Borisą Vargą pažįstu jau keletą metų ir man jis yra tikrasis gyvas Voivodinos pavyzdys. Daugelio kultūrų, atviro, kupino įvairių kultūrinių ir kalbinių įtakų, regiono, kuris sužavėjo mane savo neakivaizdumu nuo pat pirmosios kelionės ten. Voivodiną būtų galima laikyti savotiška Jugoslavijos alter ego, juk čia be serbų nuo amžių gyveno kroatai, vengrai, rumunai, vokiečiai kolonistai, taip pat čekai, slovakai, rusinai.
B. Varga yra politologas, žurnalistas, publicistas ir nepriklausomas analitikas. Jis turi tarptautinės žurnalistikos magistro laipsnį, įgytą Lvivo universitete (Ukraina), ir šiuolaikinių politinių sistemų daktaro laipsnį, įgytą Belgrado universiteto Politikos mokslų fakultete. Jo domėjimosi sritis apima transformacijos procesus, vykstančius buvusiose socialistinėse šalyse. Borisas gyvena Novi Sade.
Novi Sadas tai ko gero labiausiai Vidurio Europos dvasią turintis miestas, o aplink jį prasideda tikroji Voivodinos kaimų ir miestelių mozaika, kurioje susipynė serbų, vengrų, slovakų, rusinų ir kitos kalbos bei tradicijos. Deja, ši įvairovė po truputį nyksta, net pati autonominė Voivodina valdančiojo Belgrade režimo yra laikoma grėsme tvirtai nacionalizmo idėjai, kuri sudaro Aleksandaro Vučičiaus populizmo pagrindą.
Serbijos atvejis yra unikalus, liūdnas ir vertas dėmesio. Kadaise pažangesnės, liberalesnės ir atviresnės pasauliui – palyginus su Sovietų Sąjunga ir jos palydovais – Jugoslavijos branduolys, mūsų dienų Serbija tai niūri, skurdi populistinė autokratija, apimta revanšistinių idėjų ir tik juose randanti egzistencinę prasmę.
Šiame uždarame „serbiškame pasaulyje“ šlovinami prieš tris dešimtmečius vykusių karų nusikaltėliai – ir jame, pasak Vargos, Ratko Mladičius neturi jokios alternatyvos.
Kaip ne kartą yra sakęs ir rašęs Borisas, Serbijoje „nuolatinė melo politika vis sparčiau slopina ir naikina Jugoslavijos antifašizmo palikimą“. Jo nuomone, nėra jokių požymių, kad ši paradigma galėtų pasikeisti, net jei Serbijos opozicija ateitų į valdžią, nes vienintelė ideologija, vyraujanti Serbijoje, yra nacionalizmas.
Dabartinėje Serbijoje karo nusikaltėliai R. Mladičius ir Radovanas Karadžičius yra šlovinami kaip didvyriai pagal dabartinę melo vertybių sistemą, kurią remia patriarchalinė, atsilikusi ir skurdi visuomenė, ginkluota baime dėl netikrosios sąžinės ir agresyvi dėl neapykantos ir nežinojimo. Kitos alternatyvios vertybių sistemos šiandien Serbijoje tiesiog nėra – teigia Borisas viename savo tekstų, pavadintame „Ratko Mladičius Serbijoje neturi alternatyvos“. Ir liūdniausia, kad jis yra teisus.
Taip pat skaitykite
– Prieš dvejus metus sakei, kad artėja „Serbijos Maidano“ laikas. Jaunimo protestai, kurie prasidėjo studentų streiku Novi Sade, tęsiasi jau dvejus metus ir plinta didžiojoje šalies dalyje. Režimas aiškiai pasirinko laiko vilkinimo strategiją, bet, kita vertus, taip pat pradėjo taikyti žiauresnes represijas prieš protestuotojus. Kur dabar yra Serbija?
– Serbija yra įstrigusi tarp demonstrantų – studentų ir piliečių – nesugebėjimo priversti Serbijos prezidentą Aleksandarą Vučičių skelbti pirmalaikių rinkimų ir jo paties silpnėjančio gebėjimo autokratiškai kontroliuoti valstybę, kaip jis darė iki tragedijos Novi Sade ir protestų protrūkio.
