Po taikos derybų Ukraina greičiausiai turės atsisakyti idėjos jėga susigrąžinti okupuotas teritorijas ir sutelkti dėmesį į diplomatines deokupacijos galimybes. Istorijoje yra keletas pavyzdžių, kai teritoriniai ginčai buvo išspręsti be karinės intervencijos. Tačiau ar šią patirtį galima perimti ir pritaikyti ne tik Ukrainos okupuotoms teritorijoms, bet ir Rusijos užimtoms kitų šalių žemėms? „Hromadske“ pabandė tai išsiaiškinti.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Vokietijos modelis Moldovai ir Sakartvelui
Žurnalistas, buvęs Sakartvelo ambasados Ukrainoje spaudos atašė Bacho Korčilava mano, kad veiksmingiausias būdas susigrąžinti Abchaziją ir Pietų Osetiją – pasinaudoti Vakarų Vokietijos (VFR) ir Rytų Vokietijos (VDR) susivienijimo modeliu.
Anot jo, reintegracija visų pirma turi priklausyti nuo ekonomikos augimo.
„Sakartvelas, kaip ir Ukraina, neatsisakys okupuotų teritorijų. Tačiau turime suprasti, kad šios problemos sprendimas nėra trejų, penkerių ar net dešimties metų klausimas“, – pabrėžė B. Korčilava.
Jo nuomone, ekonominis augimas yra pagrindinė prielaida susigrąžinti prarastas teritorijas.
„Kai VFR suvienijo Vokietiją, ji buvo pasiruošusi: stipri ekonomika, išvystyta kariuomenė, tvirta diplomatija. Taigi, norėdamas susigrąžinti prarastas teritorijas, Sakartvelas turi sukurti stiprią valstybę su konkurencinga ekonomika“, – pažymėjo ekspertas.
B. Korčilava pabrėžia, kad okupuotų teritorijų reintegracija – tai ne tik žemių susigrąžinimas, bet ir valstybės pasirengimas užtikrinti jų vystymąsi.
„Turime suvokti, kad rytoj šios teritorijos gali būti grąžintos mums, todėl privalome būti tam pasirengę. Šiuo metu jos apleistos, ekonomiškai silpnos, jose trūksta kvalifikuotų darbuotojų, jas kamuoja nuolatinės problemos. Jei Sakartvelas nebus pasirengęs reintegracijai, valstybė tiesiog užsikraus didžiulę naštą“, – aiškino jis.
Moldovos parlamento narys Oazu Nantoi taip pat mano, kad Uždniestrės konflikto neįmanoma išspręsti nesustiprinus šalies ekonomikos. Jis pabrėžia, kad savavališkai „Uždniestrės Moldovos Respublika“ pasiskelbusi teritorija ilgą laiką rėmėsi nemokamomis rusiškomis dujomis, korupcijos schemomis ir kontrabanda. Dabar, apribojus šiuos išteklius, regionui gresia ekonominis krachas.
Nuo sausio 1 d. „Gazprom“ oficialiai sustabdė dujų tiekimą į kairįjį krantą. Tai reiškia, kad baigiasi „važiavimas zuikiu“, kuriuo regionas naudojosi bent nuo 2006 m. Rezultatas – sunki Uždniestrės ekonomikos krizė“, – sakė O. Nantoi.
Anot įstatymų leidėjo, Uždniestrė neturi gyvybingo ekonominio pagrindo. Nepripažinto darinio biudžeto deficitas, kurį kompensuoja Rusijos subsidijos, 2024 m. sudarė 60,4 proc. Be to, daugelis regiono įmonių yra registruotos Kišiniove kaip Moldovos įmonės, o tai leidžia joms prekiauti su Europos Sąjunga ir gauti pelną nemokant mokesčių į Moldovos biudžetą.
„Tik nuo 2024 m. gruodžio 1 d. privertėme juos mokėti muitus“, – pridūrė O. Nantoi.
Parlamentaro teigimu, Moldovos valstybės institucijose reikalingos teisinės reformos ir nuožmesnė kova su korupcija, nes, anot jo, Uždniestrės režimo veikėjai ilgą laiką darė įtaką Moldovos pareigūnams, taip apsunkindami suvienijimą.
