Invazijos į Ukrainą dalyviai žudo, prievartauja ir plėšia rusus, dažnai net už karo veiksmų zonos ribų. 2025 m. staigiai išaugo bylų dėl smurtinių nusikaltimų, kuriose įtariamieji yra kariai, skaičius. Vien pagal straipsnį dėl nužudymo į karinių įgulų karo teismus buvo perduotos 352 bylos – trečdaliu daugiau nei prieš metus.
Paprastai žudomi ne kiti kariai, o draugai, pažįstami ar atsitiktiniai žmonės. Beveik pusėje praėjusiais metais teismams perduotų bylų dėl seksualinio smurto įtariamieji taip pat yra aktyvioje karinėje tarnyboje esantys asmenys. „Vot Tak“ tyrime pasakojama, kaip Rusijos kariai paverčia šalį savivalės teritorija.
2026 m. sausio 27 d. vakare į Irkutsko krizių centrą „Obereg“ paskambino kaimynystėje esančio vaikų darželio auklėtoja. Moteris gatvėje pastebėjo centro globotinę Leną (aukos pavardės etiniais sumetimais nenurodome – red. past.). Nežinomas vyras, grasindamas peiliu, vedė ją į savo butą daugiabučiame name.
Beveik tuo pačiu metu Lenos draugei, kuri taip pat glaudėsi „Obereg“ centre, į telefoną atėjo žinutė. Jai rašė sutuoktinis, aktyvus karo Ukrainoje dalyvis Romanas Mičiurinas. Jis pranešė, kad jos pažįstama paimta įkaite, ir pareikalavo, kad moteris atneštų jam į butą alaus ir cigarečių.
Tą naktį prie daugiabučio įėjimo susirinko apie 50 teisėsaugos pareigūnų: policininkų, kariškių, Rusijos gvardijos narių ir specialiųjų pajėgų karių. Jie daugiau nei penkias valandas derėjosi su pagrobėju. Duris jis sutiko atidaryti tik puse trijų nakties.
Įėję į butą policininkai įkaitę rado pasmaugtą. Vėliau ekspertizė parodys, kad karys apie valandą sėdėjo bute su lavonu, kol atidarė duris teisėsaugos pareigūnams.
„Išėjo kaip paskutinis bailys: „Oi, nemuškite manęs, nemuškite. Tik prašau, nemuškite.“ Policininkai įsiveržė į butą, bet mūsų mergina jau buvo mirusi“, – leidiniui „Vot Tak“ pasakojo fondo „Obereg“ prezidentas Aleksandras Sobolevas.
R. Mičiurinas buvo gerai žinomas ne tik A. Sobolevui, bet ir kitiems krizių centro darbuotojams. Tada čia nuo vyro smurto ir patyčių slėpėsi jo žmona su mažamečiu sūnumi – ta pati moteris, kuriai jis nusiuntė žinutę, paėmęs įkaitę. Vyras ne pirmą kartą terorizavo fondo darbuotojus ir laukė žmonos prie pastato. Sausio vakarą prie centro sutikęs jos pažįstamą Leną, jis dėl nepaaiškinamų priežasčių nusprendė ją paimti įkaite.
Iš nutekėjusios informacijos ir teismo bylų duomenų „Vot Tak“ žurnalistai išsiaiškino, kad R. Mičiurinas praeityje buvo nuteistas už žmogžudystę, grasinimą nužudyti ir savo sugyventinės buto padegimą. Pirmąjį nusikaltimą jis padarė būdamas 15 metų – nužudė bendrabučio kaimyną.
Lenos nužudymo metu Romanas buvo aktyvus karo su Ukraina dalyvis. 2024 m. liepos mėnesį R. Mičiurinas pasirašė sutartį ir išvyko tarnauti į 74-ąją atskirąją motorizuotąją pėstininkų brigadą. Netrukus jis buvo sužeistas, pateko į ligoninę, o paskui nusprendė į kariuomenę nebegrįžti.
Kariai vis dažniau žudo
Išanalizavę karinių įgulų karo teismų bylų archyvą „Vot Tak“ žurnalistai nustatė, kad nužudymų, kuriuos už karo veiksmų zonos ribų įvykdo tarnyboje esantys Rusijos kariai, skaičius auga kiekvienais plataus masto karo metais.
