Berlyno sienos griuvimas 1989-aisiais liudija, kad net ir stipriausios užtvaros nėra amžinos, tačiau to meto įvykiai galėjo virsti tragedija, jei viskas būtų klostęsi kiek kitaip. „Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) valdžia, 1989 m. vasarą išreiškusi pritarimą žiaurioms žudynėms Pekine, Rytų Vokietijos opozicijos gretose pasėjo baimę, kad toks pat scenarijus gali pasikartoti ir jų šalyje“, – LRT.lt pasakojo Vokietijos istorijos muziejuje vykstančios parodos kuratorė Julia Franke.
Lapkričio 9 d. minėtos 35-osios Berlyno sienos griuvimo metinės. 1961–1989 m. miestą į dvi dalis dalijusi siena yra ne tik Šaltojo karo simbolis, bet ir svarbi šiuolaikinio Berlyno atminties dalis. LRT.lt pristato šiai datai skirtą straipsnių ciklą „Berlyno istorija“.
Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.
Mes su Julia stovime priešais didžiulę „pulsuojančią“ nuotrauką, užimančią beveik visą parodų salės sieną. Iš tikrųjų čia dvi fotografijos, sujungtos taip, kad pažvelgę į dešinę, pamatysite Rytų Berlyno gyventojų euforiją, 1989 m. griuvus Berlyno sienai, o žvilgsnis iš kairės atveria visai kitokį vaizdą – tais pačiais metais Kinijoje įvykdytą smurtinį studentų demonstracijos numalšinimą.
Paroda „Nepasirinkti keliai. Arba viskas galėjo susiklostyti kitaip“ Vokietijos istorijos muziejuje skirta 19 ir 20 a. Vokietijos istorijos momentams, kai įvykiai galėjo rutuliotis kitaip, jei nebūtų įsikišę tam tikri veiksniai. Berlyno siena, Tiananmenio aikštė, Šaltasis karas, Europos susiskaldymas ir vienybės viltis – tai tik keletas lūžio taškų, atspindėtų šioje parodoje.
Keturiolikoje kritinių momentų – nuo taikios revoliucijos VDR 1989 m. iki demokratinio pabudimo 1848 m. – analizuojami pavykę ir nepavykę scenarijai: pradedant „Rytų politika“ (Ostpolitik) ir Berlyno sienos statybomis ir baigiant nepavykusiu pasikėsinimu į Hitlerį ir 1918 m. revoliucija. Ši retrospektyva padeda naujai pažvelgti į žinomus faktus ir pabrėžia, kad istorija visada yra atviras procesas, priklausantis nuo sprendimų ir aplinkybių.
„Šiandieninis politinis nestabilumas, branduolinės grėsmės ir kova už demokratiją visoje Europoje atspindi to laikmečio problemas ir parodo, kaip giliai šios temos įsirėžusios tiek į mūsų istoriją, tiek į dabartį“, – LRT.lt sakė parodos kuratorė J. Franke.
– Julia, jūsų paroda prasideda nuo Berlyno sienos griūties ir dėliojasi atvirkštine chronologine tvarka, apimančia 20 ir 19 a. įvykius. Kodėl pasirinkote tokį būdą pasakoti apie lemtingus Vokietijos istorijos įvykius?
– Daugiausia dėmesio skyrėme 19 ir 20 a. Vokietijos istorijai, ypač susikoncentruodami į 20 amžių. Paroda nėra organizuota įprasta chronologine tvarka. Vietoj to pasirinkome svarbiausius Vokietijos istorijos įvykius, kurie galėjo susiklostyti kitaip.
Mums buvo svarbu parodyti, kad būta progų ir kad žmonės tam tikrais momentais bijojo, o tam tikrais momentais tikėjo, kad įvykiai gali pakrypti visai kita linkme. Tai yra bendras mūsų atrinktų 14 įvykių vardiklis.
Sąmoningai vengėme chronologinės struktūros, nes vienas pagrindinių mūsų tikslų – parodyti, kad istorija nėra fiksuota seka, kurioje vienas įvykis neišvengiamai veda prie kito. Veikiau istorija yra nenutrūkstamas ir atviras procesas, kuriame kiekvienas naujas įvykis ir sprendimas atveria naujas, kartais netikėtas galimybes, nors ir grindžiamas ankstesniais įvykiais.
Taigi, mūsų nuomone, istorija nėra iš anksto nulemtas procesas. Žmonės turi veiksmų laisvę, jie gali prisiimti atsakomybę, veikti ir dalyvauti politikoje. Šioje parodoje neįprastu būdu analizuojame 14 lūžio taškų, pradėdami nuo arčiausiai dabarties esančio istorijos taško – 1989 metų. Nuo jo judame laiku atgal.
