Nevyriausybinės organizacijos pabrėžia, iš fronto grįžę sužeisti Ukrainos kariai dažnai susiduria su sunkumais. Jiems sunku ne tik psichologiškai, didžiausiu iššūkiu kartais tampa darbo paieškos. Siekdama juos paremti, Lvivo valdžia siūlo veteranų finansavimo programą – sužalotiems kariams padeda pradėti verslą ir taip ne tik išlaikyti šeimą, bet ir rasti naują gyvenimo prasmę.
Ana kasdien savo vyrui Serhijui padeda atlikti elementarius darbus – pasitrumpinti barzdą ar prisitvirtinti galūnių protezus.
Pora tikraisiais namais vadina karo nusiaubtą Charkivą, bet dabar su sūnumi gyvena Lvive – toliau nuo mūšių ir apšaudymų.
„Dar 2022-aisiais, kai prasidėjo plataus masto karas, namus palikome pačią pirmą dieną. Šeimą nuvežiau į Lenkiją, o pats prisistačiau į pirmąją karinio šaukimo būstinę“, – sako Serhijus Pečenka.
Vyras prie Ukrainos kariuomenės prisidėjo dar 2015-aisiais. Vėl grįžo prasidėjus plataus masto invazijai. Bet 2023 metais jis neteko abiejų rankų ir dalies pėdos – grįžtant iš kovinės užduoties traukinyje nualpo ir vėliau rastas tiesiog ant bėgių – su sukiužintomis galūnėmis – Serhijus pripažintas netinkamu karinei tarnybai.
Traumos kariui apsunkino darbo paieškas, dirbti negalėjo ir žmona, jai nuolat teko vyrui padėti, todėl pora nusprendė Lvive pradėti verslą.
Praėjusių metų pabaigoje duris atvėrė „Vražaje“ – kavinė, kurios pavadinimas reiškia „sužavėti“.
„Sukūrėme verslo planą ir gavome miesto tarybos dotaciją. Be to, pardavėme Charkive turėtą verslą – dvi greitojo maisto vietas ir turguje turėtas parduotuvėles. Pardavėme viską, kad tik atidarytume ką nors savo čia, Lvive, kas ne tik suteiktų pajamų, bet kartu ir prasmės“, – teigia Ana.
Atitrūkusi nuo darbo Ana savo patirtimi ir kasdieniu gyvenimu dalijasi ir socialiniuose tinkluose. Teigia, kad dažnai sulaukia žinučių iš sužeistų karių artimųjų. Jie klausia patarimų, pavyzdžiui, apie protezus, kitus iššūkius, o kartais tiesiog žavisi nepasiduodančia šeima.
Lvivo valdžia skaičiuoja, kad parėmė jau 84-ių karo veteranų verslus ir tikina – tai ne pabaiga.
„Ieškojome įvairių būdų, kaip surinkti lėšų. Dabar turime programą su Čekijos humanitarine organizacija „People in Need“. Trečdalį finansavimo kaip dotaciją skiria miestas, o likę du trečdaliai – iš jų“, – kalba Lvivo miesto tarybos atstovė Ina Svystun.
Serhijus gydėsi būtent Lvive, kur susipažino su kitu karo veteranu – irgi Serhijumi, abi šeimos susidraugavo.
Iš Tokmako, Zaporižios srities, dabar okupuotos Rusijos, kilęs S. Žukovskis taip pat nusprendė įkurti verslą – „džiovintą džiaugsmą“ – užkandžių parduotuvėlę.
„Po pirmos, o vėliau ir antros amputacijos, teko nueiti ilgą kelią – ir psichologiškai, ir fiziškai, ir morališkai. Užtrukau, kol suvokiau, kad privalau judėti į priekį ir kad gyvenimas nesibaigia. <...>
Sėdėjome namuose ir vyriausias 15-metis sūnus pasakė – „gaminkime džiovintos mėsos ir kabanos dešrelių užkandžius“. Tai ir gimė idėja“, – sako S. Žukovskis.
Bet ne visų istorijos turi laimingas pabaigas. Netrukus, kai Serhijus Pečenka papasakojo savo istoriją, žmona pranešė apie jo mirtį – vyrui buvo 41 metai.
Ana sutiko, kad ir po netekties jų istorija būtų papasakota – tai įrodymas, su kokiais iššūkiais susiduria sužeisti Ukrainos kariai, o kartu ir įkvėpimas kitoms šeimoms nepasiduoti.