2025 m. bylų skaičius pagal Rusijos Federacijos (RF) Baudžiamojo kodekso 105 straipsnį („Nužudymas“) buvo pusantro karto didesnis nei prieš metus ir 16 kartų didesnis nei pirmaisiais karo metais. Iš viso nuo 2022 m. į karinių įgulų teismus buvo perduotos 729 bylos dėl karių įvykdytų nužudymų. Palyginkime – per ketverius metus iki karo (2018–2021 m.) teismams buvo perduotos vos 67 tokios bylos.
Matomas panašus ir kito su nužudymu susijusio nusikaltimo – RF Baudžiamojo kodekso 111 straipsnio 4 dalyje apibrėžto mirtį sukėlusio sunkaus sveikatos sutrikdymo – atvejų skaičiaus augimas. Nuo 2022 iki 2025 m. į įgulų karo teismus buvo perduotos 278 pagal šį straipsnį iškeltos bylos – septynis kartus daugiau nei per ketverius metus iki plataus masto karo pradžios.
Tokio spartaus nusikalstamumo augimo negalima paaiškinti tuo, kad nuo karo pradžios padaugėjo karių. Remiantis prezidento dekretais, iki 2025 m. Rusijos karių skaičius, palyginti su ikikarinio laikotarpio duomenimis, išaugo vos pusantro karto.
Kaip mes skaičiavome
Tyrimui „Vot Tak“ panaudojo projekto „Jei būtume tikslūs“ teismo duomenų analizatorių, leidžiantį atsisiųsti visą Rusijos teismuose nagrinėjamų baudžiamųjų bylų duomenų rinkinį. Žurnalistai išanalizavo baudžiamąsias bylas, pateiktas 108 karinių įgulų karo teismams.
Įgulų karo teismai veikia tose teritorijose, kuriose dislokuoti vieno ar kelių įgulų kariniai daliniai. Jie, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja daugumą baudžiamųjų, civilinių ir administracinių bylų, susijusių su karių įvykdytais nusikaltimais, įskaitant bendruosius baudžiamuosius nusikaltimus.
Į analizę nebuvo įtrauktos apeliacinės ir kasacinės instancijos, taip pat okupuotos Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sričių teritorijos – ten okupacinės administracijos įsteigti kariniai teisingumo organai neskelbia informacijos apie nagrinėjamas bylas.
Tirti pasirinktas laikotarpis nuo 2018 iki 2025 metų – ketveri metai iki karo pradžios ir ketveri karo metai.
Alkoholis ir žmogžudystės
Kaip nustatė „Vot Tak“ žurnalistai, išnagrinėję visus nuo karo pradžios paskelbtus nuosprendžius pagal abu su nužudymu susijusius straipsnius, dažniausiai žmogžudystes įvykdo nuo alkoholio apsvaigę aktyvioje tarnyboje esantys kariai. Beveik trijuose ketvirtadaliuose bylų (102 iš 128) minimas alkoholis. Kariai geria ir žudo per atostogas, išeigines dienas ir net tarnybos metu.
Taigi, 2023 m. birželį Kursko įgulos karo teismas karį sutartininką Aleksandrą Živičenką nuteisė 14 metų laisvės atėmimo bausme.
Iš nuosprendžio matyti, kad vyresniojo praporščiko laipsnį turėjęs vyras vadovavo 12 karių grupei, vykusiai į teritoriją tarp Chotmyžsko ir Akulinovkos kaimų surinkti šiukšlių ir pamestų daiktų buvusioje 91701-ojo karinio dalinio dislokacijos vietoje.
Pakeliui į paskirties vietą praporščikas išgėrė apie du butelius degtinės. Iš automobilio jis išlipo su Makarovo pistoletu rankoje. Jis ėmė kaltinti užduočių išklausyti susirinkusius karius nenoru dalyvauti „specialiojoje operacijoje“. Tada praporščikas atsitūpė, prisidėjo ginklą prie smilkinio ir pareiškė visus nušausiąs ir pats nusižudysiąs. Paskui jis pirmiausia šovė į žemę, o tada pradėjo šaudyti į jam pavaldžius karius. Dalis jų sugebėjo pabėgti, tačiau vienam kariui kulkos pataikė į krūtinę ir pilvą – jis mirė vietoje, dar vienas buvo sužeistas į šlaunį.
