„Kai kam naudinga, kad neįstotume“: susiskaldžiusi Islandija vėl spręs dėl narystės ES

Islandijos valdžia taikosi į 28-osios Europos Sąjungos (ES) narės vietą, tačiau dėl to referendume spręs patys islandai. Vis dėlto visuomenė šiuo klausimu smarkiai susiskaldžiusi, o Islandijos universiteto Tarptautinių santykių instituto direktorė Pia Hansson įspėja ir apie išorės įtakas: „Reikia atkreipti dėmesį į tai, kam galėtų būti naudinga, kad Islandija neprisijungtų prie ES.“

Islandija jau anksčiau yra vedusi diskusijas dėl narystės ES, tačiau iniciatyva 2013 m. sustabdyta. Vis dėlto dabartinė valdžia grąžino šį klausimą į darbotvarkę ir rugpjūčio 29 d. organizuoja referendumą, kuriame islandai spręs, ar nori, kad jų šalis atnaujintų derybas su Bendrija.

Apklausos rodo stiprų visuomenės pasidalijimą – 47 proc. prieštarauja stojimui į ES, o 40 proc. remia. Aršiausiai prieštarauja žuvininkystės sektorius, tačiau atsižvelgdama į tendencijas Europoje P. Hansson pabrėžia kitų šalių interesus.

„Kai kam naudinga, kad neįstotume“, – išskirtiniame interviu sako ji.

– Nuomonė dėl narystės ES nevienoda net pačioje koalicijoje, yra opozicija, o pagal naujausią apklausą, 47 proc. islandų šiuo metu pasisako prieš. Vis dėlto jūsų užsienio reikalų ministrė sako, kad šalis gali tapti 28-ąja nare. Atsižvelgiant į skirtingas nuomones ir priešpriešą, kiek, jūsų manymu, realu, kad Islandija iš tikrųjų prisijungtų prie ES?

– Šiuo metu labai sunku tiksliai prognozuoti, nes, kaip sakoma, politikoje net viena diena gali daug ką pakeisti.

<...> Stovyklos „Ne“ lobistai Islandijoje labai, labai stiprūs – jie tokie buvo visada. Ir čia galima įžvelgti tam tikrų panašumų su Norvegija. Situacija panaši tuo, kad žuvininkystės sektorius užima labai, labai stiprią poziciją ir iš esmės persmelkia visą šią diskusiją. Nors per pastaruosius kelerius metus šio sektoriaus svarba mūsų BVP sumažėjusi, tai neturi didelės reikšmės. Jų pozicija Islandijos visuomenėje vis tiek išlieka labai stipri.

Todėl jeigu jie links manyti, kad tai nėra geras dalykas, naudosis turimomis lobistinėmis galimybėmis, kad darytų įtaką debatams, būtent tai ir darys, dėl to nekyla jokių abejonių.

Šįkart šiek tiek keista tai, kad praėjusį kartą, kai ėjome šiuo keliu, bent jau privatus sektorius ir pramonė pasirodė daug garsesni šiuo klausimu ir buvo labiau pasirengę aiškiai užimti poziciją – ir „taip“, ir „ne“ pusėje.

Tuo metu dabar, mano manymu, debatai labai poliarizuoti, kartu matyti ir daugelio nenoras iš tiesų išeiti į viešumą ir pasakyti: „Štai tokią poziciją norime užimti.“ <...>

– Ar, jūsų manymu, Islandija ir ES galėtų rasti tam tikrą bendrą sprendimą dėl žuvininkystės?

– Čia iš esmės matome dvi priešingas stovyklas. „Taip“ pusėje yra žmonių, kurie sako, kad yra įvairių būdų, kaip galima spręsti šį klausimą, ir kad Islandija iš tikrųjų galėtų gauti tam tikrų išimčių.

„Ne“ pusėje visa kampanija grindžiama teiginiu, kad tai neįmanoma, reikės laikytis visų taisyklių ir kad tokios išimtys nebus taikomos.

Šios dvi priešingos stovyklos labai stipriai grumiasi. Vis dėlto manau, kad jei žiūrėtume į ankstesnę praktiką, matytume, kad daugelyje sričių išimčių tikrai būna, būtent todėl tai ir vadinama derybomis.

Tačiau sunku įsigilinti į esmę, kai diskusijose viskas taip supriešinta. Taigi artimiausiomis savaitėmis sunkiausia bus tiesiog aptarti faktus. Kalbos apie išimtis ir konkrečių pavyzdžių analizė tiesiog paskęs diskusijoje.

Manau, turėtume susirūpinti ir dėl visų šalių, kuriose šiandien vyksta rinkimai. Reikia labai rimtai susirūpinti tuo, kas vyksta užkulisiuose. Kokį poveikį daro užsienio veikėjai – tai klausimas, dėl kurio Europa šiuo metu tikrai labai nerimauja. Ir tikrai pagrįstai. Galbūt šiek tiek likome šių procesų periferijoje ir turėtume labiau atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta, kas bando daryti įtaką vidaus sprendimams dėl šalies krypties.

