Iš ten, kur rusai įkasti į žemę, – kvietimas ir raginimas Lietuvai

Rusų pėstininkas išlenda iš krūmų, tada greitai grįžta atgal, skubiai apsuka kelis ratus tarp medžių ir vėl dingsta didesnėje tankmėje.

„Šitoje vietoje jie nuolat išlenda, dėl kažko ją yra pasirinkę, jau kuris laikas tai matome. Gali būti, kad iš čia leidžia dronus. Va, žiūrėk, žiūrėk, vėl jis čia“, – sako šį vaizdą, transliuojamą iš drono, stebintys Ukrainos Nacionalinės gvardijos brigados „Chartija“ kariai.

Jie rodo į šalia krūmų ant medinio kuolo prikaltą horizontalią lentą, kuri greičiausiai ir yra naudojama kaip platforma dronams paleisti.

Greitai pasiaiškinę, ar kur nors netoliese tos vietos nėra saviškių atakos dronų-savižudžių, planą nukauti bent vieną krūmuose besislapstantį priešą ukrainiečiai atideda. Galbūt vėliau pavyks sunaikinti ne tik visą grupę priešo dronų operatorių, bet ir patį dar nepakilusį jų ginklą.

Juolab taikinys – toli kitoje priešakinių fronto linijų pusėje. Vienas iš karių kompiuterio ekrane per specialią programą greitai parodo, jog nuo priešakinių linijų iki pagrindiniame vadavietės ekrane rodomos vietos – maždaug 6 kilometrai.

Maždaug tiek nuo priekinių linijų į priešo užnugarį ir sudaro ukrainiečių sukurta vadinamoji mirties zona – teritorija, kurią dieną ir naktį stebi virš jos zujantys dronai, medžiojantys priešo gyvąją jėgą, artileriją bei techniką.

Tokią pačią zoną ukrainiečių pusėje yra sukūręs ir priešas.

Tai – iš esmės viso Ukrainos fronto, kuriame vis labiau viešpatauja dronai, realybė. Pati priekinė linija, kur siaučia mažų pėstininkų grupių kautynių akis į akį chaosas, vis labiau trupa ir nyksta, abiem pusėms vis smarkiau kenčiant nuo pėstininkų nuostolių ir stygiaus. O dronų kontroliuojama mirties zona abipus fronto vis sparčiau plečiasi.

Tad pagrindinė kova dabar keliasi į dronų operatorių, užsimaskavusių pėstininkų užnugaryje, lygmenį. Būtent jie tampa pagrindiniais vieni kitų taikiniais, tad klausimas, kuri pusė čia pergudraus priešą ir įgis lemiamą strateginį pranašumą, tampa pagrindine šio karo lygtimi apskritai.

Iš civilių būrio – į viršūnes

„Chartija“ – viena iš pastaruoju metu garsiausių ir autoritetingiausių brigadų, tapusių ir viena iš naujai kuriamų Nacionalinės gvardijos korpusų.

Tiek Ukrainos ginkluotosios pajėgos, tiek Nacionalinė gvardija šiuo metu organizuojamos į korpusų sistemą, turinčią iš esmės pagerinti Ukrainos gynybą fronte, pagaliau pasiekti mažiausią norimą šalies gynybos tikslą – sustabdyti Rusijos pajėgų stūmimąsi į priekį. O korpusai formuojami aplink pajėgiausias brigadas.

„Chartija“ jau tapo tokia brigada, nepaisant to, kad buvo sukurta 2022 m. kaip nedidelis Charkivo teritorinės gynybos pajėgų padalinys.

Jis buvo sukurtas stambaus žemės ūkio verslininko Vsevolodo Kožemiako iniciatyva ir greitai išsiplėtė iki brigados, dalyvavo ne tik Charkivo srityje vykusiuose kovose bei sėkmingame Ukrainos kontrpuolime, bet ir Bachmuto gynyboje.

Dabar ši brigada, aplink kurią suformuotas visas korpusas, yra tapusi net savotišku prekių ženklu Ukrainos viešojoje erdvėje apskritai. Kai kurie ekspertai ją net įvardija kaip galimos politinės jėgos pagrindą tuo atveju, jei, karui sustojus ar pasibaigus, Ukrainoje būtų galima surengti ne tik prezidento, bet ir parlamento rinkimus.

