Tarptautinė organizacija „Make Mothers Matter“ kovoja už motinų teises ir gina jų interesus. Briuselio biuro viceprezidentė Johanna Schima interviu LRT teigė, kad gimstamumo mažėjimas gali būti siejamas ir su tuo, kad mamos vis dar nesulaukia reikiamo įvertinimo.
– Visos Europos problema – mažas gimstamumas. Kokios, jūsų nuomone, yra pagrindinės priežastys, dėl kurių poros ar moterys neturi vaikų arba nenori jų turėti?
– Savo naujausioje mamų apklausoje, kurią atlikome 12 Europos šalių (11 ES valstybių ir Jungtinėje Karalystėje buvo apklaustos beveik 10 tūkst. motinų), klausėme, kaip jos jaučiasi dėl motinystės. Atsakymuose buvo žodžiai „meilė“, „pasitenkinimas“, bet taip pat – „mes kovojame“, „esame depresijoje“, „mums per daug“.
Taigi matome tam tikrą prieštaravimą: jos kaip ir jaučiasi laimingos turėdamos vaikų, bet kartu susiduria gausybę kliūčių kasdieniame gyvenime. Motinos visoje Europoje jaučia, kad visuomenė neįvertina motinystės, jų ketinimų grįžti į darbo rinką, jos nesijaučia suprastos.
Mes taip pat fiksuojame daug struktūrinių, socialinių ir politinių problemų, kurios trukdo motinoms pasiekti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Šiais laikais merginos renkasi studijuoti universitete, nori daryti karjerą, bet visuomenė, verslas, politika sukuria nepalankią situaciją derinti šeimą ir darbą tuo pačiu metu.
Neapmokamas darbas, kuris apima namų ruošą, emocinę paramą, vaikus, yra atliekamas daugiausia motinų, net jei jos turi nuolatinį partnerį. Mūsų tyrimai rodo, kad ir tokiose šalyse kaip Švedija, kuriose lyčių lygybė yra geriausiai išvystyta, moterys vis dar daro, galima sakyti, viską.
Tai yra sunku ir todėl matome šiuos mažus gimstamumo rodiklius visoje Europoje.
– Ar yra skirtumas tarp moterų, kurios jau turi vieną vaiką ir tų, kurios galbūt tik galvoja apie motinystę?
– Mūsų apklausose daugelis motinų sakė, kad norėtų turėti daugiau vaikų, bet nesijaučia palaikomos. Jos galvoja: „Kai tapsiu motina, noriu turėti du ar tris vaikus.“ Tačiau tapusios motinomis, daugeliu atveju jos pakeitė savo nuomonę, nes pamatė realybę – nėra tokios paramos, kurią jos manė turėsiančios.
Be to, šeimų ryšiai šiais laikais ne tokie tamprūs, t.y. seneliai, dėdės, pusbroliai ir pusseserės, kurie anksčiau padėdavo jaunai šeimai, dabar tai daro vis rečiau. Mūsų visuomenė yra labai judri, migruojanti ir labiau individualistinė.
Pavyzdžiui, Švedijoje kai kurios moterys teigė, kad jos buvo auklėjamos būti labai individualistiškos ir jei paprašysi pagalbos iš savo šeimos, tai gali būti suprasta kaip žinutė, kad nesugebi atlikti savo darbų ar negebi būti savarankiška, nesi suaugusi ar kažkas panašaus.
Taigi jei visuomenė, verslas, partneriai nepalaiko, o giminaičių nėra šalia, tai visos šios problemos gula tik ant motinų pečių. Jos negali pasiekti darbo ir asmeninio gyvenimo balanso, kurio norėjo ir kurį jiems žada visuomenė.
– Gal yra kokia Belgijos, kurioje naujausi duomenys skelbia, kad gimstamumas yra žemiausias nuo Antrojo pasaulinio karo, specifika?
– Tarp ES šalių Belgija yra ta, kurioje motinystės atostogos yra trumpiausios. Jos trunka tik tris mėnesius. Kai apie tai pasakome kitų šalių atstovams, jie klausia: „Negali būti, kur jūs dedate vaikus?“
Juk trijų mėnesių vaikas dar negali judėti, bendrauti. Kaip maitinti krūtimi kūdikį, jei jau po trijų mėnesių turi sugrįžti į darbą? O ir pačiai mamai reikia laiko ne tik atsigauti po gimdymo, bet ir biologinio laiko, kad suprastų savo kūno pokyčius, vaiką, užmegztų ryšį su juo.
Todėl matote, kad šeimos susiduria su sunkumais, ir manau, kad tai daro įtaką gimstamumui Belgijoje.
Tiesa, Belgija, palyginti su kitomis šalimis, turi gan gerą vaikų darželių pasiūlą, bet galbūt ne visi tėvai nori siųsti trijų mėnesių kūdikį į vaikų darželį.
