Karo medikė Sarmitė Cirulė – vienintelė ne tik Latvijos, bet ir visų trijų Baltijos šalių atstovė moteris Ukrainos kariuomenėje. Užsieniečių padalinyje 49-ame šturmo batalione „Karpatskaja Sič“ tarnaujančiai seržantei 2023-iaisiais latviai skyrė Metų europietės titulą.
Dėl vaikystėje rodyto smalsumo mama Sarmitę praminė Kodėlčiuku, o įgimtas smalsumas vėliau pastūmėjo moterį universitete studijuoti istoriją, filosofiją, teologiją. Vaikystę Sarmitė praleido gilioje provincijoje ir nuolat persikraustydama, nes po nepriklausomybės atgavimo likvidavus kolūkius kaimuose neliko darbo, o jo ieškodama mama su patėviu kėlėsi vis į kitą vietą.
Įprotį rūpintis kitais, gydyti susižalojimus Sarmitė irgi išsiugdė vaikystėje – globodama penkias jaunesnes seseris. Kai avarijoje žuvo patėvis, mergaitei buvo tik vienuolika metų, tačiau ji privalėjo tapti suaugusia – mamai išėjus į darbą, teko prižiūrėti seseris ir namus. Mergaitė mokėsi gerai, tačiau būdama šešiolikos perėjo į vakarinę mokyklą ir įsidarbino sanitare psichiatrinėje vaikų ligoninėje, kad padėtų šeimai. Vėliau baigė Medicinos koledžą, dirbo kardiologijos skyriuje Rygoje, lankė papildomus kursus, kad galėtų triūsti ligoninėje Airijoje bei medike kruiziniuose laivuose.
Uždirbtais pinigais Sarmitė rėmė ne tik mamą ir seseris, bet ir benamius Latvijoje bei Filipinuose. Dar mokydamasi Medicinos koledže Sarmitė įsitraukė į tarptautinės misionierių organizacijos veiklą, talkino vaikų namuose. Į Filipinus iš Airijos nuvyko pailsėti pakviesta bendradarbės, tačiau pasibaisėjusi benamių dalia liko padėti misionieriams ir išleido visas santaupas, todėl vėl gavo grįžti dirbti į Dubliną.
Į Ukrainą 2022 metais Sarmitė atvyko padirbėti savanore keletą savaičių, tačiau įstojo į armiją ir tarnauja jau trečius metus. Per tą laiką moteris patyrė dvi lengvesnes ir vieną sunkią kontuziją, po jos buvo gydoma ligoninėje, o dabar kenčia galvos skausmus.
– Esi vienintelė moteris iš Baltijos šalių, tarnaujanti Ukrainos kariuomenėje. Kas lėmė sprendimą čia atvykti?
– Mintis vykti į Ukrainą kilo dar 2014 metais, tačiau Latvijos įstatymai tada draudė tarnauti kitos šalies kariuomenėje, o pakeisti jie buvo tik 2022-aisiais. Apsisprendimą lėmė keli veiksniai. Visų pirma, augusi vargingoje šeimoje kaime ir patyrusi daug sunkumų išsiugdžiau gailestį silpnesniems ir neapykantą skriaudikams. Antra, tiek mamos, tiek tėvo giminės patyrė daug skriaudų iš Maskvos – buvo tremti į Sibirą, prarado žemes ir gyvybes. Kažkiek turbūt lėmė ir tai, jog patėvis Genadijus, trejų jaunesnių seserų tėvas, buvo ukrainietis. Jis gimė Latvijoje, tačiau ukrainiečių šeimoje. Sprendimas čia atvažiuoti visgi buvo sąmoningas – pagalvojau, kad turiu didelę darbo patirtį, tad galėčiau pasitarnauti Ukrainai. Juolab kad esu baigusi ir karinės medicinos kursus, nes to reikėjo įsidarbinant kruiziniame laive. Artimieji jaudinasi, kad aš čia, bet net nebandė atkalbėti, nes žino, kad elgiuosi taip, kaip liepia širdis.
– Kodėl tarnybai pasirinkai batalioną „Karpatskaja Sič“?
