Jau kelias savaites besitęsiantis Ukrainos puolimas Kurske buvo netikėtas ne tik Rusijai, bet ir Vakarams. Puolimas leido įgyti tam tikrą pranašumą prieš Rusiją ir toliau skaldyti Vladimiro Putino režimą rodant jo nepasiruošimą, LRT.lt sako Sahaidačno saugumo centro direktorė ir Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) bendradarbė Lesia Ogryzko.
Ukraina Kurske jau užėmė 93 gyvenvietes ir kartu parodė, kokia Rusija buvo nepasiruošusi atakoms. Ekspertės teigimu, ukrainiečiai parodė, kad Rusijos braižytos raudonosios linijos neegzistuoja, o branduoliniai grasinimai yra blefas.
„Tam tikra Rusijos elito dalis pradeda abejoti, ar V. Putinas yra tas, kuris gali sustiprinti ir užtikrinti saugumą Rusijoje“, – pabrėžia L. Ogryzko.
Tiesa, ji priduria, kad Ukrainai vis tik nepavyksta atremti puolimo Donecko srityje, čia Rusija taiko atnaujintą taktiką, kur rusai puola tiesiog lipdami per savo bendražygių kūnus.
– Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kalbėdamas apie Kursko puolimo tikslus, sakė, kad čia kuriama buferinė zona. Kaip jūs matote Kursko puolimą, koks, jūsų manymu, jo tikslas?
– Manau, kad šis puolimas turi keletą strateginių tikslų. Vienas iš jų yra parodyti, kad kai Rusija kalba apie raudonąsias linijas arba gąsdina branduoliniu smūgiu, ji blefuoja. Manau, kad diskusijos apie tai, kur yra raudonosios Rusijos linijos, turėtų baigtis. Šiuo atveju matome, kad mažesnė šalis puola branduolinę galybę, ir paaiškėja, kad ji neatsako branduoline ataka ir net neskelbia karo padėties. Vienintelis dalykas, kurį daro Rusija, iš esmės apsiriboja vadinamuoju kovos su terorizmu operacijos režimu, o tai neabejotinai labai puikus signalas Vakarams, kad raudonosios linijos yra blefas.
Nuo praėjusios vasaros ukrainiečių kontrpuolimo, kuris Vakaruose buvo vertinamas kaip mažiau sėkmingas, nors tai labai diskutuotina, nes Kyjivo pajėgos rengė sėkmingas atakas Juodosios jūros regione, buvo kalbama, kad Ukraina pralaimi karą. Šiuo puolimu Ukrainai pavyko pakeisti šį naratyvą, nes sėkmė matoma. Ukraina perėmė, įsitvirtino teritorijoje, kuri yra dvigubai didesnė nei ta, kurią nuo metų pradžios užėmė Rusija. Iš esmės tai reiškia, kad visas Rusijos puolimas Donbase, kartu su jos pažanga pietuose, bandymais pradėti puolimą Charkivo srityje, buvo perpus mažiau veiksmingas nei viena vienintelė vos kelių dienų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operacija. Tai keičia diskursą, kad Ukraina esą jau pralaimėjo karą, o Rusija yra nenugalima.
Kitas dalykas, kuris, manau, liko daugelio analitikų nepastebėtas, yra tai, kad per pastarąsias dvi savaites iš esmės daugelis komentatorių, kurie buvo artimi Rusijai arba turėjo ryšių su Maskva, nustojo pasisakyti už karo įšaldymą, derybas. Žinome, kad Vladimiras Putinas ne kartą teigė, jog derybose reikės atsižvelgti į „realią padėtį mūšio lauke“. Ukrainos pozicija nesikeitė ir buvo teigiama, kad reikia išlaikyti teritorinį vientisumą, tik tuo atveju gali būti rengiamos derybos. Dabar V. Putinas jau negali siūlyti savo „taikos formulės“, nes ne tik Ukrainos, bet ir Rusijos sienos pasikeitė.