Šiuo metu brigada kaunasi Charkivo srityje, tame fronto ruože, kur Rusijos pajėgos pernai vėl mėgino organizuoti naują puolimą, siekdamos išsklaidyti Ukrainos pajėgas po jų operacijos Kursko srityje ir atsirevanšuoti už šią operaciją.

Vienas iš čia vykstančios kovos pagrindinių taškų – sunaikintas Lypcių kaimelis, esantis netoli sienos su Rusija ir nuo paties Charkivo nutolęs apie 20 kilometrų.

Šis fronto ruožas – vienas iš tų, kuriame Rusijos pajėgos yra ne tik visiškai sustabdytos vietoje ir jau ilgą laiką nesugeba į priekį pasistumti nė per kilometrą, bet ir kai kuriose vietose yra stumiamos atgal.

Taigi, padėtis čia esmingai skiriasi nuo pačių kritiškiausių fronto ruožų toje pačioje Charkivo srityje ir Donbase – pirmiausia, žinoma, Donecko srityje.

Charkivo srityje vyksta vienas iš nuožmiausių ir svarbiausių visai karo eigai susirėmimų dėl svarbaus infrastruktūros mazgo Kupjansko, kurį Rusija buvo užėmusi plataus masto invazijos pradžioje, o Ukraina išlaisvino per sėkmingą kontrpuolimą Charkivo srityje. Tačiau sustabdžiusi Ukrainos pajėgas prie Charkivo ir Luhansko sričių ribos, Rusijos kariuomenė čia susitelkė iš naujo ir jau seniai nuolatos mėgino vėl užgrobti Kupjanską.

Šios pastangos neregėtai sustiprėjo pastaruoju metu, Rusijai žūtbūt siekiant galutinai užimti šį miestą. Rusijos pajėgos sugebėjo užimti jo dalį ir jame bei aplink jį verda nuožmūs mūšiai, o pats Rusijos režimo vadeiva Vladimiras Putinas neseniai gyrėsi, kad miestas neva iš esmės užimtas.

Kupjansko užėmimas Rusijai labai svarbus ir bandant užimti likusius Donecko srities didžiuosius miestus, kuriuos dar tebekontroliuoja Ukraina, taip pat toliau mėginant veržtis į Dnipropetrovsko sritį.

Taigi, daugelyje svarbiausių ir kritiškiausių fronto ruožų Rusija toliau išlaiko puolimo iniciatyvą ir nors itin lėtai bei su didžiuliais nuostoliais, vis dėlto toliau stumiasi į priekį.

Tad esminis klausimas – kada Ukrainos kariuomenė pagaliau pajėgs sustabdyti priešą taip, kad jis nebegalėtų pajudėti į priekį tokį ilgą laiko tarpą, kad tai pripažintų ir, svarbiausia, kad galutinai išsektų jo puolimo potencialas? Ir kada tai gali įvykti?

O jei to neįvyks, ar galima realiai tikėtis kokių nors Rusijos mąstysenos ir veiksmų pasikeitimų bei bet kokio derybinio ar politinio proceso tikros pradžios?

Pačioje Ukrainoje egzistuoja skirtingi požiūriai į šiuos esminius klausimus. Aukščiausioji šalies vadovybė ir pats prezidentas Volodymyras Zelenskis, panašu, šiuo metu laikosi nuomonės, kad Ukraina kartu su Europos pagalba gali ir turi toliau kariauti per visą rudenį ir žiemą, tęsti ir intensyvinti Rusijos naftos ir dujų pramonės bombardavimo kampaniją, tad link pavasario Rusijos ekonominis bei karinis potencialas nusilps tiek, kad ji tiesiog turės sustoti. Tuo momentu, esą, Ukrainos kariuomenė netgi galės pradėti naujus kontrpuolimus.

Kiti – pirmiausia, kariškiai bei kai kurie ekspertai – labiausiai kalba apie toliau aštrėjančias didžiausias Ukrainos kariuomenės problemas. Pirmiausia, žmonių fronte trūkumą bei stringančią mobilizaciją, kurią pats V. Zelenskis, esą, vis vengia stiprinti dėl politinės rizikos baimės ir tik užuominomis žada tai daryti.

