Kol Danijos premjerė Mette Frederiksen keliavo po Vakarų Europos sostines, siekdama užsitikrinti paramą prieš nerimą keliančius Donaldo Trumpo grasinimus dėl Grenlandijos, Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pareiškė, kad šalis „nesirinks pusės“. Ar tai ženklas, kad išaušo nauja tarptautinių santykių sistemos era, kai teisė – stipriųjų pusėje?
Tik grasinimai
Naujasis JAV valstybės sekretorius Marco Rubio menkina D. Trumpo pareiškimų apie galimybę karine jėga užimti Grenlandiją svarbą. Tačiau pabrėžia – JAV prezidentas rimtai ketina nusipirkti didžiausią pasaulio salą.
Kaip tai padaryti, jei Danija griežtai atmeta pasiūlymus? Grasinimais. D. Trumpas viešai teigė, kad galėtų įvesti tarifus ir taip paskatinti Kopenhagą persigalvoti. Per užpraeitą savaitę vykusį pokalbį telefonu su Danijos premjere Mette Frederiksen D. Trumpas buvo „agresyvus ir priešiškas“, pokalbis buvo „siaubingas“ ir panėrė Danijos Vyriausybę „į krizės padėtį“, remdamasis neįvardintais pareigūnais rašė leidinys „Financial Times“.
Pokalbis privertė visus suprasti – tai nėra tušti žodžiai ir D. Trumpas iš tiesų nori Grenlandijos. Nors apklausos rodo, kad didžioji dalis salos gyventojų nenori prisijungti prie JAV, bet jie palaikytų glaudesnį bendradarbiavimą su galingiausia pasaulio valstybe.
Reaguodama į šią situaciją, Kopenhaga paskelbė skirianti dar 14,6 mlrd. kronų (1,95 mlrd. eurų) didinti savo karines pajėgas Arkties ir Šiaurės Atlanto regione. O šalies premjerė M. Frederiksen paramos ėmė ieškoti Europos sąjungininkų gretose ir praėjusią savaitę susitiko su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu, Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, NATO vadovu Marku Rutte. Prancūzai netgi pasvarstė siųsti karių į Grenlandiją, tačiau Kopenhaga atsisakė.
„Jei Danijai reikės, Prancūzija padės. Europos sienos yra suverenios šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose. Niekas negali sau leisti juokauti su mūsų sienomis“, – komentavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Noëlis Barrotas.
Priešingai nei Danija, Grenlandija nėra ES teritorija, tačiau turi specialų statusą, užtikrinantį priėjimą prie Bendrijos lėšų ir leidžiantį laisvą keliavimą po Bendrijos šalis ES piliečiams grenlandams. Todėl salai taikomas ES sutarties 42.7 straipsnis, pabrėžiantis, jog visos valstybės narės „įsipareigoja padėti ir teikti paramą“ šaliai, kuri tampa „ginkluotos agresijos prieš jos teritoriją auka“. ES gynybos komisaras Andrius Kubilius taip pat patvirtino, kad „mes esame pasirengę ginti mūsų valstybę narę Daniją“.
Bet palaikymas Kopenhagai nebuvo toks akivaizdus trečiadienio spaudos konferencijoje Vilniuje. Po susitikimo su Graikijos kolega kalbėjęs Lietuvos užsienio reikalų ministras K. Budrys pareiškė, kad „Lietuva nesirenka nė vienos pusės“.
„Lietuva sako, kad mes esame visi sąjungininkai, kuriuos sieja tiek ilgametis bendradarbiavimas, tiek kieti įsipareigojimai vieni kitiems. Ir tokioje dvasioje mes sprendžiame visus klausimus, kurie mums tarpusavyje iškyla“, – teigė ministras, išreiškęs viltį, kad Lietuva neatsidurs situacijoje, kai reikės rinktis vieną pusę, ir „visi poreikiai bus išspręsti ir sąjungininkų dvasioje, ir tarptautinės teisės dvasioje“.
Tokią mintį jis kartojo ir ketvirtadienį publikuotame interviu portale „Politika.lt“. „Jeigu kažkas turi abejonių, kurioje pusėje yra Lietuva, tai vienareikšmiškai esame tarptautinės teisės ir principų pusėje“, – teigė ministras.
Tai tebuvo pavieniai pareiškimai daugumą Europos sostinių apėmusioje tyloje. Situaciją galima palyginti su diplomatine įtampa 2003-iaisiais, kai Lietuvai kilo „dvigubo lojalumo“ krizė, LRT.lt teigia Vytauto Didžiojo universiteto V. Kavolio instituto kviestinė tyrėja Dovilė Budrytė. Tuomet JAV prezidentui George`ui Bushui užpuolus Iraką, žemyninė Vakarų Europa jį sukritikavo, o „naujoji“ Vidurio ir Rytų Europa palaikė. Tuomet nuskambėjo garsioji Prancūzijos prezidento Jacques`o Chiraco frazė, kad Baltijos šalys „praleido galimybę patylėti“.
„2025-aisiais, rodos, tyli beveik visa Europa, nes dar nėra aišku, ką daryti su Trumpo agresyviomis imperialistinėmis iš 19 amžiaus atkeliavusiomis užmačiomis, – teigia D. Budrytė. Ji pripažįsta, kad Lietuvai garsiai kritikuoti D. Trumpą būtų pavojinga ir nepragmatiška. – Matome, koks jis kerštingas ir sunkiai prognozuojamas lyderis. Šiuo atveju Lietuva, kaip ir kitos Europos valstybės, kol kas yra paralyžiuota, dar nežino, kaip išsikapstyti iš šios duobės.“
Tokie D. Trumpo pasisakymai apie Kanados prisijungimą, Panamos kanalo ir Grenlandijos užėmimą taip pat siunčia labai aiškią žinutę Pekinui ir Maskvai.