Dar vienas strateginis ukrainiečių operacijos Kurske tikslas – Rusijos vidaus destabilizacija. Ukraina iš esmės sugriovė Rusijos valdžios ir visuomenės susitarimą, kuriuo visuomenė turėjo remti „specialiąją karinę operaciją“, o mainais V. Putinas garantavo, kad karas niekada neateis į Rusiją. Tai, ką matome dabar, iš esmės yra tęsinys to, ką matėme praėjusią vasarą po Jevgenijaus Prigožino bandymo įvykdyti perversmą. Tada pamatėme pirmuosius įtrūkimus V. Putino režimo viduje, kai supratome, kad jis nekontroliuoja visos Rusijos ar elito. Dabar matome labai panašią situaciją, kai tam tikra Rusijos elito dalis pradeda abejoti, ar V. Putinas yra tas, kuris gali sustiprinti ir užtikrinti saugumą Rusijoje. Esu įsitikinusi, kad šios destabilizacijos mastas dar nėra pakankamas, kad pakeistų situaciją šalies viduje, tačiau kartu su kitais asimetriniais veiksmais, manau, tai gali priversti rusus suabejoti V. Putino stiprumu ir jo situacijos kontrole.
Dabar V. Putinas jau negali siūlyti savo „taikos formulės“, nes ne tik Ukrainos, bet ir Rusijos sienos pasikeitė
– Kursko puolimą jūs vadinate viena iš Ukrainos asimetrinių priemonių prieš Rusiją. Kokios kitos priemonės dabar naudojamos?
– Ukrainos vykdomi didelio tikslumo smūgiai svarbiausiai Rusijos karinei infrastruktūrai, destabilizacija vykdant dronų atakas, ypač prieš tokius miestus kaip Maskva ir Sankt Peterburgas. V. Putino režimui svarbu šiuos miestus palikti saugius ir parodyti, kad karas neprasiskverbia į Rusiją.
Asimetrinius veiksmus jau matėme Juodojoje jūroje, kur Ukraina, turėdama daug mažesnius pajėgumus, iš esmės galėjo išstumti Rusijos laivyną, o Sevastopolis nebėra saugi bazė laivynui. Matome tam tikrus sabotažo veiksmus ir Kryme, pusiasalio gyventojai jau suprato, kad čia jie nebegali jaustis saugūs.
Yra tam tikrų kitų, ne tokių viešų dalykų, kuriuos Ukrainos pajėgos daro, kad priartintų Kyjivo pergalę.
– Kai kurie ekspertai mano, kad Ukraina puldama Kurską iš tiesų ruošiasi taikos deryboms, kuriose Kyjivas dabar turėtų daugiau derybinių svertų. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?
– Galime apie tai tik spekuliuoti, galbūt tai irgi yra vienas iš Ukrainos tikslų. Dažnai sakau, kad šokti tango reikia dviejų, o šiuo metu nematau jokio V. Putino pasirengimo bet kokioms deryboms. Manau, kad jo pareiškimai prieš NATO viršūnių susitikimą Vašingtone kalba patys už save, jis labai aiškiai apibūdino, ką turi padaryti Ukrainos pusė, kad prasidėtų derybos, – atiduoti teritorijas, kurių Rusijos ginkluotosios pajėgos net neužėmė, demilitarizuoti Ukrainą ir vykdyti kitus visiškai absurdiškus dalykus. Kai V. Putinas tai vadina derybų pradžios tašku, tai daugiau ar mažiau yra aišku, kad jis nėra rimtai joms nusiteikęs.
Žinoma, teoriniu požiūriu, manau, Kurskas yra puikus svertas, kurį šiuo metu turi Ukrainos pusė. Būtent tokio pobūdžio asimetrinės operacijos ir Ukrainos veiksmai padės būsimoms deryboms. Išlieka klausimas, ar jos realiai gali prasidėti artimiausiu metu? Jei taip, tada tai tikrai didelis svertas, nes V. Putinas negali prarasti teritorijų ir jis darys viską, kad prarasti kaimai ir miestai vėl grįžtų į Rusijos sudėtį. V. Putino požiūriu, teritorija yra daug svarbesnė nei žmonės.
