidė. Uždavus tris skirtingus klausimus, tai yra:
– Kokie klausimai visuomenei (ne teisininkams profesionalams) dažniausiai kyla apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą apskritai?
– Kokie klausimai visuomenei (ne teisininkams profesionalams) dažniausiai kyla apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą bylų dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų kontekste?
– Kokie klausimai visuomenei (ne teisininkams profesionalams) dažniausiai kyla apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą Specialiųjų tyrimų tarnybos veiklos kontekste?
Apibendrinus gautus rezultatus išryškėjo tam tikra tendencija.
Pirmuoju atveju dominuoja bendri organizaciniai klausimai apie institucijų įgaliojimus, įprastinius veiksmus, kas laukia nukentėjusiųjų, liudytojų ir kitų dalyvių, vienas klausimas apie anoniminio pranešimo galimybę, bet tai tik pabaigai. Antruoju – klausimai panašūs, tačiau randasi ir anoniminio pranešimo, pranešėjų apsaugos, konfidencialumo, aukštas pareigas užimančių asmenų atsakomybės klausimai. Na, o trečiuoju – žinoma, anonimiškumas, pranešėjai, informacijos sprendimui dėl ikiteisminio tyrimo pakankamumas, tokio sprendimo objektyvumas, politinė įtaka ir apsauga nuo išorės spaudimo, aukštas pareigas užimančių asmenų atsakomybė ir pačios institucijos atsakomybė už „netinkamai“ pradėtą ikiteisminį tyrimą. Supratom, ką atsakyti reikėtų labiausiai. Bandom.
1. Anoniminis pranešimas. Taip, tokia galimybė yra – jos buvimą patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo pradžią reglamentuojančios generalinio prokuroro rekomendacijos, tiek ir Specialiųjų tyrimų tarnybos darbo praktika. Nors anoniminius pranešimus taip pat nagrinėjame ir vertiname, vis dėlto džiugu, kad jų dalis mažėja: pastaruosius trejus metus jų skaičius svyruoja apie 5 proc., o, pavyzdžiui, 2019 m. jų buvo 26 proc., 2018 – net 28 proc. Tai svarbu, nes, pirma, rodo didėjantį visuomenės pasitikėjimą Tarnyba ir mažėjantį nesaugumo jausmą pranešant apie korupciją. Be to, tai didina tikimybę, kad nusikaltimas ar kitas pažeidimas bus ištirtas, nes dažnai tai nėra įmanoma nesusisiekus su pareiškėju ir nepatikslinus nurodytų aplinkybių. Galiausiai ir pats pareiškėjas gauna grįžtamąjį ryšį tik tuomet, kai kreipiasi neanonimiškai.
2. Pranešėjų apsauga. Nors pranešėjo statusą, kuris lemia Pranešėjų apsaugos įstatyme numatytų apsaugos priemonių taikymą, suteikia ne Specialiųjų tyrimų tarnyba, o Generalinė prokuratūra, pranešėjais pripažįstami ir atitinkamai saugomi taip pat ir į Specialiųjų tyrimų tarnybą besikreipiantys asmenys. Praėjusiais metais tokių asmenų buvo septyni.
3. Teiktinos informacijos apimtis. Į Specialiųjų tyrimų tarnybą, kaip ir į kitas teisėsaugos įstaigas, besikreipiantys asmenys tikrai neprivalo, kaip tai kartais įvardijama, „dirbti teisėsaugos darbo“ ir rinkti nusikalstamų veikų, apie kurias nori pranešti, įrodymų. Šiuo požiūriu Specialiųjų tyrimų tarnyba nuo kitų teisėsaugos institucijų nesiskiria, aukštesnio ar kažkokio kitokio, specifinio teiktinos informacijos standarto neturi.
Į teisėsaugą besikreipiantis asmuo turėtų nurodyti nusikalstamą veiką, tačiau neprivalo jos įrodyti, t. y. surinkti ir pateikti veikos padarymo įrodymus (dokumentus, daiktinius įrodymus, vaizdo ar garso įrašus ar pan.). Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti viso labo nereikšmingas žodžių žaismas, tačiau jis čia gan esminis, nes atskleidžia takoskyrą tarp į teisėsaugą besikreipiančio asmens ir pačios teisėsaugos pareigų. Besikreipiantis asmuo turėtų nusikalstamą veiką nurodyti, t. y. aprašyti, išvardyti faktines aplinkybes – realaus gyvenimo įvykius, kuriais, jo vertinimu pasireiškė, buvo padaryta nusikalstama veika. Faktinės aplinkybės – tai padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir t.t.
Nors, kaip minėta, pareiškėjas neprivalo veikos tirti ar įrodinėti, jis neturėtų apsiriboti vien tik išdėstydamas deklaratyvaus turinio teiginius, grindžiamus ne faktiniais duomenimis, o samprotavimais ar prielaidomis. Aplinkybės turėtų būti pakankamai konkrečios susiformuoti pradiniam įtarimui, kurį vėliau, pradėjus ikiteisminį tyrimą, būtų galima tikrinti atliekant proceso veiksmus. Tokio konkretumo nesant, net ir pradėtas ikiteisminis tyrimas nebūtų perspektyvus, nes jame paprasčiausiai nebūtų ką tikrinti.
Pavyzdžiui, deklaratyvaus pobūdžio, t. y. nepakankami ikiteisminiam tyrimui pradėti, būtų teiginiai, kad tam tikras asmuo „yra korumpuotas“, veikloje „ima kyšius“, „nuolat kyšininkauja“ ar pan. Arba, kad tam tikroje įstaigoje „kyšininkaujama“, „iš interesantų (pacientų, paslaugų gavėjų, pirkimų dalyvių ar kt.) reikalaujama kyšių, neteisėto atlygio“ ar pan. Šiuo atveju paprasčiausiai nebūtų ką tikrinti, nes teisėsaugos institucija negali tiesiog pasikviesti asmens ir paklausti, ar jis tikrai „ima kyšius“ – tai būtų grubus tokios asmens teisių, nekaltumo prezumpcijos ir teisės neduoti parodymų prieš save pažeidimas.
Pakankamai konkretus būtų toks pranešimas, kuriame nurodyta, koks asmuo, kada, kokiomis aplinkybėmis, už kokį veiksmą, iš ko, kur ir kada paėmė neteisėtą atlygį, koks atlygis tai buvo, esant galimybei – ir tai, kas galėtų paliudyti ar detalizuoti šias aplinkybes. Šiuo atveju teisėsauga jau gali atlikti konkrečius patikslinimo, įrodymų rinkimo veiksmus, kurie galimai vestų nusikalstamos veikos atskleidimo ir kalto asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn link. Beje, tokių, pakankamai konkrečių, kad būtų nagrinėjami Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, pranešimų Specialiųjų tyrimų tarnyba gauna nuolatos – pavyzdžiui, 2023 m. jų buvo 186.
Daugiau – antroje komentaro dalyje.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
