Gegužės mėnesį uždarame NATO politikos direktorių susitikime Vašingtonas pranešė sąjungininkams, kad JAV palaipsniui mažins strateginių bombonešių, naikintuvų, dronų, povandeninių laivų ir karo laivų skaičių, tęsdamas spaudimą Europai daugiau investuoti į savo gynybą.
Pranešimas paskelbtas po kelių mėnesių karinių sprendimų sumaišties. Gegužės pradžioje JAV prezidentas Donaldas Trumpas šokiravo sąjungininkus paskelbęs, kad išves 5 000 karių iš Vokietijos. Netrukus paaiškėjo, kad Vašingtonas taip pat sustabdys planuotą šarvuotosios brigados – apie 4 000 karių – dislokavimą Lenkijoje. Visgi vos po savaitės JAV apsigalvojo: D. Trumpas pažadėjo į Lenkiją atsiųsti papildomus 5 000 karių.
Ką šie sprendimai reiškia Europos saugumui, transatlantiniam aljansui ir kaip jie buvo priimti Vašingtone? Šiems klausimams aptarti LRT.lt kalbino Jimą Townsendą – buvusį JAV gynybos viceministro pavaduotoją Europos ir NATO reikalams, šiandien dirbantį vyriausiuoju tyrėju Naujojo Amerikos saugumo centre (CNAS).
Straipsnis trumpai
- JAV karių perkėlimas Europoje vyksta chaotiškai ir be aiškaus strateginio plano, o tai sukelia nerimą tiek sąjungininkėms, tiek NATO struktūrose.
- Sprendimas sustabdyti brigados dislokavimą Lenkijoje buvo klaida, priimta civilių politinių pareigūnų be kariuomenės žinios.
- Papildomų JAV karių dislokavimas Baltijos šalyse ateityje yra mažai tikėtinas – Europos vyriausybės turi ruoštis blogiausiam scenarijui ir stiprinti savo karinius pajėgumus nepriklausomai nuo Vašingtono sprendimų.
- JAV mažinant pajėgas Europoje pereinamasis laikotarpis kelia didžiausią riziką, jei Europos valstybės nestiprins gynybos pakankamai greitai ir efektyviai.
- Sąjungininkės, remiančios Trumpo prioritetus – pavyzdžiui, dalyvaujančios operazijose Hormuzo sąsiauryje – gali įgyti politinį kreditą, taip praktiškai išlaikydamos JAV palankumą ir kariuomenę savo teritorijoje.
– Iš pradžių Pentagonas paskelbė, kad iš Vokietijos bus išvesta apie 5 000 karių. Kaip jūs vertinate šį sprendimą – kodėl jis buvo priimtas?
Mes vis dar bandome suprasti, ar tai apgalvota karinės strategijos permaina, ar tiesiog Donaldo Trumpo užgaida. Atvirai kalbant, nežinome, ar tai nutiko po kažkokio Vladimiro Putino ir D. Trumpo pokalbio – ar D. Trumpas reaguoja į kokį nors V. Putino prašymą.
Pagrindinė problema – kad jis ne kartą yra sakęs – Europai reikia pačiai prisiimti daugiau atsakomybės už savo saugumą. Dabar jis tai rodo ne tik žodžiais, bet ir faktiškai traukdamas karius. Tačiau net ir tai daroma chaotiškai ir nesuderintai.
Nėra jokio oficialaus kariuomenės perskirstymo dokumento, kuris apžvelgtų bendrą vaizdą ar planą – ko jie iš tiesų nori pasiekti pasauliniu mastu. Mes tiesiog nieko nežinome. Toks informacijos vakuumas yra derlinga dirva sąmokslo teorijoms ir nesusipratimams.
– Tuomet JAV karo sekretorius Pete’as Hegsethas paskelbė, kad bus sustabdytas apie 4 000 karių dislokavimas Lenkijoje. Kaip šis sprendimas priimtas Vašingtone? Ar kas nors buvo iš anksto informuotas?