– Antradienį Ukrainos kariuomenės vadas generolas Oleksandras Syrskis teigė, kad ukrainiečių puolimas Kurske susiduria su sunkumais, užimamų teritorijų plotas nebėra toks didelis kaip anksčiau. Kokioje padėtyje dabar yra Kursko puolimas ir, svarbiausia, ką toliau, jūsų manymu, darys Kyjivas?
– Kad ir kas nutiktų Kurske, jau dabar matome, kad taktiniu požiūriu jis suteikė Ukrainai nemažai pranašumo, nes pavyko atitraukti dalį Rusijos pajėgų iš mūšio laukų pietuose ir iš dalies Charkivo regione. Deja, nematome, kad tai vyktų svarbiausiame Rusijai mūšio lauke rytuose, aplink Pokrovską Donecko srityje.
Dėl Kursko iš esmės Ukraina turi tris galimybes: ji gali įsikasti, atitraukti karius arba veržtis į priekį ir naudoti jį kaip derybų priemonę.
Nors Ukraina gali būti priversta pasitraukti, ji jau sugadino transporto infrastruktūrą Rusijos pusėje, o tai labai svarbu, nes ateityje tai trukdys Maskvos kariams žygiuoti į priekį. Tas pats pasakytina ir apie logistikos linijas, kurios Rusijos pusėje išsitampė ir jei visiškai nenutrūko, tai vis tiek gerokai sulėtino rusų karių Ukrainoje aprūpinimą iš šiaurės.
Turime prisiminti, kad vienas iš taktinių Kursko puolimo tikslų buvo padėti atremti puolimą Sumų regione, kai ten rusai dislokavo naujų karių, buvo atliekami parengiamieji logistiniai darbai prie Ukrainos sienos šiame regione. Jau dabar galima sakyti, kad Ukraina pasiekė gana gerų taktinių laimėjimų. Nesu tikra, ar Ukraina turės reikiamų išteklių užimtoms teritorijoms išlaikyti.
Tikrasis klausimas yra, ar Ukraina gali paversti trumpalaikius laimėjimus ilgalaikiu strateginiu pranašumu. Mes negalime to prognozuoti, nes visa operacija vyko gana slaptai. Tik spėliosiu svarstydama, kas ateityje tikrai nutiks su Kursku.
Nesu tikra, ar Ukraina turės reikiamų išteklių užimtoms teritorijoms išlaikyti
– Jūs jau užsiminėte apie padėtį Ukrainos rytuose ir pietuose, kur galbūt ne viskas vyksta taip, kaip buvo planuota. Su kokiais didžiausiais iššūkiais dabar susiduria Ukraina?
– Mūsų žvilgsnis nukreiptas į Rytų frontą, Donecko sritį, daugiausia į Pokrovską (...). Rusija neabejotinai kovoja dėl Pokrovsko, kiek tik gali. Turime suprasti, kad Pokrovskas yra labai strategiškai svarbus regiono taškas. Iš esmės tai yra paskutinė aglomeracija iki Donecko srities administracinės sienos. Iš Pokrovsko pasukus į šiaurę, galima apsupti Kramatorską, kuris taip pat yra labai strategiškai svarbus. Einant į pietus, pasiekiama Zaporižios sritis, o taip jau iš esmės būtų sujungtos teritorijos, kurias Rusija skelbiasi aneksavusi.
Rusai dabar daro viską, ką gali, – aktyviai naudoja FPV dronus, daug valdomųjų bombų, kurios yra vienas labiausiai naikinančių ginklų Rytuose, artileriją. Jie kovoja nepaisydami nuostolių.