2023 m. sausio mėnesį – likus pusmečiui iki nuosprendžio paskelbimo – Ukrainos informacinis projektas „Toronto televizija“ paskelbė Voronežo įgulos karinės prokuratūros dokumentą, kuriame buvo trumpai išdėstyta bylos esmė (ji sutampa su nuosprendžio tekstu – red. past.), taip pat buvo paminėtas žuvusio kario vardas – eilinis Nikita Frolovas (teismo svetainėje paskelbtame nuosprendyje nurodytas tik jo laipsnis ir pavardė). Projekto autoriai atkreipė dėmesį, kad gimtojoje Kalugos srityje žuvusįjį imta garbinti kaip didvyrį.
„Vot Tak“ atstovai aptiko septynis įrašus, paskelbtus Kalugos bokso klubo „Poliot“ grupėje, vietos viešosiose grupėse ir vietos deputato Vladimiro Cukanovo puslapyje, kuriuose teigiama, kad N. Frolovas neva žuvo mūšyje ir po mirties buvo apdovanotas ordinu „Už drąsą“. Kariuomenės eilinio atminimui Vorotynsko mieste buvo pastatytas reklaminis stendas su jo atvaizdu, taip pat surengti du bokso turnyrai – 2022 ir 2023 metais.
Kiti žmogžudystes įvykdę kariai bando jomis apkaltinti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Taip 2023 m. vasarį pasielgė mobilizuotas karys Romanas Archangelskis (nuosprendžio jo byloje tekstas nėra paskelbtas Pietų apygardos karo teismo svetainėje, tačiau leidiniui „Kommersant“ pavyko su juo susipažinti).
2023 m. vasarį privačiame name „Specialiosios karinės operacijos zonoje“ R. Archangelskis gėrė degtinę su vienu iš savo tarnybos draugų. Tarp jų kilo ginčas, tada R. Archangelskis į savo sugėrovą paleido seriją iš automatinio ginklo. Tik viena iš trijų kulkų pasiekė tikslą, tačiau ji tapo mirtino sužalojimo priežastimi.
Paskui karys išgirdo už lango žingsnius. Išbėgęs iš pastato, jis pamatė savo tarnybos draugą ir, nusprendęs, kad šis tapo nužudymo liudininku, paleido dar keletą šūvių. Vyras žuvo vietoje.
Siekdamas paslėpti nusikaltimo pėdsakus, R. Archangelskis pareiškė, kad padalinį užpuolė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų diversinė grupė. Tačiau jis nesugebėjo įrodyti šios versijos ir surašė prisipažinimo raštą.
Vieno iš žuvusiųjų giminaičiai reikalavo skirti R. Archangelskiui kalėjimą iki gyvos galvos, tačiau prokuroras nesiekė maksimalios bausmės. Teismas nusprendė, kad švelninančiomis aplinkybėmis laikytinas faktas, jog žudikas turi mažametį vaiką ir nori grįžti į karą. Ar jam pavyko įgyvendinti šį norą – nežinoma. Teismas jam skyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę griežto režimo kolonijoje.
Žmogžudystės už fronto ribų
Tik 17 proc. „Vot Tak“ ištirtų atvejų (22 iš 128 paskelbtų nuosprendžių 2022–2025 m.) kariai nužudė savo tarnybos draugus. Dažniau mirtimi pasibaigę nusikaltimai buvo įvykdomi už karinių dalinių ir dislokacijos vietų ribų. Karių aukomis tapdavo draugai, pažįstami ar net atsitiktiniai civiliai.
Mobilizuotas eilinis Aleksejus Aulovas iš Kalugos srities Juchnovo miesto vieną iš tarnybos dienų kartu su drauge atvyko pasisvečiuoti pas pažįstamą – susitikimas virto vaišėmis su alkoholiu. Vakare jau gerokai įkaušęs karys nusprendė vykti į kaimyninį kaimą kartu su savo drauge ir broliu, atvykusiu padėti pakeisti automobilio ratų.