Be to, ši stovykla teigia, kad Rusijos pajėgos netgi stiprėja tokiose kritiškai svarbiose srityse kaip dronų gamyba ir naudojimas fronte, o Ukraina, esą, čia atsilieka. Be to, teigiama, kad, nepaisant gynybos reformos ir korpusų sistemos, vis dar tebeegzistuoja didelės organizacinės problemos.

Kariu tapęs žurnalistas: mokykitės iš mūsų

Vienas iš tų, kuris ne tik visada laikėsi nuomonės, kad Rusijos pajėgų sustabdymas fronte – absoliuti visų kitų problemų sprendimo prielaida, o Ukraina tam pirmiausia turi išspręsti savo organizacines ir išteklių paskirstymo problemas, – vienas žinomiausių ir autoritetingiausių Ukrainos žurnalistų ir karo ekspertų Jurijus Butusovas.

Dar pernai, lankydamasis Lietuvoje, jis ir čia pabrėžė savo nuolatos kartojamą mintį, kad Ukrainos gynyba turi tapti „dronocentriška“ – pasak jo, dronai turi tapti esmine visos karybos ašimi. Jo teigimu, tik tada, kai padedamos dronų Ukrainos pajėgos visame fronte pradės sunaikinti daugiau Rusijos gyvosios jėgos ir ginkluotės, nei sugeba vėl mesti į frontą, frontas bus sustabdytas.

J. Butusovas jau kuris laikas tarnauja būtent „Chartijoje“, kur sukūrė naują dronų padalinį, kuriam ir vadovauja. Nedidelis padalinys kaip tik ir užsiima tuo, kas tapo kovos ašimi, – priešo gilaus užnugario žvalgyba ir dronų operatorių medžiokle.

Dalinyje kovoja ne tik jauni informacinių technologijų, dronų specialistai, bet ir į tokius persikvalifikavę patyrę pėstininkai. Ne tik ukrainiečiai, bet ir kolumbiečiai. Apskritai, savanoriai būtent iš Kolumbijos – viena iš didžiausių užsieniečių grupių visose Ukrainos pajėgose.

Pirmą kartą užėjus į dalinio vadavietę, įrengtą apleisto ir nuo bombardavimų nukentėjusio namo rūsyje, susidaro įspūdis, kad tai – kompiuterinių žaidimų salonas, o čia sėdinti publika – tų žaidimų entuziastai, su laisvalaikio rūbais leidžiantys savo laisvalaikį.

Pagrindiniame didžiuliame ekrane per visą sieną matyti vaizdai ir kelių dešimčių žvalgybinių dronų, kurie seka priešo teritoriją anapus fronto linijos. Tuos ekranus stebi keletas karių, kurie nuolatos komunikuoja su kitais dronų padaliniais, jų operatoriais, pėstininkais ir artilerija.

Padalinys daugiausia stebi teritoriją, kaupia ir analizuoja informaciją, kurią perduoda kitiems daliniams. Tačiau neseniai J. Butusovo vadovaujami kariai į savo sąskaitą įsirašė ir pirmuosius nukautus bei sužeistus priešus. Tiesa, tai padalinys padarė ne atakos dronais, o numesdamas minas ant kelio, kuriuo judėjo priešo transportas.

Bene toliausiai nuo fronto esančiame taške krūmuose landžiojantis rusų kariškis – vienintelis gyvas žmogus visuose ekranuose per gerą valandą. Krūmuose, pastatų griuvėsiuose, atviruose laukų plotuose nematyti nei gyvos dvasios, nei artilerijos pabūklo, nei kažko panašaus į įtvirtintą poziciją.

„Štai kas yra tikra mirties zona. Nieko nematyti, visi rimtai slepiasi ir stengiasi nelįsti į dienos šviesą“, – juokdamiesi sakė „Chartijos“ kariai.

Pasak jų, paskutinis priešo bandymas surengti didesnio masto šturmą, pasitelkus sunkiąją techniką ir didesnes pėstininkų pajėgas, įvyko tik gegužę. Tačiau šis puolimas buvo tuojau pat atremtas, sunaikinus didžiąją dalį rusų pajėgų.

