„Mūsų ryšiai su Baltarusijos opozicija labai glaudūs, ir ne tik su Sviatlana. Opozicija – tai ne tik Sviatlana“, – sausio pabaigoje komentuodama Sviatlanos Cichanouskajos išvykimą iš Vilniaus į Varšuvą pažymėjo premjerė Inga Ruginienė. Pastaraisiais mėnesiais Lietuvos ryšiai su įvairiomis Baltarusijos demokratinių jėgų grupėmis iš tiesų tapo aktyvesni. Apie ką kalba, kokias idėjas propaguoja šie žmonės ir kaip tai gali pakeisti Lietuvos požiūrį į Baltarusiją?
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Lietuva palaiko ryšius su įvairiomis Baltarusijos opozicijos grupėmis, neapsiribodama Cichanouskajos komanda.
- Koalicija už politinių kalinių išlaisvinimą pasisako už dialogą su Minsku ir sankcijų sušvelninimą.
- ES išlaiko griežtą poziciją ir pratęsė sankcijas Baltarusijai.
- Baltarusijos opozicija yra susiskaldžiusi: vieni ragina stiprinti spaudimą režimui, kiti – siekti derybų.
- Protestų lyderių išlaisvinimas sukuria erdvę ieškoti tolesnių veiksmų strategijos.
Praėjusių metų lapkričio pradžioje į Lietuvą susitikti su vietos politikais atvyko Baltarusijos opozicijos atstovai, skirtingai nei S. Cichanouskajos aplinkos žmonės, pasisakantys už bendradarbiavimą su oficialiuoju Minsku.
„Šįkart Vilnius mus priėmė palankiau nei bet kada anksčiau“, – taip vizitą į Lietuvą prisimena buvęs Baltarusijos diplomatas, vėliau S. Cichanouskajos komandos narys, o šiandien – jos kritikas ir Koalicijos už politinių kalinių išlaisvinimą narys Valerijus Kovalevskis.
Koaliciją 2024 m. įkūrė pats V. Kovalevskis, Maryjos Kalesnikavos sesuo Tacjana Chomič ir Volha Harbunova, kuri anksčiau taip pat dirbo su S. Cichanouskaja.
2022 m. V. Kovalevskis ir V. Harbunova buvo vadinamojo Baltarusijos opozicijos Jungtinio pereinamojo laikotarpio kabineto – institucijos, kurią S. Cichanouskaja įkūrė praėjus dvejiems metams po suklastotų rinkimų Baltarusijoje, nariai. Buvo numatyta, kad kabinetas užsienyje atstovaus šalies nacionaliniams interesams ir taps savotiška vyriausybe tremtyje. Tačiau jo sudėtis ne kartą keitėsi: dalis atstovų paliko kabinetą, kiti tapo S. Cichanouskajos kritikais.
Buvusi politinė kalinė O. Harbunova kabinete buvo atsakinga už socialinę politiką ir politinių kalinių išlaisvinimą, o V. Kovalevskis – už tarptautinius santykius. Tačiau jau 2024 m. abu paliko kabinetą, įkūrė Kalinių išlaisvinimo koaliciją ir pradėjo propaguoti dialogo su Aliaksandro Lukašenkos režimu idėją – požiūrį, kuris akivaizdžiai skiriasi nuo S. Cichanouskajos ir jos aplinkos pozicijos.
Dialogas vietoje spaudimo
Tos Baltarusijos opozicijos dalies, kuriai priklauso Koalicija už politinių kalinių išlaisvinimą, atstovai mano, kad dabartinę krizę reikėtų spręsti mažinant įtampą santykiuose su Baltarusijos valdžia ir keičiant požiūrį. Jų nuomone, prioritetas yra išlaisvinti žmones iš kalėjimų.
„Dar prieš penkerius metus, kai tik prasidėjo šis judėjimas, visi buvome įsitikinę, kad labai greitai grįšime namo ir patys galėsime atidaryti kalėjimų duris, atkelti vartus ir išlaisvinti žmones. Tačiau praėjo daugiau nei penkeri metai, ir mes suprantame, kad namo grįšime negreitai, jei iš viso grįšime. O raktai nuo kalėjimų vartų šiandien yra A. Lukašenkos rankose“, – pokalbyje su LRT.lt sakė V. Kovalevskis.
