Žiniasklaida skelbia, kad Ukrainos pajėgos naktį dronais smogė energetikos infrastruktūrai Rusijos okupuotose teritorijose. Per naktinę Rusijos dronų ataką Charkivo srityje žuvo du žmonės.
Pastaraisiais mėnesiais Rusijai stiprinant atakas prieš Ukrainos sostinę, beveik nuolat aidinčios oro pavojaus sirenos trikdo kasdienybę. Artėjant dar vienai žiemai, dalis šeimų svarsto, ar neverta palikti Kyjivo.
Su keturiolikmečiu sūnumi Orestu Anastasija skuba į mokyklą. Pamokos jau turėjo prasidėti, tačiau oro pavojaus sirenos nutilo tik dabar. Palikusi sūnų mokykloje, moteris skuba į darbą ligoninėje.
Oro pavojaus sirenos ir sprogimai trikdo jos naktis ir diktuoja dienų ritmą. Rusijai intensyvinant dronų atakas, nuo sausio Kyjive žuvo jau daugiau nei 190 žmonių. Todėl, kai pavojus taip arti, trys Anastasijos vaikai nuolat sukasi jos mintyse.
„Tai lyg vaiko priežiūros atostogos – toks pat krūvis. Tik tos atostogos kada nors baigiasi, o šis darbas – ne, ir nežinai, kada jis pasibaigs. Kalbant apie darbo krūvį, tai primena pirmuosius trejus metus, kai prižiūri dar nevaikštantį mažylį. Būtent tada sunkiausia“, – pasakoja trijų vaikų motina A. Žmucka.
Po dar vienos bemiegės nakties Oresto klasė pamažu prisipildo pavargusių bendraklasių veidų. Devintą valandą ryto čia kasdien pagerbiami žuvusieji ir giedamas himnas.
Mokytojai pripažįsta, kad Rusijos atakos paveikė pamokų kokybę. Kyjivas nemiega.
Kažkur mieste Anastasija vėl tikrina telefoną. Kaip dažnai tai daro, ji pati jau nė nebegali pasakyti – tai tapo savotišku ritualu. Mokyklos „WhatsApp“ grupė, Oresto buvimo vieta pagal GPS ir dronų judėjimą stebintys „Telegram“ kanalai.
„Ši atsakomybė mane lydi visada. Būsiu su jumis atvira – tai labai sunku. Būtent todėl nuolat analizuoju padėtį. „Telegram“ kanaluose stebiu dronų judėjimo kryptis, seku, kur jie juda. Atsižvelgdama į tai, priimu vieną ar kitą sprendimą. Šiuo metu, žinoma, galvoju, kaip išgyventi žiemą“, – sako moteris.
Anastasijos budrumą dar labiau padidino spalio 14-osios incidentas, kai Rusijos dronai pataikė į verslo centrą, esantį tarp sūnaus mokyklos ir namų.
Per ataką sunkiai sužeistas autobuso laukęs mokinys, o krintančios nuolaužos apgadino ir Anastasijos daugiabutį.
Papildomas nerimo šaltinis – ir vis dažnėjančios dieninės atakos. Apie naujausius smūgius pranešta kiek prieš vienuoliktą valandą ryto.
Anastasijos sūnus tikina jau įpratęs prie nuolatinių sprogimų, nors pastaraisiais mėnesiais nerimo padaugėjo. Kartu su bendraklasiais jis traukia į slėptuvę.
Rūsyje radę vietelę prisėsti, mokiniai atsiverčia matematikos ar biologijos pratybas. Lauke dronai gali nusinešti gyvybes, tačiau čia gyvenimas nesustoja.
„Pirmieji metai tikrai nebuvo tokie sunkūs kaip dabar. Buvo keli nedideli sunkumai. Antraisiais metais prisidėjo... O dabar... Na, atrodo, kad sunkiau jau nebus, bet suprantu – bus“, – tęsia moteris.
Orestas ateityje svajoja dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir iškovoti Ukrainai medalį.
Svajoti ir gyventi įprastą gyvenimą – štai kas padeda ištverti, tikina A. Žmucka.
„Vasarą net nuvažiavome prie jūros, į Odesą. Ten taip pat bombardavo. Bet manau, kad bombardavo ir čia, ir ten. Tačiau ten bent jau buvome prie jūros. Matote, teko rinktis iš dviejų blogų variantų ir pasirinkti šiek tiek geresnį“, – sako ji.
Kai vakare tenka laukti spūstyje, kartais net galima pamiršti, kad Kyjivas jau nebegyvena įprasto gyvenimo.
Autobuse prisėdusi Anastasija iškart traukia telefoną – tikrina, kur, jau sutemus, yra jos vaikai.
Tolumoje blankiai šviečiant Kyjivo daugiabučių langams, moteris tikina vis dar nežinanti, kas galėtų priversti ją palikti sostinę.
