Berlyno siena – susiskaldymo ir Šaltojo karo simbolis – buvo nugriauta prieš 35-erius metus. Tačiau ar tikrai siena griuvo ir vokiečių sąmonėje? Praėjus keliems dešimtmečiams po jos nugriovimo, Vokietijos rytuose ir vakaruose vis dar juntami mentaliteto, ekonominių galimybių ir politinių preferencijų skirtumai. Pasak Berlyne gyvenančios rašytojos Linos Neverbickienės, susitikę žmonės vis dar klausia vieni kitų: „Tu „ossi“ ar „wessi“ (rytų ar vakarų)?“ O pasak kitos Berlyne gyvenančios lietuvės Džordanos Grey, siena vokiečių galvose darosi vis tvirtesnė.
Šiemet minimos 35-osios Berlyno sienos griuvimo metinės. 1961–1989 m. miestą į dvi dalis dalijusi siena yra ne tik Šaltojo karo simbolis, bet ir svarbi šiuolaikinio Berlyno atminties dalis. LRT.lt pristato šiai datai skirtą straipsnių ciklą iš Berlyno.
Nors 1989 m. siena griuvo, Vokietijos sostinėje iki šiol apstu jos buvimą menančių objektų – tai ir galerija po atviru dangumi „East Side Gallery“, ir „Checkpoint Charlie“, prie kurio 1961 m. susirėmus sovietų ir amerikiečių tankams vos neprasidėjo naujas karas. Tai ir per miestą gyvatėle vingiuojantis užrašas „Berliner Mauer“, ant grindinio žymintis buvusios sienos kontūrą. Tai ir neseniai per šviesų festivalį ant Brandenburgo vartų atsiradę Johno F. Kennedy žodžiai „Aš esu berlynietis“.
Nors fizinis barjeras tarp Rytų ir Vakarų liko praeityje, daugelis žmonių Vokietijoje vis dar kalba apie „Mauer im Kopf“ – sieną galvoje.
„Tėvai laimino savo vaikus per sieną“
Su Vokietijos sostinės gyventoja ir visitBerlin projektų vadove, septynių knygų autore Lina Neverbickiene susitinkame prie Berlyno sienai skirto memorialo.
Čia galima pamatyti ne tik pačios sienos liekanas, bet ir užlipus į bokštą įvertinti jos vaizdą iš viršaus bei įsitikinti, kad iš tiesų buvo dvi sienos, – jas skyrė spygliuota viela ir vadinamoji „Stalino veja“ (žemės juosta su kyšančiomis 14 cm ilgio vinimis). Išliko ir bokštelis, nuo kurio bandžiusieji prasiveržti per sieną galėjo gauti kulką į kaktą, o greičiau – į nugarą. O tokių žmonių buvo nemažai. Šiandien priskaičiuojama 140 oficialių aukų – jų nuotraukas ir pavardes taip pat galima rasti memoriale.
„Ten, už sienos, buvo kapinės, jas galima pamatyti ir dabar. Žinome, kad siena padalijo miestą, neleisdama gyviesiems praeiti, bet man baisiausia, kad ji neleido lankyti mirusiųjų kapų. Bet tai dar ne viskas – čia stovėjo bažnyčia, kurią sovietų valdžia susprogdino likus 4-eriems metams iki sienos griūties. Neva kažkas, pasislėpęs jos šešėlyje, sugebėjo pabėgti į Vakarų Berlyną. Tai siaubinga“, – sako Lina.
Stovime gatvėje Bernauer Strasse, kurios gyventojams 1961 m. rugpjūčio 13 d. pastatyta siena buvo tikra tragedija. Per naktį neliko pažįstamų maršrutų, buvo išskirtos šeimos, draugai ir kaimynai. Priešais esantis namas staiga atsidūrė kitoje šalyje, kitoje politinėje sistemoje. Čia gyvenę žmonės prieš savo valią tapo pokario Vokietijos istorijos įkaitais. Iš nevilties jie šoko pro langus, bandydami pabėgti, neretai – savo gyvybės sąskaita. Tačiau buvo ir tokių, kuriems tai padaryti pavyko.
