„Vengrijoje artėjant rinkimams, rinkėjai gali nemokamai gauti melagingas naujienas, o už tikras, faktines žinias jie turi mokėti. Taip pat nuolat jaučiame teisinio persekiojimo grėsmę“, – sako ilgametis nepriklausomas Vengrijos žurnalistas Andras Foldesas. Pasak jo, artėjantys rinkimai yra geriausia proga pakeisti vyriausybę, kuriai nuo 2010-ųjų vadovauja Viktoras Orbanas.
A. Foldeso ir režisierės Annos Kis dokumentinis filmas „80 įpykusių žurnalistų“ (angl. „80 Angry Journalists“), pristatytas Kopenhagos dokumentinių filmų festivalyje (CPH:DOX), iš arti rodo nepriklausomos žiniasklaidos kovą dėl išlikimo Vengrijoje.
Žurnalistas su LRT kalbasi apie filmą, žiniasklaidos padėtį šalyje ir artėjančius parlamento rinkimus.
– Filme „80 įpykusių žurnalistų“, remdamasis savo patirtimi, pasakojate istoriją apie naujienų portalą „Index“, dabar žinomą kaip „Telex“. Tam tikra prasme tai istorija, kaip nepriklausoma žiniasklaida bando išgyventi valdant premjerui Viktorui Orbanui. Taigi norėčiau jus sugrąžinti į 2010-uosius, kai V. Orbanas atėjo į valdžią. Kaip pradėjo keistis žiniasklaidos laukas Vengrijoje?
– Žvelgiant iš dabartinio taško, Vengrijos žiniasklaidos laukas buvo gana sveikas. Turėjome įvairių žiniasklaidos leidinių: dideles korporacijas, vidutinio dydžio, mažas ar vietines žiniasklaidos priemones. Mes veikėme nevaržomai. Netrukus, kai Viktoras Orbanas tapo ministru pirmininku, prasidėjo pokyčiai. Jis sakė, kad žiniasklaida neva kontroliuojama kairiųjų, todėl jis turi užduotį ją subalansuoti. Šis „balansavimas“ iš esmės reiškė, kad vis daugiau žiniasklaidos priemonių buvo paverstos propagandos įrankiais. Jis, žinoma, perėmė ir visuomeninę žiniasklaidą, kuri iš esmės tapo grynu „Fidesz“ propagandos kanalu.
Dabar visuomeninė žiniasklaida nesuteikia balso jokiai opozicijai ar kitai nuomonei. Bet tai tik vienas pavyzdys, kaip jis veikė. Jis taip pat veikė per oligarchus. Verslininkai, kurie atrodė nepriklausomi, supirko įvairias žiniasklaidos įmones, ir netrukus pasikeitė jų tonas bei darbo principai. Šios priemonės tapo Vengrijos valdžios propagandos įrankiu.
– Šiame kontekste turime žiniasklaidos priemonę, tuo metu vadintą „Index“, kurios dalimi buvote ir kuri dešimt metų išliko viena pagrindinių nepriklausomų žiniasklaidos priemonių. Kaip jai pavyko taip ilgai išlikti nepriklausomai? Kas galiausiai nutiko po šių dešimties metų?
– „Index“ buvo vienas didžiausių portalų iki 2010 metų. Jis turėjo konkurentų, kurie buvo perimti arba uždaryti provyriausybinių jėgų. Mūsų pagrindinis konkurentas buvo „Origo“. Tai buvo prestižinis internetinis leidinys su daugybe tiriamųjų straipsnių apie valdžios korupciją. Po vienos konkrečios straipsnių serijos atsirado naujas savininkas, ir portalas iš esmės buvo paverstas bulvariniu. Mes tai laikėme savotišku valdžios kerštu – paversti šią prestižinę žiniasklaidos priemonę kažkuo labai prastu, su pusnuogėmis moterimis ir paskalomis. Atrodo, tai turėjo politinių priežasčių, bet tai buvo ir labai demonstratyvus valdžios veiksmas – parodyti savo galią ir sužlugdyti tuos leidinius, kurie jai nebuvo palankūs.
„Index“ turėjo ypatingą praeitį. Jis pradėjo veikti kaip internetinis leidinys ankstyvaisiais 2000-aisiais, kai Vengriją valdė liberalios ir kairiosios vyriausybės. Dešiniųjų pažiūrų žmonės ir palaikantieji opoziciją skaitė „Index“, nes tai buvo jų balsas. „Index“ buvo nepriklausomas, kai „Fidesz“ dešiniųjų vyriausybė tapo dominuojanti, todėl kairiųjų pažiūrų žmonės taip pat pradėjo skaityti šį portalą. Taip jis tapo žiniasklaida, kurią sekė visa visuomenė. Ji iš esmės suvienijo vengrus. Mums tai kurį laiką buvo savotiškas skydas. Tačiau vėliau būtent dėl šios priežasties Viktoras Orbanas norėjo perimti šią įmonę. Jo politikai nebuvo naudinga turėti vienijančią žiniasklaidą. Jis norėjo susiskaldžiusios Vengrijos, kurią būtų lengviau valdyti.
