Pradėjusi su Antrojo pasaulinio karo aukomis, darbą tęsusi Donbaso karo metu, dabar ši savanorių komanda grąžina žuvusiuosius jų šeimoms – tiek ukrainiečių, tiek rusų. „Būna, kad palaikų fragmentų randame juos suėdusių kiaulių išmatose. Karas toks ir yra – jame nėra nieko teisingo, jis tiesiog yra beprasmis“, – sako „Platsdarm“ paieškų grupės įkūrėjas Oleksėjus Jukovas.
Susitikus O. Jukovas perspėja – privalote sekti mūsų automobilio provėžomis, pamatysite, kas nutinka, jei nuklystate į šalį. Šio perspėjimo paklausome, o netrukus pralenkiame nuo minų sprogimų išnaromis paverstus metalo gabalus.
O. Jukovas pats yra kilęs iš Slovjansko Donecko srityje ir pirmą kartą karinės archeologijos ėmėsi būdamas paaugliu. Tada nepalaidotų Antrojo pasaulinio karo karių buvo tiek, kad vaikai jų kaukolėmis ir kaulais tiesiog žaisdavo miškuose.
Jau 2014-aisiais, prasidėjus Donbaso karui, O. Jukovas buvo Rusijos vedamų separatistų pagrobtas ir kalintas greta kitų vėliau sušaudytų suimtųjų. Galiausiai buvo paleistas, tačiau grįžęs suprato, kad bene pusė jo bendraminčių perėjo į rusų pusę. Nepaisant rizikos, darbus ji tęsė ir vienoje, ir kitoje tranšėjų pusėje.
Kaulų fragmentai
Atvykstame prie plyno lauko, esančio Donecko ir Charkivo sričių sankirtoje. Artilerijos sviedinių sprogimų nukapotos medžių viršūnės ir minomis nusėtas dirvožemis žymi ištisus mėnesius vykusias kovas tarp rusų ir ukrainiečių. Kartais pasigirsta už keliasdešimt kilometrų tebeaidantis frontas.
„Kelis mėnesius ir vieni, ir kiti šią vietą okupavo, bėgiojo ir rusų kariai, ir ukrainiečiai, vyko artimi mūšiai. Dėl to net nežinom, kokius karius atrasim“, – sako O. Jukovas.
Greta šios miško juostos Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikintas vokiečių šarvuotis. Dabar toje pačioje vietoje stovi sudegusio rusiško tanko karkasas, pirštu parodo O. Jukovas.
„Seniau rasdavom kūnus sluoksniais – pagal aprangą spręsdavom, ar 1941-ųjų, ar 1942 metų“, – pasakoja jis.
„Ir dabar tas pats. Dirbome prie Bachmuto, ten taip pat atkasėme vienoje tranšėjoje 60 lavonų – ir mūsų, ir jų. Pagal aprangą, vasarinę ar žieminę, spręsdavome, kurių metų“, – priduria jis.
Karinė archeologija turi savo specifiką, kurios civiliai suprasti negali, sako jis. Reikia analizuoti mūšio lauką, suprasti, kur vyko puolimas, gynyba, ir tik taip bus galima atsekti, kur ir koks galėjo gulėti kūnas. Taip pat galima mėginti atsekti žūties aplinkybes.
„Va, čia guli automato kulkos gilzė, – parodo jis. – Tai reiškia, kad arba jie „priėmė mūšį“ ir patekę į pasalą atsišaudė, arba juos po sprogimo pribaigė priėję rusai.“
Lauke, kuriame komanda ruošiasi dirbti, stovi sprogęs ukrainiečių šarvuotis ir sunkiasvoris transportas. Sprogimo vieta paženklinta žuvusiojo nuotrauka ir kryžiumi – tai jau tampa liūdna tradicija išlaisvintose ar apgintose teritorijose.
Palengva, po kojomis ieškodami minų, jie vorele traukia gilyn prie sprogimo vietos. Išsisklaidę po lauką ima rišti spalvotos juostus kaspinus ant nudžiūvusių smilgų, žymėdami galimas kaulų fragmentų vietas, kurias reikia atidžiau panagrinėti.
„Kai kuriuos žmones jau surinko, bet kiti tiesiog sprogo į fragmentus, – sako O. Jukovas. – Čia buvo daug naminių kiaulių, bet jos buvo paleistos [kai prasidėjo karas], ir tiesiog ėdė lavonus. Būna, kad palaikų fragmentų randame juos suėdusių kiaulių išmatose.“
„Karas toks ir yra – jame nėra nieko teisingo, jis tiesiog yra beprasmis“, – priduria jis.