Atvirkštinė pasakojimo tvarka rodo, kad istorija nėra vien įvykių grandinė. Tai nebūtinai reiškia, kad vienas įvykis turi vesti prie kito linijiniu būdu. Toks požiūris į pasakojimą yra pagrindinė parodos koncepcija, lemianti bendrą stilių.
Taip pat skaitykite
– Berlyno sienos griuvimui skirtos salės centre – unikalus tais pačiais 1989 m. darytų nuotraukų derinys. Vienoje jų užfiksuoti įvykiai Berlyne, kitoje – Pekine.
– Pasitelkę dvi simbolines 1989 m. nuotraukas siekiame parodyti sąsajas tarp VDR ir Kinijos įvykių, pabrėždami jų panašumus, pasekmes ir tarpusavio ryšius.
Pirmoji nuotrauka padaryta 1989 m. lapkričio 10 d. Berlyne, o antrąjį agentūros „Magnum“ fotografas Stuartas Franklinas užfiksavo naktį iš tų pačių metų birželio 3-iosios į 4-ąją Tiananmenio aikštėje Pekine. Jo nuotrauka, kurioje matomas vienišas žmogus, drąsiai stovintis prieš tankus, tapo pasaulį sukrėtusiu pasipriešinimo simboliu. VDR valdžia, 1989 m. vasarą išreiškusi pritarimą žiaurioms žudynėms Pekine, Rytų Vokietijos opozicijos gretose pasėjo baimę, kad toks pat scenarijus gali pasikartoti ir jų šalyje.
Mūsų sumanymas buvo pasitelkus scenografiją sukurti dvi skirtingas sritis – galimų įvykių erdvę ir realių istorinių įvykių erdvę. Viena vertus, mes kuriame „galimybių sceną“. Ši parodos dalis išryškinama vizualiai – iš sienos veržiasi ryškios spalvos, jos sudaro didžiulį beveik teatrališką foną, kuriame vaizduotė atgyja ir įsilieja į pasakojimą.
Dešinėje sienoje matome rausvą užrašą, šiek tiek išplaukusį, sukuriantį „istorijos ištempimo“ pojūtį. Šis sąmoningas efektas verčia žiūrovus istoriją suvokti kaip kažką išplėsto – nenutrūkstamą galimybių grandinę.
Siekiant priešingo efekto, tereikia apsisukti – kitoje pusėje matome tradicinę parodų erdvę, įrengtą santūriai juodai baltu stiliumi. Toks neutralus požiūris pristato istoriją klasikiniu ir paprastu formatu, kurio centre – tikri istoriniai įvykiai.
Kontrastas tarp dviejų parodos dalių pabrėžia du skirtingus požiūrius į tokius įvykius, kaip Berlyno sienos griuvimas, ir pagilina istorijos suvokimą – tiek konkrečių įvykių, tiek galimų scenarijų, kurie galėjo susiklostyti kitaip.
– Kaip manote, kodėl Berlyno sienos griuvimas laikomas lūžio tašku?
– Iki 1989 m. Rytų Vokietijoje kaupėsi gyventojų nepasitenkinimas dėl judėjimo ir saviraiškos laisvės bei pilietinių teisių apribojimų. Protesto nuotaikos buvo ypač stiprios tarp jaunimo, reikalaujančio demokratinių reformų. Suvokdama pokyčių būtinybę, VDR vadovybė baiminosi, kad protestai netaptų nevaldomi.
Atsižvelgiant į šiuos veiksnius ir spaudžiant tarptautinei bendruomenei, pradėta švelninti galiojusius apribojimus. Kulminaciją įvykiai pasiekė netikėtai, kai valdžios atstovas spaudai Guenteris Schabowskis atsitiktinai paskelbė apie sienų atvėrimą, – tai sukėlė masinį žmonių judėjimą Berlyno sienos link. Ši „revoliucija“ buvo taiki, nepaisant nuogąstavimų, kad pasipriešinimas bus numalšintas jėga.
Berlyno sienos griūtis buvo ne tik fizinio barjero sunaikinimas – ji simbolizavo ideologinio barjero, skyrusio Rytų ir Vakarų Vokietiją, sugriovimą. Šis istorinis momentas atvėrė kelią dviejų Vokietijų susivienijimui.
– Ant sienų matome daugybę citatų...
– Pasitelkę istorines citatas pabrėžiame, kad pateikti įvykiai nėra parodos kuratorių ar muziejininkų išmonė. Šie liudijimai paimti tiesiogiai iš istorinių šaltinių, perteikiant įvykių suvokimą amžininkų akimis.