„Prieš integruodami Uždniestrę, turime sukurti veiksmingą Moldovos teisinę ir ekonominę sistemą. Tai bus pavyzdys okupuotos teritorijos gyventojams“, – pabrėžė įstatymų leidėjas.
O. Nantoi taip pat atkreipė dėmesį į Uždniestrės valdžios institucijų represinę taktiką. Nepaisant to, jis pažymėjo, kad daugiau kaip 356 000 okupuotos teritorijos gyventojų įgijo Moldovos pilietybę, o tai rodo jų nuoširdų norą vėl prisijungti prie Moldovos.
„Uždniestrės gyventojai ieško geresnių galimybių. Daugelis jų dirba dešiniajame Dniestro krante, nes čia perspektyvos kur kas geresnės. Taigi mūsų užduotis – padaryti Moldovą dar stipresnę, o reintegracijos klausimas išsispręs savaime“, – reziumavo O. Nantoi.
Diplomatija – kelias į Čečėnijos išsivadavimą
Buvęs Ukrainos karinių pajėgų gretose kovojančio Šeicho Mansuro čečėnų bataliono atstovas spaudai Islamas Belokijevas neatmeta galimybės išlaisvinti Čečėniją diplomatiniu keliu, tačiau teigia, kad tam reikia didelio Vakarų ekonominio ir politinio spaudimo Rusijai.
„Diplomatinis variantas yra įmanomas, tačiau būtina imtis realių poveikio priemonių. Jei engiamajai pusei trūksta jėgos – karinės ar bent jau politinės – vargu ar tokius klausimus galima išspręsti vien diplomatinėmis priemonėmis, – sakė jis. – Okupantai turi jausti didžiulį spaudimą, kurio negalėtų atlaikyti. Priešingu atveju ir toliau gyvensime puoselėdami iliuziją, kad Rusijos sąžinė pabus ir ji pati pasitrauks. Bet taip neatsitinka, ypač su šalimis, kurių gyvenimo būdas ir egzistencija paremti silpnųjų engimu.“
I. Belokijevo nuomone, norint išlaisvinti okupuotas Ukrainos teritorijas, reikia pergalingos kariuomenės, branduolinio skydo ir visos Europos sąjungininkų paramos.
„Tačiau Ičkerijos atveju viskas kur kas sudėtingiau, nes ji neturi tokių sąjungininkų ir, svarbiausia, tarptautinio pripažinimo“, – sakė buvęs čečėnų bataliono atstovas.
Visgi jis mano, kad padėtis gali pasikeisti, jei europiečiai suvoks „Rusijos pasaulio“ grėsmes. „Tada neatmestina, kad ES gali pripažinti Ičkeriją ir suteikti čečėnams daugiau diplomatinių svertų. Priešingu atveju išsilaisvinimas įmanomas tik tuo atveju, jei Rusija žlugs arba Šiaurės Kaukaze kils plataus masto sukilimas. Tačiau net ir taip susiklosčius įvykiams prireiktų politinės, karinės, ekonominės ir informacinės trečiųjų šalių paramos“, – svarstė I. Belokijevas.
O kaip Ukraina?
Analizuodamas galimus taikius teritorijų susigrąžinimo kelius Ukrainos istorikas Serhijus Hromenka remiasi Izraelio ir Egipto įgyvendintu Sinajaus pusiasalio grąžinimo modeliu.
„Diplomatinis kelias susigrąžinti okupuotas teritorijas egzistuoja. Pavyzdžiui, Izraelis grąžino Egiptui Sinajaus pusiasalį mainais į taikos susitarimą ir saugumo garantijas. Tačiau problema yra ta, kad Ukraina nepuolė Rusijos – Rusija užpuolė Ukrainą. Tai keičia taisykles“, – aiškino S. Hromenka.
Pasak jo, net jei Maskva teoriškai sutiktų grąžinti kai kurias teritorijas mainais į Kyjivo nuolaidas, tai keltų didesnę riziką Ukrainai.
„Ar turėtume apsvarstyti scenarijų, pagal kurį Ukraina atgautų savo žemes, bet atsisakytų narystės NATO arba demilitarizuotų tam tikrus regionus? Ar tai užtikrintų saugumą agresyvaus kaimyno pašonėje? Vienareikšmiško atsakymo nėra“, – teigė istorikas.
