Rugpjūčio 6 dieną prasidėjęs ukrainiečių puolimas Kurske buvo netikėtas Rusijai, ji net negalvojo, kad Kyjivas gali ryžtis atakuoti netoli sienos su Baltarusija, interviu LRT.lt sako buvęs Jungtinių Valstijų (JAV) sausumos pajėgų vadas Europoje Benas Hodgesas. Vis tik jis pabrėžia, kad reikia dar savaitės, kad būtų galima pamatyti, kokie tikrieji šio puolimo rezultatai.
Kaip vieną iš sėkmingos ukrainiečių atakos priežasčių atsargos generolas išskiria korupciją pasienyje, kai skirtingos tarnybos nesidalija informacija ir nori išsaugoti savo įtaką.
Kita sėkmingo puolimo priežastis – Rusijos manymas, kad taip tiesiog negali būti.
„Rusijos generalinis štabas kažką matė, kažką žinojo, bet tai neatitiko jų situacijos matymo, jie negalėjo patikėti, kad Ukraina iš tikrųjų galėtų tai padaryti“, – pabrėžia B. Hodgesas.
– Kaip manote, ko Ukraina siekia puldama Kurską? Ar Volodymyro Zelenskio teiginiai, kad Kurske kuriama buferinė zona, jus įtikina?
– Mes neturime teisės žinoti visų Ukrainos kontrpuolimo Kurske detalių. Ukrainos generalinis štabas ir valdžia labai gerai, profesionaliai ir drausmingai saugojo informaciją, todėl jie sugebėjo nustebinti ne tik Vakarus, bet ir Rusiją. Tai, kas vadinama operatyviniu saugumu, jie atliko labai gerai.
Tai, ką pasakosiu apie šią Ukrainos operaciją, bus pagrįsta mano profesiniu vertinimu. Akivaizdu, kad vienas iš tikslų buvo iš dalies sukurti buferinę zoną, pavadinčiau tai priešakiniu placdarmu Rusijos pusėje. Ukrainiečiai norėjo, kad Rusijai būtų užkirstas kelias į didelę teritoriją, iš kurios ji negalėtų rengti atakų. Nesvarbu, ar tai dronai, ar sausumos pajėgos, ukrainiečiai dabar tai išstūmė.
Ukrainiečiai dabar gali veiksmingiau atakuoti Rusijos naftos ir dujų infrastruktūrą: jie jau užėmė Sudžos dujų mazgą, priartėjo prie Rusijos atominės elektrinės Kurske. Kyjivas dabar trikdo transporto infrastruktūrą regione, o kartu jie galės perkelti savo tolimojo nuotolio ginklų sistemas arčiau Rusijos, kad galėtų šalies gilumoje smogti aerodromams ir kitiems objektams. Kurskas daugiau nei tik buferis, tai atveria ukrainiečiams daugiau galimybių.
Ukrainos generalinis štabas ir valdžia labai gerai, profesionaliai ir drausmingai saugojo informaciją, todėl jie sugebėjo nustebinti ne tik Vakarus, bet ir Rusiją
Nežinau, ar ilgai ukrainiečiai ketina ten pasilikti, nes tai priklausys nuo jų galutinio tikslo. Svarstoma, kad tuo buvo siekiama atitraukti Rusijos pajėgas iš kitų vietų, galbūt Ukrainos rytuose. Jei rusai iš tiesų atitrauks savo pajėgas, tikriausiai turėtų praeiti dar mažiausiai savaitė, kad pamatytume Kursko puolimo poveikį. Rusijos pusėje labai paini vadovavimo ir kontrolės sistema, į kurią įeina FSB, Rusijos generalinis štabas, „Rosgvardija“, pasienio pajėgos ir kitos pajėgos. Jie vienas kitų nekenčia, nebendradarbiauja, pavyzdžiui, generalinis štabas nenori padėti FSB. Čia ir išryškėja ukrainiečių pranašumas, nes rusai neturi nuoseklios vadovavimo ir kontrolės sistemos, o tai viena iš priežasčių, kodėl Maskvos atsakas į puolimą Kurske nebuvo veiksmingas.
