Rusijoje vis dažniau atjungiamas mobilusis internetas ir apribojama prieiga prie populiarių internetinių paslaugų – nuo „YouTube“ iki internetinės bankininkystės ir susirašinėjimo programėlių. Kaip tai veikia ir su kokiais pavojais susiduria šalies skaitmeninė erdvė, interviu LRT.lt pasakoja Rusijos interneto saugumo ekspertas ir Interneto apsaugos draugijos vadovas Michailas Klimariovas.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
– Kas techniniu požiūriu šiuo metu vyksta su internetu Rusijoje: kaip veikia apribojimai ir kokius procesus matome?
– Pirma, mobiliojo interneto išjungimas jokiais būdais nėra susijęs su turinio filtravimu. Tai du skirtingi dalykai.
Juos kontroliuoja skirtingos institucijos, jie vykdomi skirtingomis aplinkybėmis ir veikia skirtingai. Kalbama būtent apie mobiliojo interneto atjungimą – ne interneto apskritai, o tik to, kuris tiekiamas mobiliesiems įrenginiams.
Sutrikimai prasidėjo dar praėjusiais metais, gegužės mėnesį. Tuomet valdžia, baimindamasi dronų atakų per gegužės 9-osios paradą, iš esmės išbandė, kaip tai veikia.
Praėjus kelioms dienoms po operacijos „Voratinklis“, kuri įvyko birželio 1 d., visoje Rusijoje prasidėjo masiniai mobiliojo interneto atjungimai. Dar kartą pabrėžiu: tai buvo praėjusių metų birželį. Tiesiog daugelis į tai atkreipė dėmesį vėliau, kai ryšio sutrikimai pasiekė Maskvą.
Man pačiam lieka mįslė, kodėl Maskvoje tai pradėta daryti tik po devynių mėnesių. Juk visoje Rusijoje mobilusis internetas periodiškai atjungiamas nuo birželio. Pavyzdžiui, Omske nuo birželio iki liepos mobiliojo interneto praktiškai nebuvo. Nors, atrodytų, kur Omskas, o kur karas Ukrainoje, užtenka pažvelgti į žemėlapį.
– O jei pažvelgtume plačiau – kaip tai paaiškinti sprendimų regionuose priėmimo logikos požiūriu?
– Kodėl taip daroma? Nes bijoma dronų. Kartu atsakomybė už reidus faktiškai buvo perkelta gubernatoriams ir civilinėms valdžios institucijoms. Tokia praktika atsirado dar per COVID-19 pandemiją ir tęsiasi iki šiol.
Bet ką gali padaryti gubernatorius, jei net mūšio lauke ne visada pavyksta išvengti dronų? Kariuomenė turi priešlėktuvinę gynybą, elektroninės kovos priemonių ir kitų technologijų. Regionų civilinės valdžios institucijos tokių galimybių neturi. Jos neturi nei priešlėktuvinės gynybos, nei techninių priemonių – visa tai sutelkta fronte.
Galiausiai jiems teko kažkaip reaguoti, tačiau vienintelis į galvą šovęs būdas buvo mobiliojo interneto išjungimas.
Toliau įsijungia atvirkštinio Kargo kulto logika: „Mes išjungėme internetą – dronas neatskrido – vadinasi, tai veikia.“
Taigi ši praktika išplito po visą šalį.
– Ar teisingai suprantu, kad Wi-Fi ir laidinis internetas toliau veikia, tinklalapiai yra pasiekiami?
– Svarbu nepainioti: tai skirtingi dalykai. Mobiliojo interneto atjungimas – tai, sąlygiškai kalbant, „saugumo“ klausimas, kaip jį supranta valdžia. O turinio filtravimas – visai kita tema.
Tuo užsiima „Roskomnadzor“. Visoje šalyje jie yra įrengę specialią įrangą – TSPU, technines priemones grėsmėms neutralizuoti. Visame pasaulyje tai vadinama DPI (angl. Deep Packet Inspection) – giliąja srauto tikrinimo technologija.
Šiai įrangai įsigyti per metus išleidžiama apie 100 milijonų dolerių – tik įsigyti, neskaitant montavimo ir priežiūros išlaidų. Nuo 2020 m. tam tikriausiai jau išleista daugiau nei milijardas.