Iš to, ką matome, atrodo, kad tai buvo skubotas, paskutinės minutės sprendimas. Armija buvo tikrai nustebusi. Dalis šarvuotosios brigados jau buvo Europoje – štabo elementai, laivai su tankais jau plaukė link žemyno. Jie buvo sustabdyti vidury kelio ir jiems liepta grįžti atgal. Atrodė, kad ir pats armijos sekretorius užkluptas nepasiruošęs. Būtų sunku įrodyti, kad šis sprendimas buvo iš anksto aptartas ir visiems žinomas.
Yra ir Kongreso klausimas. Įstatymai reikalauja, kad Kongresas būtų informuotas apie tokius sprendimus ir turėtų galimybę pareikšti nuomonę. Administracija šių įstatymų nesilaiko. Manau, jie tiesiog numojo ranka į Kongresą – tarsi sakydami: sprendimą priimame dabar, o su jūsų skundais ir reikalavimais susitvarkysime vėliau.
– Kokį signalą tai siuntė sąjungininkėms, Rusijai?
Analitikai ir žurnalistai buvo ne tik nustebinti, bet jautė, kad tai netinkamas signalas sąjungininkėms. Rimtai susirūpinta, kad Lenkija buvo pažeminta, jai buvo skeltas antausis. Vienas mūsų kongresmenų [atstovas Donas Bekonas, respublikonas iš Nebraskos – LRT] būtent taip ir sakė, manau, kad jis tinkamai apibūdino šią padėtį. Viena yra bausti Vokietiją už kritiką JAV atžvilgiu, tačiau Lenkija yra pavyzdinga JAV sąjungininkė. Kodėl baudžiame ir ją?
Plačiau žiūrint – tai tikra dovana Rusijai. Mes traukiame karius nieko negavę mainais. Galėjome pasakyti Rusijai: „Pažiūrėkite, mes išvesime dalį pajėgų, jei jūs rimtai atsisėsite prie derybų stalo ir pradėsite nuoširdžias taikos derybas.“ Bet mes to nepadarėme ir tai verčia susimąstyti. Manau, tai dar vienas įrodymas, kad ši administracija nemato realios grėsmės – arba bent jau tokios, kuri reikalautų rimtų JAV pajėgų Europoje.
O jei V. Putinas šį JAV ir Europos santykių blogėjimą interpretuos kaip NATO silpnėjimo ženklą – kad JAV nesiims priešintis jo veiksmams – toks signalas galėtų V. Putinui suteikti įspūdį, kad jis gali laisvai ryžtis naujoms išdaigoms.
– Tačiau sprendimas dėl Lenkijos galiausiai buvo atšauktas – D. Trumpas paskelbė apie papildomų 5 000 karių dislokavimą ten. Ar tai simbolizuoja platesnį JAV politikos posūkį Europos atžvilgiu?
Tai nebuvo JAV politikos posūkis ar pokytis – tai buvo klaidos taisymas.
Žinome, kad JAV prezidentas apie šį sprendimą sužinojo tik po to, kai jis buvo priimtas – todėl ir skambino P. Hegsethui. Pradinis sprendimas sustabdyti brigados siuntimą tikriausiai kilo būtent iš paties P. Hegsetho, Elbridge'o Colby'io ar kokio kito Nacionalinio saugumo tarybos darbuotojo, kurie manė, kad prezidentas laikys juos tikrais didvyriais už karių sustabdymą, nes D. Trumpas nenori daugiau pajėgų Europoje.
Tai tikrai nebuvo JAV kariuomenės idėja. Ji kilo iš politinių pareigūnų civilių, kurie neturėjo šalia pakankamai profesionalių darbuotojų – žmonių, kurie būtų dirbę pakankamai ilgai, kad galėtų iškelti rimtus klausimus apie tokios politikos įgyvendinimą, kurie būtų galėję atkreipti dėmesį, kad stabdyti karius Lenkijoje yra klaida.