Žinoma, yra ir psichologinis komponentas, tai pakeitė status quo ir keičia naratyvą, kad „Rusija neišvengiamai laimės“, ukrainiečiams tai taip pat pakelia kovinę dvasią. Kol kas praėjo dvi savaitės, todėl, mano nuomone, dar anksti daryti kažkokias dideles išvadas.
– Kursko puolimo metu vienas iš didžiausią nuostabą kėlusių dalykų buvo tai, kaip lengvai ukrainiečiai peržengė sieną. Kaip galime įvertinti Rusijos pasiruošimą? Ar Maskva neįvertino galimybės, kad ukrainiečiai gali ne tik gintis, bet ir pulti Rusiją?
– Yra keli dalykai. Pirma, rusai nebuvo pasiruošę. Kalbėjausi su žmogumi, kuris ką tik važiavo pro Kursko pasienį, jis sakė, kad rusų pusėje matė apgailėtinus „drakono dantis“, spygliuotą vielą, ir viskas. Kliūtys nieko nereiškia, jei už jų nėra žmonių, priešingu atveju jas lengva nustumti į šalį, ukrainiečiai taip ir padarė. Ukrainiečiai pasirinko vietą, kuri buvo prastai ginama. Kai žemėlapyje žiūrime į šį šiaurinį rajoną, matome Kurską, Charkivą, Baltarusijos pasienį, rusai manė, kad tai teritorija, kurios ukrainiečiai niekada nepuls.
Kai žemėlapyje žiūrime į šį šiaurinį rajoną, matome Kurską, Charkivą, Baltarusijos pasienį, rusai manė, kad tai teritorija, kurios ukrainiečiai niekada nepuls
Tai parodo, kodėl taip svarbu saugoti informaciją, nes tai yra viena iš klaidinimo dalių. Amerikos istorijoje irgi yra atvejų, kai buvome nustebinti, pavyzdžiui, Perl Harbore, vokiečių puolimo 1944 metų gruodį arba Vietnamo kare. Visais atvejais buvo požymių, kad priešas – japonai, vokiečiai, šiaurės vietnamiečiai – kažką planuoja, bet mes to nesitikėjome, nes tai neatitiko mūsų situacijos matymo. Šiuo atveju, manau, Rusijos generalinis štabas kažką matė, kažką žinojo, bet tai neatitiko jų situacijos matymo, jie negalėjo patikėti, kad Ukraina iš tikrųjų galėtų tai padaryti. Štai kodėl operatyvinis saugumas yra toks svarbus, kad priešas negalėtų sudėlioti to, ką mato ir žino, ir nesušuktų „o, velnias, mus tuoj užpuls“.
Be to, šioje pasaulio dalyje pasienio pajėgos paprastai būna labiausiai korumpuotos, nes užsiima kontrabanda ir kitų daiktų gabenimu pirmyn ir atgal, todėl skirtingos Rusijos tarnybos nori prisidėti prie sienos apsaugos, kartu viena kitos nekenčia ir nesidalina turima informacija, viena kitai nepadeda. Manau, kad tai dar kartą atskleidė, kaip mes nuvertiname Ukrainą ir pervertiname Rusiją.
– Iš karinės perspektyvos, matant dabartinę padėtį, ar Ukraina turi pajėgumų išlaikyti užimtas Kursko regiono teritorijas?
– Dauguma žmonių Vakaruose, žinoma, Jungtinėse Valstijose ir Vokietijoje, nuolat nepakankamai įvertina Ukrainos pajėgumus ir pervertina Rusijos pajėgumus. Ukrainiečiai mums tai dar kartą priminė Kurske. Manyčiau, kad ir ką mes galvotume, ukrainiečiai tikriausiai gali tai daryti ilgiau ir geriau, nei mes manome.
Ukrainiečiai pažįsta rusus, pažįsta regioną, žino geografiją, supranta demografinę padėtį geriau nei bet kuris iš mūsų. Manau, kad jie jau praėjo svarstymų procesą ir žino, ką nori pasiekti, kiek laiko jie pajėgūs išsilaikyti ir kiek turi pajėgumų. Iki šiol jie atliko gana gerą darbą, o daugiau sužinosime po savaitės.