Užduotis – apriboti prieigą prie informacijos, visų pirma prie nekontroliuojamų šaltinių. Iš esmės buvo užblokuoti beveik visi nepriklausomi žiniasklaidos kanalai.
Anksčiau nuo naujo interneto projekto pasirodymo iki jo užblokavimo praeidavo apie 48 valandas, dabar užtenka poros valandų. Vos tik naujas išteklius aptinkamas, jis iš karto užblokuojamas.
Šiuo metu yra užblokuotas „YouTube“ – jis neveikia be VPN. „WhatsApp“ taip pat neveikia. Vyksta „Telegram“ blokavimo procesas.
Trumpai apibendrinant etapus: 2019 m. Rusijoje buvo priimtas įstatymas dėl „suverenaus interneto“. 2020 m. pradėta diegti infrastruktūra. 2021 m. atlikti pirmieji bandymai – tuomet buvo ribojamas „Twitter“. 2022 m., prasidėjus plataus masto karui, užblokuoti „Twitter“, „Facebook“ ir „Instagram“.
Tada prasidėjo kova su VPN. Iš pradžių buvo blokuojami didieji paslaugų teikėjai, tokie kaip „NordVPN“, juos buvo nesunku apriboti, nes jie turi konkrečius prisijungimo serverius. Vėliau pereita prie pačių protokolų, tokių kaip „WireGuard“ ir „OpenVPN“, blokavimo.
2024 m. buvo blokavimų pikas, ypač rugpjūčio mėnesį. Tuomet pradėtas riboti „YouTube“: iš pradžių fiksuotuose tinkluose, vėliau visur. Formaliai prieiga yra, bet vaizdo įrašai neveikia.
2025 m. pradėtos riboti susirašinėjimo programėlės. Pirmiausia buvo išjungti skambučiai per „WhatsApp“ ir „Telegram“. Gruodžio mėnesį „WhatsApp“ buvo faktiškai užblokuota: žinutės tik pavieniais atvejais pasiekia adresatą.
Šiuo metu palaipsniui ribojama „Telegram“. Tai vyksta ne iš karto, palaipsniui, tačiau didžioji dalis pranešimų tiesiog nepasiekia adresato.
– Kaip šie du procesai – atjungimas ir blokavimas – veikia vartotojus ir kaip keičiasi jų elgsena?
– Dėl blokavimo žmonės ėmė masiškai naudotis VPN. Šiuo metu Rusija yra viena iš pirmaujančių šalių pagal jo paplitimą. Europoje, tarkime, iš 100 žmonių apie 20 žino, kas tai yra, o Rusijoje apie VPN žino daugiau nei pusė.
Mano vertinimu, 50–60 proc. vartotojų supranta, kas tai yra, ir moka juo naudotis. Net vyresnio amžiaus žmonės įsidiegia VPN – ne visada supranta, kaip jis veikia, bet vis tiek juo naudojasi.
Tačiau mobiliojo interneto atjungimas – tai jau visai kitas poveikio lygis. Tai sudavė rimtą smūgį ekonomikai.
Internetas – tai ne tik socialiniai tinklai. Tai dokumentų apyvarta, logistika, apskaitos sistemos, sekimas, bankinės operacijos. Kai nutrūksta mobilusis internetas, neįmanoma apmokėti pirkinių, neveikia kasos terminalai, sutrinka transporto ir infrastruktūros stebėjimo sistemos.
Tai paliečia net energetines sistemas – nors jos turi savo kanalus, įtakos vis tiek neišvengia.
Dėl to verslas patiria didelių nuostolių. Pavyzdžiui, nustoja veikti krovininio transporto kontrolės sistemos. Įmonės priverstos pereiti prie laidinio interneto ir atsisakyti mobiliųjų sprendimų.
Neveikia taksi, siuntų pristatymas ir daugelis kitų paslaugų. Žmonės, žinoma, nepatenkinti, tačiau regionuose prie to jau bandoma prisitaikyti. Maskvoje tai pasireiškė vėliau ir sukėlė aštresnę reakciją dėl masto ir skaitmeninimo lygio.