Koalicijos veikla grindžiama ryšiais su Europos vyriausybėmis. Jos tikslas – įtikinti Europos sostines atnaujinti dialogą su Minsku, kuris, V. Kovalevskio nuomone, gali padėti išlaisvinti politinius kalinius.
Panašią nuomonę išėjusi į laisvę reiškia ir M. Kalesnikava. Ji ragino Europą užmegzti dialogą su A. Lukašenka jau pirmuosiuose po išlaisvinimo viešuose pareiškimuose ir Rusijos vaizdaraštininkui Jurijui Dudiui duotame interviu. Jame ji, be kita ko, sakė: „Aš čia esu, nes kažkas su kažkuo pradėjo kalbėtis.“
Visgi V. Kovalevskis pabrėžia, kad Koalicija nederina savo veiklos su M. Kalesnikava.
„Mes nesideriname. <…> M. Kalesnikava šiuo metu labiau yra viešosios erdvės atstovė, o mes vis dėlto esame praktikai. <…> Negalime sakyti, kad veikiame kaip bendras frontas, nes Koalicija yra atskira iniciatyva, visiškai humanitarinė“, – sako jis.
Pasak K. Kovalevskio, dialogas reiškia santykių deeskalavimą, todėl Koalicija pasisako už sankcijų Minskui panaikinimą, tačiau naudojant tai tik kaip priemonę.
„Žinoma, mes nesiekiame derybų su režimu kaip tikslo, mes nesiekiame sankcijų panaikinimo kaip tikslo, mes siekiame, kad šias priemones panaudotume politiniams kaliniams išlaisvinti. Kitaip tariant, šiuo atveju dialogas yra priemonė. Sankcijų panaikinimas taip pat yra priemonė“, – sako jis.
Pasak šio požiūrio šalininkų, sankcijos neskatina Baltarusijos demokratizacijos, kuri yra tiek opozicijos, tiek Europos tikslas.
„Galbūt Europos šalims savo retorikoje nereikėtų teigti, kad tai (sankcijos – LRT.lt) pastūmės šalį į demokratizaciją. Nepastūmėja. Tai gali izoliuoti šalį, riboti jos gyventojų laisves, juk sankcijos stipriausiai smogia žmonėms. Šiuo metu tai didina Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos, bet tikrai neveda demokratizacijos link“, – anksčiau interviu LRT.lt sakė M. Kalesnikavos sesuo ir Koalicijos narė T. Chomič. Pokalbis vyko dar prieš M. Kalesnikavos išlaisvinimą.
Baltarusijos izoliacijos klausimas buvo keliamas ir vasario pradžioje, kai M. Kalesnikava ir T. Chomič lankėsi Vilniuje. Tuomet opozicijos atstovės susitiko su Lietuvos ministre pirmininke I. Ruginiene ir socialdemokratų lyderiu Mindaugu Sinkevičiumi.
Pirmiausia M. Kalesnikava iškėlė klausimą dėl keleivinio geležinkelio susisiekimo tarp Minsko ir Vilniaus atnaujinimo. Tačiau netrukus po susitikimo ministrė pirmininkė pareiškė nematanti galimybių, kad santykiai su Minsku pagerėtų.
Nėra žinoma, ar susitikimuose buvo aptariamas sankcijų ir baltarusiškų kalio trąšų tranzito klausimas: susitikimų dalyviai apie tai viešai nekalbėjo. Tačiau, pasak V. Kovalevskio, sankcijų tema buvo iškelta lapkričio mėnesį vykusiame Koalicijos susitikime su Lietuvos politikais.
„Svarbi pokalbio tema – nors toli gražu ne vienintelė – buvo draudimas vežti baltarusišką kalį per Lietuvos teritoriją“, – prisimena jis.
„Mes tuomet iškėlėme klausimą, kas laimi, o kas pralaimi dėl šių sankcijų taikymo. Baltarusija nenutraukė kalio tiekimo, ji tiesiog tiekia jį kitais maršrutais. Dabar ji tiekia jį per Rusiją“, – sako V. Kovalevskis.
