Vokietijos kariuomenės atsargos generolas, Berlyno saugumo konferencijos vadovas Reinhardas Wolskis ragina nepriešinti naujų poligonų statybos su oro gynybos stiprinimu, nes abu dalykai svarbūs saugumo užtikrinimui.
„Iš esmės tai – kaip lyginti obuolius ir kriaušes. Jei šalyje nuolat turite tiek daug pajėgų – brigadą, Lietuvos diviziją, JAV karius – privalote užtikrinti atitinkamas treniruočių galimybes. Kariai negali kaskart grįžti į Vokietiją ar dar kur nors vien tam, kad pasitreniruotų, todėl turėtų būti įvertinta, kiek poligonų jums reikia“, – interviu BNS sakė buvęs karininkas.
„Kitas dalykas, žinoma, yra tai, kad turite juos apsaugoti oro gynyba. Manau, lyginti poligonus su oro gynyba yra šiek tiek nesąžininga, nes reikia abiejų. Galbūt oro gynyba šiuo momentu yra svarbesnė, nežinau, bet jūs darote abu dalykus“, – kalbėjo Baltijos karinėje konferencijoje dalyvavęs generolas majoras.
Lietuvos pareigūnams siekiant Pietų Lietuvoje įkurti Kapčiamiesčio poligoną, tam priešinasi dalis vietos gyventojų, politikų. Vienas iš jų – valdančiosios „Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Jo nuomone, šiai infrastruktūrai skirti pinigai turėtų būti skirti oro gynybos stiprinimui.
Šią poziciją dar aktyviau jis ėmė ginti tęsiantis apsišaudymams raketomis Artimuosiuose Rytuose, Baltijos šalyse sudužus trims, kaip įtariama, ukrainiečių dronams.
– Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pareiškė, kad jei JAV būtų pasikonsultavusios su Berlynu dėl karo prieš Iraną, Vokietija būtų patarusi to nedaryti. Jei jūs būtumėte Donaldo Trumpo Trampo) komandos narys, koks būtų jūsų patarimas JAV prezidentui prieš pradedant karą Artimuosiuose Rytuose?
– Tai yra mano asmeninis požiūris. Iš esmės, manau, kad būčiau pataręs to nedaryti. Matau tai kaip „Hamas“ atakos prieš Izraelį tęsinį: Izraelis, remiamas JAV, smogė atgal, o tada, žinoma, Izraelis ir Iranas – mirtini priešai – tapo pagrindiniais žaidėjais. Šiuo metu, kai mes tiksliai nežinome, kokie yra Irano branduoliniai pajėgumai ar jų vystymo stadija, aš būčiau pataręs prezidentui nepradėti karo. Skaitant tarp eilučių, girdžiu, kad ir kai kurie kiti JAV politiniai bei kariniai lyderiai panašiai mąsto. Taigi, eidamas patarėjo pareigas, būčiau pataręs to nedaryti.
– Nors įtampa Artimuosiuose Rytuose yra geografiškai toli nuo mūsų regiono, tačiau kai kurias pasekmes jau jaučiame, pavyzdžiui, kylančias kuro kainas. Kalbant apie saugumą, kaip, jūsų nuomone, ši situacija veikia NATO rytinį flangą?
– Netiesiogiai. Galime pamatyti, kaip JAV gynybos pramonės pajėgumai perkeliami į pačių Jungtinių Valstijų išteklių užtikrinimą. Kadangi europiečiai perka amerikiečių aukštąsias technologijas, kad perduotų jas Ukrainai, gali nutikti taip, kad net Amerikos pramonė pajus trūkumą. Taigi, tai netiesioginis poveikis.
Be to, žinoma, kuro kainos, jūrų susisiekimo laisvė, visa tai yra netiesioginė įtaka. Aišku, yra ir politinis dėmesio nusigręžimas. Matote tai žiniasklaidoje, kalbame apie Irano, Izraelio ir JAV karą, o mažiau kalbame apie karą Ukrainoje, kuris vyksta dideliu intensyvumu. Tad poveikis jaučiamas politinėje, ekonominėje ir karinėje srityse.
