Jeigu Europa nenori karo pratęsimo po to, kai Ukraina ir Rusija galimai pasieks susitarimą, jos lyderiai jau turėtų pradėti pokalbius apie karių siuntimą į Ukrainą, sako Franzas-Stefanas Gady, ekspertas, dirbantis tarptautinio saugumo, gynybos politikos ir karinių tyrimų srityse. Pasak jo, didžiausia grėsmė po karo Ukrainoje kyla Baltijos šalims ir Lenkijai. Savo knygoje „Karo sugrįžimas“ jis yra aprašęs kelis scenarijus, kaip Rusija galėtų pulti Lietuvą ar kitas Baltijos šalis, ir koks būtų tikrasis tokio puolimo tikslas.
Lietuvoje F-S. Gady lankėsi gruodį Geopolitikos ir saugumo studijų centro (buvęs Rytų Europos studijų centras) 10-ojoje užsienio politikos konferencijoje, skirtoje diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui atminti.
– Pirmiausia, ar galėtumėte paaiškinti kariniu požiūriu, kodėl Vladimirui Putinui reikia visos Ukrainos? Su Krymu viskas gana aišku – rusams reikėjo neužšąlančio uosto ir įtakos Juodojoje jūroje. Tačiau kodėl jiems reikia visos Ukrainos?
– Aš tai matyčiau kaip dalį platesnių istorinių Rusijos pastangų per skirtingus valdovus ir šimtmečius sukurti buferinę zoną, arba prancūziškai „cordon sanitaire“, tarp pagrindinių Rusijos žemių ir jų suvokiamų agresorių, dažniausiai atkeliaujančių iš Vakarų. Putino akimis, Ukraina ne tik yra neatskiriama Rusijos dalis, bet ir tarnauja kaip svarbi buferinė valstybė.
Jis yra suinteresuotas išlaikyti Ukrainos neutralumą, o geriausiu atveju – turėti prokremlišką vyriausybę Ukrainoje, nes ji iš esmės veikia kaip buferis tarp suvokiamo NATO šalių agresyvumo ir pačios Rusijos.
Jis tai mato kaip pagrindinį nacionalinį interesą, o Rusijos saugumo politika visada buvo nukreipta į buferinių zonų ar prorusiškų buferinių valstybių kūrimą Rytų Europoje: ir Šaltojo karo metais, ir dar 19 amžiuje Rusijos ekspansija į Vakarus turėjo tą patį tikslą.
Aš tai matau kaip platesnį istorinį Rusijos palikimą – kad jai reikia kontroliuoti Ukrainą arba bent jau užtikrinti jos neutralumą. Tai leidžia tiesiogiai kariniu požiūriu kontroliuoti Ukrainą ir užtikrinti, kad ji neatsidurtų Vakarų stovykloje. Štai kaip aš į tai žiūriu.
Putino akimis, Ukraina ne tik yra neatskiriama Rusijos dalis, bet ir tarnauja kaip svarbi buferinė valstybė.
– O kur tokiu atveju lieka Baltijos šalys ir Lenkija? Kodėl Rusija ir Putinas neprieštaravo dėl Baltijos šalių prisijungimo prie NATO ir Europos Sąjungos? Žinoma, buvo tam tikrų įtampų, rusai nebuvo labai patenkinti, tačiau reakcija nebuvo tokia, kokią matėme Ukrainoje. Taigi, ar buferinė zona yra tik Ukraina?
– Manau, visada buvo skirtumas tarp Rusijos ir Putino požiūrio į Baltijos šalis ir Ukrainą. Ukraina yra laikoma esminiu Rusijos branduoliu, Rusijos ištakomis, ir tai galima pastebėti Putino raštuose apie Rusijos istoriją. Manau, tai yra labai svarbu.
Kartu yra aiškus geografijos skirtumas – Ukraina yra žemėlapio centre. Jei pažiūrėtume į Ukrainos dydį, tai buvo vienas iš pagrindinių Rusijos regionų, ir didesnė Ukrainos populiacija, palyginti su Baltijos šalimis, visada darė ją svarbesnę Rusijos valdovų interesams kontroliuoti tą Europos dalį nei, pavyzdžiui, Baltijos šalys.