„Jei grįžtume prie klausimo, kas laimėjo, o kas pralaimėjo, žinoma, pralaimėjo Baltarusija, nes apribotos tiekimo galimybės. Pralaimėjo Lietuva, kuri iki tol uždirbdavo apie 250–300 milijonų eurų per metus. <...> O iš to išlošia Rusija“, – tęsia jis.
Lietuvos valdžios atstovų pareiškimai dėl baltarusiškų trąšų tranzito yra prieštaringi ir chaotiški. Pastaraisiais mėnesiais visų trijų valdančiųjų partijų atstovai neprieštaravo tranzito atnaujinimo galimybėms. Tuo pačiu metu nei prezidento kanceliarija, nei Užsienio reikalų ministerija, nei ministrė pirmininkė, nei socialdemokratų pirmininkas nepatvirtino, kad Lietuva juda šia linkme.
Be to, Lietuva šiuo klausimu sprendimų nepriima vienašališkai, nes kalbama apie bendras Europos Sąjungos sankcijas. ES sankcijos Baltarusijai neseniai buvo pratęstos dar vieniems metams.
Signalai iš Briuselio
Lietuvos pozicija sankcijų klausimu iš esmės sutampa su ES pozicija. Socialdemokratų lyderis M. Sinkevičius yra pareiškęs, kad galimybė Vilniui pradėti politinį dialogą su Minsku galės būti svarstoma tik po to, kai bus pratęstos Europos Sąjungos sankcijos.
Vasario 26 d. Europos Sąjungos Taryba pratęsė sankcijas Baltarusijai – jos galios iki 2027 m. vasario 28 d. Kaip pranešama, tokios priemonės priimtos dėl represijų šalyje, paramos Rusijai kare prieš Ukrainą ir hibridinių atakų prieš ES valstybes. Sankcijos taikomos 312 piliečių ir 57 organizacijoms, tarp kurių – keletas Baltarusijos valstybinių įmonių, įskaitant „Belaruskalij“.
Pasak Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto nario Ruslano Baranovo, ES šiuo metu vyrauja nuomonė, kad Baltarusijos režimas nėra tas partneris, su kuriuo reikėtų atnaujinti dialogą.
„Kiek aš mačiau savo lygmenyje, bendraudamas su parlamento nariais, komitetų pirmininkais, niekas nevertina A. Lukašenkos kaip partnerio, su kuriuo būtų galima „kažką apsitarti“. Nesu sutikęs Europos Parlamento narių, kurie manytų, kad dabar reikia keisti šią politiką“, – interviu LRT.lt pažymėjo jis.
V. Kovalevskis, savo ruožtu, teigia, kad jo komanda per pastaruosius metus palaikė ryšius su Briuseliu, dar prieš pratęsiant sankcijas. Jo teigimu, Europos institucijose prasidėjo diskusijos apie Baltarusiją, kurių anksčiau nebuvo. Pašnekovo manymu, impulsą tam davė Vašingtono ryšiai su Minsku.
„[Šie ryšiai] gali rodyti, kad A. Lukašenkos politinė izoliacija vis dėlto pradėjo trūkinėti, tačiau svarbiausia šioje situacijoje, kad žmonės išeina iš kalėjimų, – sako jis. – Ir šiandien kyla problema, kad JAV aktyviai vykdo šią praktiškai humanitarinę veiklą, o Europos Sąjunga atlieka stebėtojos vaidmenį: mes mąstome, stebime, svarstome, ar reikia, ar nereikia, kas veiks, o kas neveiks. Mes jau žinome, kas neveiks. Ir kad ankstesni metodai nepadėjo išspręsti problemų.“
R. Baranovas pažymi, kad kai naujoji JAV administracija užmezgė ryšius su Minsku, iš dalies panaikino sankcijas ir ėmėsi kalinių išlaisvinimo, Europos Parlamente vyravo nuomonė, kad nereikėtų trukdyti šiam darbui, pavyzdžiui, tuo pačiu metu neįvesti Baltarusijai naujų sankcijų.
