Trečiadienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis slapta lankėsi Sumuose, apie tai vakare išplatino pareiškimą. Prie miesto užrašo nufilmuotame vaizdo įraše prezidentas pareiškė, kad „nuo praėjusio rugpjūčio daliniai vykdo kovinius veiksmus priešo teritorijoje – tai vienas iš didžiausių Ukrainos rezultatų šio karo laikotarpiu. Visiškai teisinga perkelti karą ten, iš kur jis ir atėjo“.
Taip sutapo, kad tos pačios dienos rytą panašius žodžius man atkartojo 86 metų Hana Morgunova iš Uhrojidų kaimo. Septynis kilometrus nuo Rusijos pasienio esančią gyvenvietę per pastarąsias dvi savaites priešai pavertė griuvėsių krūva, iš jos turėjo bėgti visi civiliai. Per evakuaciją Haną bei jos dukrą Natašą vežęs automobilio vairuotojas supanikavo dėl šalia sprogusios bombos ir padarė avariją. Į pagalbą teko kviestis kariškius, kurie moteris skubiai nugabeno į ligoninę.
Ten senolei buvo nustatytas smegenų sutrenkimas, o 57 metų dukrai Natalijai Aleksejenkai padaryta akies operacija, po kurios kol kas ji visgi mato labai nedaug. Medicinos seserimi 37 metus Krasnopilio ligoninėje išdirbusi Natalija stebėjosi: „Kai kovo devynioliktąją šeši dronai naktį atakavo ligoninę, nepajutau jokios baimės, ir puoliau gelbėti pacientų, visi pusantro šimto laimingai buvo pervežti į Sumų ligonines. Tačiau pamačiusi ugnyje paskendusius Uhrojidus ir kiauru stogu bei išvirtusiais langų rėmais gimtąjį namą, ėmiau baimintis, kad evakuodama mamą galiu žūti pati.“
Natalija mamos išsigabenti vyko, nes ši neklausė nei kaimo seniūno, nei karių raginimų išvykti. „Nepaliksiu be priežiūros vištų, o ir atėjo laikas sodinti daržoves“, – seniūnui pareiškė senolė, miegoti persikrausčiusi į lauko virtuvės rūsį. Dukra mamą į evakuacinę mašiną įstūmė pusiau jėga, išleidusi vištas į kiemą likimo valiai.
Močiutė buvo atvežta pas Sumuose gyvenančią kitą dukrą, kur įsikūrė ir Natalija, nes netoli ligoninės Krasnopilyje esantis jos namas irgi per sprogimus apgriuvo. Be to, dešimt kilometrų nuo Rusijos sienos esantį Krasnopilį priešai atrodo irgi nusprendė paversti negyvenama pilkąja zona. Susprogdino ligoninę, mokyklą, kultūros namus, vaikų darželį, biblioteką, administracinį pastatą bei daugybę gyvenamųjų namų, tad po dvi savaites užsitęsusių intensyvių bombardavimų iš septynių tūkstančių žmonių liko vos keliolika.
„Rizikuojam ir mes, kas kelias dienas vykstam į Krasnopilį apžiūrėti sodybos, užkalti langų ertmių, užlopyti stogo skylių. Taip pat parsivežėm šaldytuvą, televizorių, kelis baldus, indų, rūbų, nes pabėgom plikos“, – kalbėjo Natalija. Šie daiktai dukrai su mama tikrai pravers, nes įsikūrė neužbaigtame statyti sesers name.
Iš pradžių čia buvo atsikraustę dar septyni tolimesni giminaičiai iš Uhrojidų ir Krasnopilio, bet vėliau jie pervažiavo pas kitus artimuosius. Kadangi evakuacine mašina kartą ir pats vykau į liepsnojančius Uhrojidus, neatsistebiu, kad kai kuriuos civilius iš ten reikėjo kone jėga išgabenti.
Ten būdamas įsitikinau, kad dalis atsisakančiųjų išvykti yra asocialūs alkoholikai, suvokiantys, kad niekas jų nenorės priglausti, o kita dalis – senoliai, nebebijantys mirties. Tokių senolių užsispyrimo simboliu tapo 82 metų Nadia Gorbliuk, kuri televizijos žurnalisto akivaizdoje atsisakė evakuotis, nes nenorėjo palikti likimo valiai šešių kalakutų.
Gailiai raudančios moters žodžiai, kad kolūkyje ilgai dirbo veterinare, jog kalakutus myli kaip savo vaikus ir išvyktų vien tik kartu su jais, sukėlė gailestį net Vokietijoje, ir viena tenykštė organizacija pasiūlė Nadiai suteikti prieglaudą. Kol tvarkomi išvykimo dokumentai, Nadia gyvena išnuomotame bute Sumuose, o kalakutai yra pervežti į saugesnį kaimą pas vieną ūkininką. Su kalakutais atsisveikindama Nadia kiekvieną jų išbučiavo ir atsiprašė, kad tenka išsiskirti.
„Mūsų mama irgi Sumuose „dūsta“, ji kaimo žmogus, kasdien meldžia karo pabaigos ir sako pirmą taikos dieną grįšianti į Uhrojidus, gyvensianti net kaimynų rūsyje, jei gimtas namas bus visai sugriautas. Jos ten esą laukia neapsėti daržai, laisvėn išleistos vištos ir pradingusios dvi katės“, – kalbėjo Natalija.
Pažadėjau 86 metų Hanai, kad karui pasibaigus prašysiu lietuvių paremti jos namo atstatymą ir atvyksiu į Uhrojidus aplankyti. Atsisveikindamas senolės paklausiau, ar teisingai Ukrainos kariai padarė įsiveržę į Rusijos teritoriją ir dronais sprogdindami Maskvos prieigas. „Labai teisingai. Kodėl pas mus viskas virsta griuvėsiais, o pas juos turi būti gražu. Tegul pajaučia patys, ką reiškia karas, gal tada greičiau susiprotės ir panorės taikos“, – pasakė senolė.