Kurį laiką jautėme bandymus perimti „Index“, tačiau Orbanui nepavyko iš dalies todėl, kad mūsų bendruomenė buvo itin stipri. Neleidome jokiai išorinei jėgai patekti į redakciją. Turėjome taisykles, pavyzdžiui, kad vyriausiasis redaktorius gali būti pakeistas arba atleistas tik visų žurnalistų balsais. Buvo dar ir kitų taisyklių, kurios mums padėjo išlaikyti savo principingumą.
– Tačiau 2020-aisiais visi 80 žurnalistų turėjo atsistatydinti arba pasirinko atsistatydinti protestuodami prieš didėjantį spaudimą, kurį jautė. Ar tai tiesa?
– Taip. 2020-ieji buvo metai, kai atėjo COVID-19. Iš esmės visi žurnalistai ėmė dirbti iš namų. Mūsų bendruomenė nebeveikė kartu taip kaip anksčiau. Pasikeitė ir dėmesio centras. Nebebuvome tokie atidūs.
Be to, pati „Index“ žiniasklaida tapo tik viena didžiulio konglomerato dalimi. Pagrindinės įmonės savininku tapo tas pats žmogus, kuriam pavyko paversti visuomeninę žiniasklaidą propagandos kanalu, kaip ir pagrindinį „Index“ konkurentą „Origo“. Todėl jautėme, kad kažkas artėja. Šis žmogus buvo lojalus verslininkas, kuris pats negalėjo turėti tiek pinigų, kad nupirktų šią įmonę. Buvo akivaizdu, kad pradėta operacija prieš „Index“. Jiems pavyko pakeisti visos įmonės struktūrą ir į ją įleisti žmonių iš išorės. Atvyko „ekspertai“, kurie siūlė naujus būdus, kaip mums dirbti, – iš tikrųjų visiškas nesąmones, nes „Index“ buvo labai sėkmingas net ir per COVID-19.
Taigi žinojome, kad jų tikslas – suskaldyti šią stiprią bendruomenę, infiltruoti kitus žmones ir medžiagą, kad būtų galima skleisti propagandą. Jautėme, kad nebegalime tęsti darbo taip, kaip norėjome, – visiškai nepriklausomai. Tada nusprendėme visi kartu, visa redakcija, palikti „Index“. Ne tik žurnalistai, bet ir registratūroje dirbusios moterys, IT specialistai – atsistatydino visi. Taigi, kai atėjo naujieji vadovai, jie rado tuščią pastatą su kompiuteriais ant stalų.
– Per dvejus metus dalis žurnalistų ir techninių darbuotojų, kurie išėjo, sukūrė naują įmonę, kurią finansavo piliečiai. Kaip suprantu, tai buvo visiškai naujas, negirdėtas dalykas Vengrijoje?
– Tai buvo vienintelis atvejis per 16 Orbano valdymo metų, kai valdžia iš tikrųjų nelaimėjo, nes mums pavyko pradėti naują leidinį ir atsidūrėme dėmesio centre. Net tarptautinė žiniasklaida atvyko ir pranešė apie mūsų bendrą atsistatydinimą. Taip pat Vengrijos visuomenė buvo labai susitelkusi, palaikė mylimus žurnalistus.
Mums pavyko sukurti naują žiniasklaidą, kuri buvo paremta skaitytojų pajamomis. Tai buvo labai svarbu – nebebuvome priklausomi nuo verslo ar politikos. Mus rėmė žmonės, kurie skaitė šį portalą ir norėjo nepriklausomo leidinio Vengrijoje. Mums pasisekė, dabar jis tapo viena iš pirmaujančių žiniasklaidos priemonių Vengrijoje. Norėčiau pabrėžti, kad mūsų sėkmė – tai ši bendruomenė. <...>
Filmavau šią istoriją penkerius metus iš vidaus, nes buvau vienas iš bendruomenės narių. Mums pavyko parodyti žmogiškąją istorijos pusę. Kaip bendruomenė iš esmės rado išeitį be jokių pavyzdžių šioje labai slogioje situacijoje.