Pakeliui A. Aulovas sustojo miško pakraštyje atlikti gamtinių reikalų. Kartu su juo nuėjo ir draugė, tačiau moteris į automobilį negrįžo. Automobilyje likęs brolis išgirdo smūgį, moters pagalbos šauksmą, kario įsakymą: „Užsimerk“ ir pro krūmų lapus pamatė nukritusį kūną. Tyrimo metu karys papasakos, kad miške jie su moterimi susipyko, ji pradėjo jį įžeidinėti, dėl to jis ir nusprendė ją nudurti su savimi turėtu peiliu.
Kario brolis, vėliau tapęs liudytoju teisme, iš nužudymo vietos pabėgo. Netrukus A. Aulovas susisiekė su juo, paprašė niekam nepasakoti apie tai, kas įvyko, ir padėti užkasti lavoną. Brolis atsisakė.
Moters kūnas buvo rastas žemėje, už 17 metrų nuo kelio. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad karys jai dūrė peiliu 42 kartus, daugiausia į krūtinės ląstos sritį.
Kitą dieną A. Aulovas buvo sulaikytas dėdės namuose – ten vyras slėpėsi rūsyje. Karys prisipažino nužudęs draugę.
Medicinos ekspertizė pateikė išvadą, kad A. Aulovas „kenčia nuo emocinio nestabilumo sukelto asmenybės sutrikimo, kuris paaiškinamas dalyvavimo karo veiksmuose pasekmėmis“. Kalugos įgulos karo teismas vyro dalyvavimą kare prieš Ukrainą pripažino lengvinančia aplinkybe ir pagal RF Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 1 dalį nuteisė jį 10 metų kalėti griežtojo režimo kolonijoje. Maksimalus bausmės terminas pagal šį straipsnį – 15 metų laisvės atėmimo.
Kariai pedofilai
Nuo karo pradžios matomas staigus ne tik su nužudymais susijusių nusikaltimų, kuriuos įvykdo Rusijos kariai, skaičiaus augimas. Nuo 2022 m. įgulų teismams pateiktos 549 bylos, iškeltos pagal straipsnius dėl išžaginimo (RF Baudžiamojo kodekso 131 straipsnis) ir prievartinių seksualinio pobūdžio veiksmų (RF Baudžiamojo kodekso 132 straipsnis). Ne mažiau kaip 312 jų susijusios su nusikaltimais, įvykdytais prieš nepilnamečius, iš jų 249 – prieš jaunesnius nei 14 metų amžiaus asmenis.
Kaip ir žmogžudysčių atveju, 2025 m. staigiai išaugo tokių bylų skaičius – teismams buvo perduotos 248 bylos, iškeltos pagal abu straipsnius.
Įgulų teismų bylų registre praktiškai nėra paskelbtų šių bylų nuosprendžių. Pateikti vos keli teismo sprendimų tekstai, daugiausia susiję su 2010–2013 metais nagrinėtomis bylomis. Nuo plataus masto įsiveržimo į Ukrainą pradžios nebuvo paskelbtas nė vienas nuosprendis smurtinius nusikaltimus padariusiems Rusijos kariams. Tačiau istorijų apie juos reguliariai pasirodo žiniasklaidoje.
Viena iš jų įvyko 2025 m. rugsėjį Jenakijevo mieste, esančiame okupuotoje Donecko srities dalyje. Devynerių metų Katia išėjo pasivaikščioti ir negrįžo. Keletą dienų artimieji, policija ir savanoriai šukavo apylinkes ieškodami moksleivės. Paskutinį kartą mergaitė buvo pastebėta Kirovskojės miesto autobusų stotyje kartu su lieso sudėjimo vyru.
Jos kūnas su smurtinės mirties požymiais buvo rastas po kelių dienų Olchovatkos gyvenvietėje. Įtarimai nužudymu ir išžaginimu pareikšti aktyvioje karinėje tarnyboje esančiam kariui Aleksejui Čumačenkai.
Paaiškėjo, kad antrojo dešimtmečio pradžioje A. Čumačenka buvo nuteistas už vagystę ir plėšimą, kurio metu žuvo žmogus. 2021 m. vyras vėl pateko į kalėjimą – grasindamas peiliu išžagino moterį. Tikėtina, kad į karą A. Čumačenka pateko tiesiai iš kolonijos.