Konkrečiai atsakant į jūsų klausimą, tai daugeliu atžvilgių yra susiję su Rusijos silpnumo arba suvokto silpnumo dešimtmečiais, kai Rusija atsisakė kai kurių savo pagrindinių interesų. Ji turėjo nusistatyti prioritetus, kas jai iš tikrųjų rūpi, o kas ne. Ir visada buvo aišku, kad Baltijos šalys suvokiamos kitaip nei, pavyzdžiui, Baltarusija ar Ukraina. Manau, kad Rusija daug lengviau susitaikė su nepriklausomomis Baltijos šalimis nei su nepriklausoma Baltarusija ar Ukraina, atsižvelgdama į geografiją ir tai, kad šios šalys yra gana mažos.
Baltijos šalys nuo Sovietų Sąjungos žlugimo taip pat prarado strateginę reikšmę Rusijai, ypač eksporto požiūriu. Tačiau kai Baltijos šalys prisijungė prie NATO, ir pasaulis buvo kitoks. Tai buvo laikotarpis, kai Rusija dar nebuvo atgavusi karinio ir politinio pasitikėjimo savimi ir dar nebuvo pasukusi į konfrontacinį kursą su Vakarais.
Tai nereiškia, kad Baltijos šalys yra saugios ir joms negresia agresija. Manau, jos vis dar yra grėsmės akiratyje, ir būtent Baltijos šalyse Rusija galėtų per kelerius metus išbandyti NATO aljansą ir susilpninti Europos Sąjungą. Pagrindiniai Rusijos užsienio ir saugumo politikos tikslai išlieka tie patys: NATO sunaikinimas ir reikšmingas Europos Sąjungos susilpninimas. Tai nepasikeitė.
Įsivaizduoju įvairius scenarijus, kaip Rusija galėtų Baltijos šalyse išbandyti aljansą ir jį sugriauti, jei aljansas nesureaguotų ir būtų pasirengęs paaukoti Baltijos šalis, nes nenorėtų kariauti su Rusija. Svarbu prisiminti, kad 5-asis NATO straipsnis neveikia automatiškai, jei NATO šalis užpuolama, tai nebūtinai reiškia, kad kitos valstybės privalo ateiti į pagalbą. Tai labai tikėtina, tačiau nėra garantuota.
Jei NATO nesugebėtų apginti Baltijos šalių, tai smarkiai pakenktų aljanso patikimumui ir manau, kad tai galėtų būti dalis Rusijos strategijos – susilpninti NATO patikimumą, o ne užimti didelius teritorijos plotus.
Viename savo naujosios knygos skyriuje nagrinėju „Vilniaus scenarijų“. Pateikiu mintį, kad Rusija galėtų per greitą karinę kampaniją, naudodama 40–50 tūkstančių karių, užimti Vilnių ir laikyti jį kaip įkaitą, vykdydama „eskalacijos dėl deeskalacijos“ strategiją. Greitai užėmusi Vilnių, Rusija įtvirtintų pozicijas ir pareikštų NATO: „Jei kontratakuosite, mes panaudosime taktinius branduolinius ginklus. Ar norite rizikuoti karu dėl Vilniaus ir nedidelės Lietuvos dalies?“ Jei atsakymas būtų „ne“, tada Putinas jau būtų laimėjęs, nes tai sudrebintų viso NATO aljanso patikimumą.
Manau, kad Rusija daug lengviau susitaikė su nepriklausomomis Baltijos šalimis nei su nepriklausoma Baltarusija ar Ukraina, atsižvelgdama į geografiją ir tai, kad šios šalys yra gana mažos.
(…) Mano knygoje konkrečiai nurodoma, kad vis dar yra tokia galimybė, ypač po to, kai aukšto intensyvumo karo etapas Ukrainoje nuslūgs. Po 5–8 metų Rusija galėtų atkurti savo įprastines karines pajėgas, kad vėl grasintų kitoms šalims.