Tai, kad Lenkija galiausiai gavo papildomų karių, buvo išskirtinis atvejis – būtent dėl ideologinio abiejų šalių lyderių artumo, kuris leido Varšuvai drąsiau pasisakyti ir būti išgirstai. Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis ir D. Trumpas ideologiškai artimi, taip sakė pats D. Trumpas. Lenkija taip pat leidžia milžiniškas sumas gynybai, perka daug JAV technikos ir stovi pirmoje gynybos linijoje Rytų fronte. Lenkai atkakliai tvirtino, kad JAV karių sustabdymas turi būti klaida, pasirūpindami, kad Baltieji rūmai tai žinotų. Kai nutinka tokios klaidos, valstybė turi turėti žmonių, galinčių tiesiogiai kreiptis į JAV prezidentą ir pasakyti: tai nesąžininga, tai neteisinga, tai klaida.
Tačiau pagrindinė problema išlieka: šioje JAV administracijoje sprendimai priimami siekiant įtikti prezidentui ir bausti sąjungininkes, o ne vadovaujantis kariuomenės logika. Ir tokios klaidos kartosis toliau – dėl patyrusių profesionalų, suprantančių, kaip vykdyti karinius įsakymus, trūkumo. O šią konkrečią klaidą tikrai išnaudojo Rusija – esu tikras, kad šimtai botų skleidė žinutes: „Žiūrėkite, kiek pinigų išleidote ir kokius sąjungininkus pasirinkote, jie jūsų net nepalaikys.“
– Ar išvis tikėtina, kad ateityje kariai bus papildomai dislokuoti kitur Rytų Europoje, pavyzdžiui, Baltijos šalyse?
Manau, kad papildomų JAV karių dislokavimas Europoje ateityje būtų labai mažai tikėtinas, o tai rimta problema, atsižvelgiant į saugumo rizikas, su kuriomis šiuo metu susiduria Baltijos šalys.
Europos vyriausybės turi įvertinti tai, kad [JAV – LRT] kareivių gali tikrai toliau mažėti. Mes nežinome, kada šis procesas sustos. Negalime tikėtis, kad JAV užtikrins tvarkingą pereinamąjį laikotarpį, suteiksiantį Europai pakankamai laiko pačiai apsiginkluoti, ar kad JAV apskritai rūpi, kad šis laikotarpis sklandžiai praeitų. Daug kas vyksta chaotiškai ir neprognozuojamai. O skelbdamas apie karių mažinimą Vokietijoje D. Trumpas užsiminė, kad tai tik pradžia. Bet jis sako daug dalykų, kurie neišsipildo, tad Europa lieka nežinioje, bet turėtų ruoštis blogiausiam atvejui.
Manau, visa tai turėtų paskatinti sąjungininkes būti mažiau priklausomas nuo Jungtinių Valstijų – pačios sustiprėti, kad jų nebebūtų galima taip lengvai spausti. Kai reikia, reikia pasipriešinti – kaip sąjungininkės kolektyviai pasipriešino D. Trumpui dėl Grenlandijos. Tačiau svarbiausia – tapti nepriklausomoms, savarankiškoms. Persiginkluoti ir stiprinti savo karinius pajėgumus ne dėl nepasitenkinimo D. Trumpu, o dėl to, kad Europa turi gebėti apsiginti nuo Rusijos – nepriklausomai nuo to, ką nuspręs Vašingtonas. Paskata turi būti rusų agresijos atgrasymas, o ne reakcija į D. Trumpą.
Ir esminis dalykas – visa tai daryti neprarandant JAV bazių. Jei kuri nors Europos šalis suteiks JAV priežastį išvesti savo pajėgas, tai bus naudinga V. Putinui. Ir JAV pačioms labai reikia šių bazių – operacijoms Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir kitur. Jei administracija ir toliau siųs signalus, kad sąjungininkės yra blogos partnerės, kad [JAV – LRT] kariuomenės išvedimas yra taikomas kaip bausmė – tokios šalys kaip Ispanija, Vokietija ar Italija galiausiai gali pasakyti: tai ir išeikite. Tas pakenktų ir pačiai šaliai, ir JAV. Bazės, kartą prarastos, atgal nebegrįžta.