Pavyzdžiui, čia esančiame muziejuje yra vieno iš bėglių į Vakarus susikrautas lagaminas, taip pat plaukmenys, padėję Hubertui Hohlbeinui perplaukti Jungferno ežerą ir patekti į Vakarų Berlyną. Vėliau jis iš Vakarų Berlyno išrausė tunelį, kuriuo pavyko pasprukti 57 žmonėms, tarp jų ir jo motinai. Muziejuje, beje, gana daug lankytojų, ir visos vietos, kur galima pasiklausyti liudininkų atsiminimų, užimtos.
Lina sako, kad labiausiai jaudinantys su Berlyno sienos istorija susiję pasakojimai yra apie žmonių likimus – apie šeimas, atsidūrusias skirtingose sienos pusėse ir galėjusias pasisveikinti tik pro langus.
„Buvo atvejų, kai tėvai laimino savo vaikus iš kitos sienos pusės, stovėdami balkone vienoje pusėje ir pakeldami ranką. Nuo tokių vaizdų man iki šiol šiurpsta oda“, – prisimena ji.
Lietuvė pabrėžia, kad būtent tokios istorijos dažnai priverčia žmones, ypač jaunimą, kitomis akimis pažvelgti į šią epochą. „Kai rodau sieną moksleiviams ir pasakoju jiems istorijas tų, kurie žuvo bandydami ją pereiti, matau, kad jų akyse kažkas pasikeičia. Jie staiga supranta, kad ši siena – tai ne tik akmeniniai blokai, bet ir sulaužytų likimų simbolis“, – sako pašnekovė.
„Skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Berlyno vis dar išlieka“
Daugeliui šiuo metu Berlyne gyvenančių žmonių, ypač tiems, kurie čia persikėlė vėliau, siena simbolizuoja ne tik fizinę kliūtį. Lina pabrėžia, kad, nepaisant to, jog siena buvo nugriauta, jos įtaka miesto kultūrai ir mąstymui vis dar juntama, o kultūriniai ir istoriniai skirtumai tarp Vokietijos Rytų ir Vakarų išlieka matomi iki šiol.
„Nepaisant to, kad nuo Vokietijos suvienijimo praėjo tiek daug metų, vis dar jaučiamas skirtumas tarp rytinės ir vakarinės miesto dalių. Pavyzdžiui, pagal tai, kaip atrodo pensininkai. Vakarų žmonės – lengvi, šviesūs, rengiasi šviesiai, laikosi už rankų. Jie sėdi kavinėse, geria vyną, kalbasi, skaito laikraščius. Garbaus amžiaus Rytų Berlyno gyventojai juda greitai, į daug ką žiūri įtariai, yra santūresni“, – aiškina ji.
Lina taip pat pasakoja, kaip pagal kultūrą ir viešąsias vietas galima nustatyti, kurioje Berlyno dalyje esi. Pavyzdžiui, rytinė dalis buvo siejama su azijietiška virtuve, nes devintajame dešimtmetyje čia atvyko azijiečiai, daugiausia vietnamiečiai, o vakarinė – su turkų restoranais ir mečetėmis.
„Anksčiau būdavo lengva suprasti, kur esi: jei pamatydavai azijietišką restoraną, tikriausiai esi rytuose, o jei būdavo daug kebabinių – vakaruose“, – dėsto pašnekovė.
Nepaisant suvienijimo, L. Neverbickienė pastebi, kad vis dar egzistuoja skirtumų ir tarp pačių vokiečių – tarp rytiečių ir vakariečių.
„Man nėra jokio skirtumo, ar esi rytų, ar vakarų vokietis, bet patys vokiečiai visada stengiasi išsiaiškinti, esi „ossi“ ar „wessi“. Jiems svarbu, kas iš kurios miesto dalies kilęs“, – sako ji.
Anot Linos, vienas ryškiausių miesto simbolių yra „šviesoforo žmogaus“ (Ampelmaennchen) figūra, priskiriama Rytų Vokietijos kultūrai, bet, gyventojams užprotestavus, išsaugota kaip vieningo Berlyno simbolis.