2024 m. karys savavališkai paliko dalinį. Beveik metus A. Čumačenka slapstėsi. Visą tą laiką jis gyveno Katios močiutės namuose. Jis padėdavo šeimai tvarkytis ūkyje ir net ruošdavo pamokas kartu su savo būsima auka.
Pavogė, išgėrė – į kalėjimą
Plataus masto karo metu ženkliai išaugo ne tik smurtinių, bet ir turtinių nusikaltimų skaičius. „Vot Tak“ išnagrinėjo duomenis apie karių įvykdytus plėšimus ir apiplėšimus: nuo 2022 m. į įgulų teismus buvo perduotos 659 tokios bylos, iš jų beveik pusė (301) – 2025 m.
2022 m. birželį Briansko įgulos karo teismas 5 metams laisvės atėmimo nuteisė karį Aimazą Galiną, bandžiusį apiplėšti maisto prekių parduotuvę. Girtas karys atėjo į parduotuvę ir pareikalavo iš pardavėjų dviejų dėžių degtinės ir maisto produktų. Savo reikalavimą jis „argumentavo“ į vieną iš jų nukreipdamas automatą.
„Norėdamas parodyti, kad jo ketinimai rimti“, A. Galinas du kartus iš automatinio ginklo šovė į grindis ir vieną kartą į ant parduotuvės sienos kabančią vaizdo kamerą.
Baimindamasi dėl savo gyvybės, pardavėja jam atidavė 24 butelius degtinės „Brianskaja klassičeskaja“, kurios vertė viršijo 5 000 rublių (65 dolerius). Gavęs tai, ko norėjo, A. Galinas vis dėlto bandė atsiskaityti už alkoholį, tiesa, sužadėtuvių žiedu. Tačiau moterys atsisakė jį iš jo priimti.
Visgi užpuolikas nespėjo pasinaudoti pagrobta degtine – į įvykio vietą atvyko „Rosgvardija“, kurią iškvietė antroji parduotuvės darbuotoja. A. Galinas bandė priešintis, nukreipęs automatą į operatyvinės grupės vadą, tačiau po trumpo pokalbio sutiko pasiduoti.
„Ten buvo likusios tik Rusijos pajėgos“
Nuo 2022 m. rugsėjo nusikaltimai nuosavybei karo padėties, karo veiksmų ar ginkluoto konflikto metu turi būti nagrinėjami pagal naują straipsnį „Marodieriavimas“ (RF Baudžiamojo kodekso 356 straipsnio 1 dalis). Tačiau, kaip nustatė „Vot Tak“, taip nevyksta. Per trejus su puse metų nuo šio straipsnio įsigaliojimo į įgulų karo teismus pateko vos šešios baudžiamosios bylos dėl marodieriavimo.
Be to, nusikaltimai, atitinkantys šio straipsnio apibūdinimą, buvo vykdomi nuo pat karo pradžios. Pavyzdžiui, 2022 m. balandį paskelbtoje „Human Rights Watch“ ataskaitoje, skirtoje Bučos okupacijai, teigiama, kad Rusijos kariai iš vietos gyventojų atiminėjo maistą, drabužius, malkas ir įrankius.
Karo pradžioje nuolat pasirodydavo pranešimų apie karių į namus siunčiamas siuntas su Ukrainoje pagrobtais daiktais.
Vėliau Rusijos kariai net Rusijos Federacijos teritorijoje ėmė laužtis į paliktus butus ir vogti ten esančius daiktus. Pasienio gyvenviečių gyventojai, kuriems teko evakuotis dėl artėjančių karo veiksmų, grįžę namo pranešė apie Rusijos karių marodieriavimą. Tokie pranešimai masiškai plūdo iš pasienio gyvenviečių Belgorodo ir Kursko srityse.
„Praėjo mėnuo. Rugsėjo viduryje man atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip garažų kooperatyve, kuriame planavau įkurti autoservisą, buvo išlaužtos beveik visos durys. Vyriai nupjauti, o durys stovi šalia garažo“, – pokalbyje su „Vot Tak“ žurnalistais pasakojo Michailas.