Taip, esi teisus – masinių protestų banga nurimo, o nedemokratinis režimas vykdo didelio masto tylias represijas, įskaitant plačiai naudojamą vadinamąjį administracinį resursą, atleidimus iš darbo valstybės įmonėse, savivaldybėse, švietimo įstaigose ir bausmes visiems, kurie nėra visiškai lojalūs prezidentui Vučičiui ir jo Serbijos pažangiajai partijai (SNS – „Srpska Napredna Stranka“). Tačiau baimė Serbijoje išnyko. Protestai virto vietiniais sukilimais ir pasirengimu reguliariems vietiniams rinkimams, kurie šį pavasarį vyks keliose savivaldybėse.
Studentai parodė, kad neturi patirties kovojant su gerai įsitvirtinusia, dešimtmečius gyvuojančia nedemokratine valdžios struktūra. Tai natūralu – jie jauni ir mokosi. Iš tiesų net geriau, kad politinė kova dabar vyksta vietos rinkimuose, o ne iš karto nacionaliniu lygiu, kur prezidentas Vučičius yra labai įgudęs manipuliuoti. Rinkėjų bauginimas, balsų pirkimas ir rinkimų klastojimas taip pat išlieka rimtos problemos ir tikras iššūkis. Be išorinės paramos studentams ir piliečiams bus tikrai labai sunku taikiai nugalėti tokį režimą, koks jis yra dabar.
Studentai parodė, kad neturi patirties kovojant su gerai įsitvirtinusia, dešimtmečius gyvuojančia nedemokratine valdžios struktūra. Tai natūralu – jie jauni ir mokosi.
– Tavo nuomone, kuo ypatingas Vučičiaus režimas? Kuo jis skiriasi nuo kitų autoritarinių kaimynų? Juk demokratijos problemos Balkanuose daugiau ar mažiau pastebimos daugelyje šio regiono šalių.
– Be abejo, esi teisus, sakydamas, kad autokratizacijos tendencija stiprėja ne tik Pietryčių Europoje, bet ir visame pasaulyje. Pagal spaudos laisvės, demokratijos būklės ir korupcijos rodiklius, Serbija yra viena silpniausių šalių regione. Prorusiški jausmai kur kas ryškesni, o valstybės smurtas prieš demonstrantus ir susirėmimai per protestus dažnai sukelia įspūdį, kad šalis yra ant rimto vidaus pilietinio konflikto slenksčio. Laimei, nepaisant fizinių susidūrimų su studentais ir piliečiais, mirčių (dar) protestų metu nebuvo.
Reikėtų nepamiršti, kad Serbija yra pokonfliktinė visuomenė – valstybė, kuri per karus buvusioje Jugoslavijoje 1990-aisiais elgėsi kaip agresorius kaimyninių respublikų (Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos) ir Kosovo provincijos atžvilgiu. Po NATO intervencijos 1999 m. Serbija prarado galimybę tęsti savo ekspansionistinius karus. Tačiau Serbijos pažangiosios partijos (SNS) atėjimas į valdžią paskatino Serbiją pradėti daryti politinį spaudimą kaimyninėms valstybėms, stabdant jų demokratinę transformaciją ir integraciją į Europos Sąjungą, ypač Juodkalnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kosove.
Vienu metu Serbija ir vienas Bosniją ir Hercegoviną sudarančių subjektų – Serbų Respublika – tapo platforma, kuria remdamasi Rusija bandė daryti prievartinį spaudimą trečiųjų šalių politinei ir saugumo situacijai. Tai susiję visu pirma su bandymu užkirsti kelią Juodkalnijai stoti į NATO 2016 metais ir pastangomis daryti įtaką 2024–2025 metų rinkimams Moldovoje.
Todėl Serbija yra politinio ir saugumo nestabilumo šaltinis regione. Tačiau iki šiol ES ir JAV tai toleravo – daugiausia dėl kitų savo globalių prioritetų.
– Serbija tradiciškai laikoma prorusiška šalimi. Ką tai reiškia praktikoje šiandien, kai Serbijos santykiai su Rusija, ypač ekonominiai, jau ketverius metus yra labai riboti? Tuo pat metu dauguma projektų, kuriuose anksčiau dalyvavo rusai, dabar perimti kinų, kurie žymiai sustiprino savo pozicijas Serbijoje Rusijos sąskaita ir laiko Belgradą tiltu tolesniam ekonominės ir politinės įtakos plėtimui tiek regione, tiek atskirose kaimyninėse ES šalyse.