Ką supratome ir ką galėčiau patarti ne tik žurnalistams, bet ir žmonėms, norintiems kovoti su autokratinėmis galiomis: vienybė yra svarbiausia. Turime remtis savo bendruomenėmis. Kai pradėjome šią kelionę, mes to iš tikrųjų nežinojome. Svarbiausias veiksnys nebuvo mūsų praeitis ar patirtis, net ne verslo planas.
Šiandien valdžia mato šių bendruomenių svarbą ir siekia jas sunaikinti. Matome priemones, skirtas nevyriausybinėms organizacijoms naikinti, bei pastangas uždaryti klubus ir kultūros institucijas, kur renkasi valdžiai kritiški žmonės. Šio filmo taip pat nebuvo įmanoma sukurti tik Vengrijoje. Sulaukėme rimtų grasinimų, todėl pirmoje gamybos pusėje turėjome persikelti į Vokietiją ir tęsti darbą slapta, neatskleisdami, kad kuriame filmą.
– Nors jums pavyko, didžioji žiniasklaidos dalis tebekontroliuojama valdžios. Papasakokite plačiau, ką reiškia būti nepriklausomu žurnalistu Vengrijoje šiandien.
– Bendras vaizdas yra tikrai niūrus. Turime dirbti labai nelygiomis finansinėmis sąlygomis. Provyriausybinė žiniasklaida tiesiogiai arba netiesiogiai remiama valdžios, o dauguma nepriklausomos žiniasklaidos priemonių turi apmokestinti turinį, kad galėtų išsilaikyti. Propaganda yra nemokama. Vengrijoje artėjant rinkimams, rinkėjai gali nemokamai gauti melagingas naujienas, o už tikras, faktines žinias jie turi mokėti. Taip pat nuolat jaučiame teisinio persekiojimo grėsmę. Tie, kurie vis dar dirba žurnalistais, tai daro nepaisydami visų kliūčių. Tai tarsi misija – kad visuomenė būtų informuota. Daugelis patyrusių žurnalistų paliko profesiją dėl spaudimo. Išlikti nepriklausomam labai sunku.
Valdžia ir jos rėmėjai bando stumti žurnalistus į tam tikrą aktyvizmą arba juos vadina „užsienio agentais“. Tai vyksta ir dabar su mūsų kolega Szabolcsu Panyi, kuris paviešino neįtikėtinas istorijas apie Vengrijos užsienio reikalų ministrą. Pavyzdžiui, kad jis informuoja Rusijos užsienio reikalų ministrą Lavrovą po Europos Sąjungos viršūnių susitikimų arba per juos. Už tai S. Panyi valdžios buvo pavadintas „užsienio agentu“, žmogumi, kuris esą finansuojamas užsienio ir kovoja prieš Vengrijos interesus.
Bent pusė Vengrijos visuomenės skaito nepriklausomas naujienas. Todėl žiniasklaida Vengrijoje atlieka itin svarbų vaidmenį išlaikant bent kažkokią demokratinę sistemą. Būtų katastrofa, jei ši likusi žiniasklaida išnyktų.
Pastaba: kovo mėnesį Vengrijos valdžia pateikė kaltinimus žurnalistui Szabolcsui Panyi, kaltindama jį šnipinėjant Ukrainai. Tai įvyko po jo publikacijų, kuriose teigiama, kad Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto daugelį metų perduoda Maskvai konfidencialią informaciją, aptariamą Europos Sąjungos susitikimuose.
– Artėjant Vengrijos parlamento rinkimams, pasirodo pranešimų apie spaudimą rinkėjams ir galimas manipuliacijas. Naujausios apklausos rodo opozicijos pranašumą, tačiau nežinome, kokie bus galutiniai rezultatai. Kokia situacija šalyje dabar? Kas vyksta prieš rinkimus?
– Jūs labai gerai pasakėte, kad spaudimas visuomenei yra visur. Taip pat labai sunku iš už šalies ribų suprasti, kad valdžios spaudimas rinkėjams ir visuomenei nėra tiesioginis. Tai vyksta per skirtingus kanalus, ir kartais iš tiesų labai sunku pamatyti ryšį tarp tam tikro įvykio ir vyriausybės.
Pavyzdžiui, kaimo vietovių, ypač mažų vietovių, merai dažniausiai palaiko „Fidesz“. Jie pasako rinkėjams, kad jei šie nori turėti darbą artimiausiais metais, turi balsuoti už „Fidesz“. Taip pat neseniai buvo paskelbtas tiriamasis straipsnis, kaip kaimo vietovėse yra perkami balsai. Mažiau išsilavinę žmonės ir gyvenantieji beviltiškoje padėtyje yra linkę balsuoti už tuos, kurie jiems moka.