– Ar tai galėtų lemti Vašingtono dėmesio Ukrainai ir taikos deryboms sumažėjimą?
– Politiškai tai įmanoma, nes JAV administracija dabar yra įsitraukusi į didelį karą Artimuosiuose Rytuose. Politiniu požiūriu, jie gali šiek tiek nusisukti nuo taikos siekimo Ukrainoje, ir tai, manau, yra vienas didžiausių pavojų.
– Ar šis karas galėtų suartinti JAV su Rusija ir ką tai reikštų Ukrainai bei mūsų regionui?
– Manau, kad šios prielaidos dar nėra pagrįstos. Negalima jų įrodyti ir negalima labai pasikliauti tuo, ką apie tai sako JAV prezidentas. Žinoma, netiesiogiai ponas (Vladimiras – BNS) Putinas yra gana patenkintas tuo, kas vyksta. Politiškai tai nukreipia dėmesį nuo karo Ukrainoje, todėl jis gali tęsti savo veiksmus, kol JAV administracija užsiėmusi kitais dalykais. Prezidentas Trumpas sakė, kad per pirmąsias 100 dienų jis užbaigs Ukrainos karą, to dar neįvyko.
– Matėme, kad iš karto nebuvo vieningos pozicijos tarp NATO šalių dėl pagalbos JAV šiame konflikte, pavyzdžiui, atblokuojant Hormūzo sąsiaurį. Ar manote, kad sąjungininkai turėtų siųsti karinę pagalbą JAV?
– Viskas įvyko per greitai. Kai prezidentas Trumpas paprašė pagalbos, man atrodo, pirmiausia jis paprašė Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės, bet taip pat ir kitų, per 18 valandų atėjo ES ir Europos valstybių vadovų atsakymas: „Tai ne mūsų karas.“ Tai yra klaidinga.
Iš tikrųjų, būčiau tikėjęsis bendrosios strategijos įvertinimo, tikro, nuodugnaus politinio vertinimo, sakančio, gerai, kokia čia situacija? Taip, tai nėra mūsų karas tiesiogine prasme, bet tai mūsų logistinis karas, ir mes galime patekti į didelius nemalonumus. Tai jūrų komunikacijos linijos, kurios dabar uždarytos, o šimtai laivų ten laukia. Tai būtų buvęs pirmas vertinimas.
Kitas galimas vertinimas būtų buvęs „vėliavos parodymas“. Tiesiog pora vėliavų, turiu omenyje, kad Europos karo laivai taktiškai ar operatyviai negali padaryti tiek daug, bet tiesiog parodyti vėliavas sakant: „Taip, mes esame su jumis, Jungtinės Valstijos.“ Tai galbūt neturėtų didelės karinės vertės, tačiau tikroji problema, kurią matau, yra ta, kad per kelias valandas buvo pasakyta „tai ne mūsų karas“, neatlikus tikro Europos ir NATO vertinimo, ką tai reiškia mums ir mūsų ateičiai.
– Ką tai reiškia ateičiai, kalbant apie Vašingtono požiūrį į pagalbą sąjungininkams? Kai mums prireiks JAV pagalbos, pavyzdžiui, hibridinių atakų iš Rusijos atveju, ar galime tikėtis, kad Vašingtonas mums padės, jei mes nepadėjome Irano situacijoje?
– Mes tai jau esame patyrę. Per Persijos įlankos karą 1991 metais Vokietija sakė: „Mes ką tik susivienijome, negalime jums padėti.“ Tačiau mes padėjome milijardais dolerių ir savo įranga. Ir po to, gana netikėtai pasibaigus karo veiksmams 1991-aisiais, ten veikė Vokietijos karinio jūrų laivyno priešmininiai pajėgumai.
Taip, tai didelis klausimas, tačiau turiu pasakyti, nėra jokių požymių, kad jei Europą užpultų Rusija, JAV mūsų nepalaikytų. Čia, Lietuvoje, matome didelį Amerikos įsipareigojimą, jų karius, taip pat ir kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Nėra jokių požymių, kad jei būtų aktyvuotas penktasis NATO straipsnis, JAV nebūtų su mumis.