– Kalbant apie Rusiją, kaip teisingai pastebėjai, Serbijos santykiai su Rusija šiuo metu iš tiesų yra apriboti dėl karo Ukrainoje. Tačiau tarp serbų nacionalistų mitas apie didžiąją „Motiną Rusiją“ neišblėsta ir vargu, ar kas nors lengvai sugriaus tą įvaizdį. Tai lojaliausi Serbijos pažangiosios partijos (SNS) rinkėjai ir pagrindiniai rėmėjai, todėl Aleksandaras Vučičius sąmoningai stiprina mitą apie Rusiją ir Vladimirą Putiną per tariamos „slavų“ ar „stačiatikių“ „vienybės“ prizmę per žiniasklaidą, siekdamas tokiu būdu užtušuoti jų akyse savo (daug intensyvesnį) bendradarbiavimą su Jungtinėmis Valstijomis ir Europos Sąjunga. Tai yra giliai dvejopa politika: įtakingiausioje Serbijos žiniasklaidoje galima rasti prorusiškų ir antivakarietiškų naratyvų, o tuo pat metu Serbija lieka ES narystės kandidate.
Tuo pat metu Kinijos įtaka Serbijoje iš tikro auga, o Vašingtonas jau seniai ją laiko grėsme visam regionui. Pats Vučičius yra patyręs autokratas, jis atidžiai stebi nedemokratišką tam tikrų ES ir NATO valstybių narių, ypač Vengrijos, Slovakijos ir Turkijos, elgesį ir sumaniai taiko jų autokratinius metodus Serbijoje.
Tarp serbų nacionalistų mitas apie didžiąją „Motiną Rusiją“ neišblėsta ir vargu, ar kas nors lengvai sugriaus tą įvaizdį.
– Pastaraisiais metais tūkstančiai rusų atvyko į Belgradą ir Novi Sadą, perkėlę ten savo verslą iš Rusijos arba tiesiog pabėgę nuo karo ir mobilizacijos, ir bando kurti naują gyvenimą Serbijoje, nes tai viena iš nedaugelio Europos šalių, į kurią jie gali įvažiuoti be didesnių trukdžių. Tai naujas reiškinys serbams, nes iki šiol, priešingai, nei teigia propagandiniai šūkiai, jie praktiškai neturėjo daug galimybių palaikyti artimesnių ryšių su rusais. Ši situacija, be kita ko, paveikė nekilnojamojo turto rinką sostinėje ir Novi Sade, o serbų visuomenėje sukėlė tam tikrą propagandinių klišių ir realybės susidūrimą. Kaip vertini šią situaciją?
– Rusai masiškai atvyksta į Serbiją, bet ne „didvyriai“ iš Ukrainos užkariavimo fronto, kaip galėjo tikėtis kai kurie serbų nacionalistai. Vietoj jų daugiausia yra pabėgėliai, kurie nenori kariauti, nori užsiimti verslu su Vakarais arba net atvirai priešinasi Putinui. Nėra viešų statistinių duomenų apie tai, kiek Rusijos piliečių apsigyveno Serbijoje, nes jie registruojasi pagal laikinus leidimus, kuriems nereikia vizos. Kai leidimas baigiasi, jie trumpam išvyksta iš šalies – dažniausiai į Serbų Respubliką Bosnijoje ir Hercegovinoje – ir tada grįžta. Kitaip tariant, dauguma Rusijos piliečių Serbijoje neprašo ir negauna oficialaus pabėgėlio statuso.
Manoma, kad šiuo metu Serbijoje laikinai gyvena keletas šimtų tūkstančių Rusijos piliečių. Šis skaičius svyruoja, nes Serbija dažnai jiems yra tik tranzito punktas į kitas šalis.
Rusai Serbijoje yra gana santūrūs ir atsargūs – tai suprantama, atsižvelgiant į Rusijos saugumo tarnybų kruopštumą ir plačią veiklą Serbijoje. Jie palaiko aktyvų kultūrinį gyvenimą, organizuoja susibūrimus ir koncertus, apie kuriuos dauguma vietos Serbijos piliečių žino nedaug. Serbijoje daugelis žmonių net nežino, kas yra, tarkime, koks Borisas Grebenščikovas ar Zemfira, ir vargu, ar juos tai domintų. Tai tiek būtų apie tariamą serbų ir rusų „artumą“.
Daugelis rusų Serbijoje įsigijo nekilnojamojo turto ir atidarė verslą, dėl to šalyje iš tiesų smarkiai pakilo nekilnojamojo turto kainos. Tai rodo, kad bent dalis šių „svečių“ iš Rusijos greičiausiai liks gyventi čia nuolat.