– Ketinau padirbėti tik kaip savanorė ir neužsibūti ilgai, tačiau mano įgūdžiai vadus labai sudomino, pasiūlė tapti kariūne, sakė, kad priešingu atveju susižeidus ar žuvus visas išlaidas teks apmokėti pačiai ar giminėms. Nesu pratusi kitiems užkrauti rūpestį, tad sutikau. Į batalioną „Karpatskaja Sič“ patekau atsitiktinai, kai užsieniečių registracijos centre užkalbino jo atstovas. Batalionas yra legendinio pokario partizanų būrio tradicijų tęsėjas, o vienas padalinys yra suformuotas iš užsienio savanorių, į kurį patekau ir aš.
– Kodėl nusprendei studijuoti mediciną?
– Vienu metu ligoninėje dirbo mama ir man tai patiko. Be to, prižiūrėjau jaunesnes seses, jos tai susižeisdavo, tai apsirgdavo, privalėjau gydyti. Šiaip mane domino daug kas, nes giminėje ne vien žemdirbiai, bet ir mokslininkai, menininkai. Norėjau tapti krepšininke, bet į sporto mokyklą gretimame miestelyje nepriėmė dėl mažo ūgio. Suaugusi visgi įgyvendinau svajonę užlipti ant pakylos – dalyvavau šalies sporto veteranų čempionate ir nugalėjau 800 bei 3000 metrų bėgimo rungtyse.
– Būdama 25-erių užsispyrei išleisti knygą, nors tam gavai įsiskolinti ir vykti į Airiją, kad grąžintum pinigus. Kuo ta knyga buvo tokia svarbi?
– Vaikystėje ir paauglystėje teko patirti ne tik daug vargo, bet ir didelių asmeninių sukrėtimų, kurie vėliau labai slėgė. Knygos rašymas buvo savotiška terapija, kaip kad ja buvo ir pasakos. Jas privalėjau vis naujas išgalvoti migdydama sesutes, o kurdama pabėgdavau nuo slogios realybės. Vėliau tas pasakas nunešiau į religinį radiją ir pusmetį jas eteryje skaitė. Iš dalies vaikiška tebesu ir dabar, mėgstu svajoti.
– Kodėl tu, medikė, Rygos universitete papildomai ėmei studijuoti istoriją, teologiją, filosofiją? Ketini keisti profesiją?
– Esu smalsi, o medicinos mokslas žmonijos istorijoje yra persipynęs tiek su religija, tiek su filosofija. Viskas yra susiję, ir man įdomu. Pradėjau rašyti magistrinį darbą apie Latvijos moteris pokario partizanes, jį turėsiu užbaigti grįžusi iš Ukrainos. Galbūt įstosiu ir į doktorantūrą, imsiu dėstytojauti. Kariai irgi kalbina grįžus dalintis patirtimi. Profesijos visgi nekeisiu, nebūsiu ir pastore, nes visą laiką dirbti vienoje bažnyčioje man būtų nuobodu. Tačiau pamaldoms esu vadovavusi ne kartą, priklausau charizmatinei Protestantų Bažnyčiai, į Latviją atėjusiai iš Vakarų po nepriklausomybės atgavimo. Tos Bažnyčios, kurios diskriminuoja moteris, man nepatinka, nes tai irgi skriauda. Kariai žino, kad esu po teologijos studijų, todėl kai kurie ateina pasitarti, kartu pasimelsti. Net ir tie, kurie iki karo save laikė ateistais, dauguma prieš mūšį meldžiasi, o 10–20 religingų ateina susikibti rankomis ir kartu paprašyti Dievo globos.
– Kodėl į Ukrainą atvykai ne karo pradžioje, o po pusmečio?
– Todėl, kad susirgau kovidu ir labai sunkiai, nors per pandemiją ligoninėje prižiūrėjau būtent tokius ligonius. Tada nesirgau, o kilus karui surietė. Apsikrėčiau antrą Rusijos įsiveržimo dieną, 2022-ųjų vasario 25-ąją, kai Rygoje buvo surengta speciali Dainų šventė Latvijos vienybei ir Kyjivui paremti. Dainų švenčių tradicija pas mus siekia šimtmečius, todėl tą dieną, nepaisant COVID-19 pandemijos, Vyriausybė leido Kongresų rūmuose, esančiuose priešais Rusijos ambasadą, surengti dainų vakarą. Skambant istorinei dainai apie Latvijos šaulius, daug kam tada akyse žibėjo ašaros, nes niekas nebuvo tikras, ar užpuolusi Ukrainą Maskva netrukus nesiverš ir pas mus. Tą vakarą apsisprendžiau vykti į Kyjivą, tačiau susirgau.
