„Beveik visi mano kurso draugai išėjo į kariuomenę. Mes grupėje buvome aštuoniese. Tik aš ir dar du neišėjome“, – pasakoja 20-metis Krymo gyventojas Vasilijus. Pirmąjį šaukimą jis gavo prieš dvejus metus būdamas darbe – ir nuo to laiko yra priverstas slapstytis.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Vien 2024 m. rusai pašaukė tarnauti 5,5 tūkst. Krymo gyventojų, o nuo 2015 m. – jau daugiau nei 50 tūkstančių.
„Mokykloje daug dėmesio buvo skiriama priemonėms, turėjusioms mus įtikinti, kad esame „rusai“ ir niekada nebuvome ukrainiečiai“, – sako Vasilijus.
Nuo sausio 1 d. Rusija panaikino pavasario ir rudens šaukimus į karinę tarnybą. Dabar jie vyks visus metus, taip pat ir okupuotose teritorijose, nors pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą tai yra karo nusikaltimas.
Vasilijus yra iš Krymo, o Bogdanas – iš okupuotos Zaporižios srities dalies. Vaikinai paliko tėvų namus, kad nepatektų į Rusijos kariuomenę. 2025 m. gruodį jie kirto Baltarusijos ir Ukrainos sieną ir atvyko į Kyjivą. Štai ką jie papasakojo.
Vasilijus
Okupacija prasidėjo, kai man buvo devyneri. Deja, mano giminaičiai yra prorusiški. Tada buvau paveiktas propagandos ir tikėjausi, kad viskas baigsis „referendumu“. Manau, kad devynerių metų amžiaus vaikas gali patikėti bet kuo. Aš tiesiog norėjau, kad visa tai baigtųsi. O kaip – tada nemąsčiau.
Mokykloje labai greitai viskas pasikeitė. Apie Ukrainą apskritai nebuvo kalbama. Ši tema tapo tabu. Labai greitai buvo pakeistos vėliavos, mokymo medžiaga, vadovėliai. Buvo pakabinti Vladimiro Putino portretai – jie kabėjo kiekviename kabinete. Buvo laikotarpių, kai kas rytą mokykloje skambėdavo Rusijos himnas.
Baigiau devynias klases ir įstojau į Romanovskio svetingumo paslaugų kolegiją Simferopolyje. Mokyklos vadovybė buvo labai prorusiška. Dar prieš prasidedant plataus masto karui buvo atvejis, kai vienas studentas buvo pašalintas už įrašus apie Ukrainą socialiniame tinkle.
Pradėjau žiūrėti ukrainiečius „Youtube“ turinio kūrėjus, tinklaraštininkus, tai, kas skirta labiau jaunimui. Taip pat skaitydavau ukrainiečių „Telegram“ kanalus.
Pirmąjį šaukimą gavau, kai man buvo 18 metų, būdamas darbe. Dirbau kavinėje. Supratau, kad negaliu ten likti. Bus problemų, manęs ieškos.
Išvykau į Rusiją, kad manęs negalėtų greitai rasti. Vėliau sužinojau, kad kitą dieną kariniame komisariate man buvo išduotas dar vienas šaukimas.
Iš pradžių visiems giminaičiams sakiau skirtingą informaciją, pasakojau, kad apsistojau kitame mieste, ne tame, kuriame buvau iš tikrųjų. Jei pas juos būtų atvykę karinio komisariato atstovai, jie nebūtų žinoję, kur aš esu.
Giminaičių reakcija buvo paprasta: „Eik, tarnauk, juk tik metai.“ Bet kai sakydavau, kad esu ukrainietis ir nenoriu tarnauti Rusijos kariuomenėje, prasidėdavo skandalas. Bet koks pokalbis apie Ukrainą baigdavosi skandalu. Nebuvo jokios paramos. Kalbėjo tik apie tai, kad jei neisiu tarnauti, nepriims į darbą, negalėsiu niekur įsidarbinti.
Sulaukęs 18 metų planavau vykti į Chersoną ir gauti Ukrainos pasą. Bet prasidėjo plataus masto karas, man tada buvo 16–17 metų, ir šį planą teko atidėti.
Dažnai keliavau po Rusiją, dirbau nuotoliu banko techninės pagalbos operatoriumi. 2025 m. lapkritį paklausiau dirbtinio intelekto, ar galima kaip nors patekti į Ukrainą be dokumentų. Man atsakė, kad galima per ES arba Moldovą, bet geriausias variantas – humanitarinis koridorius iš Baltarusijos.
Pradėjau ieškoti informacijos „Telegram“ kanaluose. Radau keletą pokalbių grupių. Tada susisiekiau su vaikinu, kuris, kaip ir aš, yra kilęs iš Krymo. Jis davė savanorių, kurie išsamiai paaiškino, ką ir kaip daryti, kontaktus.
Šiuo metu esu Ukrainoje. Artimieji apie tai nežino. Pasakiau tik seseriai. Mūsų santykiai normalūs. Ji mane remia, nors ir laikosi prorusiškos pozicijos.
Kadangi šiuo metu neturiu dokumentų ir iki 18 metų nebuvau gavęs paso, man reikia liudytojo, kuris patvirtintų, kad aš esu aš. Tai būtina, norint susitvarkyti dokumentus.