Iš pradžių Serbijoje buvo daugiau rusų pačių inicijuotų antikarinių iniciatyvų. Tačiau asmenims, organizavusiems antikarines demonstracijas ar antikarines akcijas, greitai buvo leista suprasti, kad toks jų elgesys nėra čia vertinamas palankiai, ir jie savo kailiu pajuto „svetingumo“ Serbijoje ypatumus. Jų leidimai gyventi buvo panaikinti ir jie buvo išsiųsti iš šalies – tai vienas tiesioginių Rusijos ir Serbijos režimų bendradarbiavimo požymių.
– Vasario 24-ąją, Rusijos agresijos Ukrainoje metinių dieną, Belgrade protestavo daugiausia rusai, kuriems priešinosi dešinieji serbų „patriotai“, remiantys Vučičiaus režimą ir Rusijos agresiją Ukrainoje, kurią jie, supaprastindami, laiko „Rusijos kova su Vakarų imperializmu“. Kaip šiuo metu vyksta poliarizacija Serbijos visuomenėje? Ar požiūris į karą Ukrainoje yra vienas jos veiksnių?
– Deja, daugumos Serbijos piliečių požiūris į karą Ukrainoje nuo pat Rusijos agresijos pradžios nepasikeitė. Vyrauja nuomonė, kad tai tariamai JAV, ES ir NATO „kova su Rusija“, kuri vyksta „Ukrainos sąskaita“. Šis požiūris vyrauja tiek tarp kairiųjų, tiek tarp dešiniųjų politinių pažiūrų atstovų. Tokios nuostatos kyla iš 20 a. dešimtojo dešimtmečio karų patirties, kai Serbija šalies viduje nėra laikoma agresore kaimynų atžvilgiu, o greičiau „Vakarų valstybių auka“. Pokario teisingumas regione nėra visiškai pasiektas, nors sunkiausi nusikaltimai buvo nagrinėjami Tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai. Tačiau pati Serbija nėra iš tikrųjų susidūrusi su šiais nusikaltimais. Jauni žmonės dažnai nežino, kas tiksliai įvyko Vukovare, Srebrenicoje, Sarajeve ar Kosove. Todėl dabartiniuose protestuose Serbijoje galima pamatyti serbų šovinistų vėliavas, transparantus su užrašu „Kosovas yra Serbija“ ir net (pro)rusiškų judėjimų vėliavas.
Tai kelia susirūpinimą Vakarams ir ES, tačiau būtina pabrėžti, kad jie patys taip pat prisidėjo prie antivakarietiškų nuotaikų visame Serbijos politiniame spektre. Dar prieš kelis mėnesius Briuselis rėmė Aleksandro Vučičiaus politiką ir užmerkė akis prieš tai, ką jis darė šalies viduje. ES neturi aiškaus plano, kaip integruoti regioną, ir šis dvejopas standartas tampa vis labiau matomas net paprastiems piliečiams.
ES neturi aiškaus plano, kaip integruoti regioną, ir šis dvejopas standartas tampa vis labiau matomas net paprastiems piliečiams.
– Novi Sade, kuris 2022 metais, kai prasidėjo plataus masto karas Ukrainoje, buvo (kartu su Kaunu) Europos kultūros sostine, tą pačią vasario 24-ąją buvo aplietas juodais dažais ir apgadintas Taraso Ševčenkos biustas. Ar tai buvo paprastas nusivylusių asmenų vandalizmo aktas, ar sąmoningas valdžios institucijų veiksmas? Ar serbai apskritai žino, kas buvo Tarasas Ševčenka, ką jie žino apie Ukrainos kultūrą?
– Be abejo, šiandien Serbijoje žmonės geriau pažįsta futbolininką Andrijų Ševčenką nei 19 amžiaus poetą ir dailininką Tarasą Ševčenką. Galbūt todėl Novi Sado valdžios institucijos, kurias daugiausia sudaro rusofilai iš Serbijos pažangiosios partijos (SNS), 2021 m. leido pastatyti Taraso Ševčenkos biustą mieste. Tačiau serbų nacionalistai ir buvę radikalai nepakankamai atidžiai perskaitė jo biografiją, kad suprastų, jog Tarasas Ševčenka buvo visų pirma Ukrainos tautos ir modernios tapatybės tėvas bei aršusis Rusijos imperializmo priešininkas. Ševčenka įkūnija viską, ką Vladimiras Putinas šiuo metu bando sunaikinti ginkluota jėga. Dabar ši situacija kelia problemą Serbijos valdžios institucijoms: viena vertus jos turi pasmerkti paminklo išniekinimą, bet tuo pačiu metu nenuslopinti rusofilų ir Putino rėmėjų rinkėjų jausmų. Tikriausiai dėl to daugiau nei savaitę (šio teksto rašymo metu) paminklas šiam didžiam istoriniam laisvės ir žmogaus teisių kovotojui gėdingai stovėjo vis dar apipiltas juodais dažais tarsi viduramžių nusikaltėlis ir niekas nesiryžo jo nuvalyti.