– NATO visada pabrėžė savo pagalbą ir palaikymą Ukrainai, jos puolimui, tačiau Kursko puolimas išsiskyrė tuo, kad Vakarai sakosi nežinoję apie tokius ukrainiečių planus. Ukrainos kariai iki paskutinių dienų nežinojo, kad puls Rusiją, jie manė, kad yra pratybose. Kaip vertinate tokį didelį slaptumą net nuo artimiausių bendražygių, kurių ginklai naudojami puolime?
– Galbūt todėl, kad tai vienintelis būdas, kuriuo jie galėjo surengti šią „staigmeną“ – sutelkti tiek daug pajėgų prie sienos ir pradėti puolimą. Jei jie būtų kalbėję ir pasakoję visiems, įskaitant JAV Vyriausybę ar Vokietijos Vyriausybę, ar Lenkijos Vyriausybę, jei visi kareiviai apie tai būtų žinoję, rusai taip pat būtų apie tai žinoję.
Būtent tai ir turėjau omenyje pokalbio pradžioje sakydamas, kad tai buvo labai profesionalus, labai kompetentingas, labai veiksmingas, drausmingas darbas. Būtent taip apsaugoma misija ir apsaugomi kariai užtikrinant, kad priešas niekada nesužinos, ką jūs planuojate ir ką galvojate.
Jei jie būtų kalbėję ir pasakoję visiems, įskaitant JAV Vyriausybę ar Vokietijos Vyriausybę, ar Lenkijos Vyriausybę, jei visi kareiviai apie tai būtų žinoję, rusai taip pat būtų apie tai žinoję
– Viename iš savo interviu po ukrainiečių atakos Kurske jūs sakėte, kad šioje srityje rusų naudojami šauktiniai rodo, kad Maskvai jau trūksta karių. Kaip manote, ar realu, kad Rusija galėtų skelbti mobilizaciją?
– Manau, kad tai labai reali galimybė (…). Anksčiau klaidingai manėme, kad Rusija turi nesibaigiančius žmonių išteklius. Tai netiesa. Akivaizdu, kad dabar jau daugiau nei dvejus metus jie vengia imti vyrus iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, nes nenori, kad šiuose dviejuose didžiuosiuose miestuose vyktų laidotuvės. Čečėnai daug kalba, ukrainiečiai juos vadina „TikToko“ armija, nes jie visada matomi vaizdo įrašuose, bet iš tikrųjų beveik niekada nekariauja.
Rusai ir toliau verbuoja žmones iš tolimųjų Rusijos regionų, tačiau jie artėja prie to, kai turės pradėti verbuoti arba mobilizuoti jaunuolius iš Maskvos ir Sankt Peterburgo. Kadangi nebus kitos išeities, jaunų vyrų laidotuvės neišvengiamai ateis ir į šių miestų gatves, nes jie, be abejo, irgi žus kariaudami.
– Grįžkime prie padėties Ukrainos karo lauke. Nors mes daug kalbame ir aptarinėjame padėtį Kurske, galime matyti, kad situacija Donbase išlieka sudėtinga. Dabar vienas iš karščiausių taškų yra Pokrovskas, kurio link artėja Rusijos pajėgos. Kai kurie analitikai netgi svarstė, kad Kursko puolimas buvo skirtas atitraukti rusų pajėgas ne tik nuo Sumų, bet ir iš Donbaso. Jūsų vertinimu, situacija Donbase yra labai grėsminga?
– Manau, kad mes Vakaruose labiau nerimaujame dėl Pokrovsko, apie kurį prieš kelias dienas beveik niekas nežinojo, nei ukrainiečiai (...). Visų pirma, žmonės labai nerimauja dėl to, kas vyksta Pokrovske. Niekas nežino, kur jis yra, bet visi dėl jo nerimauja. Pokrovskas yra 10 procentų rytinės šalies teritorijos. Po daugiau nei dešimties metų kovų tik čia rusai turi pranašumą. Prisiminkite, kad vasario mėnesį rusai pagaliau užėmė Avdijivką. Nuo Avdijivkos iki Pokrovsko yra 60 km. Per šešis mėnesius, nuo vasario mėnesio, rusai nesugebėjo nueiti net 60 km, jie vis dar yra už dešimties kilometrų nuo Pokrovsko. Kasdien bandydami prie šio miestelio priartėti jie praranda beveik tūkstantį karių. Žmonės nerimauja „o, Dieve mano, rusai pasiekia laimėjimų“, bet parodžius žemėlapį jie turėtų suprasti, kad tai tiesiog nėra taip baisu, kaip atrodo.