Taip pat gavau pranešimų, kad slaugytojos senelių namuose surenka senyvo amžiaus žmonių, kurie nebegali pasakyti „ne“, balsalapius. Už juos pažymi darbuotojai. Tai valstybės valdomos įstaigos, kurios labai priklausomos nuo dabartinės vyriausybės. Tokie balsalapiai vėliau įskaitomi kaip galiojantys balsai.
Priimtas skandalingas Rinkimų įstatymas, kuris sudaro kliūtis balsuoti tiems, kurie gyvena užsienyje. Mažiausiai 500 tūkstančių vengrų gyvena už Vengrijos ribų, dauguma jų išvyko būtent dėl šios vyriausybės. Yra žinoma, kad jie balsuotų prieš vyriausybę. Todėl šioms rinkėjų grupėms sudarytos kliūtys. Pavyzdžiui, kiekvienoje šalyje yra tik viena ar dvi vietos, kur jie gali atiduoti balsą. Jei gyveni Vokietijoje, iki balsavimo vietos gali tekti keliauti penkias ar šešias valandas.
Vengrijos diaspora, kuri dėl istorinių priežasčių gyvena šalia Vengrijos sienų ir yra linkusi balsuoti už „Fidesz“, balsuoja paštu. Tai paprasta, o balsalapius surenkantys žmonės taip pat gali juos pakeisti.
Esmė ta, kad „Fidesz“ nekeičia rezultatų vienu būdu, kaip tai daroma Rusijoje. „Fidesz“ naudoja dešimt ar penkiolika skirtingų būdų, ir kiekvienas jų suteikia tik mažą pranašumą partijai, bet galiausiai visų jų suma lemia pergalę.
– Atrodo, Orbano vyriausybė, siekdama gauti kuo daugiau balsų, rinkimų kampanijoje naudoja Rusijos karo Ukrainoje temą ir siekia rinkėjus nuteikti prieš Ukrainą. Ar galite paaiškinti, kodėl tai daroma?
– Kaip žurnalistas, dirbantis Ukrainoje, turiu pasakyti, kad tai vienas gėdingiausių šios valdžios metodų. Jie išnaudoja žmones, kurie išgyvena beviltišką situaciją, išnaudoja šalį, kovojančią už savo išlikimą, propagandai – ir nuteikinėja vengrus prieš tautą, kuri iš tikrųjų išgyvena neviltį ir kuriai reikia pagalbos. Tai tikrai gėdinga. Labai sunku tai paaiškinti mano draugams ukrainiečiams. Manau, vengrai dar ilgai prisimins, kaip jų šalis elgėsi su savo kaimyne, kuriai reikėjo pagalbos.
Kita vertus, čia yra tam tikros logikos. „Fidesz“ visada naudojo baimės kurstymą kaip būdą laimėti rinkėjų balsus. Tai veikia, nes tai paprastas būdas. Jie tai darė per kiekvienus rinkimus. Prieš aštuonerius metus pagrindiniu priešu paskelbė migrantus. Buvo vykdoma agresyvi antipabėgėlių kampanija prieš paprastus žmones, kurie tiesiog bandė išgyventi ir rasti saugią vietą Europoje, bėgdami iš karo niokojamų šalių, tokių kaip Sirija. Tai irgi buvo labai gėdinga kampanija.
Prieš ketverius metus „Fidesz“ rinkimuose naudojo Ukrainos ir Rusijos karą kaip įrankį – tuo metu jis kaip tik buvo prasidėjęs. Dabar jie naudoja pačius ukrainiečius, vaizduoja Ukrainą kaip grėsmę Vengrijai, nors tai visiška nesąmonė. Tačiau daug žmonių neturi pakankamai informacijos. Propaganda yra stipri, labai agresyvi, ji sklinda per daugybę kanalų vienu metu. Ir žmonės ima tikėti, kad Ukraina kelia grėsmę mūsų šaliai.
– Ar tikite, kad Vengrijos valdžia pasikeis?
– Esu tikras, kad turime geriausią progą pakeisti šią vyriausybę nuo 2010 metų. Bet naudojami minėti metodai, todėl sunku nuspėti, ar judėjimas prieš vyriausybę yra toks stiprus, kad pakeistų rezultatą. Vyriausybė veikia padedama Kremliaus. Apie tai skelbiama ne tik Vengrijos, bet ir tarptautinėje žiniasklaidoje. Taigi Rusija aktyviai siekia padėti šiai vyriausybei išlikti valdžioje. Todėl labai sunku tiksliai numatyti, kas įvyks. Akivaizdu, kad tikimybė yra didelė. Vis dėlto nenustebčiau, jei galiausiai „Fidesz“ vyriausybė liktų valdžioje. Bet jei taip nutiktų, esu tikras – tai būtų paskutinės Vengrijos demokratijos dienos.