„Toks naratyvas Maskvos ir Pekino akyse pateisina didžiųjų galių žaidimus. Jei esi tokia maža šalis kaip Danija ar, dar svarbiau, kaip Baltijos šalys, teritorinio integralumo ir suverenumo klausimais laikaisi labai principingos pozicijos. Taip buvo su Ukraina, Sakartvelu, Moldova. Būtų nenuoseklu to nedaryti šiuo atveju“, – LRT.lt sakė Tartu universiteto docentas Stefano Braghiroli.
Kiekvienas už save
Grenlandijos reikšmė auga jau ilgą laiką. D. Trumpas dar prieš 4-erius metus kalbėjo apie šios salos svarbą JAV, dabar dėl klimato kaitos tirpstant ledynams, intensyvėja kova dėl salos naudingųjų iškasenų, auga noras kontroliuoti ir apsaugoti laivybos kelius Šiaurėje.
Praėjusį pirmadienį ES diplomatijos vadovė Kaja Kallas pasvarstė, kad su D. Trumpu reikėtų kalbėti „sandorių kalba“, tačiau paklausta, ar tai gali reikšti kokį nors susitarimą dėl Grenlandijos, ji patikslino, kad dėl salos „nesiderame“.
„Mano komentaras buvo bendresnio pobūdžio. Mes supratome, kad naujoji [JAV] administracija kalba šia kalba“, – sakė K. Kallas, siūliusi ES „nenuvertinti savo galios“.
ES vienybės siekė ir M. Frederiksen: „Europa susiduria su pavojinga situacija. Žemyne vyksta karas, geopolitinė realybė keičiasi. Tokią akimirką vienybė yra būtina.“ Anot premjerės, Danija yra „maža valstybė, turinti stiprių sąjungininkų“, priklauso „stipriai Europos Bendrijai, kurioje mes visi kartu galime stoti prieš mūsų laukiančius iššūkius.“
Todėl K. Budrio teiginys, kad Lietuva „nesirenka nė vienos pusės“, sulaukė kritikos. Danija buvo antroji Lietuvos nepriklausomybę pripažinusi valstybė, viena daugiausiai paramos skyrusių sąjungininkų, todėl ministro komentarai vadinti „kontrproduktyviais“ – būtų pakakę pabrėžti, kad Grenlandijos statusas nediskutuotinas, o minties apie neutralumą viešai skelbti nebūtina.
„Ministro komentarai, atrodo, yra mąstymo „kiekvienas už save“ pavyzdys, kurį Trumpo bendravimo būdas skatina, bet jis retai kada veiksmingas mažoms valstybėms, esančioms tokiame regione kaip Lietuva. Solidarumas su Europos partneriais pagrindiniais klausimais, tokiais kaip teritorinis integralumas ir jėgos naudojimas, išmetamas pro langą lenktyniaujant dėl išlikimo, kai bandoma įtikti ar nesuerzinti hegemono“, – LRT.lt teigė Kopenhagos universiteto Karo studijų centro profesorė Maria Mälksoo.
Trumpui neįtiksi
Šis hegemonas – JAV – yra itin svarbus Lietuvos saugumui. Suvalkų koridorių saugo tūkstantis amerikiečių karių Pabradėje, o NATO atgrasymo ir saugumo garantijos yra tiek patikimos, kiek Vašingtono noras ginti sąjungininkus Rytų flange. Todėl Lietuva tradiciškai yra proamerikietiškiausia iš Baltijos šalių ir viena dažniausiai Vašingtono liniją paremiančių valstybių. Pavyzdžiui, paskutinė visoje ES blokuoja Bendrijos bendradarbiavimo sutartį su Kuba, kurią kritikuoja JAV. Laišku Lietuvai už tai yra dėkojęs ir buvęs JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo.
Bet D. Trumpo neprognozuojamumas reiškia, kad pastangos jo nesupykdyti ar jam įtikti nebūtinai atsipirks.
„Tai būtų patikima, jei Trumpas būtų patikimas veikėjas. Žinoma, nežinome, kaip jis elgsis ateityje, bet žinome, kaip elgėsi. Ir galime pasakyti, kad gana chaotiškai. Žinome, kad jis niekada nerodė pernelyg didelio susidomėjimo įsipareigojimais transatlantiniams ryšiams ir ypač NATO. (...) Aš neturėčiau pernelyg daug pasitikėjimo Trumpo sandoriais“, – LRT.lt sakė Tartu universiteto docentas S. Braghiroli.
Atsakas šiam pavojui galėtų būti E. Macrono dar 2019 m. iškelta Europos strateginės autonomijos idėja. Tuomet nurašyta fantazijų sričiai ir sulaukusi aršaus pasipriešinimo iš Rytų flango šalių, šiandien ji jau yra daugelio Europos valstybių darbotvarkėse. D. Trumpo administracija neslepia, kad Europa norėtų palikti rūpintis patiems europiečiams.
„ES ir NATO Rytų flango šalims, kurios jaučia Rusijos grėsmę, patarčiau tiesiogiai neeskaluoti situacijos su Trumpu, bet ir vis labiau galvoti, kaip užsitikrinti savo saugumą situacijoje, kai JAV gali nebebūti patikima partnerė, o tai yra vis labiau tikėtina. Geriausias atsakas – investuoti į Europos vienybę tiek NATO, tiek ES kontekstuose“, – teigia S. Braghiroli.
