Duomenų atvėrimo svarba kuriant korupcijai atsparią aplinką, tikriausiai neabejotina ir pripažįstama visuotinai – nuo tarptautinio lygmens ekspertų iki eilinių gyventojų.
Kalbant apie pastaruosius, tai, pavyzdžiui, Lietuvos radijo eteryje aptariant neseniai kilusį savivaldybių tarybų narių veiklai skirtų lėšų naudojimo skandalą, atsakydami į klausimą „Kaip išskaidrinti savivaldybių politikų išlaidas?“, net 52 proc. apklausoje dalyvavusių klausytojų pasirinko atsakymą „Viešinti visas išlaidas ir griežčiau kontroliuoti, kam ir kaip leidžiami pinigai“, ir netgi visuomenės paprastai mėgstamas baudimo kelias gerokai atsiliko – atsakymą „Bausti visus, kurie piktnaudžiavo“ pasirinko mažiau nei trečdalis atsakiusiųjų. Džiugu, kad viešumas ir procesų skaidrinimas mūsų visuomenėje jau tampa viršesnis, lyginant su baudimu ir persekiojimu.
Panašūs ir nacionalinio lygmens ekspertų vertinimai. Štai, pavyzdžiui, Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus atliktame tyrime „Į(si)traukimas į viešąjį valdymą Lietuvoje: Šiaurinė žvaigždė ar?..“[1] (kuriame, beje, pažymėta, kad „Lietuvos gyventojų požiūriai ir nuostatos bei vertybės, kuriomis jie vadovaujasi, nėra palankūs gyventojų įsitraukimo į viešosios politikos procesus augimui“ ir pateikiamos rekomendacijos kaip šį įsitraukimą didinti), kaip vienas svarbiausių diegtinų valdymo principų išskirtas „įžvalgų, kylančių iš apačios, paieška pasitelkiant kolektyvinį intelektą (žmonių susiejimas su žmonėmis; žmonių susiejimas su duomenimis; duomenų susiejimas su duomenimis)“, o aiškinant sąvoką „piliečių dalyvavimas“, tarp jį apibūdinančių bruožų pirmiausia paminima „piliečių prieiga prie informacijos“.
Grįžtant prie pasaulinio lygmens tarptautinių organizacijų vertinimų, atkreiptinas dėmesys į vieną naujausių Lietuvai skirtų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos dokumentų[2]. Čia ne kartą pabrėžta, kad „skaidrumas, atvirumas gali sumažinti neetišką elgesį, nes suvokimas, kad žmogaus elgesys yra matomas suteikia atskaitomybės elementą, kuris apsunkina neetiškų veiksmų pateisinamumą. Atvira valdžia, prieiga prie informacijos ir atviri valdžios duomenys yra trys svarbiausios priemonės, kurias vyriausybės gali naudoti siekdamos užtikrinti skaidrumą ir atskaitomybę“.
Tad kokia yra padėtis Lietuvoje? Ko gero, vienareikšmiško atsakymo nėra. Viena vertus, Lietuvos viešojo sektoriaus vertinimas skaitmeninės brandos požiūriu akivaizdžiai gerėja – pavyzdžiui, pagal Pasaulio banko GovTech brandos indeksą, Lietuva – viena iš lyderių pasaulyje, iš 39-tosios vietos, kurią užėmė 2020 metais, pakilusi į 8-tąją vietą 2022-aisiais[3]. Yra ir kitų įkvepiančių vertinimų bei pavyzdžių.
Reikia manyti, kad šie vertinimai kyla ne šiaip sau – Lietuvoje daroma tikrai daug, atveriami dideli kiekiai duomenų. Visų pirma, paminėtinas Lietuvos atvirų duomenų portalas www.data.gov.lt, taip pat, pavyzdžiui, svetainė https://lietuvosfinansai.lt ar Valstybės turto informacinės paieškos sistemos duomenų atvėrimas svetainėje www.valstybesturtas.lt. Pastarieji du atvejai net ir formaliai sietini su antikorupcinių priemonių įgyvendinimu, nes juos atitinkančios priemonės buvo įtrauktos į dabar jau pasibaigusio 2020–2022 m. Nacionalinės kovos su korupcija programos Tarpinstitucinį veiklos planą.
Be to, paminėtinos ir pavienių institucijų pastangos atverti kuo daugiau duomenų ir tokiu būdu prisidėti prie korupcijai atsparios aplinkos kūrimo. Štai, pavyzdžiui, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, įgyvendindama Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktos korupcijos rizikos analizės rekomendacijas saugomų teritorijų ribų keitimo srityje, padarė pakeitimus, susijusius su saugomų teritorijų archyvinių duomenų bei duomenų apie atliktus tyrimus, kuriais gali būti grindžiamų saugomų teritorijų ribų kaita, prieinamumu visuomenei[4].
Kita vertus, pasitaiko ir ne tokių džiuginančių iniciatyvų. Pavyzdžiui, teisės aktų projektuose pasitaiko atvejų, kai, neva siekiant informuoti visuomenės ir nekilnojamojo turto savininkus, kurių aplinką ir turto vertę neišvengiamai paveiks numatomi plėtoti projektai, apie būsimus pokyčius siūloma pranešti... „viešai paskelbiant informaciją viename iš nacionalinių ir viename iš vietos laikraščių“. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą laikraštis apibūdinamas kaip „leidinys“, o pastarasis – kaip „elektroninė arba spausdintinė laikmena“, išeitų, kad visuomenės ir turto savininkų informavimas vien tik sena gera popierine forma būtų laikomas tinkamu pareigos viešai paskelbti įvykdymu. Apie kokį duomenų atvėrimą, piliečių į(si)traukimą ir taip toliau šiuo atveju kalbam?..
Tokių atvejų – tiek neigiamų, tiek teigiamų – būtų galima vardyti nemažai, tačiau apibendrinant norėtųsi pabrėžti, kad plačiąja prasme mūsų valstybė juda tinkama linkme. Tiesiog reikėtų nepamesti šios krypties, neprarasti budrumo (nes, kaip matyti, yra kas jį tikrina), ir pasistengti bendromis jėgomis – teisėsaugos, kitų valstybės institucijų, tiriamosios žurnalistikos ir pilietinės visuomenės – išgauti iš šių procesų maksimalią antikorupcinę naudą.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