– Pakalbėkime plačiau apie NATO kolektyvinę gynybą. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neseniai pareiškė, kad jei šalys nedidins išlaidų gynybai tiek, kiek susitarėme Hagos viršūnių susitikime, tai pakenks NATO patikimumui. Donaldas Trumpas apie tai kalba nuolat. Nepaisant to, matome Čekijos pavyzdį, kai neseniai patvirtintos išlaidos gynybai tesiekia 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Jūsų nuomone, kiek patikimas yra NATO kolektyvinės gynybos principas, jei šalys nesilaiko susitarimo didinti išlaidas?
– Manau, kad tas raginimas siekti 5 proc. BVP pirmiausia buvo skirtas kelioms didesnėms šalims. Manau, prezidento Trumpo mintis buvo tokia, kad štai turime Vokietiją, Jungtinę Karalystę – dideles, stiprias šalis, kurios turi pinigų. Jis manė, jog pirmiausia turime priversti šiuos vyrukus investuoti daugiau.
Tai buvo padaryta. Gali būti keletas valstybių, kurios arba nenori, arba neturi finansinių galimybių to padaryti, ir manau, kad jis (D. Trumpas – BNS) su tuo sutiktų. Matome, kad dauguma Europos tautų siekia didesnio finansavimo.
Visgi klausimas yra ne tik pinigai, bet ir tai, kaip išmintingai juos leidžiame. Manau, net ir su 3 proc. būtume gyvenę daug geriau, jei Europos pramonė ir šalys savo gynybos biudžetus leistų išmintingiau. Turime nežinia kiek skirtingų fregatų, amunicijos rūšių, tankų, orlaivių, viskas yra fragmentuota. Tad turime siekti 5 proc., įskaitant ir išlaidas infrastruktūrai, kas labai svarbu ir čia, Lietuvoje, bet taip pat turime šį biudžetą Europoje leisti išmintingiau ir praktiškiau.
– Vis girdime diskusijas, kad galbūt JAV sumažins Europoje esančių karių skaičių, savo dalyvavimą žemyno saugumo architektūroje. Kada Europa bus pasirengusi apsiginti nuo Rusijos be JAV pagalbos?
– Trumpuoju laikotarpiu, tarkime, per artimiausius 10–15 metų, nemanau, kad galima tikėtis, jog tai būtų įmanoma be JAV įsitraukimo. Ypač be to, ką vadiname pajėgumų įgalintojais: tolimojo nuotolio smūgių galimybių, skaitmenizacijos, vadovavimo ir kontrolės, kosmoso išteklių. Mes dabar daug darome kosmoso srityje, pavyzdžiui, Vokietija investuos 35 mlrd. į palydovus, bet artimiausioje ateityje nematau to įvykstant.
Klausimas ir tai, ar mes iš tikrųjų turėtume tuo pasikliauti? Aš griežtai pasisakau prieš Europos gynybos politiką be JAV. Neturėtume to daryti. Kadangi JAV žiūri į Ramųjį vandenyną, mes taip pat turime žiūrėti į Ramųjį vandenyną, į Artimuosius Rytus, nes egzistuoja ryšys globaliame prekybos pasaulyje, kur mums reikia JAV. Ir manau, kad JAV taip pat reikia Europos.
Bet tai taip pat reiškia, kad turime kurti pajėgumus, kuriuos dabar turi tik JAV. Turime vystyti tikslaus tolimojo nuotolio smūgio pajėgumą, turime stipriai didinti oro gynybos išteklius, kosmoso pajėgumus ir kitus dalykus. Turime tai daryti, tačiau mano prielaida – Jungtinės Valstijos liks su mumis.
– Tad turime ruoštis, bet tai ilgas kelias.
– Taip, tai ilgas kelias, bet iš esmės tai stiprina mūsų pozicijas santykiuose su JAV, kurios galbūt galėtų šiek tiek sumažinti savo pajėgumus čia. Tai būtų normalu, nes dabar jos prisiima labai didelę naštą gindamos Europą.