Jei NATO nesiųs daugiau pajėgų į Lietuvą ir jei Lietuva nespartins savo ginkluotųjų pajėgų stiprinimo, gindama rytinę Vilniaus ribą, gali susiklostyti situacija, kai Vilnius galėtų būti užimtas per maždaug 72 valandas. Žinoma, verta pridurti, kad panašiai buvo sakoma apie Kyjivą, kad jis galėtų kristi per 24 valandas, todėl nesu ateities pranašas, tačiau manau, kad tokia galimybė egzistuoja, jei veiksmai bus gerai suplanuoti.
Rusija galėtų perkelti integruotas oro ir raketų gynybos sistemas, kad sukurtų apsaugos „skėtį“ ir užimtų gynybinę poziciją. Pirmoji NATO kontrataka gali būti labai kruvina NATO pajėgoms. Jei, pavyzdžiui, Vokietijos brigada nebūtų pasirengusi laiku arba jei Vokietijos brigada ir kiti vienetai Lietuvoje būtų užklupti, NATO kontrataka galėtų užtrukti, o Rusija greičiau sustiprintų savo pajėgas ir atsargas.
Manau, Rusija galėtų turėti pranašumą, jei greitai užimtų ir sustiprintų pozicijas, o tada įsteigtų prieigos ribojimo ir regiono blokavimo zoną (angl. Anti-Access/Area Denial zone). Tai priverstų NATO kontratakuoti. Per karą Ukrainoje matėme, kad Rusija sugeba greitai prisitaikyti ir įtvirtinti gynybos sluoksnius. Jie yra stiprūs gynybos srityje, o NATO pajėgos neturi didelės patirties pralaužti tokius gynybinius sluoksnius.
Matėme, kaip sunku buvo Ukrainai per 2023 metų vasaros kontrpuolimą pralaužti Rusijos gynybą. NATO pajėgos galėtų susidurti su panašiais iššūkiais. Nors, žinoma, NATO galėtų įgyti laikiną oro viršenybę, tačiau tai nėra garantuota, ypač turint omenyje, kad Rusija turi vieną pažangiausių integruotų oro ir raketų gynybos sistemų pasaulyje.
– Minėjote, kad, be Vilniaus scenarijaus, turite keletą kitų scenarijų. Kokie yra kiti scenarijai?
– Šią knygą pirmiausia norėjau pristatyti Vokietijos auditorijai, kad jie suprastų, kas iš tikrųjų gresia Baltijos šalims ir kodėl Šiaurės Lenkija ir Baltijos šalys yra ypač pažeidžiamos. Jos yra už Kaliningrado, tarp Kaliningrado ir Baltarusijos. Rusija galėtų greitai perkelti pajėgas į Kaliningradą, greitai padidinti savo karių skaičių Kaliningrade ir Baltarusijoje. Tada ji galėtų veikti iš užnugario ir po vadinamojo „fait accompli“ (įvykusio fakto) situacijos būtų labai sunku susigrąžinti Baltijos šalis.
Kitas scenarijus būtų bendras Baltijos šalių scenarijus. Tai scenarijus, pagal kurį būtų užpulta ne tik Lietuva, bet ir Estija. Iš Estijos iš esmės būtų neutralizuota ir Latvija. Šiuo atveju būtų įvykdyta maždaug 250 000 Rusijos karių ataka keliais frontais į Estiją ir dalį Latvijos. Tada puolimas vyktų iš šiaurės į pietus, per Lietuvą, ir galiausiai būtų uždaroma vadinamoji Suvalkų koridoriaus dalis, įtvirtinant gynybinį perimetrą, prieš kurį turėtų pulti NATO pajėgos. Galutinė strategija vėl būtų ta pati – „eskalacija dėl deeskalacijos“.
Įtraukti Vakarų aljansą, NATO, į išsekinimo karą, remiantis prielaida, kad Vakarų karinės pajėgos nesugebės ilgai išlaikyti tokio karo ir kad, užuot okupavus kitus Europos regionus ar nuolat laikant Baltijos šalis, būtų sudaužyta NATO aljanso ar Vakarų kariuomenių valia tęsti kovą. Tai, žinoma, yra reali galimybė.