2024 m. rugpjūtį Kursko srities gyventojas nusprendė atidaryti autoservisą: įsigijo įrankių, nusipirko patalpas. Verslas nespėjo pradėti veikti. Prasidėjus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operacijai Kursko srityje, teko viską mesti ir evakuotis.
Vyras džiaugėsi, kad nespėjo įsigyti brangios montavimo įrangos, – tuomet nuostoliai būtų buvę dvigubai didesni. Pasienio gyventojas nežino, kas apiplėšė jo garažą, tačiau pažymi, kad tuo metu gyvenvietėje buvo tik Rusijos pajėgos. Michailas, jo paties teigimu, neteko turto, kurio vertė siekia ne mažiau kaip milijoną rublių (12,5 tūkst. dolerių).
„Ten liko tik dalis vietos gyventojų – apie 20 žmonių – ir Rusijos kariai. Remiantis oficialiais administracijos ir Gynybos ministerijos duomenimis, tuo metu gyvenvietėje Ukrainos pajėgų nebuvo. Tačiau kas tiksliai atidarinėjo garažus, namus ir butus, pasakyti negaliu, nes pats nieko nemačiau“, – pasakoja pašnekovas.
Michailas kreipėsi į policiją, jo pareiškimas buvo priimtas, tačiau, kaip jis sako, tyrėjai nesiėmė jokių veiksmų nusikaltėliams surasti. Per pusantrų metų, pasak Kursko srities gyventojo, byloje pasikeitė penki tyrėjai. Vyras kartu su kitais kaimiečiais vyko į Maskvą, į Rusijos prezidento administraciją, taip pat į Rusijos Federacijos tyrimų komiteto centrinę būstinę. Po mėnesio jis gavo formalų atsakymą, tačiau nuo tada byla nepasistūmėjo iš vietos.
Nusikaltimai, kurių neįmanoma suskaičiuoti
„Vot Tak“ išanalizuoti karinių įgulų karo teismų sprendimai neleidžia įvertinti tikrojo Rusijos karių nusikalstamumo masto. Šių teismų interneto svetainėse nėra informacijos apie bylas, kurios vis dar yra tyrimo stadijoje, o nusikaltimai, padaryti grįžus iš fronto, nagrinėjami bendrosios jurisdikcijos teismuose.
2026 m. sausį leidinys „Novaja gazeta Europa“ jų svetainėse aptiko daugiau nei 7 000 paskelbtų nuosprendžių, kuriuose minimas kaltinamojo dalyvavimas kare. Leidinys pažymėjo, kad daugelyje bylų dėl smurtinių nusikaltimų nuosprendžiai nebuvo skelbiami. Be to, kai kuriuose paskelbtuose sprendimuose galėjo būti nenurodytas kaltinamųjų karinis statusas.
Suprasti tikrąjį karių nusikalstamumo mastą trukdo ir tai, kad viešai nėra prieinami duomenys apie nuosprendžius bylose, nagrinėjamose okupuotose Ukrainos teritorijose.
„Visa karo veiksmų zona yra savivalės teritorija. Ten padarytų nusikaltimų neįmanoma tinkamai užregistruoti ir kompetentingai ištirti, o juos įvykdžiusių asmenų neįmanoma patraukti atsakomybėn. Tyrėjams „neišspręstos bylos“ taip pat nereikalingos: jei jie supranta, kad negali nustatyti kaltininko, jiems paprasčiau priskirti įvykį nelaimingiems atsitikimams arba karo nuostoliams“, – pažymi organizacijos „Škola prizyvnika“ Teisės skyriaus vadovas Timofejus Vaskinas.
Pasak advokato Jevgenijaus Smirnovo, karo sąlygomis Rusijos valdžia labiau suinteresuota kariuomenės papildymu nei realiu bausmių skyrimu nusikaltimus padariusiems kariams.
„Susidaro įspūdis, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos daro viską, kad žmonės būtų siunčiami ne už grotų, o į frontą“, – pažymi jis.
Net iš turimų įgulų karo teismų duomenų matyti, kad nuo karo pradžios karių padarytų sunkių nusikaltimų skaičius išaugo kelis kartus. Turint omenyje karinės sistemos uždarumą, tikrasis nusikalstamumo augimo mastas gali būti gerokai didesnis.