– Lietuvoje sprendžiama dėl naujo poligono Kapčiamiestyje steigimo, dalis visuomenės ir politikų tam prieštarauja. Vienas valdančiosios koalicijos lyderių sako, kad priorietas yra oro gynybos stiprinimas. Jūsų nuomone, ar Lietuvai reikia daugiau poligonų, turint omenyje, kad atvyksta daugiau Vokietijos ir JAV karių, o mes kuriame savo diviziją? Ar oro gynybos stiprinimas gali būti lyginamas su naujais poligonais? Ar tai turėtų būti prioritetas šiuo metu?
– Iš esmės tai kaip lyginti obuolius ir kriaušes. Jei šalyje nuolat turite tiek daug pajėgų – brigadą, Lietuvos diviziją, JAV karius – privalote užtikrinti atitinkamas treniruočių galimybes. Kariai negali kaskart grįžti į Vokietiją ar dar kur nors vien tam, kad pasitreniruotų, todėl turėtų būti įvertinta, kiek poligonų jums reikia.
Kitas dalykas, žinoma, yra tai, kad turite juos apsaugoti oro gynyba. Manau, lyginti poligonus su oro gynyba yra šiek tiek nesąžininga, nes reikia abiejų. Galbūt oro gynyba šiuo momentu yra svarbesnė, nežinau, bet jūs darote abu dalykus. Turime apsaugoti savo kritinę infrastruktūrą, tai faktas, bet teisingas klausimas, kiek mokymosi galimybių visoms šioms pajėgoms šalyje reikia.
– Kalbant apie Vokietijos brigadą Lietuvoje, kartais ją apibūdiname kaip kaip Zeitenwende (liet. laikų kaitos) rezultatą. Kokį pokytį matote Vokietijos gynybos politikoje nuo tuometinio kanclerio Olafo Scholzo kalbos 2022 metais, davusios pradžią Zeitenwende, iki šių dienų?
– Kalbant apie brigados dislokavimą, manau, kad įsipareigojimas šiai brigadai yra net stipresnis nei jis buvo Zeitenwende pradžioje. Matome pastangas, kurias deda tiek Lietuva, tiek, žinoma, Vokietija, nes mes supratome, kad tai yra fronto linija. Priešakinis dislokavimas yra svarbus tiek NATO, tiek Europai. Įsipareigojimas tam stipriai išaugo. Matome visas kitas iniciatyvas, pavyzdžiui, Europos oro gynybos iniciatyvą ir kitas. Manau, kad įsipareigojimas yra net stipresnis nei tada, kai kancleris Scholzas pasakė tą kalbą.
– Tai ar Vokietija yra pasirengusi būti pagrindiniu Europos gynybos garantu?
– Jei kalbame apie pajėgumus, turime juos sukurti, nes per pastaruosius 20–30 metų nepadarėme pakankamai. Esame stipri ekonomika, be to, esame artimi su Lenkija, todėl sakyčiau, kad ne Vokietija viena tą turi padaryti, o kartu Lenkija.
Taip, mes norime daug investuoti, bet tai bus konvencinės pajėgos. Mes nesame niekieno branduolinis skėtis, nors, žinoma, Vokietija dalyvauja NATO branduolinio dalijimosi programoje. Taigi mes stengiamės būti aktyvūs, stengiamės remti kitas tautas, o kadangi esame Vidurio Europoje, turime specialią misiją tai daryti. Tačiau mes dar neturime visų pajėgumų, kurių reikia Aljansui. Visgi norime sukurti stiprią armiją daugiadimensinėms operacijoms.
Be to, žinoma, turime suaktyvinti Baltijos jūros apsaugą, kuri mums labai svarbi. Matote, kad perkame fregatas ir naujus jūrų patruliavimo orlaivius. Taigi orientuojamės ne tik į sausumą, bet ir į oro paramą – „Eurofighter“, F-35 – bei laivyną, kuris tampa vis galingesnis. Šia kryptimi, konvencinėje pusėje, manau, darome viską, ką galime, kad būtume, sakyčiau, nepralenkiami.
