Per artimiausius trejus metus Rusija intensyvins hibridinių atakų prieš Baltijos šalis kampaniją, ji gali virsti riboto masto įsiveržimu, panaudojant nežymėtus karius, LRT.lt sako buvęs JAV Gynybos departamento personalo vadovas, Harvardo profesorius Ericas Rosenbachas.
Harvardo Kennedy mokyklos Belferio centras paskelbė ataskaitą, aprašančią du galimus Rusijos agresijos NATO rytiniame flange scenarijus. Vienas iš jų – ribotas įsiveržimas į Estijos pasienio miestą Narvą siekiant išbandyti NATO 5-ojo straipsnio, numatančio Aljanso kolektyvinę gynybą, veiksmingumą. Kitas – mažiau tikėtinas platesnio masto karinis puolimas siekiant atkirsti Suvalkų koridorių, užkirsti kelią NATO kontrpuolimui ir plėsti invaziją į kitas Baltijos šalių teritorijas.
Pagrindinis analizės autorius E. Rosenbachas interviu LRT.lt sako, kad JAV įsitraukimas į karą prieš Iraną ir tarp NATO sąjungininkių kilusios įtampos atvėrė Rusijai galimybių langą per likusį JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencijos laikotarpį surengti riboto masto, tačiau gana intensyvią operaciją Baltijos šalyse, kad patikrintų NATO sprendimų priėmimo procesus ir pakirstų pasitikėjimą Aljansu.
Profesorius ragina Europos šalis ruoštis gynybai nuo galimos Rusijos agresijos be JAV pagalbos ir stiprinti tokius pajėgumus, kuriuos paprastai užtikrindavo amerikiečių pajėgos: žvalgybos ir stebėjimo sistemas ir mažiau pastebimus dalykus, tokius kaip kuro papildymo pajėgumai.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rusija gali pereiti nuo informacinių atakų ir hibridinių veiksmų Baltijos regione iki riboto nežymėtų karių įsiveržimo.
- Pagrindinis V. Putino tikslas – ištestuoti NATO 5-ąjį straipsnį.
- Karas Artimuosiuose Rytuose ir įtampos tarp JAV ir NATO sąjungininkų suteikia Rusijai galimybių langą.
- Didžiausia grėsmė – neaiškus JAV įsipareigojimas ginti Europą, lėtas sprendimų priėmimo procesas NATO viduje.
- Europa turi ruoštis gintis savarankiškai ir supaprastinti sprendimų priėmimo procesus.
– Pirmasis jūsų ataskaitoje aptariamas scenarijus numato, kad Rusija per ateinančius trejus metus gali intensyvinti hibridines atakas prieš Estijos pasienio miestą Narvą ir galiausiai surengti ribotą slaptą įsiveržimą, panaudodama nežymėtus karius. Pasak pranešimų, nuo kovo pradžios rusakalbėje informacinėje erdvėje padaugėjo žinučių, raginančių rusakalbius Narvos gyventojus ginkluotis, kurti vadinamąją „Narvos liaudies respubliką“ ir „ginti“ šį neva separatistinį darinį nuo Estijos. Nors šiuo atveju mastas yra kur kas mažesnis, tai labai primena Rusijos informacinę kampaniją prieš Krymo aneksiją ir įsiveržimą į Rytų Ukrainą 2014 metais. Kiek šiandien reali ir skubi jūsų aptariamo žaliųjų žmogeliukų įsiveržimo į Narvą grėsmė?
– Pirmiausia, tai gana tipiškas Rusijos veikimo modelis, kai pereinama nuo informacinių operacijų prie kibernetinių veiksmų, o vėliau – prie labiau apčiuopiamų hibridinių operacijų. Dabartinės informacinės operacijos turėtų kelti rimtą susirūpinimą – ypač Estijoje, bet ir visoje Europoje. Tikiuosi, kad politikos formuotojai ES ir NATO tai atidžiai stebi.
Kaip pažymėjome ataskaitoje, kuri buvo paskelbta daugiau nei prieš šešias savaites, išoriniai tarptautiniai įvykiai gali suteikti Putinui daugiau veikimo laisvės išbandyti ne tik Baltijos šalis, bet ir visą NATO.