Tačiau tai ne pirmas kartas, kai paminklas Tarasui Ševčenkai Novi Sade buvo išniekintas. Rusijos agresijos į Ukrainą pradžioje ant jo buvo dažais purkšta raidė Z – Rusijos okupacijos Ukrainoje simbolis. Tačiau šį kartą atsirado dar ir įžeidžiantis užrašas „Litvinenko fašist“ (liet. „Lytvynenka fašistas“), nurodantis į Ukrainos ambasadorių Oleksandrą Lytvynenką, kuris neseniai pradėjo eiti pareigas Serbijoje.
Visą situaciją taip pat reikėtų vertinti atsižvelgiant į tai, kas supykdė Kremlių: Serbijos per trečiąsias šalis Ukrainai tiekiami šaudmenys, kurių vertė siekia kelis šimtus milijonų eurų.
Serbija palyginti mažai žino apie Ukrainą, jos istoriją ir kultūrą, todėl ji yra palanki dirva Rusijos propagandai. Serbijos nacionalistai taip pat turi panašų šovinistinį požiūrį į Vakarų Balkanus, kaip ir Rusija į tautas, kurias ji kadaise valdė. Tai yra stereotipų mišinys ir dehumanizacijos formos – tarkime, teiginys, kad ukrainiečiai yra „išgalvota tauta“, skamba panašiai kaip kartais serbų nacionalistų kalbose pavaizduojami bosniai ir juodkalniečiai.
– Buvai gruodžio mėnesį Vilniuje vykusioje konferencijoje dalyvis, kur turėjai progą susipažinti su Lietuvos patirtimi ir išklausyti kitų regiono šalių dalyvių. Koks buvo tavo įspūdis apie šį vizitą į Lietuvą?
– Iš Lietuvos grįžau su labai teigiamais įspūdžiais: naujos kartos atstovai ieško atsakymų į agresyvios, karingos autokratijos plitimą – ir Vilniuje jie juos randa. Laisvojo pasaulio kultūra yra aiškus atsakymas, kuris gali įtikinamai paaiškinti demokratinių valstybių rinkėjams, kodėl demokratija yra svarbi iš esmės. Vilniaus demokratinio pasipriešinimo forumą daugiausia organizavo jauni Lietuvos menininkai ir intelektualai.
Vienas liūdnų pavyzdžių yra tai, kad po to, kai Novi Sadas tapo 2022 metų Europos kultūros sostine, iš jos liko nedaug. Mažiau žinomas faktas yra tai, kad kultūrą Serbijoje sunaikino prezidento Vučičiaus politinės struktūros, nes ji teikė stipriausią pasipriešinimą jo autokratijai.
Populizmas ir autokratija sėkmingai veikia ten, kur demokratija neveikia, kur kyla abejonių dėl pagrindinių socialinių vertybių. Pasinaudodami šia banga, Vakarų pasaulyje atsirado stiprūs lyderiai, visų pirma JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris siūlo greitus sprendimus sisteminei demokratijos krizei. Kalbant apie Rusiją, Kiniją ir kitas valstybes, neturinčias demokratinės patirties, situacija yra akivaizdi.
Tarptautinė tvarka, kurią žinojome nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, išnyko. Bijodamos nesaugumo ir karo, mūsų visuomenės yra linkusios priimti blogus kompromisus ir laisvių bei žmogaus teisių eroziją. Tačiau kultūra ir menas visada yra bekompromisiai – todėl jie turi būti vienas iš mūsų atsakymų. Ačiū Lietuvos kultūros asamblėjai. Tokie susibūrimai, patirtys ir idėjos turėtų toliau plėtotis ir plisti, ypač visame nestabiliame Rytų ir Pietryčių Europos regione – nuo Talino ir Vilniaus iki Salonikų ir Izmiro.