Tai, kad Rusijos pajėgos čia labiausiai turi stengtis išvengti ukrainiečių smūgių ir tiesiog išlaikyti savo pozicijas bei jų aprūpinimo kelius, sakė ir padalinio vadas J. Butusovas.

„Šiame fronto ruože bet koks Rusijos stūmimasis į priekį yra visiškai sustabdytas. Tai įvyko dar maždaug prieš metus. Šturmų, naudojant šarvuotąją techniką, jau seniai nebėra, tad dabar čia vyksta pėstininkų ir dronų kova. Na, jie nusprendė, kad jiems čia neapsimoka mėginti stumtis į priekį, tai daugiau pajėgų sutelkė į kitus fronto ruožus.

O čia kai kuriose vietose jie net jau nustumti atgal. Pavyzdžiui, prie Lypcių kaimo juos nustūmė maždaug per keturis kilometrus.

Taigi, padėtis čia – akivaizdus įrodymas, kad frontą galima sustabdyti. Sustabdyti jėga. Svarbiausia – teisinga pajėgų organizacija. Šia prasme dronai – tai vienas iš komponentų. Jie negali atlikti visų užduočių. Artilerija niekur nedingo, niekur nedingo ir pėstininkija“, – sakė J. Butusovas.

Pasak jo, dronai tapo visos karinės mašinos pagrindu, ašimi, tačiau kertinę svarbą išlaiko ir pėstininkai su artilerija. Tankų vaidmuo ir panaudojimas dėl dronų tapo itin ribotas, tačiau jų, kaip ir pėstininkų kovos mašinų, žinoma, Ukrainos pajėgoms irgi reikia.

J. Butusovo bendražygiai antrino jam, teigdami, kad dronai tapo klijais, sujungiančiais visas kitas kariuomenės rūšis ir ginkluotes į vieną organizmą, tinklą. Tad visos kitos ginkluotės ir kariuomenės rūšys pasitelktos tam, kad sustiprintų dronų naikinančią galią, kuri dabar yra didžiausia, taip pat dėl dronų pačios veikia efektyviai.

J. Butusovo teigimu, tokie brigados „Chartija“ pasiekimai ir patirtis turėtų būti itin vertingi tokioms šalims kaip Lietuva.

„Kviečiame visus draugus iš Lietuvos apsilankyti pas mus ir pasisemti mūsų patirties. Kviečiame visus – kariuomenę, savanorius, ginkluotės ekspertus. Akivaizdu, kad antžeminio šiuolaikinio karo atveju nebūtinos kažkokios ypatingos ir brangios sistemos, svarbiausia – teisinga organizacija ir valdymas. Taip pat – kad kuo daugiau žmonių išmoktų valdyti dronus.

Taigi, jei bus karas, tai galima padaryti per visą Lietuvos ir visų Baltijos šalių pasienį. Lygiai taip pat skraidysite dronais ir ieškosite nors vieno ruso. O jie slėpsis krūmuose ir požeminiuose blindažuose. Juk ir dabar čia – vos 10 kilometrų iki Rusijos sienos. Belgorodas – šalia. Taigi, Rusija – didelė, o į puolimą eiti nėra kam“, – sakė J. Butusovas.

Jis taip pat itin pabrėžė tai, kad karas tapo technologinis-pramoninis, tad ypač svarbu tapo ir technologijų plėtra, ir jų gamybos mastai.

Pasak J. Butusovo, dėl to karinėje vadovybėje turi būti atskiros pareigybės, kuriose esantys žmonės atsako tik už technologijas ir gamybą, kartu, suprantama, žinodami operacines užduotis ir poreikius, pagal kuriuos tos technologijos ir turi būti pritaikomos. Pasak J. Butusovo, taip yra ir jo padalinyje.

„Reikia žinoti ir nuolat sekti, kaip plėtojasi ne tik karinė, bet ir civilinė pramonė. Civilinės technologijos dabar plėtojimosi sparta ir dinamika taip smarkiai lenkia karinę pramonę, kad koncentruotis tik į ją nėra prasmės. Karinė pramonė pati turėtų koncentruotis tik į išties didelės vertės bei tikslumo technologijas bei ginkluotę. Ir yra dvejopos paskirties technologijos, kuriomis paremti dronai, kurios nuolat keičiasi ir tobulėja“, – sakė J. Butusovas.