„Prasidėjus susivienijimo procesui, rytinei miesto daliai būdingų šviesoforų ėmė mažėti, tačiau žmonės sukėlė protestų bangą ir jie liko. Dabar tai yra vienas iš miesto simbolių“, – aiškina L. Neverbickienė.
Džordana: Berlyno siena – galvoje
Džordana Grey yra kilusi iš Ignalinos, bet jau 12 metų gyvena Berlyne. Su ja susitinkame prie Berlyno sienos liekanų ir skulptūros, vaizduojančios devyniolikmetį kareivį Konradą Šumaną, kuris 1961 m. rugpjūčio 15 d. peršoko spygliuotą vielą, jau skyrusią Rytų Berlyną, ir atsidūrė Vakarų Berlyne.
Džordana dirba įmonėje, šiemet taip pat švenčiančioje 35-ąsias metines, – tai feministinė bendrovė, kurioje dirba vien moterys.
„Prieš pat Berlyno sienos griūtį Vakarų Berlyno akademinės feministės nusprendė, kad reikia padėti moterims įsitvirtinti verslo pasaulyje, nes jame dominuoja vyrai ir reikia kažką keisti. Jos ėmėsi iniciatyvos padėti moterims pradėti nuosavą verslą, o iš tos iniciatyvos išaugo didžiulis projektas, besitęsiantis jau 35-erius metus“, – interviu LRT.lt pasakojo Džordana.
Susivienijus Vokietijai, projekto iniciatorės ieškojo vietos, kur galėtų įsikurti, ir rado buvusį kosmetikos fabriką Rytų Berlyne.
„Girdėjau, nežinau, ar tai tiesa, kad ten pagaminti lūpų dažai buvo parduodami visame Rytų bloke ir galbūt net Lietuvoje. Taigi mano įmonė nusipirko tą didžiulę buvusią gamyklą su administracinėmis patalpomis ir dar pastatė prie jos priestatą. Mes nuomojame patalpas įvairioms įmonėms. Vienintelė sąlyga – savininkė turi būti moteris“, – sako Džordana.
Laisvu nuo darbo ir disertacijos rašymo laiku Džordana veda ekskursijas po Berlyną, tačiau pabrėžia, kad ji nėra profesionali gidė.
„Esu vietos gyventoja, siūlanti pasivaikščioti tiems, kurie nori eiti kartu su manimi. Juk Berlynas yra labai, labai ypatingas miestas, bet jį labai sunku parodyti ir paaiškinti per tris valandas, nes Berlynas – tai ne Roma ar Paryžius. Berlynas garsėja laisve ir tolerancija. Žmonės tai, žinoma, jaučia, ir ne visiems tai patinka, bet aš labai noriu, kad žmonės suteiktų sau mažytę galimybę nustebti, pamatyti kažką naujo“, – aiškina pašnekovė.
Anot jos, pasakojant Berlyno sienos griūties istoriją svarbu suprasti, kad yra oficialus naratyvas, pateikiamas žiniasklaidoje ar dokumentiniuose filmuose, ir nepagražinta tikrovė, atspindinti vietos gyventojų nesaugumą ir baimes.
„Visi rodo tą lapkričio devintosios vakarą, kai griūva siena ir žmonės glebėsčiuojasi. Bet tai tik 10 proc. to, kas vyko iš tikrųjų, nes dauguma žmonių Vakaruose išsigando, kad bus atimti jų pinigai, o žmonės Rytuose nesuprato, kas vyksta, nes per naktį neteko savo šalies“, – sako Džordana.
„Ostalgija“ nepraeina
Šiandien dažnai pabrėžiama, kad Vakarų ir Rytų Vokietijos ekonominė raida labai skiriasi, tačiau Halės ekonominių tyrimų instituto duomenimis, tikimasi, kad 2024 m. Rytų Vokietijos ekonomika augs 0,5 proc. ir viršys bendrą Vokietijos ekonomikos augimą (0,1 proc.).