Rezultatas būtų toks pats, tik veiksmai vyktų platesniu mastu. Tai taip pat apsunkintų NATO pajėgų pastangas siųsti pastiprinimą per Baltijos jūrą. Šio scenarijaus idėja taip pat būtų tokia, kad ataka būtų ruošiama kelis mėnesius iš anksto, prieš prasidedant kariniams veiksmams, vyktų hibridinės atakos, sabotažo operacijos, kibernetinės operacijos ir manipuliavimas visuomenės nuomone. Visa tai, ką matome kaip hibridines grėsmes, galėtų paralyžiuoti Baltijos šalių ar Lietuvos gynybą. Apskritai Lietuvai galėtų būti vienas scenarijus, kitas būtų platesnis Baltijos šalių scenarijus, apimantis ir Šiaurės Lenkijos dalis.
Yra ir kitų variantų, pavyzdžiui, operacija, orientuota į Estiją, pagal „atkąsti ir laikyti“ principą (angl. „Bite and hold“ operacija kare yra taktinė karinė strategija, skirta teritorijos daliai užimti („atkąsti“) ir paskui įtvirtinti stiprią gynybinę poziciją, kad priešas negalėtų jos atgauti („laikyti“) – LRT.lt). Šios operacijos idėja būtų tokia, kad užgrobiama tam tikra teritorijos dalis, leidžiama priešui kontratakuoti ir tada grasinama, kad bus panaudoti branduoliniai ginklai. Aš nesakau, kad tai yra konkreti Rusijos karinė doktrina, tačiau yra galimybė, kad tai galėtų būti padaryta.
– Ar egzistuoja kokia nors raudonoji linija branduoliniams grasinimams? Ar kiekvieną kartą, kai Rusija grasina branduoliniais ginklais, mes atiduosime jai viską, ko ji nori?
– Visų pirma, negalima ignoruoti branduolinių grasinimų. Branduolinis karas ar bent jau taktinių branduolinių ginklų naudojimas yra daug labiau integruotas į Rusijos karinę doktriną nei į Vakarų karinę doktriną. Jis visada buvo laikomas karinių operacijų dalimi, kai naudojami bent jau taktiniai branduoliniai ginklai. Taktiniai branduoliniai ginklai gali turėti tokį pat poveikį kaip Hirošimos ir Nagasakio bombos. Taigi, tai yra labai rimta.
Manau, kad jei Rusija panaudos branduolinius ginklus, mes atsidursime visiškai kitokiame pasaulyje.
Tai ne tik daug galingesnė bomba – jei Rusija panaudos vieną bombą, tarptautinės reakcijos kaina labai nesiskirs nuo tos, kokia būtų, jei ji panaudotų 30 ar 40 bombų. Pirmoji bomba yra esminis lūžis, o likusios gali greitai normalizuoti taktinių branduolinių ginklų naudojimą. Tai turės milžinišką psichologinį poveikį. Todėl, manau, visada turime įvertinti riziką, kad tai iš tikrųjų gali įvykti.
Negalime tiesiog slėpti galvų smėlyje vien dėl to, kad Rusija yra branduolinė valstybė, ir manyti, kad nieko negalime padaryti, kad pasipriešintume šiai agresijai. Yra pavyzdžių, kai branduolinės valstybės buvo nugalėtos nebranduolinių valstybių: Jungtinės Valstijos Vietname, Jungtinės Valstijos Irake ir Afganistane, Sovietų Sąjunga Afganistane.
Manau, kad jei Rusija panaudos branduolinius ginklus, mes atsidursime visiškai kitokiame pasaulyje.
– Bet negalima lyginti Vakarų branduolinių valstybių politikų mąstymo su Putino mąstymu...
– Politinė klasė Europoje turi rimčiau galvoti apie šiuolaikinį karą, koks jis iš tikrųjų bus ir kaip elgtis su eskalacijos rizika, susijusia su branduolinių ginklų naudojimu. Manau, ši problema taps dar aktualesnė. Kaip matėme Ukrainoje, kai buvo apribotas ilgojo nuotolio ginklų, tokių kaip ATACAMS, GML (valdomų raketų paleidimo įrenginys – LRT.lt), tikslaus smūgio sparnuotųjų ir balistinių raketų naudojimas. Šiuolaikinio karo rizika, susijusi su branduoliniais ginklais, yra didesnė nei anksčiau.