Tačiau po įvykių, susijusių su Grenlandija, Vašingtono ir ES santykiai dar labiau pašlijo. Dėl to, R. Baranovo nuomone, šiandien Europos ir Amerikos požiūriai į bendradarbiavimą su Minsku skiriasi.
Laikas keisti požiūrį
V. Kovalevskio nuomone, dabartinė situacija rodo, kad būtina keisti Vakarų šalių politiką Baltarusijos atžvilgiu. Tai daugiausia susiję su opozicinių politinių struktūrų pastangų neveiksmingumu.
„Susidaro toks įspūdis, kad politinėse struktūrose jau ilgą laiką nematyti jokio tikslo ir krypties. <...> Atrodo, kad jau kelerius metus šios politinės struktūros tiesiog sukasi ratu“, – sako V. Kovalevskis.
Jo kritika pirmiausia adresuota S. Cichanouskajai ir Jungtiniam pereinamojo laikotarpio kabinetui artimoms struktūroms. Pokalbyje su LRT.lt V. Kovalevskis kartais vartoja frazę „politinių struktūrų Varšuvoje ir Vilniuje sąjunga“, turėdamas omenyje S. Cichanouskajos ir Pavelo Latuškos komandas.
„Net ir pats demokratiškiausias judėjimas tremtyje turi būti nusimatęs paskutinę veiklos dieną. Visi turime suprasti, kad ši veikla nėra begalinė, kad mes išvykome į tremtį ne tam, kad čia liktume amžinai. Mūsų galutinis tikslas – sugrįžti į saugią Baltarusiją“, – sako jis.
Pasak R. Baranovo, „nesibaigiančios veiklos“ jausmas būdingas ir kitiems užsienyje gyvenantiems Baltarusijos opozicijos atstovams. Būdamas Lietuvos Seimo komiteto „Už demokratinę Baltarusiją“ pirmininku, jis nuolat bendrauja su Baltarusijos diasporos atstovais.
„Neseniai man teko apsilankyti Paryžiuje. Ten susitikau su įvairiais Baltarusijos opozicijos atstovais ir dauguma jų pasisakė už būtinybę užmegzti dialogą su A. Lukašenka“, – pasakoja R. Baranovas.
Kartu jis atkreipia dėmesį į du dalykus. Pirma, dialogo idėjos šalininkai nebūtinai yra T. Chomič, M. Kalesnikavos ar V. Kovalevskio aplinkos žmonės.
Antra, ne visi jie dialogo idėjai pritaria vien dėl noro išlaisvinti politinius kalinius, kaip teigia V. Kovalevskis.
„Kalbantis su jais neoficialiai, tampa aišku, kad kalbama ne tik apie kalinių išlaisvinimą. Šie žmonės jaučia, kad, būdami užsienyje, jie praktiškai negali daryti įtakos situacijai Baltarusijos visuomenėje. Režimas išlieka stabilus, o jie tiesiog pavargo, tam tikra prasme nemato savo veiklos perspektyvų“, – sako R. Baranovas.
Pasak jo, „suvaržymų atlaisvinimo“ šalininkai mano, kad galimybė grįžti į Baltarusiją leistų jiems realiai daryti įtaką padėčiai šalyje, užuot, pavyzdžiui, laukus, kol kada nors pasikeis valdžia.
Skirtingos opozicijos pusės
Pagrindinis vertybinis skilimas šiandienos Baltarusijos demokratiniame judėjime susijęs su priešprieša „spaudimas prieš nuolaidžiavimą“.
Šių požiūrių skirtumą puikiai iliustruoja S. Cichanouskajos pareiškimas per Miuncheno saugumo konferenciją. Vasario 15 d. baltarusių politikė, interviu žurnalui „Politico“ kalbėdama apie politinių kalinių išlaisvinimą ir sankcijas, pareiškė, kad Europa šiais klausimais turi likti „bloguoju policininku“, o JAV šiandien elgiasi kaip gerasis policininkas.