Instituto duomenys rodo, kad praėjusiais metais Rytų Vokietijoje gamyba buvo aktyvesnė nei Vakarų Vokietijoje. Taip yra todėl, kad viešųjų ir kitų paslaugų dalis čia yra daug didesnė (šiek tiek mažiau nei 30 proc.) nei Vakarų Vokietijoje (šiek tiek mažiau nei 20 proc.), o šie ūkio sektoriai 2023 m. plėtėsi. Vartojimą skatino ir padidėjęs minimalus darbo užmokestis, kuris Rytų Vokietijoje mokamas dažniau. Be to, įstatymu nustatyta pensija čia buvo padidinta 5,9 proc. – 1,5 procentinio punkto daugiau nei Vakaruose.
Tačiau demografinė padėtis šalies rytuose vis dar nėra pati geriausia, o pagrindinė to priežastis – migracija. Migracijos procesai Rytų Vokietijoje lemia gyventojų skaičiaus mažėjimą ir spartų jų senėjimą. Mokslininkai jau anksčiau yra pastebėję, kad Rytų Vokietijos gyventojai dažniau yra nepatenkinti situacija šalyje ir demokratijos lygiu. Neseniai vykę rinkimai patvirtino šias įžvalgas – žmonės dažniau balsavo už populistinę „Alternatyvą Vokietijai“ ir „Sahros Wagenknecht sąjungą“.
Be to, analizuodami rytų vokiečių nuotaikas sociologai dažnai vartoja terminą „ostalgija“, kuris reiškia nostalgiją VDR laikams ir kultūrai. Plačiąja prasme „ostalgija“ – tai ilgesys socialistinei praeičiai vadinamojo soclagerio šalyse.
Kalbėdama apie vokiečių „ostalgiją“, lietuvė Džordana Grey pastebi, kad Vokietija, Berlynas „neturi tokio traumuojančio santykio su komunizmu kaip mes, lietuviai, nes jie nebuvo okupuoti“.
„Aš, kaip lietuvė, buvau šokiruota, kai atvykusi į Berlyną pamačiau komunistinę vėliavą, pjautuvą ir kūjį – jie čia nėra draudžiami. O berlyniečiams tai visiškai normalu. Yra žmonių, turinčių komunistines pažiūras, ir kai kurie žmonės iš tiesų jaučia nostalgiją tiems laikams“, – sako Džordana.
Pasak jos, nemažai vokiečių vis dar kalba apie „Mauer im Kopf“ – sieną galvoje.
„Galbūt Berlyne tai nėra taip akivaizdu, kaip pačioje Vokietijoje. Bet esmė ta, kad Berlyno siena neišnyko iš žmonių atminties, ji vis dar gyva. Ir, tiesą sakant, atrodo, kad ji darosi vis tvirtesnė. Apskritai Vokietija išgyvena savotišką demokratijos krizę. Tai pasakytina, pavyzdžiui, ir apie rinkimus. Vis labiau stiprėja radikalios dešiniosios jėgos, – sako lietuvė. – Buvęs Rytų blokas akivaizdžiai balsuoja už kitas partijas. Rytų Vokietijoje vis dar yra daugiau neturtingų žmonių, kurie politiškai linksta į kitą pusę. Ir net mano kartos žmonės, pavyzdžiui, gimę pirmajame dešimtmetyje, susitikę vis dar klausia, ar esame iš Rytų, ar iš Vakarų.“
Jos nuomone, Rytų Vokietijos ir Lietuvos istorija, mentalitetas ir kultūra yra „siaubingai panašūs“.
„Netgi juokėmės su drauge, kilusia iš Rytų Vokietijos. Ji lankėsi pas mane Lietuvoje, Ignalinoje, ir sakė: „Galime apsikeisti tėvynėmis ir nepajausime jokio skirtumo.“ Nes iš tikrųjų žmonės labai panašūs ir mentalitetas panašus. Traumos panašios, gamta panaši. Taigi tikriausiai siaubingai ilgai užtruks, kol Vakarų ir Rytų Vokietija iš tikrųjų susivienys“, – baigia savo pasakojimą Džordana Grey.