Patvirtinimas atliekamas Ukrainos valstybinėje migracijos tarnyboje. Jį galima atlikti nuotoliniu būdu, naudojantis vaizdo ryšiu. Iš visų galimų kandidatų tapti tokiu liudytoju tinka tik sesuo, nes mama, pavyzdžiui, šiuo metu neturi Ukrainos paso. Nežinau, kur jis dingo, bet jo nėra. O sesuo turi Ukrainos pasą. Ji gyvena Kryme.
Bogdanas
Okupacijos pradžioje man buvo 14 metų, baigiau 9 klasę Berdianske. Nuvykau į kolegiją. Neplanavau ten stoti – tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Reikėjo ką nors daryti, kad nekiltų klausimų, kodėl nesimokau, kodėl neturiu dokumentų.
Kolegijoje buvo paskaitų, kurių metu dėstytojai pasakojo, kokia gera Rusija. Sakė, kad Ukrainos kariuomenė sunaikino Mariupolį, o Rusijos kariuomenė yra gera: padėjo žmonėms, valė griuvėsius, vežė humanitarinę pagalbą. Tokios paskaitos vyko kiekvieną pirmadienį ir buvo privalomos. Prieš paskaitas turėjome išnešti į kiemą Rusijos vėliavą ir prie jos išsirikiuoti.
Jei neatvyksti be priežasties, gali kilti klausimų. Jei tai kartojasi, gali iškviesti policiją. Man asmeniškai taip nebuvo, bet buvo tikrinami klasės draugų telefonai.
Kolegijos direktorių atvežė iš Rusijos pačioje okupacijos pradžioje. Tarpusavyje mes bendravome, iš tikrųjų visi buvome už Ukrainą, tiesiog tai slėpėme.
Kai buvau antrajame kurse, mane įregistravo kariniame komisariate. Mus tiesiai iš pamokų nuvežė į psichiatrijos ligoninę. Ten užpildėme dokumentus ir paleido. Pasakė, kad iki 2026 metų esu laisvas, o po to mane paims į kariuomenę.
Tėvas buvo prieš. Jis sakė, kad gali paimti į karą, įbrukti sutartį. O mama sakė: „Ką padarysi, teks susitaikyti.“
Mintis išvykti gimė seniai. Kai man buvo 16 metų, draugas išvyko ir pasakė, kad tai realu. Aš taip pat norėjau, bet man dar nebuvo 18 metų. Laukiau. O kai suėjo 18, uždarė sienas tarp Baltarusijos ir Lenkijos. Maniau, kad viskas, nėra jokių variantų. Bet paaiškėjo, kad galima per sienos perėjimo punktą „Mokranai–Domanovas“.
Tėvai neplanavo išvykti. Jie turi namą, butą. Jie bijojo, kad jei išvyks, viską tiesiog atims. Mama žino, kad šiuo metu esu Kyjive. Ji neprieštarauja. O tėčio jau nėra, jis mirė. Jis taip pat norėjo išvykti paskui mane, bet nespėjo.
Vėliau planuoju išvykti į užsienį maždaug dvejiems metams – pagyventi, padirbėti ar pasimokyti, o tada grįžti į Ukrainą.
„Propaganda yra paslėpta prievartos forma“
Regioninio žmogaus teisių centro ekspertė, tarptautinės teisės filosofijos daktarė Jekaterina Raševskaja „Hromadske“ pasakojo, kad žmogaus teisių gynėjai okupuotose teritorijose užfiksavo tokį modelį: žmogus pirmiausia pašaukiamas į kariuomenę, o tada prasideda spaudimas, kad jis pasirašytų sutartį su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis.
„Reikia suprasti, kad Rusija tvirtina, jog niekas nėra mobilizuojamas, kad yra tik sutartinė tarnyba. Tai taip pat turi įtakos bendram naratyvui“, – sako J. Raševskaja.
Ukrainos žvalgybos duomenimis, 2024 m. rudenį rusai per pirmąją mobilizaciją Chersono ir Zaporižios srityse į kariuomenę paėmė apie 300 vyrų.
„Pagal Rusijos įstatymus, šaukiamasis amžius yra nuo 18 iki 30 metų. Kalbame apie labai didelę žmonių grupę. Kai kurie iš jų plataus masto karo pradžioje buvo vaikai arba paaugliai. Tai reiškia, kad jiems tuo metu galėjo būti 14 metų“, – pažymi J. Raševskaja.
Priverstinė mobilizacija ir priverstinis šaukimas į karo tarnybą pagal Romos statutą yra karo nusikaltimai.
„Propaganda yra paslėpta prievartos forma. Mokykloje vykdoma propaganda gali būti kvalifikuojama kaip karo nusikaltimas. Pačios okupacijos aplinkybės – baimė, nelaisvė – sukuria prievartos efektą ir taip pat yra viena iš šios kvalifikacijos prielaidų“, – aiškina J. Raševskaja.
Už vengimą tarnauti kariuomenėje rusai gali bausti: nuo 110 000 grivinų (apie 2 000 eurų) baudos iki 2 metų laisvės atėmimo.