Pavyzdys – valstybės saugumo ministro ir VDR Nacionalinės gynybos tarybos nario Ericho Mielkės žodžiai. 1989 m. rugsėjo pabaigoje jis pareiškė, kad socializmą šalyje galima išsaugoti tik „ryžtingomis ir griežtomis priemonėmis“.
VDR aktyviai teisino smurtines represijas prieš protestuotojus Pekine, besąlygišką palaikymą liudijo ir į Kiniją siunčiamos oficialios delegacijos. Nors daugelis šalių pasmerkė kruvinas represijas ir įvedė ekonomines sankcijas Kinijai, VDR atvirai išreiškė solidarumą ir per valstybinę žiniasklaidą transliavo paramą.
Daugeliui VDR gyventojų, ypač jaunų ir išsilavinusių piliečių, kurie išėjo į gatves reikalauti pilietinių teisių, žodžio laisvės, spaudos laisvės ir teisės keliauti, atvira sąjunga su Kinija kėlė baimę. Jie baiminosi, kad smurtas, panašus į vykusį Tiananmenio aikštėje, gali pasikartoti jų pačių miestų gatvėse.
Vienas iš eksponatų – protesto plakatas, skirtas Ericho Honeckerio įpėdiniui Egonui Krenzui. Plakate rašoma: „Dėmesio, Krenzai“, o po užrašu – niūri užuomina apie Tiananmenį: „Tai Dangaus ramybės aikštės kelias“. Šiuo šūkiu pabrėžiamas ryšys tarp įvykių Kinijoje ir įtemptos situacijos VDR, parodant, kaip Rytų Vokietijos žmonės suvokė priklausimą pasaulinei arenai, kurioje jų kova buvo neatsiejama nuo platesnės pasaulinės konfrontacijos.
– Kalbant apie E. Krenzą, jis sėdėjo kalėjime, tačiau net ir išėjęs į laisvę liko ištikimas komunistinėms pažiūroms, o VDR išnykimą iš pasaulio žemėlapio laikė tragedija.
– Taip, jis nenukrypo nuo savo įsitikinimų ir toliau laikėsi nuomonės, kad VDR buvo teisi, o komunizmas – teisingas kelias. Jis niekada neišsižadėjo savo pažiūrų. Neseniai Vokietijos valstybinė televizija rodė, kaip jis švenčia VDR jubiliejų. Dabar jis jau pagyvenęs žmogus, bet vis dar tvirtai laikosi savo idealų. Sunku įsivaizduoti, kaip po visko, kas įvyko, galima taip tvirtai laikytis šių pažiūrų.
Tiesą sakant, visai neseniai per pagrindinį Vokietijos televizijos kanalą rodytoje politinėje laidoje ši tema vėl buvo aptariama. Nuostabu, kad tokie klausimai vis dar sulaukia atgarsio, išlieka politinėse diskusijose ir net sukelia karštus ginčus.
– Pakalbėkime apie dar vieną įdomią datą – 1989 m. spalio 7-ąją. Šią dieną buvo minimos 40-osios Vokietijos Demokratinės Respublikos įkūrimo metinės, tačiau iškilmės toli gražu nebuvo džiugios.
– Ši data ypač įdomi, nes tai buvo didelės šventės diena – VDR surengė paradą savo 40-mečiui paminėti, nes jubiliejus turėjo parodyti valstybės galią. Didžiulis paradas žygiavo pagrindiniu bulvaru – plačia alėja, vedančia nuo Aleksandro aikštės link Frydrichshaino rytuose. Ši gatvė išsiskiria šeštajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui būdingu stalinistinės architektūros stiliumi, yra įdomus socialistinio miestų planavimo ir projektavimo pavyzdys.
Tačiau artėjant jubiliejui VDR Vyriausybė vis labiau abejojo šalies stabilumu. Pastaraisiais mėnesiais ir metais stiprėjo opozicijos grupės, todėl valdžia baiminosi, kad jos gali pasinaudoti iškilmėmis kaip politinio protesto platforma. Prieš paradą pareigūnai kruopščiai tikrino kiekvieną jo maršrute esantį pastatą, fotografavo statinius ir žymėjo tam tikrus butus, kuriuose, kaip įtarė, gyveno ne visai partijos idealams pritariantys žmonės.
Toks priežiūros ir kontrolės lygis išryškina Vyriausybės nesaugumo jausmą. Jie norėjo, kad ši šventė būtų galingas propagandinis šou, demonstruojantis jų galią ir įtaką. Parodoje kalbama apie šį įvykį, siekiant parodyti tvyrojusią įtampą ir kontrolės mastą, kurio griebėsi valdžia, demonstruodama, kaip toli buvo nueita, siekiant sukurti vienybės ir stiprybės įvaizdį didėjančių vidinių nesutarimų fone.