Giedrė Bartelt: tiek buitinio lygmens, tiek rinkimų skirtumai
Berlyno siena buvo ne tik fizinis barjeras, bet ir susiskaldymo simbolis vokiečių sąmonėje, ir net praėjus 35-eriems metams po jos griūties, atskirtis tebėra juntama, sako lietuvių menininkė ir galerininkė Giedrė Bartelt, nuo 1989 m. gyvenanti Vokietijoje. Ji pastebi, kad mentaliniai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų nebuvo visiškai ištrinti, nepaisant šalies susivienijimo.
Giedrė persikėlė į Vokietiją sienos griuvimo išvakarėse, tačiau pačios griūties nematė, nes gyveno Vakarų Vokietijoje. Bet ji prisimena tuometes diskusijas, pavyzdžiui, apie Vokietijos sostinės perkėlimą į Berlyną.
„Tada buvo nuspręsta, kad sostine bus Berlynas, nors daugelis Vakarų Vokietijos politikų, ypač iš provincijų, tam labai priešinosi. Jie nenorėjo, kad Berlynas būtų sostinė – jiems jis atrodė pernelyg rytietiškas, pernelyg tolimas. Tai panašu į situaciją Lietuvoje, kur Vilnius yra šalies pakraštyje, o ne centre. Buvo net siūlymų sostine padaryti Frankfurtą, kuris yra pačiame Vokietijos centre, o Berlynas yra visai netoli Lenkijos sienos“, – pasakoja lietuvė.
Į Berlyną Giedrė persikėlė 1993 m. ir prisimena, kad tuomet skirtumas tarp Rytų ir Vakarų buvo juntamas kiekviename žingsnyje.
„Rytų Berlyne, pavyzdžiui, rajone Prenzlauer-Berg, kuris šiandien laikomas vienu madingiausių, VDR laikais gyveno intelektualai ir jis buvo virtęs vos ne griuvėsiais“, – sako ji.
Nors fiziškai siena išnyko, skirtumai išliko juntami dar kelerius metus. „Buvo žmonių, kurie sakė, kad niekada nevažiuos į Vakarų Berlyną, ir atvirkščiai. Ir turiu pasakyti, kad Berlynas kažkuo panašus į Vilnių – čia gausu atvykėlių, tikrų berlyniečių nėra daug“, – aiškina pašnekovė.
Šiandien, pasak G. Bartelt, Rytų ir Vakarų Vokietijos mentaliniai skirtumai vis dar pastebimi.
„Tai ypač jaučiama per rinkimus – kai po balsavimo atsiverti žemėlapį, rytinė šalies dalis būna nusidažiusi kita spalva, ir tai labai liūdina. Tai rodo mentalinius skirtumus“, – sako ji.
Šie skirtumai akivaizdūs ir kasdieniame gyvenime. Kaip menininkė G. Bartelt neretai susiduria su tuo, kad rytų vokiečiai dažnai jaučia nostalgiją laikams, kai už juos viską sprendė valstybė. „Tai labai ryšku Rytuose, kur vyrauja jausmas, kad kažkas visada kaltas dėl jų nesėkmių, tačiau patys žmonės retai prisiima atsakomybę“, – aiškina pašnekovė.
Ši nostalgija jai taip pat primena kai kurių Baltijos šalių gyventojų patirtį.
„Rytų vokiečiai, kaip ir kai kurie lietuviai, sako: „Nebuvo nedarbo, visi turėjo butus.“ Tai pokomunistinio pasaulio trauma, kurią sunku išrauti“, – aiškina G. Bartelt. Net ir praėjus daugeliui metų po Vokietijos suvienijimo rytų vokiečiai tebejaučia nuoskaudą, ypač tuose regionuose, kur didelis nedarbas. „Jiems ant lėkštutės buvo pasiūlytas suvienijimas ir gerovė, bet jie vis dar sako, kad Vakarų Vokietijoje pensijos ir atlyginimai didesni“, – reziumuoja ji.
