Pozicija

2019.12.02 13:22

Eglė Pranckūnienė. Naujausio PISA tyrimo belaukiant: ką padarėme, kad rezultatai pasikeistų?

Dr. Eglė Pranckūnienė, programos „Renkuosi mokyti!“ steigėja2019.12.02 13:22

PISA tyrimas atskleidžia įsisenėjusias švietimo bėdas, kurios yra pripažįstamos, tačiau, deja, nesprendžiamos. Jau 2015 m. PISA tyrimas, kaip ir kiti nacionaliniai bei tarptautiniai tyrimai, atskleidė, kad Lietuvos mokinių mokymosi motyvacija ir pažanga yra stipriai nulemta jų socialinio bei ekonominio statuso.

Augantys socialiniai skirtumai, pajamų nelygybė, socialinė atskirtis yra didžiausios Lietuvos bėdos, skaldančios visuomenę, keliančios socialinę įtampą, ir vien mokykla šių problemų negali išspręsti, joms reikia didelių ir sutelktų pastangų.

Mokykla nebepajėgia suteikti pakankamo socialinio lifto, padedančio mokiniams įveikti skurdo, žemo socialinio statuso stigmą, kai dažnas net nebando siekti geresnio išsilavinimo, nemato šviesesnių gyvenimo perspektyvų.

Ar tikrai išspręsime problemą uždarę kaimo mokyklas?

Švietimo projekto „Lyderių laikas 3“ vienas iš tyrimų atskleidė gana aukštą mokytojų profesinio pesimizmo lygį, kai mokytojai netiki, kad gali išmokyti kiekvieno vaiko, o ypač tų, kurie nesulaukia pagalbos šeimoje. Labai įprastas ir paplitęs naratyvas mokyklose apie prastėjantį genofondą, nemokytinus, nieko nenorinčius bei negebančius vaikus, apie nusvirusias mokytojų rankas, nuleidžiamą kartelę praradus viltį išmokyti. Taip dažniausiai atsitinka kaimo ar mažų miestelių mokyklose, kur didesnė koncentracija vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, o mokytojai yra palikti likimo valiai, nesulaukdami pagalbos iš specialistų bei įvairių tarnybų, nes vaikų skaičius per mažas.

Žiniasklaida ir kai kurie politikai eskaluoja kaimo mokyklų uždarymo temą, esą jos dirba nekokybiškai ir per brangiai kainuoja. Ar tikrai išspręsime ugdymo kokybės problemą uždarę kaimo mokyklas? Mokykla nėra izoliuotas darinys, daug kur tai yra vienintelis centras, buriantis bendruomenę. Nuo mokyklos priklauso vietovės kultūrinė, ekonominė, socialinė gyvybė ir gerovė.

V. Baranauskienė, tyrinėjanti demografinius švietimo pokyčius, teigia, kad uždarius mokyklą, sparčiai ima kristi vietovės investicinis patrauklumas, dar labiau didėja socialinė atskirtis, vaikams dar sunkiau pasiekti kitas mokyklas, nes išnyksta viešasis transportas, prapuola sveikatos priežiūros bei daugelis kitų gyvybiškai svarbių paslaugų. Mokyklos uždaromos dažniausiai dėl ekonominių interesų, bet tai dar labiau pablogina kaimo ar miestelio ekonominę ir socialinę situaciją. Kur uždaroma mokykla, ten mažėja gyventojų, ir taip ištuštėja kaimai bei miesteliai. Kol nesuprasime, kad mokykla nešvaisto pinigų, o užtikrina regionų gyvybingumą ir ekonominę plėtrą, tol skatinsime regionų tuštėjimą.

Žinoma, kad mažos mokyklos yra labai brangios, bet jas brangu išlaikyti dėl to, kad jos priverstos veikti pagal tą patį modelį, kaip ir didelės mokyklos. Jeigu mokyklos ir savivaldybės būtų skatinamos bendradarbiauti su įvairiais partneriais ir ieškoti naujų kūrybiškų veiklos modelių, tai atgytų ne tik mokyklos, bet ir kaimų bei miestelių bendruomenės, sutraukiančios jaunas šeimas ir net grįžtančius emigrantus, kaip, pavyzdžiui, Aukštelkės mokykla–daugiafunkcis centras Šiaulių raj. Tokios mokyklos pritrauktų ir jaunus mokytojus, kurie, matydami savo darbo perspektyvą, atvažiuotų dirbti iš didmiesčių ir prisidėtų prie mokyklos ir visos bendruomenės atgimimo.