– Panašu, kad jie nerimavo ne veltui, nes po mėnesio griuvo Berlyno siena. Ką galima pasakyti apie 1989 m. lapkričio 9-ąją? Kas tą dieną buvo lemtinga?
– Lemiamas momentas buvo valdžios vakuumas, pasireiškęs įsimintinoje G. Schabowskio spaudos konferencijoje. Tūkstančiai Rytų Berlyno gyventojų, išgirdę žinią apie galimą sienų atvėrimą, puolė prie kontrolės punktų, reikalaudami praleisti juos į Vakarų Berlyną. Sargybiniai, neužtikrinti ir nepasirengę tokiai įvykių eigai, galiausiai atidarė vartus. Taip prasidėjo nepamirštama euforijos naktis, kai Rytų ir Vakarų vokiečiai susitiko ir kartu šventė abiejose sienos pusėse.
Taip pat skaitykite
Taip, 1989 m. ypač simboliška buvo tai, kad egzistavo vakuumas – laikotarpis, kai nei žmonės, nei valdžios institucijos nežinojo, kaip reaguoti ir ką daryti toliau. Leipcigo, kur 1989 m. spalio 9 d. vyko didžiulė demonstracija, sutraukusi apie 70 000 žmonių, valdžia desperatiškai skambino į Berlyną ir klausė: „Ką mums daryti?“ Tačiau jokio atsakymo nesulaukė.
Tuo metu prie Leipcigo VDR kariuomenė jau buvo sutelkusi tankus ir sunkiąją techniką, o ligoninėms buvo nurodyta paruošti dideles kraujo atsargas, – tai buvo ženklas, kad padėtis gali tapti rimta. Buvo akivaizdu, kad įvykiai gali susiklostyti itin pavojingai.
– Kita jūsų parodos salė nukelia į 1961 m. įvykius, kai Berlyno siena buvo ką tik pastatyta.
– Čia grįžtame į 1961-uosius. Rugpjūtį įtampa pasiekė aukščiausią tašką ir žmonės baiminosi galimo Trečiojo pasaulinio karo. Ši baimė buvo ypač stipriai juntama tokiose vietose kaip „Checkpoint Charlie“ sienos perėjimo punktas padalytame Berlyne, kur daugelis manė, kad konfliktas neišvengiamas.
Tuo metu Vakarų Vokietijos Vyriausybė netoli buvusios sostinės Bonos pastatė valstybinį bunkerį, kuriame buvo daug įvairios paskirties patalpų ir prezidentui skirtas butas. Nepaisant bunkerio funkcinės paskirties, jo interjeras buvo rūstus – plikos pilkos sienos.
Įdomu tai, kad prezidento apartamentuose buvo ryškiaspalvės sofos ir šviestuvai, kurie šiandien yra mūsų kolekcijoje.
Bunkeryje buvo įrengtos virtuvės, gydytojų kabinetai ir net kirpyklos, o tai rodo, kaip kruopščiai buvo ruošiamasi galimam puolimui. Šiuo laikotarpiu federalinė Vyriausybė ragino piliečius namuose apsirūpinti būtiniausiomis atsargomis, pavyzdžiui, miltais, konservais ir kitais maisto produktais bent dviem savaitėms...
– Grėsmingai pažįstamas scenarijus, turint omenyje pastarojo meto įvykius Ukrainoje.
– Tiesą sakant, 2022 m. vasario įvykiai Ukrainoje šiai 2021 m. pradėtai rengti parodai suteikė netikėto aktualumo.
Staiga praėjusio šimtmečio problemos, tokios kaip demokratija, civilinė gynyba ir Europos vienybė, tapo stebėtinai aktualios. Šiandienis politinis nestabilumas, branduolinės grėsmės ir kova už demokratiją visoje Europoje atspindi to laikmečio problemas ir parodo, kaip giliai šios temos įsirėžusios tiek į mūsų istoriją, tiek į dabartį.
– Ar Berlyno sienos griūtis yra aktuali Vokietijos visuomenei šiandien, kai minime 35-ąsias šio įvykio metines?
– Taip, sienų tema vis dar labai aktuali. Tikimės, kad žmonės pamatys, jog istorija yra dinamiška, kupina posūkių, kurie nebuvo nulemti iš anksto. Kiekviena karta turi potencialo pati kurti savo ateitį. Berlyno sienos griuvimas mums primena, kad net ir didelių išbandymų akivaizdoje teigiami pokyčiai visada įmanomi, jei žmonės yra vieningi ir drąsūs.