– Ar dveji metai kare pakeitė tave?
– Taip. Tapau šiurkštesnė ir nepakanti tuščioms kalboms, nuo įtampos pasenau. Ypač nervina girdėti, kaip civiliai vyrai linksmai čiauškia kavinėje, užuot prisijungę prie kariuomenės. Nemėgstu lankytis Kyjive ir regėti, jog žmonės gyvena taip, tarsi karo nėra. Kai pernai nuvykau į sostinę atsiimti Šv. Panteleimono medalio, nuo tų vaizdų man kilo vidinis šleikštulys, galvojau, kad prarasiu sąmonę. Bendražygiai įvedė į cerkvę, ten atsitokėjau. Artimieji jaudinasi, primena, kad čia išvykusi nebaigiau rašyti magistro darbo, kad nukėliau ateitin visus gyvenimo planus, tačiau man tų dalykų visiškai negaila. Užtat labai gaila anapilin išėjusių dalinio vaikinų. Maniškiai yra siunčiami į pačias karščiausias vietas, ir iš 200 karių dalis negrįžta, o visus juos pažinojau, prižiūrėjau. Kariai dėl globėjiškumo mane praminė „mamyte“. Nepykstu, kitąmet man sukaks 50, o daliai vaikinų nėra nė 30. Kariai vieni kitiems nekalba apie baimes, jausmus, tačiau į mano kabinetą atėję nebijo ir paverkti. Vienas ispanas net ant žemės pargriuvęs ėmė raudoti, aš tada irgi atsiguliau, apkabinau ir kartu raudojau, nes prieš dieną žuvo trys jo draugai. Vado tada paprašiau ispano kelias dienas nesiųsti į mūšį.
– Koks momentas kare tau buvo sunkiausias?
– Kai žuvo pavaldinė, vokietė slapyvardžiu Snake. Buvome vienintelės dalinio moterys, susidraugavome. Ji studijavo mediciną, tačiau metė mokslus. Ketino likti gyventi Ukrainoje, jai čia patiko. Žuvo rusų dronui specialiai numetus sprogmenis ant medikų. Man pasisekė – tris kartus atsipirkau kontuzija, nors paskutinė buvo sunki, jaučiu pasekmes, kasdien geriu vaistus. Tą kartą rusai siekė sunaikinti stabilizacijos centrą, į mus taikė artilerija, dronai ir net „Grado“ salvės. Iš viso dalinyje žuvo dar trys fronto medikai – vienas ukrainietis ir du kolumbiečiai. Pastarieji buvo kariai, bet po mano mokymų dalyvaudavo ir sužeistųjų evakuacijoje iš mūšio vietos. Aš tik pradžioje vykau į evakuacijas, vėliau nebeleido, tad kai išveža į fronto zoną, dirbu stabilizacijos centre. Kai ką operuojam, kai ką paruošiam operacijoms ligoninėse. Kartais pafrontėje tenka operuoti ir sužeistus šunis, kates, nes veterinarų ten nebėra, o žmonės maldauja.
– Ar iš Lietuvos gaunate paramą?
– Ne, bet girdėjau, kad lietuviai labai daug padeda kitiems batalionams. Mums užtat daug ką atveža latviai. Aš beveik visą medicininę įrangą ir vaistus gaunu iš tautiečių, ne iš Kyjivo. Nesiekiau populiarumo, bet po to, kai Ryga ėmė apie mane rašyti, gauname žymiai daugiau paramos. Dėl Ukrainoje gajos korupcijos žmonės bijo paramą vežti nežinia kam, o manimi pasitiki. Vos prasitariu, kad trūksta kokių vaistų, tuoj kažkas atveža. Atgabena ir mašinų, dronų, antidronų – daug ką. Kai ateina šie siuntiniai, jaučiu pasididžiavimą savo tautiečiais. Nes mes, kaip kad ir lietuviai, nesame turtinga šalis, bet padedame daug, daug atsisakydami šeimose ir valstybėje. Nes suprantame, kad Ukrainos kova yra labai svarbi ir mūsų likimui. Čia būdama ginu ir Latviją, ir Lietuvą.