Jei pažvelgtume į tai, kas įvyko nuo to laiko, įskaitant Jungtinių Valstijų įsitraukimą į karą su Iranu, tam tikrą sankcijų Rusijai švelninimą, kuris užtikrina stabilesnį pajamų srautą iš naftos, taip pat tai, kad Vašingtonas atrodo vis labiau išsiblaškęs, [Rusijai] susidaro beveik idealus galimybių langas.
Tokiomis aplinkybėmis nesunku įsivaizduoti, kad Putinas galėtų svarstyti tam tikrus veiksmus, kuriais siektų patikrinti NATO ryžtą, tikėdamasis ilgainiui suskaldyti Aljansą.
– Antrasis ataskaitoje pateiktas scenarijus numato didesnio masto Rusijos invaziją, kurios tikslas būtų atkirsti Suvalkų koridorių nuo likusios NATO teritorijos. Tai galėtų sudaryti sąlygas Rusijos pajėgoms toliau veržtis į Baltijos šalis ir apsunkinti galimą NATO kontrpuolimą. Nors šis scenarijus laikomas rizikingesniu ir mažiau tikėtinu, ataskaitoje pažymima, kad jis tampa labiau įmanomas, jei Putinas NATO vertina kaip pažeidžiamą, o JAV yra įsitraukusi į didelį konfliktą kitoje pasaulio dalyje. Ar dabartiniai įvykiai – tokie kaip karas Irane, įtampos su Kuba ir Venesuela – atvėrė Rusijai galimybių langą pradėti didesnio masto išpuolį anksčiau, nei buvo tikėtasi?
– Manau, kad karas su Iranu, taip pat kiti dalykai, pavyzdžiui, situacija Venesueloje, visi šie išoriniai dėmesį nukreipiantys įvykiai tikrai didina tikimybę, kad Putinas galėtų svarstyti tam tikrus veiksmus prieš vieną iš Baltijos valstybių, įskaitant ir Lietuvą.
Vis dėlto nemanau, kad tai iš esmės keičia jo apskaičiavimus dėl didelio masto konvencinės karinės operacijos, nes Rusijos konvencinės pajėgos vis dar yra smarkiai įstrigusios Ukrainoje. Manau, jis supranta, kad šiuo metu nėra pasirengęs rizikuoti pasibloginti sau padėtį Ukrainoje, atidarydamas dar vieną didelį frontą.
– Viena pagrindinių ataskaitos minčių yra ta, kad JAV pagalba Europai Rusijos agresijos atveju neturėtų būti laikoma savaime suprantamu dalyku. Donaldas Trumpas neseniai grasino, kad jei NATO šalys nesiųs karo laivų saugoti Hormuzo sąsiaurio, Aljanso laukia „labai bloga ateitis“. Europos šalys šią galimybę iš esmės atmetė, o tai sukėlė dar didesnį JAV prezidento nepasitenkinimą. Ką iš tiesų gali reikšti ta „bloga ateitis“, apie kurią kalba Trumpas, NATO aljansui?
– Tai yra labai svarbus klausimas.
Jei pažvelgtume į tai, kaip prezidentas Trumpas ar gynybos sekretorius (Pete`as) Hegsethas kalba apie NATO ir gynybos finansavimą, tai peržengia viską, ką JAV darė anksčiau.
Kai dirbau personalo vadovu Gynybos departamente, mes irgi skatinome Europos sąjungininkus didinti gynybos finansavimą, tačiau jie visada žinojo, kad mes būsime šalia. Manau, šiuo atveju, ypač po to, kai europiečiai – suprantama – nusprendė nesiųsti pajėgų remti karo Irane ir užtikrinti, kad būtų atvertas Hormuzo sąsiauris, prezidentas Trumpas tai prisimins. Ir europiečiai turėtų labai rimtai vertinti jo žodžius – Jungtinės Valstijos gali jiems nepadėti ir greičiausiai nepadės, jei Putinas imtųsi karinių veiksmų prieš Europą.
