Rusijai pralaužus frontą Zaporižios ir Dnipropetrovsko srityje dar praėjusių metų pabaigoje, tūkstančiai žmonių, kurie nesitikėjo sulaukti karo, atsidūrė pafrontėje.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rusijos pajėgos Huliaipolę, kertinį kaimą Zaporižios srityje, užėmė dar praėjusių metų pabaigoje, o šliaužiantis puolimas dabar vyksta ir iš pietų, ir iš rytų.
- Vienas po kito kaimai, kurie ketverius metus buvo toli nuo fronto, atsiranda rusų puolimo ašyje.
- Artėjant rusams, prasideda bombardavimai dronais ir vis daugiau žmonių turi palikti savo namus.
- „Jie tiesiog nori mus išstumti“, – sako iš pafrontės kaimo pasitraukusi Tetiana.
Frontui slenkant į vakarus, retėjančias civilių gretas greitai papildo tuščiuose namuose bei butuose apsigyvenantys kariai, viena po kitos dygsta jų lankomos kavinės, karinės ekipuotės bei maisto parduotuvės, o vietiniai užsidirba rotuojantiems iš fronto kariams siūlydami skalbimo bei dušo paslaugas.
Viename tokiame kaime veikia neseniai įkurta moderni valgykla, čia yra ir karių, ir civilių. Viena darbuotoja valo kariškių batų suneštą pavasario purvą, tyliai niūniuoja restorane grojančios žymios ukrainiečių grupės „Okean Elzy“ dainos žodžius „Viskas bus gerai“.
Tačiau priartėjus frontui tokie verslai kaip šis yra priversti užsidaryti, yra atakuojami, o paskutinieji civiliai pasitraukia, palikdami namus užkaltais langais ir įgriuvusiais stogais. Ir taip dar viena Ukrainos gyvenvietė tampa rusų dronų ir bombardavimų nušluota dykviete.
„Jiems reikia teritorijos, jiems nereikia žmonių. Jiems turbūt reikia pilkosios zonos – jie tiesiog nori mus išstumti“, – sako 70-metė Tetiana, kurios miestelis Petropavlivka Dnipropetrovsko srityje dėl rusų proveržio atsidūrė pafrontėje.
„Tikėjomės, kad karas neprieis iki mūsų. Ir dabar tikimės, kad rusai neateis, nes jei ateis, viskas bus kitaip. Tikimės, kad bus kur grįžti“, – sako ji.
Rusijos pajėgos Huliaipolę, kertinį kaimą Zaporižios srityje, užėmė dar praėjusių metų pabaigoje, o šliaužiantis puolimas dabar vyksta ir Dnipropetrovsko srityje. Ukrainiečiai rengia kontratakas, bandydami stabilizuoti frontą.
Tačiau dabar ir Dnipropetrovsko sritys – kur karas bene visada atrodė dar toli – rusų pajėgų šluojamas nuo žemės kaip ir Donbasas.
Paklausus, ką galvoja apie taikos derybas, Tetiana tik ironiškai šypteli.
Žudymo zona
Priartėjus prie fronto per maždaug 40 kilometrų, prasideda tinklais dengtų kelių ruožai, žymintys vadinamosios „kill zonos“, žudymo zonos, pradžią. Šis ukrainiečių vartojamas angliškas terminas taikliai nusako, kaip dabar atrodo frontas, kai bene viskas, kas juda ukrainiečių ir rusų fronto pusėse, yra matoma ir atakuojama dronais.
Ir kariai, jų judėjimo maršrutai, sunkioji ginkluotė, ir civiliai 30–40 km nuo fronto atstumu dabar yra rusų dronų taikikliuose.
Serhijaus namus Dnipropetrovsko srityje naktį pasiekė „Shahed“ tipo dronai. Šie šimtus kilometrų skrendantys bepiločiai dabar smogia ne tik Ukrainos sostinei ar kitiems didmiesčiams, bet ir pafrontės kaimams ir miesteliams.
„Tai tikrai buvo „Shahedas“, – sako Serhijus, paimdamas po sprogimo likusią drono nuolaužą. Šis smogė į netoliese buvusį karių namą, bet sunaikino ir jo motinos Liudmylos namus. Čia civilių mažuma, ištuštėjusiuose namuose ir bene kiekvienoje miško juostoje ar miškelyje bazuojasi kariai.
„Seniau čia buvo tylu“, – sako jis, kai gatvėse ima aidėti dar vienas oro pavojaus perspėjimas.
„Man atrodo, jie bando mus išgąsdinti, kad kuo greičiau iš čia išvyktume. Nieko, laikysimės“, – priduria Serhijus.
Kiek leidžia galimybės, civiliai ir kariai juda su „Čuika“ – su aparatu, perimančiu dronų signalus ir rodančiu vaizdą, kurį mato drono pilotai. Jei ekrane pamatai savo paties transporto priemonę ar kelią, kuriuo važiuoji, turi dvi išeitis: didinti greitį ir bandyti pasprukti arba šokti lauk iš mašinos ir bėgti skirtingomis kryptimis į priedangą. Tą patį daro ir dronų medžiojami civiliai.
Vienas toks kaimas apie 30 km nuo rusų pozicijų yra Čaplynė Dnipropetrovsko srityje. Vietos savivaldybė dabar daugiausia užsiima humanitarinės pagalbos skirstymu bei evakuacijų planavimu.
„Šeimų ir vaikų evakuacija jau baigėsi, dabar mieste liko mažiau nei tūkstantis iš 4 tūkst. gyventojų“, – sako Čaplynės savivaldybės darbuotoja Olena.
Iš dar arčiau fronto esančių kaimų civiliai jau turi būti ištempti pėsčiomis arba turi laukti riziką prisiimančių savanorių. Ne vienas jų žuvo ar buvo sužeistas vykdydamas tokias gelbėjimo misijas.
„Pati dar liksiu – visi esame savo darbo vietose, reikia padėti žmonėms“, – priduria ji.
Kodėl žmonės nenori palikti namų – skaudi tema Ukrainos visuomenėje. Vieni laukia iki paskutinio momento, kai juos išvežti turintys savanoriai arba kariai ir policininkai jau rizikuoja, o kartais ir sumoka savo gyvybėmis. Kiti supranta, kad iš skurdžios socialinės paramos jie pasitraukę į saugius miestus tiesiog neišgyvens.
Anot Olenos, daugėja iš pafrontės pasitraukusių, o vėliau dėl finansinių sunkumų vėl į apšaudomus namus grįžtančiųjų gretos. Tai vyksta beveik visoje pafrontėje. „Daugiausia pensininkai“, – sako ji.
Tačiau ne visada būna kur grįžti.
Humanitariniame centre Pavlohrade, Dnipropetrovsko srityje, gyvena dešimtys dėl netoliese vykstančio rusų puolimo savo namus palikti priverstų žmonių. Dar dešimtys laukia humanitarinės pagalbos.
„Lėktuvai subombardavo penkiaaukščius namus, nieko nebeliko, per pusę perrėžė namus“, – sako humanitariniame centre gyvenanti Danyja.
„Mane evakavo, paskui pervežė čia, – priduria ji. – Dabar kažkokio fundamentalaus plano, ką toliau daryti, realiai neturiu. Vyras mirė prieš kurį laiką, likau be nieko.“