Paklaustas apie priešo pajėgumus ir potencialą, jis teigė, jog jie išlieka dideli, be to, priešas taip pat sparčiai mokosi ir tobulėja.

„Jie čia ne tik šiaip sau slepiasi ir sėdi. Juos iš tiesų sunku surasti, pasiekti ir sunaikinti, nes jie čia gerai organizavo savo gynybą. Bet, žinoma, jie vis vien čia patiria didelius nuostolius. Štai per praėjusį mėnesį jie čia prarado apie 300 karių“, – sakė J. Butusovas.

Paklaustas apie viso karo ateitį, jis konstatavo, jog jei visame fronte būtų tokia padėtis kaip „Chartijos“ ruože, Rusijos pajėgos seniai būtų sustabdytos. Paklaustas, kada tai gali įvykti ir kodėl tai neįvyko iki šiol, kariu tapęs žurnalistas pareiškė, kad karinės vadovybės organizacinių sugebėjimų ir mentaliteto kaita reikalauja laiko.

Tačiau Lietuvos kariniuose ir politiniuose sluoksniuose egzistuoja ir Vakaruose paplitusi nuomonė, jog Ukrainos ir Rusijos karas negali būti tobulu pavyzdžiu NATO kariuomenėms – bent jau tokiu, kokį reikėtų tiesiog visu šimtu procentų nukopijuoti, organizuojant savo gynybą. Mat, esą, tiek Ukraina, tiek Rusija dabar stengiasi kariauti kuo pigiau, tad dronų karas ir yra to išraiška.

Tuo metu, pasak šios nuomonės atstovų, tiek Rusija su NATO kariautų kitokia tolimojo nuotolio ginkluote, tiek NATO gintųsi kitais savo ištekliais, kurie yra nepalyginami su Ukrainos.

Į tokią nuomonę J. Butusovo bendražygiai reagavo ironiškai, kategoriškai nesutikdami su mintimis, jog Ukrainos gynybą nuo Rusijos labiausiai lemia gynybos pramonės pajėgumų, finansų ir išteklių stygius. Jų teigimu, tokia nuomonė kaip tik atspindi tai, apie ką ukrainiečiai nuolatos kalba jau seniai – Vakarų politiniam ir kariniam elitui reikia kuo skubiau atsikratyti mąstysenos inercijos.

Didžiausias rūpestis – išsaugoti pėstininką

Tai, kad dronų viešpatavimas fronte tiek danguje, tiek žemėje vis dėlto neatšaukia pėstininkijos svarbos, nuolatos konstatuoja visi ukrainiečių kariškiai, žurnalistai ir ekspertai. Suprantama – kovoje dėl teritorijos, pozicijų ir apkasų vis dėlto galutinis žodis ir toliau išlieka vienas kitą žudantiems žmonėms.

O būtent žmonių trūkumas priekinėse linijose ir yra viena iš pagrindinių Ukrainos pajėgų problemų. Dėl didėjančių skylių fronte Rusijos pajėgos kai kur be kovos prasmunka į tuščias pozicijas, apeina ukrainiečius iš užnugario. Apskritai, priekinės linijos tikrąja to žodžio prasme jau beveik nebeegzistuoja – mirties zonoje pėstininkų grupės ir pozicijos dažnai yra susimaišiusios į vieną chaotišką košę.

Vienas iš esminių dalykų, mobilizuojant piliečius į kariuomenę – jų baimė, kad jie bus iš karto mesti į pėstininkų gretas ir panaudoti „mėsai“. Ši baimė iš dalies remiasi emocijų ir rusų propagandos kurstomais viešosios nuomonės stereotipais, iš dalies – realybe ir daugybe konkrečių tai patvirtinančių atvejų.

Todėl atskirų brigadų ir kitų junginių reputacija yra labai svarbi mobilizuojamiems žmonėms. Ir jei jie gali rinktis, jie būtinai rinksis tuos, kurie išties tausoja ne tik pėstininkus, bet ir visus kitus.

Pasikalbėjus su grupe į „Chartiją“ atėjusių pėstininkų, kurie vadovaujami karininkų-instruktorių kaip tik mokėsi savo amato fronto užnugaryje, visi iš jų kaip tik ir minėjo šį aspektą kaip pagrindinę priežastį, kodėl jie atsidūrė būtent čia.