Paaiškinsiu kodėl. Ypač jei kariaujate prieš branduolinę valstybę ir naudojate daug tikslaus valdymo amunicijos ir ilgojo nuotolio ginklų prieš branduolinę valstybę, tam tikru momentu jie gali tapti grėsme, susijusia su branduoliniu atgrasymu. Jei esate Rusija ir nereaguojate į tokių ginklų naudojimą jūsų teritorijoje, atveriate kelią atakoms prieš savo branduolinius ginklus. Jei neatsakote į tokius smūgius, nežinote, kokia bus kita ataka.
Pavyzdžiui, ataka gali būti su 200 km nuotolio ginklu, paskui – su 500 km, o tada su ginklu, galinčiu labai tiksliai pataikyti į taikinius už 2 000 km. Galiausiai kyla klausimas, kodėl nepabandžius sunaikinti Rusijos branduolinių ginklų naudojant įprastus ginklus. Todėl Rusija turi stabdyti šį procesą. Jei esate Rusija, sakote: „Jei tai darysite, mes keršysime.“ Tai, ką matėme Dnipre su vidutinio nuotolio balistine raketa, kuri buvo akivaizdžiai branduolinė, bet su treniruočių kovine galvute, buvo aiškus signalas Vakarams: „Nesielkite per daug agresyviai.“
Todėl manau, kad šie apribojimai egzistuoja, nes reikia būti itin atsargiems, kad nė viena pusė – nei Ukraina, nei Rusija, nei Ukrainos rėmėjai, tokie kaip JAV – nesukeltų branduolinio nestabilumo. Netinkamas supratimas galėtų sukelti krizę, kurios pasekmės nežinomos, įskaitant galimą branduolinę eskalaciją.
Tai, ką matėme Dnipre su vidutinio nuotolio balistine raketa, kuri buvo akivaizdžiai branduolinė, bet su treniruočių kovine galvute, buvo aiškus signalas Vakarams: „Nesielkite per daug agresyviai.“
Kitas praktinis aspektas: jei vyksta aktyvūs karo veiksmai, kur abi pusės naudoja daug ilgojo nuotolio tiksliųjų ginklų, reikia neutralizuoti priešininko oro ir raketų gynybos sistemas, kad daugiau raketų pasiektų tikslą. Jei ukrainiečiai leidžia ATACAMS ar kitus tiksliuosius ginklus, dalis jų bus numušta, todėl reikia vis daugiau raketų, kad pasiektų taikinius. Taip pat galite vykdyti elektroninį karą: trikdyti radarus arba vykdyti kibernetines operacijas, kad trikdytumėte skaičiavimo sistemas ir priešininkas negalėtų tiksliai numušti raketų.
Problema ta, kad jei esate branduolinė valstybė ir matote artėjančias raketas, pirmiausia nežinote, ar jų kovinės galvutės yra branduolinės, ar įprastinės. Be to, jei priešininko veiksmai jus apakina, nesate tikri, ar tai nėra plataus masto atakos pradžia. Tai sukelia nestabilumą. Todėl politikai ir Europos sprendimų priėmėjai turi geriau suprasti, ką daryti tokioje situacijoje.
Daugumos Europos politikų instinktas yra manyti „aš negaliu su tuo susidoroti; geriau nedaryti nieko, kas galėtų išprovokuoti Rusiją ar padidinti branduolinės konfrontacijos riziką“. Bet to negalima leisti išnaudoti. Artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais, manau, matysime, kaip Rusija intensyvins branduolinius grasinimus, kartu atkurdama savo konvencinę kariuomenę po karo Ukrainoje. Turime būti pasirengę tai spręsti ir sakyti: „Taip, mes žinome, kad esate branduolinė valstybė, Rusija, bet mes, NATO, turime išplėstinį branduolinį atgrasymą, kuris taikomas ir Baltijos šalims. Mes pasitikime branduoliniu atgrasymu, jis negali sugriūti per naktį.“
Galiausiai Rusija taip pat yra branduolinė veikėja, o Putinas nėra savižudis. Tai nereiškia, kad jis nepradės karo, bet reiškia, kad jis suinteresuotas išvengti dalies Rusijos sunaikinimo ar savo režimo žlugimo. Bet turime būti atsargūs – niekada negalime visiškai atmesti šios galimybės. Manau, kad taktinio branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė didėja ne tik dėl aptartų karo metodų, bet ir dėl bendrų geopolitinių pokyčių. (…)
– Esant jūsų aprašytoms aplinkybėms, kaip turėtų elgtis NATO, ką turėtume daryti?