Rusija ėmė taikyti ne naują, tačiau šiek tiek „patobulintą“ taktiką, kai žmonės yra matomi kaip vienkartiniai, lengvai pakeičiami. Rytuose rusai puola mažomis grupėmis, jos sunaikinamos ir iš paskos joms atkeliauja jau kitos grupelės ir taip nuolatos puolant po truputį užimama vis daugiau teritorijos, žengiant per bendražygių lavonus. Tai, kaip jie kariauja Donecko srityje, žmogiškuoju požiūriu yra beprotiška. Čia ukrainiečiai labiausiai stengiasi sulaikyti rusus. Vis tik, jei jiems pavyktų žengti toliau, už 5 kilometrų jie susidurtų su natūraliu trukdžiu – upe. Ant aukštesniojo upės kranto jau dislokuotos ukrainiečių pajėgos.
– Interviu kalbėjote apie sunaikintą Rusijos raudonųjų linijų mitą, bet anksčiau tokias linijas bandė braižyti ir Vakarai – ką galima ir ko negalima naudoti prieš rusus. Tuo metu po Kursko puolimo mes negirdėjome Vakarų kritikos ukrainiečiams dėl Rusijos puolimo. Kodėl pasikeitė Vakarų pozicija?
– Buvo labai įdomu stebėti Vakarų reakciją, jie nebuvo informuoti apie šią operaciją. Ypač įdomu buvo stebėti sąjungininkus, kurie anksčiau buvo atsargūs ir demonstravo neryžtingumą, pasipriešinimą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veiksmams Rusijos teritorijoje.
Šie sąjungininkai, stebėtina, bet atsargiai palaikė Ukrainą. Net, pavyzdžiui, Vokietija, kuri ypač bijojo išprovokuoti Rusiją leisdama panaudoti vokiškus ginklus, palankiai vertino Kursko puolimą ir tikino, kad Kyjivas turi teisę gintis ne tik savo teritorijoje, tai garantuoja tarptautinė teisė. Turime atsižvelgti į tai, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos Kurske naudojasi Vokietijos tiekiama įranga, Bundestago gynybos komiteto pirmininkas Markusas Faberis patvirtino, kad ukrainiečiai gali vykdyti puolamąsias operacijas ir veiksmus naudodami visą Vokietijos suteiktų priemonių arsenalą, įskaitant tankus „Leopard 2“. Jis taip pat paragino padidinti šių tankų ir kitos pagalbos tiekimą. Tai buvo gana netikėta iš Vokietijos pusės.
Kitas svarbus rėmėjas yra JAV. Amerika pabrėžė, kad po Kursko atakos niekas nepasikeitė. Nenuostabu, kad Europos Sąjunga taip pat palaikė, sakydama, kad tai yra teisėti taikiniai.
Žinoma, turi praeiti šiek tiek daugiau laiko, kad pamatytume, ar visas šis ginčas dėl raudonųjų linijų nebeegzistuoja. Per šias dvi savaites negirdėjau jokių Vakarų kolegų pareiškimų apie raudonąsias linijas. Mano nuomone, strategiškai svarbiau yra tai, kad visa ši operacija turėjo įtakos bendrai karo dinamikai ir, galbūt dar svarbiau, kad masinio spaudimo Ukrainai pradėti derybas, kuris jau ilgai buvo jaučiamas ore, dabar nebėra.
Žinoma, turi praeiti šiek tiek daugiau laiko, kad pamatytume, ar visas šis ginčas dėl raudonųjų linijų nebeegzistuoja
Vakarai iš esmės vertė Ukrainą pradėti šias derybas itin nepalankiomis sąlygomis, o dabar Kyjivas įgijo tam tikrą pranašumą, sąlygos tapo geresnės. Be to, Rusija dabar yra mažiau linkusi pradėti naujus puolimus, nes jai reikia susikoncentruoti į Kursko regiono „išlaisvinimą“.