Taigi, šie du požiūriai vystosi lygiagrečiai: viena opozicijos pusė ragina Europos sostines stiprinti spaudimą Minskui, kita bando organizuoti susitikimus ir aptarti galimybes jį sušvelninti.
„Prašome Europos nekopijuoti prezidento Donaldo Trumpo politikos, nes turime tokią formulę: JAV sankcijos – siekiant išlaisvinti žmones, Europos sankcijos – siekiant išlaisvinti šalį. Nes, net ir išlaisvinus dalį žmonių, tūkstančiai politinių kalinių vis dar sėdi už grotų. Kai kuriuos žmones išlaisvina, [bet] sulaiko dvigubai daugiau“, – tuomet sakė S. Cichanouskaja.
Nepaisant dalies politinių kalinių išlaisvinimo, Minsko derybų su Vašingtonu ir dalinio JAV sankcijų panaikinimo, represijos Baltarusijoje iš tiesų tęsiasi.
Remiantis žmogaus teisių centro „Viasna“ duomenimis, vien vasario mėnesį baltarusių žmogaus teisių gynėjai 16 asmenų pripažino politiniais kaliniais. Tą patį mėnesį užregistruoti 65 politinio persekiojimo atvejai – sulaikymai, areštai, kratos. „Viasna“ turima informacija rodo, kad Baltarusijos kalėjimuose šiuo metu tebėra 1 138 politiniai kaliniai.
V. Kovalevskis pripažįsta, kad šalyje tebevyksta represijos. Jo teigimu, susitikimuose su Europos politikais dalyvaujantys jo bendražygiai taip pat reguliariai kelia klausimą dėl jų nutraukimo. Tačiau jis mano, kad kol kas nėra realu pasiekti visiško jų nutraukimo.
„Baltarusių žmogaus teisių gynėjų vertinimu, per pastaruosius penkerius metus buvo priimta apie 50 teisės aktų ar teisės aktų pakeitimų, kurie iš esmės įteisino represijas mūsų šalyje. Panaikinti juos per vieną dieną bus neįmanoma“, – sako V. Kovalevskis.
Kartu jis yra įsitikinęs, kad dialogas su Baltarusijos valdžia ir tikslingi veiksmai šia kryptimi gali padėti palaipsniui sumažinti represijų mastą.
„Tiesiog išeiti ir sušukti „Šiandien pat nutraukite visas represijas, paleiskite visus žmones, surenkite rinkimus, ir tik tada mes pagalvosime apie sankcijų panaikinimą“ yra nerealu“, – sako jis.
Scenarijus kartojasi?
Šiandieniai įvykiai ir padėtis Baltarusijoje dažnai lyginami su 2015–2016 m. laikotarpiu. Tuomet ES ir JAV panaikino sankcijas, įvestas dėl 2010 m. protestų malšinimo ir dešimčių valdžios oponentų įkalinimo, o A. Lukašenka paleido politinius kalinius.
Tas Minsko ir Vakarų suartėjimo procesas po represijų bangos galiausiai lėmė tam tikrą atšilimą šalies viduje. Šiuos metus daugelis demokratinio judėjimo atstovų prisimena kaip laikotarpį, kai atsirado pilietinių iniciatyvų, klestėjo kultūra ir vyko dalinis Baltarusijos europėjimas.
Pavyzdžiui, tuometis oficialusis Minskas nesistengė suartėti su Maskva, o priešingai – bandė stabdyti derybas dėl Rusijos ir Baltarusijos integracijos ir, atrodo, aktyviai skatino daugiašalę ir labiau į pasaulį orientuotą užsienio politiką.
Tačiau tarp Baltarusijos analitikų ir apžvalgininkų šiandien vyrauja nuomonė, kad pakartoti tų metų strategiją – sankcijų panaikinimą mainais į politinių kalinių išlaisvinimą – jau neįmanoma.
Prieš keletą dienų baltarusių politologas ir Berlyno Carnegie centro Rusijos ir Eurazijos studijų ekspertas Artiomas Šraibmanas pokalbyje su Laisvės radiju pažymėjo, kad šiandien Vakarų reikalavimų Baltarusijai sąrašas yra žymiai platesnis nei 2015 metais.