– Visų pirma, turime sukurti geresnę gynybos strategiją, pagrįstą atgrasymu. NATO turi turėti daugiau karių, dislokuotų priekinėse linijose. Ukraina parodė, kad teritorijos susigrąžinimas, kai ją prarandi, yra labai sudėtingas, todėl turime turėti proaktyvesnę gynybos strategiją. Turime didinti savo karių buvimą Baltijos šalyse. Vokietijos brigada yra geras pirmasis žingsnis, tačiau manau, kad tokios valstybės kaip Vokietija turėtų imtis dar didesnių įsipareigojimų ir ilgainiui galbūt didinti savo karinį buvimą čia, taip pat įtraukdamos kitas valstybes.
Nematau, kad nedidelės pajėgos strateginėje vietoje (angl. tripwire force), kurios buvo naudojamos iki 2022 metų, būtų tinkamos dabar. Reikia stipraus karinio buvimo, kad būtų užtikrinta gynyba pasienio regionuose.
Turime didinti savo karių buvimą Baltijos šalyse.
Antras dalykas, turime pagalvoti, kaip keisti savo karinę doktriną. Ar turėtume būti proaktyvesni, ar turėtume signalizuoti Rusijai, kad jei ji užpultų, mes taip pat būtume pasirengę vykdyti karo veiksmus jos teritorijoje – Rusijoje arba Baltarusijoje.
Trečias, ir labai svarbus dalykas, atsižvelgiant į eskalacijos riziką, visada reikia išlaikyti atvirus kanalus – dialogą, pasitikėjimo stiprinimo priemones. Tai vis dar yra svarbu, ypač kai kalbame apie tokią šalį kaip Rusija. Visada reikia kalbėtis, visada reikia užtikrinti, kad būtų išvengta nesusipratimų. Taip sumažiname eskalacijos riziką. Kai sakoma „na, žinote, kalbėdamas su agresoriumi jūs tarsi legitimizuojate jo tikslus“, ne, jūs to nedarote, jūs stengiatės sumažinti rizikas, ir manau, kad tai yra labai svarbu, kai kovojate su branduoliniu ginklu ginkluota valstybe.
– Vis dažniau kalbama apie vadinamąjį įšaldytą konfliktą, ir atrodo, kad Ukraina artimiausiu metu nebus pakviesta prisijungti prie NATO. Jei tai ir būtų Rusijos karo prieš Ukrainą rezultatas, kaip atrodys Europos saugumo architektūra?
– Manau, kad tam tikrose Europos dalyse daroma klaida galvojant, jog Putinas turi tik teritorinių tikslų Ukrainoje: kad jis domisi tik rytų Ukraina, užims ją ir sustos. Ne, tai nėra tiesa. Putinas turi kitų tikslų: visų pirma, jis siekia NATO sunaikinimo, antra, jis nori susilpninti Europos Sąjungą, ir apie tai jis atvirai paskelbė 2022 metais. Vakaruose turime blogą įprotį nepriimti diktatorių žodžių tiesiogiai. Tai problema.
Manau, kad Putinas nori sukurti Europos saugumo architektūrą, kuri įtrauktų Rusiją ir geriau atsižvelgtų į Rusijos esminius nacionalinius interesus. Tai apima neutralią Rytų Europą, demilitarizuotą – be NATO, buferines valstybes – tarsi grįžimą į situaciją iki 1997 metų. Tai jo aiškus tikslas. Ukraina – tik pirmasis žingsnis. Jis siekia tam tikrų Ukrainos teritorijų aneksijos, prorusiškos vyriausybės įtvirtinimo, o vėliau karinės galios atkūrimo, kad galėtų daryti spaudimą per prievartą ir branduolinį šantažą ir stiprinti savo įtaką Europoje.