Kurske ukrainiečiai, pradėdami čia savo kontrpuolimą ir „valydami“ šią teritoriją, užkerta kelią rusams vėl pulti Sumų sritį, jie ima kelti dar didesnę grėsmę Rusijos naftos ir dujų infrastruktūrai. Tikėtis, kad dalis rusų bus pasiųsti iš Donbaso į Kurską, labai sudėtinga. Jei nubrėžtumėte tiesią liniją, kuria galima važiuoti nuo Pokrovsko iki Sudžos, tai būtų apie 550 km. Žinoma, rusai keliauti trumpiausiu keliu negali, nes jiems tektų važiuoti per Ukrainos teritoriją, jiems tektų keliauti per Charkivą, taigi toks maršrutas neįmanomas. Jei jie ketina perkelti kokius nors savo karius iš Donbaso į Kurską, jiems teks rinktis daug ilgesnį maršrutą, kuris aplenkia Ukrainą. Norint perkelti tūkstančius karių, kad būtų galima kažką pakeisti, reikia šimtų sunkvežimių arba taukinio vagonų, rusai dar nepradėjo jokio pasiruošimo tam. Manau, jei matysite žemėlapį ir atstumus, kai kalbame apie karių perdislokavimą, ir priminsime, kad rusai nuo vasario Pakrovsko link nenuėjo net 60 kilometrų, bet prarado tūkstančius karių, situaciją matysime kitaip.
– Jūs dažnai savo interviu kalbate apie Krymo svarbą rusams ir esate ne kartą pabrėžęs, kaip svarbu ukrainiečiams atakuoti pusiasalį, iš kurio Rusija puola Ukrainos miestus. Kaip manote, ar artimiausiu metu sulauksime didelių ukrainiečių operacijų Kryme, Kerčės tilto atakų?
– Manau, kad ukrainiečiai ir toliau smogs aerodromams, uostams ir kitiems Krymo objektams, kad pusiasalis taptų problema Rusijos pajėgoms. Krymas, manau, vis dar yra lemiama šio karo vieta. Turiu omenyje, kad tai svarbiausia dalis, tačiau ukrainiečiai neketina tiesiog pulti Krymo ir patirti didžiulių nuostolių, jiems to nereikia. Kad išlaisvintų Krymą, jie turi padaryti jį neapginamą, o tai reiškia padaryti taip, kad rusai negalėtų juo naudotis. Rusijos Juodosios jūros laivynas jau palieka Krymą, Rusijos oro pajėgoms vis sunkiau ten išsilaikyti. Manau, kad atakų matysime vis daugiau ir daugiau.
Ukraina taip pat izoliavo Krymą naikindama keltus ir kitokio tipo laivus, kurie būtų reikalingi žmonėms, įrangai ir atsargoms gabenti pirmyn ir atgal per Azovo jūrą. Jie ketina sugriauti tą didelį tiltą (Kerčės tiltą – LRT.lt), kai bus tam pasirengę. Tiltas bus nuverstas ir tai bus didelė operacija. Tam neužteks saujelės ATACMS, reiks daugybės sprogmenų ir tai bus sudėtinga operacija. Tilto nugriovimas nėra kažkas, ką galima bandyti daryti kas savaitę, todėl manau, kad jie jį sprogdins tada, kai ateis tinkamas laikas.
Dabar ukrainiečiai toliau atakuos Rusijos teritorijoje esančius aerodromus, naftos ir dujų infrastruktūrą, toliau darys spaudimą Rusijos valdymo ir kontrolės sistemai ir Rusijos Vyriausybei. Ukrainiečiai dabar vykdo kelių lygių operacijas vienu metu.