– Ar galėtumėte plačiau pakomentuoti apie užsienio įtakas?

– Ne tai, kad galėčiau ką nors įrodyti, bet dėl ko tikrai nerimaujame ir ką girdime iš kitų, esančių mūsų tarptautinių santykių rate, yra klausimas, ar, pavyzdžiui, JAV galėtų būti naudinga, jei Islandija neįstotų į ES?

Tai tik hipotetinis spėjimas. Nesakau, kad JAV bando kištis į vidaus situaciją, bet pažvelkite, kas įvyko [Vengrijoje] – J. D. Vance`as lankėsi pas Viktorą Orbaną. Akivaizdu, kad anoje Atlanto pusėje yra tendencija siekti daryti įtaką.

Žinoma, esame matę ir kitokių bandymų daugelyje šalių iš kitų veikėjų – <...> dvi valstybės, kurios, be jokios abejonės, mums kelia didžiausią susirūpinimą, yra Rusija ir Kinija.

Taigi mums reikia visada kreipti dėmesį į tai, kam galėtų būti naudinga, kad Islandija neprisijungtų prie ES. Nes kai kam naudinga, kad neįstotume.

– Norėčiau pakalbėti apie transatlantinius santykius. Islandija neturi nuolatinės kariuomenės, ji remiasi NATO ir turi dvišalę sutartį su JAV. Ar prezidento Donaldo Trumpo grasinimai dėl Grenlandijos pakeitė situaciją, ar sukėlė nerimo Islandijoje?

– Be abejo. Nemanau, kad žmonės jaučiasi išsigandę, veikiau susirūpinę dėl to, ką tai reiškia transatlantiniams ir mūsų dvišaliams santykiams su JAV.

Keista, bet tam tikra prasme bendradarbiavimo dabar netgi daugiau. Nors kalbame apie plyšį transatlantiniuose santykiuose, o gal net jų skilimą, Islandijoje šiuo metu daugiau dirbama dvišaliu lygiu stiprinant infrastruktūrą ir iš esmės kuriant gynybos sprendimus tokiu būdu, koks mums įmanomas neturint kariuomenės. Ir šį procesą labai stipriai veda JAV. Jos skiria daug pastangų ir daug lėšų infrastruktūrai išlaikyti.

Galima sakyti, kad operaciniu lygiu bendradarbiavimas stiprus ir galbūt net stipresnis, nei buvo labai ilgą laiką. Tačiau politiniu lygiu, žinoma, situacija sudėtinga. Mums buvo nelengva klausytis prezidento D. Trumpo skandalingų pareiškimų apie Grenlandiją. Manau, tai daugeliui sukėlė didelį diskomfortą.

Nors Islandijos požiūriu tikimybė, kad JAV kada nors realiai bandytų panaudoti karinę jėgą Grenlandijai perimti, labai maža, vis dėlto tai reikštų, kad staiga galėtume tapti platforma JAV veiksmams. Ir manau, kad ši realybė tikrai palietė jautrią islandų vietą. Niekada, jokiu būdu, nenorėtume tapti tokio dalyko dalimi.

Tikrai pripažįstame grenlandų tautos apsisprendimo teisę. Jie – mūsų kaimynai ir draugai, niekada nenorėtume net simboliškai dalyvauti tokiame procese.

<...> Mūsų gynyba remiasi dviem ramsčiais – dvišale gynybos sutartimi su JAV ir naryste NATO. Tačiau beveik galima sakyti, kad tai ne du ramsčiai, o vienas. Akivaizdu, kad JAV ir NATO tam tikra prasme yra tas pats.

Todėl viskas, kas silpnina NATO, de facto silpnina ir mūsų dvišalę gynybos sutartį su JAV. Politikai to viešai nepripažins. Tai galime pasakyti mes, tie, kurie gilinasi į visą analitinę šio klausimo pusę. Jei esi politikas, tiesiog negali to padaryti. Vis dėlto manau, kad labai svarbu tai iškelti į viešumą ir pasakyti: šie santykiai nebėra grįsti tuo pačiu pagrindu, koks buvo anksčiau, nemanau, kad kada nors prie to grįšime.

Ne tik dėl to, kad santykiai dabar tokie prasti, bet ir dėl to, kad dar 2006 metais JAV uždarė savo bazę Islandijoje. Nuo tada, jau beveik 20 metų, turime galvoti apie savo pačių gynybą. Islandijai tai buvo visiškai naujas dalykas. <...>

Manau, šalis su tuo susitvarkė gana neblogai, toliau stengiasi šią kryptį stiprinti. Kiek įmanoma aktyviau dalyvaujame civilinėse operacijose ir siūlome Islandiją kaip platformą. Anksčiau Islandija kartais vadinta savotišku lėktuvnešiu. Gal tai šiek tiek per laisvas palyginimas, bet mūsų geografinė padėtis labai svarbi, jos reikšmė nemažėja. Taip pat didėja viso Arkties regiono svarba. Tai stiprybės pozicija.