Geresni akademiniai rezultatai – tik priimant kiekvieno vaiko skirtybę

2015 m. PISA tyrimas taip pat atskleidė, kad kas ketvirtas mokinys Lietuvoje nepasiekia antro iš šešių pasiekimų lygmens ir tik labai maža Lietuvos mokinių dalis pasiekia aukščiausius – penktą ir šeštą – pasiekimų lygmenis ir gali atlikti sudėtingiausias matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų užduotis (Dukynaitė R., Stundžia M., 2016).

Įdomu, ar ši tendencija pasikeis. Nes ji rodo, kad ugdymo organizavimas mokykloje yra orientuotas į standartinį mokinį, per mažai dėmesio skiriama kiekvienam mokiniui, jo mokymosi stipriosioms bei tobulintinoms pusėms atskleisti. Vietoje to, kad būtų stiprinama pagalbos sistema, einama priešingu keliu, mažinant finansavimą pagalbos specialistams. Pasak Savivaldybių asociacijos patarėjo Švietimo ir kultūros klausimais J. Mickaus, šiai sričiai trūksta daugiau kaip 16 ml. eur.

Programa „Renkuosi mokyti!“ 2017–2019 m. su 14 mokyklų išbandė darbo su mokyklomis modelį, besiremiantį įtraukiojo ugdymo samprata. Programos tyrimas atskleidė, kad mokinių vidinė mokymosi motyvacija auga, kai mokytojai daugiau dėmesio skiria vaiko asmenybei pažinti, dažniau suteikia reikiamą pagalbą, taiko daugiau į mokymąsi įtraukiančių metodų. Kai mokiniai sulaukia intensyvesnės ir individualizuotos pagalbos, jie įveikia mokymosi sunkumus ir dažniau patiria mokymosi sėkmę.

Tyrimas patvirtino, kad svarbiausia mokinių mokymosi pažangos prielaida yra didesnis dėmesys kiekvienam mokiniui, pabrėžiant pagarbą kiekvieno asmenybei, pripažįstant besimokančiųjų skirtybes kaip duotybę, o ne problemą, stiprinant mokyklos bendruomenės toleranciją įvairovei. Kai šios nuostatos persismelkia į mokyklos kultūrą, politiką bei praktiką, galima tikėtis kiekvieno mokinio mokymosi pažangos.

Programos „Renkuosi mokyti!“ patirtis rodo, kad sistemingai įgyvendinamos įtraukiojo ugdymo nuostatos gali padėti geriau mokytis ir žemų, ir aukštų pasiekimų mokiniams. Daug kas priklauso nuo mokyklos, jos vadovų ir mokytojų, steigėjo paramos, tačiau būtina ir ryžtinga politinė valia įgyvendinti įtraukiojo ugdymo politiką visais lygmenimis. Turėtų būti visokeriopai remiamos tos mokyklos, kurios stengiasi kokybiškai ugdyti visus, o ne tik mokyklai patogius vaikus.

Reiktų atsisakyti mokyklų, klasių, mokytojų ir mokinių reitingavimo pagal besimokančiųjų akademinius pasiekimus, nes lieka neįvertinamos mokyklos realios pastangos kiekvieno vaiko labui. Be to, būtina užtikrinti mokykloms reikalingą pagalbą ir resursus specialistų etatų steigimui, ugdymo aplinkų kūrimui, mokytojų kompetencijų tobulinimui. Mokyklos turi lanksčiai ir pagal mokinių poreikius organizuoti ugdymą ir pagalbą mokykloje, nevengiant atskaitomybės už įtraukiojo ugdymo tikslų įgyvendinimą. Tik tada galėsime džiaugtis ir mokinių mokymosi pažanga.