Vietovė, kurioje vyko grupės pratybos, maksimaliai priminė ir tą, kurią per dronus seka priešo dronų operatorių medžiotojai – daubų ir griovių išvagotos pievos ir pernokusių bei sudžiūvusių saulėgrąžų laukai, tankūs krūmynai ir medžių guotai.

Prie vieno iš miškelių laukiantys du karininkai po trumpo pokalbio praneša, kad visi čia, tik jų nematyti. Po komandos iš už keleto metrų esančių krūmų vienas po kito staiga pasirodo visiškai ginkluoti pėstininkai, tarp jų – ir viena mergina, karo medikė.

Visi jie, žinoma, demonstravo, kad jaučiasi užtikrintai, ir pabrėžė, jog yra patenkinti tuo, kad atsidūrė gerą reputaciją turinčioje ir profesionalumu pasižyminčioje brigadoje.

Per maždaug mėnesį trunkančių mokymų grupėje jau susiformavo asmeniniai ryšiai ir draugystės, atsiskleidžia kiekvieno iš karių savybės.

Tuo metu vyrus, jei jie bus sužeisti, gelbėsianti medikė Nadija, šaukiniu „Laisvoji“, teigė labiausiai besidžiaugianti tuo, kad jau pavyko įgyvendinti seną svajonę – pasekti vyresnio brolio, kuris taip pat kariškis, pėdomis.

„Anksčiau negalėjau, nes brolis išėjo kariauti ir man teko padėti prižiūrėti jo keturių vaikų šeimą. Dabar jis grįžo iš karo, tai į jo vietą – aš“, – šypsosi 29 m. karė.

Grįždami į pratybas, kariai pagal komandą vėl ima sklaidytis krūmuose.

„Granata!“ – staiga sušunka vienas iš instruktorių ir meta į tuos krūmus mokomąją granatą. Prieš jai sprogstant, netikėtai užklupti naujokai vis dėlto spėja sukristi ant žemės.

„Žmonių mums visada trūks, jie čia tebeturi pranašumą. Todėl mes stengiamės kuo labiau tobulinti žmonių įgūdžius, jų kvalifikaciją, kad jie tuo lenktų priešą.

Čia, šiame ruože, jų pėstininkai gerokai blogiau parengti nei kitur. Jie kartais net neturi supratimo, kaip elgtis mūšyje akis į akį. Jei prasideda artimas kontaktas šaunamaisiais ginklais, jie būna labai dezorientuoti, nesupranta net elementariausių dalykų“, – sakė vienas iš instruktorių-karininkų.

Jis kartojo fronte dažnai girdimą mintį, kad rusai labiausiai rūpinasi dronų operatorių kvalifikacija, o pėstininkų kokybė jiems – buvus nebuvus.

„Taip, jie pėstininkus tiesiog meta į priekį kaip „mėsą“. Tačiau jų dronų operatoriai, artileristai – kur kas geriau parengti bei profesionalesni. Čia yra jų pagrindinis akcentas, jie labai gerai susiderinę. Kybo dronas, kuris koreguoja artileriją, o ji dirba labai tiksliai.

O pėstininkų jie tinkamai neparuošia todėl, kad, mano supratimu, tiesiog nespėja to padaryti. Čia jiems išeina toks užburtas ratas – dideli nuostoliai, reikia juos kuo greičiau kompensuoti, bandyti užgrobti kuo daugiau teritorijos, tad jie tiesiog nespėja naujų žmonių tinkamai parengti.

Pas juos būna ir taip, kad, pavyzdžiui, operacijoje žuvus kam nors iš karininkų, vadovų, bedama pirštu į eilinį kareivį ir jam sakoma, kad dabar jis ves žmones. O ką jis gali padaryti, kaip jis gali vadovauti, jei nieko nežino?“ – pasakojo karininkas.

Pasak jo, karininkai stengiasi dar per mokymus pastebėti tuos žmones, kurie turi lyderių savybių, orientuojasi stresinėse situacijose ir jau tada pradeda juos ruošti vadovaujamoms pozicijoms.

„Apskritai, stengiamės daryti viską, kad nuostoliai, kurių vis tiek bus, būtų kuo mažesni“, – sakė Ukrainos karys.