Blokavimai taip pat turi įtakos. Ypač „Telegram“ ribojimas – tai buvo paskutinė palyginti nepriklausoma platforma. „WhatsApp“ jau užblokuota.
Vartotojams bandoma pasiūlyti valstybinių susirašinėjimo programų, tačiau jie jomis nepasitiki: žmonės bijo sekimo ir jų nenaudoja arba naudoja tik formaliai.
Apskritai šiuo metu kyla rimtų prieigos prie interneto problemų ir visuomenei tai nepatinka.
Nežinau, kuo visa tai baigsis. Vis dėlto esu labiau techninis specialistas: ekonomiką šiek tiek suprantu, o politologiją ir sociologiją – kur kas mažiau. Nemanau, kad tai sukels masinius protestus, žmonės supranta riziką. Jei kas nors klausia, kodėl rusai neišeina į gatves, atsakymas paprastas – nes tai pavojinga: gali sumušti ir įkalinti. Daugelį sumuš, kai kuriuos įkalins.
– Taip išeina, kad Rusija šiuo metu kuria skaitmeninę „geležinę uždangą“. Ar iš viso įmanoma įsivaizduoti, kad internetas Rusijoje bus visiškai atskirtas nuo pasaulinio?
– Tai įmanoma. Matome Irano pavyzdį. Ten įvairiais laikotarpiais internetas arba visiškai atjungiamas, arba įvedami „baltieji sąrašai“, kai prieinami tik tam tikri ištekliai.
Tačiau tai smarkiai pakenktų ekonomikai, ypač tarptautinei prekybai. Toks scenarijus yra įmanomas, tačiau jis visada sukelia rimtų pasekmių.
Mano nuomone, net šiuo metu matomas mobiliojo interneto atjungimas daro ekonomikai žalą, kuri prilygsta pavienių dronų atakų daromai žalai arba yra didesnė už ją.
– Ar realu perkelti vartotojus į valstybės kontroliuojamą „leidžiamo interneto“ modelį?
– Tokia ir yra „baltųjų sąrašų“ idėja. Tačiau tokioje modelio struktūroje dingsta pati interneto plėtros logika. Beveik neįmanoma pradėti naujų projektų – reikia pereiti sudėtingą suderinimo procesą.
Be to, dingsta prieiga prie milžiniško kiekio išteklių, kurių šalyje tiesiog neatsiras. Staigiai mažėja konkurencija, stabdomos inovacijos.
Krinka tarptautinė prekyba. Kartu nuolat ieškoma būdų, kaip apeiti apribojimus, o tai sudaro palankias sąlygas korupcijai.
– Dabartinė situacija labiau primena pasirengimą atsijungti nuo pasaulinio interneto, ar yra tik laikinos priemonės?
– Nematau jokių požymių, kad būtų sistemingai ruošiamasi visiškai izoliacijai.
„Baltaisiais sąrašais“ greičiau siekiama reaguoti į mobiliojo interneto ryšio sutrikimus. Juos propagavo didelių nuostolių patiriantys ryšių operatoriai.
Tačiau šie sprendimai neturi aiškaus teisinio pagrindo, jie įgyvendinami skirtingai, daugeliu atvejų rankiniu būdu. Nematau jokių pastangų tai įtvirtinti instituciniu lygiu.
Apskritai šis procesas vystosi spiralės principu: apribojimai sugriežtinami, o vėliau bandoma juos iš dalies kompensuoti.
Tačiau valdžia tiesiogiai neskelbia apie ketinimą visiškai atsijungti nuo pasaulinio interneto – bent jau kol kas. Jei kada nors tai įvyks, matysime procesą, kuris paprastai vadinamas „geležine uždanga 2.0“. Skamba įspūdingai ir puikiai atitinka žiniasklaidos logiką, tačiau kol kas to nematome.
Veikiau matome skirtingų interesų konfliktą pačioje sistemoje: vieni reikalauja apribojimų, kitiems ekonomikai reikalingas veikiantis internetas. Dėl to susiformuoja prieštaringų, nesuderintų priemonių rinkinys.
Todėl dabartinė situacija labiau primena chaotišką reakciją nei nuoseklią visiškos izoliacijos strategiją.