Nors laukas buvo ne kartą degęs, išlieka minų ir nesprogusių sviedinių rizika. „Mes jau tapome ir išminuotojais“, – sako kitas komandos narys, pridurdamas, kad jam teko atsargiai iš žemės iškelti įvairaus tipo minas. Vėliau tądien jis atras ir besimėtančią nekenksmingą granatą be sprogdiklio. Pasiseka ne visada – vienas komandos narys žuvo, o pats O. Jukovas nugriaudėjus minos sprogimui prarado akį.
Ukraina dabar tapo labiausiai užminuota šalimi pasaulyje, o nevyriausybinės organizacijos kalba apie optimistišką scenarijų, kad sustojus karui visos teritorijos galėtų būti išminuotos iki 2030-ųjų. Tačiau karas tebesitęsia.
Paieškų grupė „Platsdarm“ negauna finansavimo ir gyvena iš surinktų aukų, norėdama reaguoti į šimtus prašymų, gautų iš be žinios dingusiųjų šeimų. Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenas balandžio mėnesį atskleidė, kad oficialiai dingusiais laikomi beveik 37 000 Ukrainos karių ir civilių. Niekas neabejoja, kad šis skaičius gerokai didesnis.
Su Ukrainos gynybos štabo pritarimu tokį darbą atlieka dar kelios grupės, tačiau tik „Platsdarm“ komandos nariai nekelia kojos iš jų gimtojo Donbaso. Per beveik trejus metus karo jiems pavyko identifikuoti beveik 2 000 palaikų, sako O. Jukovas.
„Mūsų [ukrainiečių] šeimos skambina, sako, mes pasiruošę važiuoti net į okupuotas teritorijas, – pasakoja jis. – Jie pasiruošę atiduoti viską, kad tik susigrąžintų savo vaikų kūnus.“
Lauke priešaky mėtosi įkrovikliai, sudegę ir išsilydę turniketai, sprogimo bangos susukti termosai ir puodai bei pajuodusios neperšaunamų liemenių plokštės ir nuo karščio sutrupėjusios sintetinės kojinės. Greta mėtosi ir piršto storio, ir vos kelių centimetrų ilgio tarp sudžiūvusių žolių įsimaišę kaulų fragmentai.
Iš žemės O. Jukovas ištraukia dantį, pasukioja jį prieš saulę.
„Mums buvo pasakyta, kad nieko nerasime, nes čia jau dirbo Nepaprastųjų situacijų ministerija ir kinologai. Bet suradome smulkių kūno dalių ir pagal DNR pavyks nustatyti tapatybę, – sako jis. – Svarbiausia dirbti nuosekliai, priimti, kad tai tau yra asmeniška. Nes jeigu galvosi, kad tai tik darbas, nieko neišeis.“
„Atsakys visi“
O. Jukovo komanda atranda ne tik ukrainiečių, bet ir rusų palaikų. Kyjivo pareigūnai tokią veiklą dažnai mini kaip pagalbą, nes norint susigrąžinti žuvusiuosius iš kitos pusės, mainais reikia pasiūlyti ir rusų kūnų.
Tačiau O. Jukovas neskirsto į savus ir ne savus.
„Jie irgi yra žmonės. Turime tai suprasti. [Mūsų komanda] skiriasi nuo tų, kurie nesupranta, kad žmogaus gyvybė yra neįkainojama, nesvarbu, kokios tautybės esi. Svarbu, koks esi žmogus, ir svarbu, ką darai, – sako jis. – O žudyti vieni kitus vien dėl to, kad kažkas išprotėjo, ir siųsti žmones žudyti vieni kitus vien todėl, kad jie mąsto kitaip arba yra kitos tautybės, yra tiesiog kvailystė.“
„Nežinau, kaip kovoti [prieš tokį požiūrį], nes žmonės nuolat bando pateisinti, kodėl žudo. Tam nėra jokio pateisinimo“, – priduria O. Jukovas.
Į juos taip pat kreipiasi rusų karių artimieji, norintys susigrąžinti palaikus ar tai, kas iš jų liko. „Rusai mums nuolat rašo, siunčia lokacijas, kur žuvo jų vaikai“, – sako jis.
„Kiekvienas atsakys už tai, ką padarė, – tęsia O. Jukovas – Jei kas nors galvoja, kad jam pavyks išsisukti nuo atsakomybės, noriu pasakyti, kad taip nebus. Visi, kurie žudė, viską sunaikino – ir mus, ir juos – visi atsakys už savo veiksmus. Visi.“
