Bučos meras Anatolijus Fedorukas LRT radijui sako, kad į miestą sugrįžo beveik visi gyventojai, okupacijos siaubą ir karo nusikaltimus patyręs miestas rašo naują istoriją. Tęsiantis diskusijoms apie tai, ką šie metai atneš Ukrainai, meras tvirtina, kad svarbiausia galvoti apie gyvenančių okupacijoje likimus, tad Ukraina neturi kito kelio kaip tik siekti teisingos taikos savo sąlygomis.
– Praktiškai visas pasaulis žino jūsų miesto pavadinimą. Daugybė žmonių dar vis aiškiai prisimena vaizdus iš Bučos, kuriuose – žmonių kūnai gatvėse ir kiti siaubingi dalykai, nutikę mieste. Kuo Buča gyvena šiuo metu?
– Tiek Buča, tiek visi Ukrainos miestai, nepriklausomai nuo to, kur jie yra, ar prie fronto linijos, ar mūsų šalies vakaruose, gyvena karo sąlygomis. Tokia yra realybė. Žinoma, jei kalbame apie Bučą ir įniršį po to, ką patyrėme, mums buvo nepaprastai svarbu padaryti viską, kas įmanoma, arba daugiau nei įmanoma. Po to, ką Rusija padarė mūsų mieste, gyventojai vis tiek grįžo į savo namus ir miestas pradėjo rašyti naują istoriją. Jūs puikiai žinote, kad visas siaubas nėra istorija, kurią rašėme savo miestui. Mūsų istorija nėra ta, kurią mums primetė rusai. Kitaip tariant, Buča neturėjo virsti siaubo, žudynių vieta, kaip to norėjo Rusija. Mes turėjome įrodyti, kad norime gyventi, dirbti ir išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Taigi ir Buča turi tam tikrą simboliką rekonstrukcijos prasme.
– Ar daug žmonių sugrįžo?
– Mano ir tų gyventojų, kurie išgyveno okupaciją, laimei, nuo pat pirmųjų dienų, kai Ukrainos pajėgos išlaisvino miestą, didžioji dauguma gyventojų pradėjo sugrįžti. Ir čia svarbu suprasti, kad gyventojai buvo ne tiesiog kviečiami sugrįžti, bet buvo įgyvendinamos įvairios priemonės, skirtos būstams, socialiniams objektams ir svarbiausiai infrastruktūrai, kurią teko atstatyti kasdieniu darbu. Atkurti ir atstatyti, tam, kad gyventojai iš tikrųjų pamatytų, jog miestas karo akivaizdoje tampa santykinai saugus, kad į jį verta grįžti. Miestiečiai atsiliepė, ir šiandien beveik 95 proc. Bučos gyventojų grįžo į savo namus.
Be to, turime 12 tūkst. šalies viduje perkeltų asmenų, kuriems Buča tapo antraisiais namais. Taip pat svarbu suprasti, kad mums vieniems būtų sunku susidoroti su tokiu darbų kiekiu – rusai mieste sunaikino daugiau kaip 4 tūkst. objektų. Ir čia į pagalbą atėjo kiti Ukrainos miestai, taip pat įvairios Europos šalys, įskaitant Lietuvą. Palanga yra mūsų miestas partneris – padėjo mums humanitarinėje, komunalinėje ir kitose srityse. Savanorių judėjimas iš Lietuvos į Ukrainą tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Esame draugai, bendraujame, jaučiame palaikymą ir solidarumą. Ir tai mus įkvepia, suteikia pasitikėjimo, kad mes tikrai atsilaikysime ir laimėsime.
Mūsų istorija nėra ta, kurią mums primetė rusai. Kitaip tariant, Buča neturėjo virsti siaubo, žudynių vieta, kaip to norėjo Rusija
– Kaip norėtumėte, kad Buča būtų vadinama, atpažįstama pasaulyje? Dabar ji dar vis prisimenama, kaip vieta, kur nutiko siaubingi dalykai. Kokią Bučos istoriją jūs norėtumėte pasakoti?