S. Hromenka taip pat analizuoja Vokietijos susivienijimą, kuris, jo nuomone, yra svarbesnis Ukrainai.
„Sovietų Sąjunga faktiškai buvo okupavusi Rytų Vokietiją, bet vėliau, žlugus komunistiniam režimui, ji susijungė su Vakarų Vokietija. Esmė ta, kad Sovietų Sąjunga savo karius išvedė ne iš geros valios – tai įvyko jai pačiai žlugus. Taigi, pagrindinis veiksnys, galintis priversti Rusiją atsitraukti, yra jos galios krizė ir dezintegracija“, – teigė jis.
S. Hromenkos nuomone, jei režimas Maskvoje nesugrius, diplomatinis kelias susigrąžinti Ukrainos teritorijas yra praktiškai neįmanomas.
„Rusija atsitrauks tik tada, kai jos vidaus problemos taps kritinės. Tik Kremliui patekus į dar vieną neramumų, kovų ar ekonominės krizės sūkurį bus galima tikėtis diplomatinio sprendimo. Kol ten padėtis bus stabili, savanoriškai niekas teritorijų negrąžins, – pridūrė S. Hromenka. – Nenoriu, kad ukrainiečiai įsivaizduotų, jog diplomatinis kelias egzistuoja. Sprendimo paieškos gali užsitęsti ir 40 metų.“
Buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Volodymyras Ohryzka, priešingai, mano, kad okupuotų teritorijų susigrąžinimo klausimas gali būti išspręstas daug greičiau, ypač atsižvelgiant į galimus pokyčius Rusijos vadovybėje.
„Dešimtmečiai? Nemanau, kad tai įmanoma. Vladimiras Putinas neišlaikys dešimtmečių net fiziškai. O valdžios pasikeitimas Kremliuje tradiciškai reiškia valdžios susilpnėjimą. Net ir fizinis V. Putino pašalinimas reikštų labai rimtas problemas federaliniam centrui“, – pažymėjo diplomatas.
Anot jo, vadovybės pasikeitimas Rusijoje gali sukelti dezintegraciją. „Kai ten prasideda problemos, regionai greitai išsiaiškina, kas pirmas pasitrauks. Tai sukels dezintegracijos procesą, kuris Rusijoje yra neišvengiamas – dėl to nekyla jokių abejonių“, – sakė V. Ohryzka.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad Ukrainos situacija yra unikali, todėl negalima tiesiogiai taikyti jokio istorinio teritorijų susigrąžinimo precedento. Diplomatas pateikė tris sprendimus, kurie galėtų būti įgyvendinti net Rusijoje nepasikeitus valdžiai.
Pirmasis būtų pasaulinis okupuotų teritorijų pripažinimas Ukrainos dalimi, užtikrinantis jai teisę joms smogti. „Ukrainos gynybos pajėgoms leidžiama nevaržomoms smogti Rusijos operatyviniams daliniams Ukrainos teritorijoje. Tai pasakytina apie Krymą, Donecką, Luhanską ir kitas Rusijos vis dar okupuotas teritorijas. Toks būtų pirmas žingsnis siekiant atkurti teritorinį vientisumą“, – aiškino V. Ohryzka.
Antroji galimybė – ekonominės sankcijos ir kariniai veiksmai, siekiant priversti V. Putiną atsitraukti.
Trečioji – naujos Europos saugumo sistemos kūrimas. „Ukraina, suvienijusi jėgas su savo Europos kaimynais, partneriais ir sąjungininkais, žinoma, ne visais, galėtų sukurti naują Europos saugumo sistemą, kuri aiškiai pasakytų V. Putinui, kad bet kokie bandymai užgrobti teritoriją ateityje sulauks masinio atsako“, – sakė diplomatas.
„Šios galimybės jau yra svarstomos. Kuri iš jų bus pasirinkta? Galbūt visos iš karto, galbūt po vieną, o gal bus rastas koks kitas kelias, bet svarbiausia, kad tų kelių yra. Manau, kad šių veiksnių derinys palaipsniui leis mums išstumti Rusiją atgal į teritorijas, kurios jai priklausė iki karo, – reziumavo V. Ohryzka.
