Oro sirena aidi per bažnyčios kiemą, kur žmonės į plastikinę tarą pilasi švarų vandenį. Blausiai girdisi už kelių dešimties kilometrų artėjantis frontas.
„Žmonės jau bėga iš Pokrovsko čia“, – sako Serhijus, į savo automobilį nešantis kelis butelius vandens. Čia, Dobropilioje, Donecko srityje, vanduo ir elektra dar yra. Vos keliolika kilometrų arčiau fronto infrastruktūra yra sunaikinta.
Pokrovskas yra kertinėje Donbaso sankirtoje, jis kritiškai svarbus tiek ukrainiečių gynėjams, tiek rusams, norint tęsti invaziją gilyn į šalį. Paskutinius kelis mėnesius rusai nesėkmingai bando apsupti šį angliakasių miestą. Tačiau gynyba aplink jį ima trupėti.
Bene kasdien krenta po kelis kaimus, o šliaužiantis frontas grasina paversti ir tokias vietas kaip Dobropilia su jos šimtamete bažnyčia kovų epicentru.
Spalio sekmadienį bažnyčia sausakimša – keli šimtai žmonių susirinko švęsti įkūrimo jubiliejaus. Grupė vaikų ant scenos traukia religines dainas, jos padeda užgožti už lango aidinčias oro pavojaus sirenas. Koridoriuose sukrautos humanitarinės pagalbos siuntos, dėl jų ši bažnyčia tapo traukos centru ne tik protestantų tikėjimą išpažįstantiems žmonėms.
Tai ne pirmas kartas, kai ši bendruomenė ir jos bažnyčia mato karą. Įkurta 1914 metais, bažnyčia jau po bolševikų revoliucijos išgyveno pirmąsias represijas. „1937 m. gruodžio 27 d. bažnyčios klebonas Jefimas Stepanovičius Savčenka buvo suimtas ir po dviejų dienų nušautas“, – sako laikinai klebono pareigas einantis Pavlo Suchomlinovas.
Tada atėjo Antrasis pasaulinis karas. Kariai ir dabar kasdami tranšėjas vis randa nacių ir sovietų karių kaulų, ekipuotės ir ginklų. Netoliese, kur kadaise sprogo nacių šarvuotis, dabar stūkso išdegęs rusų tankas.
„Mes gyvename su mintimi, kad galbūt frontas mus apeis, o galbūt ir ne, – sako klebonas. – Dabar bažnyčioje baimės nematau, bet kas bus toliau, žino tik Dievas. Galbūt visa bažnyčios bendruomenė turės trauktis, bet dabar galiu pasakyti, kad šiandien bažnyčia gyva.“
Slenkantis frontas
Visą mėnesį keliasdešimt kilometrų nuo fronto dar buvo apstu kavinių, vaikų ir šeimų, o žmonės ėjo į darbus, bet ta gyvybė užgesdavo rusams priartėjus dar keliais kilometrais prie miesto.
Artileriniai apšaudymai nutildo kavinių generatorių burzgimą, o tamsiame mieste bene vieninteliai lieka niekur kitur nenorintys arba negalintys pasitraukti senjorai. Gatvės galiausiai tampa artilerijos ir dronų žudymo lauku.
Tačiau praeitų Ukrainos kontrpuolimų patirtis rodo, kad, net ir apgynus arba galiausiai išlaisvinus žemes, gyvenimas taip lengvai negrįžta į bendruomenes net ir garantavus saugumą.
Jau prieš beveik dvejus metus išlaisvinti kaimai vis dar skęsta griuvėsiuose ir tamsoje. Elektros nėra, vandens tiekimas neatkurtas. Dovhenkėje, kaime Donecko ir Charkivo sričių sankritoje, iš 780 žmonių čia gyventi grįžo vos 14.
Irinos namai išdygsta kaip oazė destrukcijos kraštovaizdyje. Tvoros ir sienos nusėtos jos pačios pieštais ornamentais, ant namo kabo šviesi Ukrainos vėliava. Kieme apstu gėlių, vaismedžių ir augalų.
Greta jų padėtas ir didelis vainikas – monumentas per apšaudymą namie žuvusiam jos sūnui. Kiti du jos sūnūs kovoja fronte netoliese.
„Jie nesako, kur yra, bet daugmaž žinau. Sako, viskas gerai, o aš net telefone girdžiu apšaudymus“, – pasakoja ji.
Duok Dieve, kad iki jūsų neateitų, – sako Irina. „Jūs šaunuoliai, mums padedate. Juk suprantat, kad kiti galite būti jūs“,– priduria ji.
Atsisveikindami palinkime vieni kitiems, kad visi grįžtų namo. „Aš žinau, kad sūnūs grįš, – aš jų laukiu“, – sako Irina.
Tuo tarp kaimai saugioje į šiaurės vakarus nuo Pokrovsko miesto jau pradėjo tuštėti. Tačiau tai vyksta lėtai, po kiekvieno apšaudymo šeimoms dar kartą permąstant savo pasirinkimą pasilikti.
„Dar beveik visi liko, o kurie namai buvo tušti, juos užėmė kariai. Šeimos su vaikais daugiausia jau išvažiavo, o senjorai liko“, – sako Viktoras. Jei ateis, trauksimės toliau, priduria jis: „Laikysimės kiek įmanoma ilgiau.“
Kitame kaime Ivanivkoje ūkininkai jau pradėjo išgabenti savo techniką tolyn nuo fronto.
„Po truputį išvažiuojame, mūsų visa žemė čia, – sako Nataša, 50 hektarų žemės turinti ūkininkė. – Jau seniau išvežėm vaikus, čia jau nėra ir mokyklos, beveik trejus metus mokymas vyksta nuotoliniu būdu.“
Pradžioje žmonės traukė pas juos nuo fronto, bet dabar atėjo ir jų laikas bėgti – kovos artėja. „Aš esu visiškai vietinė, nesinori niekur išvažiuoti. Karo pradžioje iškentėjau tik mėnesį Karpatuose“, – sako ji.
Gyvenimas baudžia Donbasą, liūdnai nusišypso ji. „Čia juk ne vien separatistai, – sako ji. – Norėtųsi, kad viskas būtų Ukraina, vis dar tikimės [kad atsilaikysime]. Jei čia ateis Rusija, niekada nebegrįšiu.“
„Kai karas prasidėjo, viskas sustojo, o dabar apėmė apatija“, – priduria ji.