Manau, galima teigti, kad didelę dalį Trumpo užsienio politikos lemia jo asmeniniai jausmai konkrečių šalių atžvilgiu. O, kalbant apie Europą, jis visada buvo gana skeptiškas dėl europiečių indėlio užtikrinant Amerikos nacionalinius interesus.
Jei reikia dar daugiau įrodymų, be jo pasisakymų apie konfliktą Irane, galima pažvelgti į naujausią Trumpo nacionalinio saugumo strategiją, kuri yra itin kritiška Europos atžvilgiu ir netgi paliečia tokius dalykus kaip Europos valstybių vidaus politika ar europietiška tapatybė, tai, ko Jungtinės Valstijos anksčiau nėra dariusios.
– Koks yra jūsų svarbiausias patarimas Europai? Kaip ji turėtų ruoštis ginti žemyną nuo Rusijos agresijos, jei JAV pagalba būtų ribota arba jos visai nebūtų?
– Teisybės dėlei, manau, kad Baltijos šalys į tai žiūri labai rimtai, nes jos puikiai prisimena Sovietų Sąjungos istoriją ir jau dabar patiria nemažai žemo ir aukštesnio intensyvumo Rusijos hibridinių veiksmų. Viskas, ką Baltijos šalys daro, didindamos gynybos išlaidas gerokai virš NATO nustatyto lygio, stiprindamos bendradarbiavimą su Lenkija, Šiaurės šalimis ir ypač Suomija, yra labai pozityvu.
Vis dėlto jos yra pažeidžiamos, nemanau, kad Baltijos šalys galėtų apsiginti vienos. Dirbdami Gynybos departamente dažnai vykdydavome karo žaidimus (simuliacijas), modeliuodavome įvairius Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis scenarijus, ir NATO silpnoji vieta visada buvo pakankamai greitai pereiti politinius sprendimų priėmimo procesus, reikalingus 5-ajam straipsniui aktyvuoti. Todėl mano rekomendacijos būtų trijų krypčių.
Pirma, Latvija, Lietuva ir Estija turėtų toliau stiprinti savo karinius pajėgumus, žvalgybą, ankstyvojo perspėjimo ir situacijos stebėsenos sistemas, kurios leistų joms išsilaikyti bent 30–60 dienų be visapusiško NATO įsitraukimo, nes greičiausiai būtent tiek Aljansui užtruktų perkelti pajėgas.
Antra, Europa turi pripažinti, kad reikia investuoti į tuos pajėgumus, kuriuos tradiciškai užtikrindavo JAV kariuomenė. Tai apima, pavyzdžiui, žvalgybos ir stebėjimo sistemas, taip pat mažiau matomus, bet kritiškai svarbius dalykus, tokius kaip kuro papildymo pajėgumai. Svarbu suprasti, kad būtent šie pajėgumai dabar yra intensyviai naudojami kare su Iranu, todėl tai dar aiškiau parodo, kad JAV gali nebūti šalia, jei kas nors įvyktų Europoje.
Trečia – ir tai, ko gero, svarbiausia – Putino strateginis tikslas būtų suskaldyti NATO. Jis jau seniai teigia, kad NATO kelia grėsmę Rusijai, o kalbant apie jo politinį palikimą, kuris jam yra labai svarbus, niekas jo labiau netenkintų nei galimybė išbandyti NATO 5-ojo straipsnio veikimą, parodyti, kad jis neveiksmingas, ir pakirsti Europos šalių pasitikėjimą Aljansu, ypač dėl JAV vaidmens.
Todėl būtina tobulinti politinių sprendimų priėmimo procesus, kad jie būtų greitesni, bet kartu svarstyti ir atsarginius scenarijus – kad jei NATO 5-asis straipsnis neveiktų, Europa neliktų viena, be jokio plano.