– JAV taip pat aktyviai dalyvauja operacijose prieš Iraną ir Hormuzo sąsiauryje, kur panaudota nemažai karinės įrangos. Ar tai lemia sprendimus dėl pajėgų Europoje?
Manau, tai iš esmės atskiros temos. Tam tikras ryšys yra – šaudmenų atsargos iš tiesų senka ir dalis jų turi būti paimta iš Europos ar Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono sandėlių – tai kaina, kurią dalijasi įvairios tarnybos dėl to, kas dedasi su Iranu. Bet nemanau, kad tai tiesiogiai spartina ar keičia JAV pajėgų padėtį Europoje. Tai atskiros dimensijos.
Tačiau yra vienas svarbus aspektas – pragmatiškumas. Tos sąjungininkės, kurios remia D. Trumpo prioritetus, o Hormuzo sąsiauris yra puikus pavyzdys, gauna realų kreditą. Jei Lietuva nusiųstų dalį savo laivyno, tarkime, minų ieškotojus, į tą sąsiaurį, o tada premjerė atsisėstų su D. Trumpu ir jam pasakytų: „Tik noriu jums priminti – mes ten esame ir jums padedame“, tai sulauktų didelio įvertinimo. O jei ta premjerė tada dar ir pasakytų: „Mes labai norėtume matyti daugiau JAV karių savo teritorijoje“, jis tikriausiai atsakytų: „Jūs esate rimta šalis, padedanti man, ir aš padėsiu jums.“ Jis yra pragmatiškas.
– Ar dėl JAV karių perskirstymo Europoje NATO silpnėja?
Daug kas priklausys nuo to, ką darys JAV. Jei toliau trauks pajėgas, jei nustos aktyviai dalyvauti kasdieninėse NATO struktūrose – tai susilpnins Aljansą. Tačiau stipresnė Europa NATO viduje jį sustiprintų. Todėl labiausiai nerimą kelia tas pereinamasis laikotarpis. Šiuo metu Europa dar gana stipri, nes JAV pajėgos ten vis dar reikšmingos. Bet kaip atrodys po metų – nežinia. Jei abu procesai vyks vienu metu – Europos pajėgumams mažėjant JAV trauksis iš žemyno – tai tikrai susilpnins NATO.
– Ar šis akivaizdus nepasitenkinimas NATO yra vieno prezidento reiškinys, ar tai atspindi ką nors gilesnio Amerikos politikoje ir visuomenėje?
Amerikiečiai visada piktinosi, kad gynybos našta su Europa paskirstoma netolygiai – bet pats NATO yra labai populiarus tarp amerikiečių. Apklausa po apklausos tai patvirtina. Net respublikonai Kongrese palaiko NATO – jie nori išsaugoti Aljansą ir apsaugoti JAV karius Europoje. Tokia aštri priešiškos retorikos gaida – tai D. Trumpas ir kai kurie jo žmonės, kuriems patinka taip kalbėti, nes tai skamba labai trampiškai.
Amerikiečiai sugeba atskirti paramą NATO nuo nenoro įsivelti į ilgus karus – Afganistane, Irake. Jie šių dalykų nemaišo. Jei paklausite, ką jie mano apie NATO, atsakys: „Mums patinka, NATO yra mūsų aljansas.“ O jei klausite apie dar vieną karą kaip Irakas ar Afganistanas – sakys: „Ne, to mes nenorime.“ „Amerika pirmiausia“ nereiškia, kad mes nemėgstame NATO. Kiekvienas nori savo šaliai geriausio – Kanada pirmiausia, Estija pirmiausia, Italija pirmiausia. Žmonės to nesako taip garsiai kaip D. Trumpas, bet pati idėja – žinoma, jie su ja sutinka. Kaip su ja galima nesutikti? Bet ši idėja nėra tas pats, kaip pasitraukti iš Aljanso.