Jo nuomone, principas „nėra politinių kalinių – nėra sankcijų“ nebegali veikti, nes šiandien kalbama ne tik apie vidines represijas. Vakarų reikalavimai taip pat apima hibridinių atakų prieš Europos valstybes nutraukimą ir klausimą dėl Baltarusijos dalyvavimo Rusijos kare prieš Ukrainą.
Šią poziciją patvirtina ir Europos Sąjungos Tarybos dokumente dėl sankcijų Baltarusijai pratęsimo pateikiamos formuluotės.
Be to, A. Šraibmano nuomone, pats Baltarusijos režimas taip pat nėra pasirengęs veikti pagal prieš dešimtmetį taikytą modelį. Jo teigimu, Minske manoma, kad antrojo dešimtmečio vidurio atšilimas galiausiai lėmė 2020 m. protestus. Todėl valdžia, bijodama dėl savo politinės ateities, vargu ar yra pasirengusi atlaisvinti varžtus ir sumažinti represijų lygį.
Ar keičiasi Lietuvos pozicija?
Šiandien pati Baltarusijos opozicija pripažįsta, kad demokratiniame judėjime bręsta pokyčiai. Šiam procesui pagreitį suteikia 2020 m. protestų lyderių išlaisvinimas.
Apie tai, išlaisvinus M. Kalesnikavą ir Viktarą Babaryką, pasisakė ir S. Cichanouskaja.
„Šiais neramiais laikais atėjo metas rastis ir naujiems lyderiams, nes mūsų judėjimas susijęs ne su vienu žmogumi, o su bendruomenėmis, su visuomene“, – po susitikimo su Lietuvos Seimo pirmininku praėjusių metų gruodį sakė Baltarusijos demokratinių jėgų lyderė.
Šis pareiškimas buvo paskelbtas prieš pat S. Cichanouskajos išvykimą iš Lietuvos. Daugelis to meto įvykių – baltarusių politikės apsaugos lygio sumažinimas ir Lietuvos valdžios retorikos dėl bendradarbiavimo su baltarusių opozicija strategijos pokyčiai – buvo vertinami kaip galimas signalas apie besikeičiantį Lietuvos kursą, remiant demokratinę Baltarusiją.
R. Baranovas teigia, kad taip nėra.
„Nepasakyčiau, kad mes išgyvename kažkokį pereinamąjį laikotarpį [remdami Baltarusijos demokratus], greičiau tiesiog atsirado erdvė diskusijoms apie tai, ką daryti toliau“, – pažymi Lietuvos politikas.
Panašios nuomonės laikosi ir V. Kovalevskis. Jo teigimu, po kelerių metų aktyvios paramos Baltarusijos demokratiniam judėjimui Lietuvoje susikaupė nemažai klausimų, kur šis procesas veda.
„Pajutome tam tikrą Lietuvos politikų nusivylimą dėl to, kad šiam reikalui buvo skirta labai daug pastangų, tačiau šiuo metu trūksta krypties ir pažangos jausmo“, – sako V. Kovalevskis.
Tuo tarpu naujieji lyderiai jau pradeda aktyviai įsitraukti į politinę veiklą. Prieš kelias dienas V. Babaryka paskelbė apie partijos „Razam“ (liet. „Kartu“) įkūrimą. Kaip nurodyta partijos tinklalapyje, jos įkūrėjai – paties politiko rėmėjai ir M. Kalesnikavos bendražygiai.
Ten pat pabrėžiama, kad „Razam“ įkūrimas nereiškia opozicijos susiskaldymo, o, atvirkščiai, yra demokratinio politinio proceso raidos požymis.
Be to, demokratiniame judėjime toliau veikia dešimtys politinių ir humanitarinių iniciatyvų, kurių balsas pastaraisiais mėnesiais skamba vis garsiau.
Kartu tęsiasi Minsko ir Vašingtono bendravimas. Minskas praėjusią savaitę po A. Lukašenkos susitikimo su JAV pasiuntiniu Johnu Coale`u paleido 250 politinių kalinių, Vašingtonas sutiko mainais panaikinti sankcijas keliems Baltarusijos subjektams.