– Kadangi paminėjote karo žaidimus, norėčiau trumpam grįžti prie pirmojo scenarijaus – dalinės nežymėtų karių invazijos į Narvą. Lietuvoje pasigirsta kritikos, kad Vakaruose atliekamos karo simuliacijos dažnai ignoruoja ar nuvertina vietines šalių pajėgas. Kuo grindžiate teiginį, kad, pavyzdžiui, Estijos kariuomenė negalėtų apginti Narvos nuo riboto žaliųjų žmogeliukų įsiveržimo?
– <...> Mūsų ataskaita iš esmės neprieštarauja vertinimui, kad Baltijos šalių nacionalinės pajėgos, pavyzdžiui, Estijoje, tikriausiai galėtų atlaikyti ribotą puolimą 30–60 dienų. Tačiau esmė ta, kad toks išpuolis ar karinis veiksmas iš Rusijos pusės beveik neabejotinai būtų gana rimtas, kad aktyvuotų 5-ąjį straipsnį. O esminis klausimas čia yra, ar toks incidentas būtų laikomas ginkluotu išpuoliu, kaip tai apibrėžia tarptautinė teisė.
Net jei Estijos pajėgos laikytųsi, jos vis tiek kreiptųsi į NATO dėl 5-ojo straipsnio taikymo. Ir būtent šį testą Putinas ir siektų atlikti: net jei vietinės pajėgos atsilaikytų, ar atsilaikytų 5-asis straipsnis? Tad kalba eina ne tiek apie plataus masto invaziją kaip Ukrainoje, siekiant užimti teritoriją, tai veikiau sąmoningas bandymas patikrinti NATO ir 5-ąjį straipsnį ir pakirsti pasitikėjimą juo.
Taigi į tai reikėtų žiūrėti taip: problema yra ne pasitikėjimo Baltijos šalių nacionalinėmis kariuomenėmis stoka, o labiau abejonės dėl Jungtinių Valstijų pasirengimo ateiti NATO į pagalbą. Galima į tai pažvelgti ir iš politinės perspektyvos Jungtinėse Valstijose, ypač dabar – turint omenyje, kad vyksta karas su Iranu. Prezidentas Trumpas galėtų klausti: „Ar amerikiečiai tikrai mano, kad verta siųsti karius į Estiją ginti nuo kažkokio netikro Rusijos išpuolio?“
– Jūsų nuomone, ar dabartiniai įvykiai pasaulyje gali nuvesti prie dar vieno pasaulinio karo?
– Atvirai kalbant, žiūrėdami į tai, kaip byra pasaulinė tvarka, galime tai vertinti iš kelių perspektyvų: ekonominės, tarptautinės teisės perspektyvos, taip pat iš to, kad Jungtinės Valstijos faktiškai kariauja vienos, tiksliau, tik kartu su Izraeliu, o taip JAV dar niekada nėra dariusios. Ir tai neabejotinai yra karas.
Labai tikėtina, kad Kinija, vadovaujama prezidento Xi Jinpingo, arba Rusija, vadovaujama Putino, stebi tai, kas vyksta, ir mato ribotą galimybių langą, per kurį, pavyzdžiui, Kinija galėtų imtis veiksmų prieš Taivaną. Ir labai mažai tikėtina, kad JAV galėtų į tai reaguoti taip, kad veiksmingai jį apgintų. Kai nutinka tokių dalykų, jie sukelia nenumatytų pasekmių, jos didina konfliktų skaičių visame pasaulyje.
Štai dar vienas pavyzdys. Matome, kaip Pakistano kariuomenė imasi gana agresyvių veiksmų prieš Afganistaną. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip lokalizuotas konfliktas, tačiau kiekvienas, kuris yra studijavęs Pietų Aziją ir dalį Vidurinės Azijos, žino, kad tokie procesai gali išplisti taip, kaip iš pradžių niekas nenumatė.
Todėl, manau, galima pagrįstai teigti, kad pasaulis šiuo metu susiduria su didesne plataus masto konflikto rizika nei bet kada anksčiau per pastaruosius septynis dešimtmečius.
Lietuvišką Harvardo Kennedy mokyklos Belferio centro tyrimo santrauką galite skaityti čia, o visą tyrimo publikaciją anglų kalba – čia.