Tai nereiškia, kad Rusijos tankai judės iki pat Lamanšo sąsiaurio, bet Putinas siekia pertvarkyti saugumo architektūrą taip, kad būtų sunaikinta ar susilpninta NATO, išstumti amerikiečiai, o Rytų Europa būtų „finlandizuota“ ir Vakarų Europa taptų draugiškesnė Rusijai. Tai jo tikslas.
Turime rimtai vertinti situaciją, nes Ukrainoje karinė padėtis nėra gera, ir turime būti sąžiningi dėl to. Neprisidedame prie situacijos gerinimo, kai tam tikri politikai, ypač Baltijos šalyse, vis kalba apie pergalę Ukrainoje. Turime daryti viską, kad palaikytume pergalę Ukrainoje, bet taip pat turime būti sąžiningi. Sąžiningas karinis vertinimas rodo, kad pergalė Ukrainoje, jei tai reiškia visų teritorijų, kurias Rusija užėmė nuo 2014 metų, susigrąžinimą, artimiausiu ar vidutiniu laikotarpiu nėra įmanoma.
Geriausiu atveju, jeigu dabartinė fronto linija laikosi, konfliktas gali būti įšaldytas ir stabilizuotas. Tačiau kai kurios fronto linijos dalys nėra stabilios – rusai veržiasi į priekį. Vadinasi, Europa turi rimtai svarstyti galimybę dislokuoti Europos pajėgas Ukrainoje. Turime kalbėti apie kelias mechanizuotas brigadas, kurias būtume pasirengę siųsti, Europos pajėgas, kurios stebėtų paliaubų liniją arba bent jau būtų už fronto linijos kaip saugumo garantas.
Jungtinės Valstijos greičiausiai nesiims tokio veiksmo, ypač esant Donaldui Trumpui prezidento poste. Jos galėtų logistiškai paremti Ukrainą už jos ribų, padėti planuojant ir teikti kitą paramą, bet tai turėtų būti Europos pajėgos, ir tai labai aišku.
Klausimas yra toks: ar Europos sostinės turi politinės valios tai padaryti, ką mano jų visuomenės? „Turime daryti viską, kad palaikytume pergalę Ukrainoje“ nėra labai naudinga, nes turime būti sąžiningi su Europos gyventojais ir pasakyti tiesą. Kalbėjimas apie pergalę, kaip daro kai kurie buvę vyriausybių vadovai Baltijos šalyse, mano nuomone, yra neproduktyvus. Turime būti realistai – situacija Ukrainoje yra rimta. Pagrindinė problema – karių trūkumas.
Europa turi rimtai svarstyti galimybę dislokuoti Europos pajėgų Ukrainoje.
Galime toliau remti Ukrainą, bet turime būti nuoširdūs: jei nieko nedarysime, jei nesame pasirengę siųsti pajėgų ir suteikti rimtų saugumo garantijų, kalbame apie kelias dešimtis tūkstančių karių, beveik neabejotinai ateityje įvyks kitas karas, vadinamasis tęstinis karas.
Kyla klausimas, ar mes norime laikinai sustabdyti konfliktą 2–3 metams, tikėdamiesi didesnio karo. Ar rimtai elgsimės dabar ir ką nors darysime, prisiimdami riziką, pavyzdžiui, kas atsitiks, jei pirmasis Europos karys bus nužudytas rusų? Koks bus mūsų atsakas? Turime šį pokalbį pradėti dabar.
Situacija bloga, nes Vokietijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje – pagrindinėse valstybėse – šiuo metu yra nestabilumas ir jos užsiėmusios kitais reikalais. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas siūlė siųsti 5 Europos brigadas į Ukrainą pagal Korėjos modelį – apie tai galime kalbėti. Ir turime šią diskusiją skubiai pradėti, įtraukdami Europos visuomenę. Negalime sakyti „Ukraina laimi ir mes padarysime viską, kad laimėtų“, kai iš tikrųjų visi žinome, jog šiuo metu tai nėra įmanoma. Kalbama apie konflikto įšaldymą ir tolesnės Rusijos agresijos prieš likusią Ukrainos dalį sustabdymą.