– Iki plataus masto invazijos Buča turėjo tokį šūkį: Buča – patogaus gyvenimo miestas sostinės priemiestyje, gamtos apsuptyje. Daugelis jaunų žmonių norėjo čia nusipirkti butą, pasistatyti namą, sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Žinoma, karas vis tai sustabdė, sunaikino. To neįmanoma pamiršti, o juo labiau rusams atleisti. Tačiau turime rašyti naują istoriją, o šios naujos istorijos šūkis, išsaugant atminimą apie tai, kas čia įvyko ir vėl bus apie tai, kad Buča yra patogaus gyvenimo miestas. Turime tapti dar geresni ir stipresni nei buvome prieš karą.
– Galvojant apie gijimo ir pokyčių procesą – ar yra daug aktyvių tyrimų dėl žmonių, kurie Bučoje galėjo būti išdavikais, koloborantais? Kaip visuomenė gyja, kalbant apie šį aspektą?
– Iš karto po deokupacijos Ukrainos pareigūnai, tarptautinis baudžiamasis teismas ir kitos kompetentingos institucijos pradėjo darbą mieste, kad ištirtų rusų ir su kolaborantais susijusius nusikaltimus, jei tokių buvo. Kiekvienas atvejis yra atskiras procesas, ir viskas yra ar bus perduota teismui. Kalbant apie karo nusikaltimus – tarptautinis tribunolas turi įvykti. O kalbant apie psichologinę pagalbą tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, yra vykdomos profesionalios programos. Bene geriausia psichologinė reabilitacija gyventojams yra ir matyti, kaip atnaujinamas, atstatomas jų miestas. Tai reiškia, kad yra vilties, tikėjimo ateitimi, ir tai, mano nuomone, yra geriausia reabilitacija ir psichologinė parama.
Turime tapti dar geresni ir stipresni nei buvome prieš karą
– Prasideda nauji metai, vyksta diskusijos apie tai, kad jie Ukrainai bus ypač svarbūs. D. Trumpo administracija pradės darbą, svarstoma galimų paliaubų tikimybė, teritorinių nuolaidų klausimas. Kalbant apie šį aspektą, ar manote, kad ukrainiečiai sutiktų su teritorinėmis nuolaidomis?
– Kiekvienas ukrainietis nori taikos. Nori, kad karas būtų nutrauktas ir būtų pasiekta teisinga ir sąžininga taika ukrainiečių sąlygomis, o ne tokia, kokio norėtų vienas ar kitas politikas skirtingose šalyse, remdamasis politine situacija ar ekonominiu tikslingumu. Man patiko mūsų prezidento Volodymyro Zelenskio neseniai šiuo klausimu išsakyti teiginiai, kad neįmanoma primesti Ukrainai ir ukrainiečiams teisingos taikos pojūčio, jei jo nėra. Tai reiškia, kad Ukraina nori ne tik išgyventi ir laimėti šį karą, bet ir užtikrinti, kad 21 amžiuje turėtų teisę egzistuoti. Negalime leisti, kad šią teisę nulemtų karinis ar teritorinis dominavimas, turimų ginklų kiekis ar gyventojų skaičius.
Mažos šalys turi turėti garantijas, kad jos neišnyks 21 amžiuje ir ateityje. Žinoma, teritorijos yra svarbios, bet pirmiausia, ką matau ir jaučiu – turime galvoti ir rūpintis žmonėmis. Kaip galime vienu plunksnos brūkštelėjimu palikti tuos ukrainiečius, kurie dėl karinės agresijos liko okupuotoje teritorijoje? Tai ne politinis sprendimas, o žmonių likimai. Ir mes suprantame, kas nutiks, jei tie ukrainiečiai, kurie šiandien yra okupuoti, bus palikti Rusijoje – jie dešimtmečius liks už geležinės uždangos, gyvens diktatūroje. Norint teisingos taikos, būtina išspręsti šį klausimą.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Interviu“ įraše.