Tai yra tai, ką galime pasiūlyti ir ką siūlome: būti platforma pratyboms, labai plačiai stebėsenai – ir povandeninių laivų, ir oro eismo. Tai be galo svarbu, neturėtume menkinti tokios pozicijos.

– Paminėjote Arkties regioną – geografiškai Islandija yra labai svarbioje vietoje. Kokias didžiausias grėsmes šiandien matote šiame regione?

– Ypač daug nerimo kelia klimato kaitos klausimai, nors tai tapo tema, kuria beveik niekas nebenori kalbėti. Manau, taip nutinka, kai pasaulyje ima dominuoti didžiųjų galių politika – beveik norisi pasakyti pakvaišusių vyrų (angl. Mad men) politika, nes tai iš esmės vien vyrai.

Tada klausimai, iš tikrųjų keliantys egzistencinę grėsmę, atsiduria antrame plane, tai nepriimtina gyvenantiems Arkties regione ir matantiems gamtoje vykstančius pokyčius. Tai kelia didžiulį susirūpinimą, kad visos mūsų pastangos eikvojamos reaguojant į tai, ką kas nors kur nors nusprendžia, o aktyviai dirbti siekiant pakeisti padėtį tampa politiškai be galo sudėtinga.

Reaguojant į visus tuos beprotiškus įvykius dėmesys vis labiau nukreipiamas, todėl pamirštame, kas iš tiesų svarbu, – ar gyvensime tokiame pasaulyje, kokio norime, ar tai iš viso įmanoma?

Tačiau, žinoma, nerimo kelia ir su tuo susiję saugumo klausimai, nes viskas, kas vyksta Arktyje, ten neužsibūna. Jūros ledo tirpimas jau dabar yra pasaulinė problema. Orų pokyčiai, kuriuos matome, vandenynų rūgštėjimas, tiesiogiai susijęs su mūsų gamtos ištekliais ir žuvų išteklių mažėjimu.

Taigi visi šie klausimai, kuriems turėtume skirti daugiausia dėmesio, nustumti į antrą planą, nes visi reaguojame į tai, ką vakar vakare pasakė D. Trumpas.

– O kaip dėl Rusijos ir Kinijos įtakos Arkties regione?

– Stebime tai, ką pavadinčiau santuoka dėl patogumo tarp Kinijos ir Rusijos, kuri vystosi Arkties regione. Tai nėra artima, šilta draugystė, greičiau santykiai, labai priklausantys nuo to, kas tuo metu naudinga.

Tai kelia susirūpinimą. Žinoma, tai tiesiogiai susiję su tuo, ką aptarėme anksčiau, – galimybe užsienio šalims daryti įtaką visose mūsų valstybėse. Tai tikrai turėtų kelti rimtą nerimą visiems.

Tačiau tai, kas dabar vyksta Arkties regione su Rusija, mums labai sunkiai įvertinama dėl karo Ukrainoje ir ten vykstančios neteisėtos invazijos. Todėl susirūpinimas dėl Rusijos ir Kinijos labai glaudžiai susijęs su bendra pasauline situacija. <...>

– Matome, kaip keičiasi tarptautinė tvarka, kaip keičiasi patys politikai, kaip supervalstybės varžosi tarpusavyje. Kaip tokios mažos šalys kaip Islandija ir Lietuva gali išsaugoti savo balsus? Ar jiems tiesiog nebeliks vietos?

– Norėčiau paraginti paprasčiausiai būti drąsiems. Iš tikrųjų visada buvo svarbu turėti balsą kaip suvereniai valstybei – nesvarbu, esi maža, vidutinė ar didelė galia. Jei nusprendžiame nekalbėti, iš esmės sakome, kad nemanome, jog visiems mums svarbu turėti balsą.

Dabar būtent tas metas kalbėti ir būti drąsiems, o ne tiesiog stengtis įtikti toms jėgoms, kurios mus spaudžia ar bando įbauginti. Todėl raginčiau elgtis drąsai. Tai pats svarbiausias dalykas.

Manau, dabar visi tam ruošiamės, nes anksčiau ar vėliau ateis momentas, kai susidursime su situacija, kurioje tiesiog pajusime, kad tai nebėra įmanoma. Ką gi turėsime prarasti, jei nepasakysime visko atvirai ir tiesiai?

Privalome tikėti sistema, kurią patys sukūrėme. Ji gali būti ydinga, bet ką daugiau turime? Todėl pamirškime „stiprios rankos“ politiką – manau, kad tai nėra kelias į priekį. Esu įsitikinusi, kad dauguma pasaulio žmonių su tuo sutiktų. Reikia prisiminti, kad už to, ką norime pasakyti, iš tikrųjų stovi dauguma. Tai mažuma – labai nedidelė mažuma – šiandien valdo pasaulį. Tad pabandykime galvoti būtent tokiais terminais. Turi būti būdas pasakyti: „Gerai, nuo dabar imsimės priešintis.“