– Tačiau tai turi būti rimtos saugumo garantijos, ne koks nors dar vienas Budapešto memorandumas...
– Jei turime Korėjos modelį, tuomet reikia karių šalyje. Vienintelis būdas, kaip Korėja veikė, kaip veikė Vokietija, buvo didelis karių buvimas vietoje – „batai ant žemės“ (angl. boots on the ground). Tai skiria nuo Budapešto memorandumo.
Budapešto memorandumas ir Minsko susitarimai nėra svarbūs. Pagalvokite, nuo 2015 iki 2022 metų Ukrainoje buvo daugiau nei 20 paliaubų ir 200 derybų raundų. Taigi esmė ta, kad tie, kurie mano, jog galime išsisukti nieko nedarydami ir tiesiog tęsdami tai, ką darėme anksčiau, klysta, nes Rusija negerbia jokių susitarimų. Turime tai aiškiai suprasti. Galvoti, kad Rusija laikysis bet kokio susitarimo, yra iliuzija.
Galvoti, kad Rusija laikysis bet kokio susitarimo, yra iliuzija.
– Kartais man atrodo, kad mes pervertiname Rusiją. Sirijos diktatoriaus Assado režimo griūtis parodė, kaip greitai tokie režimai gali žlugti. Atrodo, kad mes tiesiog lauksime, kol Rusijos režimas žlugs, ir galbūt tada okupuotos Ukrainos teritorijos sugrįš ten, kur ir priklauso?
– Rusijos režimas nesugrius, taip nemanau. Jei jis žlugs, jį pakeis labai panašus režimas. Idėja, kad Rusijoje atsiras provakarietiška vyriausybė, man atrodo nereali. Turime rimtai kalbėtis su dabartiniu Rusijos režimu, galimu būsimu režimu, turime užmegzti dialogą su Rusija, bet visada turime būti pasiruošę, kad Rusija greičiausiai nesilaikys jokių sutartinių įsipareigojimų ar susitarimų.
Rusija, viena vertus, supranta karinę galią, bet tai taip pat reiškia, kad negalime visiškai jos ignoruoti. Rusija yra realybė, ir turime su ja vienaip ar kitaip tvarkytis. Turime būti realistiški, ir jei tai reiškia, kad turime turėti militarizuotą sieną, tebūnie. Turime stebėti, kokie pokyčiai vyksta.
Turime labai linijinį istorijos suvokimą – manome, kad jei dalykai vystėsi tam tikru būdu praeityje, jie ir toliau vystysis taip pat ateityje. Tačiau istorija gali būti nenuspėjama. Jei sėdėtume čia, Vilniuje, 1914 metais, prieš 110 metų, ir aš jums pasakyčiau: klausykite, per 4 metus imperija, kurios dalimi esate, išnyks, bus nauja politinė jėga Rusijoje, netrukus paskelbsite nepriklausomybę, Osmanų imperija išnyks, Vokietijos imperija išnyks, Austrijos-Vengrijos imperija išnyks, jūs pagalvotumėte, kad aš esu beprotis. Per 4 ar 5 metus pasaulis visiškai pasikeitė. Todėl sakau, kad reikia atsisakyti linijinio istorijos supratimo.
Idėja, kad Rusijoje atsiras provakarietiška vyriausybė, man atrodo nereali.
– Ar tikite, kad dabar gyvename tokiu laiku, kai vyksta dideli pokyčiai?
– Mes tikrai gyvename masinių pokyčių laikotarpiu. Tarptautinė sistema keičiasi. Tai ir yra pagrindinė mano knygos „Karo sugrįžimas“ mintis – kodėl karas bus labiau tikėtinas besikeičiančioje tarptautinėje sistemoje. Tai pagrindinė žinutė.
Dėl visų šių pokyčių esame linkę į klaidingus sprendimus – politiniu, struktūriniu, asmeniniu ir technologiniu lygmenimis. Visa tai susideda. Jei įvyksta politinė klaida, galima būti tikriems, kad anksčiau ar vėliau tai gali sukelti karinį veiksmą ir lemti karines klaidas.
