Vienintelis būdas atgrasyti Rusiją nuo tolesnės agresijos Europoje – pačios Europos didesnis investavimas į gynybą, politinį bendradarbiavimą ir atsparumą, įsitikinusi tyrėja Constanze Stelzenmüller, JAV analitinio centro Brookingso instituto, įsikūrusio Vašingtone, JAV ir Europos centro direktorė. Ji taip pat mano, kad Europos saugumui būtinas JAV įsitraukimas, o Europa JAV galėtų būti naudinga kaip ekonominė galia.
C. Stelzenmüller yra Vokietijos, Europos ir transatlantinės užsienio ir saugumo politikos bei strategijos ekspertė, daug metų tyrinėjanti Vokietijos užsienio politiką.
– Karas Ukrainoje tęsiasi, Putinas nežada sustoti ir tik didina įtampą, Europa bando stiprinti savo gynybą, o JAV kalba apie mažesnį dėmesį Europai ir didesnį dėmesį Kinijai. Jei JAV dėmesys vis labiau krypsta į Rytus, į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną, kokią vietą Europai matote pasaulinėje saugumo architektūroje tolimesnėje ateityje?
– Nemanau, kad artimiausioje ateityje Europa pasieks strateginį savarankiškumą dėl didėjančių aplinkos grėsmių, strateginių išteklių trūkumo ir nepakankamo ekonomikos augimo ar politinės vienybės, kad būtų galima finansuoti būtinas investicijas į atsparumą, atgrasymą ir gynybą neaukojant kitų svarbiausių viešųjų gėrybių, tokių kaip socialinė gerovė, švietimas ir veikiančios institucijos. Štai kodėl mums reikia demokratinių sąjungininkų, ypač JAV.
Kita vertus, Europos bendroji rinka ir reguliavimo galia yra svarbūs galios šaltiniai. JAV, kurios vis dažniau naudoja geoekonomines priemones, tokias kaip sankcijos ir eksporto kontrolė, siekdamos suvaldyti strateginę konkurenciją, ES tampa lygiaverte galia ir tikru papildomos įtakos šaltiniu. Paprasčiau tariant, dėl to esame geri ir naudingi draugai.
Tačiau, žinoma, galime ir turime prisiimti daug didesnę Europos saugumo dalį. Ne tik todėl, kad tai privers ir mūsų sąjungininkus, ir priešininkus rimčiau į mus žiūrėti.
– Ar kai kurių įtakingų Amerikos politikų ir analitinių centrų idėja nusisukti nuo Europos ir susikoncentruoti tik į Kiniją jums atrodo logiška? Kodėl taip arba kodėl ne?
– Leiskite man tai išdėstyti šiek tiek tiksliau. Susirūpinimas dėl Kinijos aktyvumo pasaulyje (taip pat ir Europoje) JAV yra suprantamas abiejose politinio spektro pusėse, ir daugelis europiečių taip pat jam pritaria. Tačiau respublikonų stovykloje yra svarbi grupė, kuri šiek tiek lyg apsėsta susitelkusi į Kiniją kaip į karinę grėsmę JAV; jos nariai mano, kad tam reikia karinio JAV atsako, tačiau dėl jo jai neliktų išteklių iššūkiams kituose regionuose.
Kiekvienas, kuris supranta pasaulinę ekonominę tarpusavio priklausomybę, suvokia, kad euroatlantinis ir Indijos ir Ramiojo vandenyno regionai dabar yra strategiškai susiję. Tarpusavyje yra priklausomos ne tik Europa ir Kinija, bet ir JAV ir Kinija. Kai kurie amerikiečių analitikai (ir iš tiesų kai kurie buvę pareigūnai), atrodo, mano, kad globalizacija yra klaidingas įsitikinimas. Laimei, jų yra mažuma.
– JAV dažnai girdėjau frazę „Europa turi daryti daugiau“, bet kalbant toliau tapdavo aišku, kad žmonės dažnu atveju turi galvoje konkrečiai Vokietiją arba Prancūziją. Kaip jūs matote Vokietijos poziciją Ukrainos karo kontekste? Ar, jūsų nuomone, Vokietija daro per mažai?
– Nesijaučiu galinti kritikuoti Prancūziją. Tačiau, kalbant apie Vokietiją, Vidurio ir Rytų Europos gyventojai manęs dažnai klausia, ar Vokietija daro per mažai. Taigi leiskite man, kaip jūsų šalies draugei, atsakyti: man atrodo aišku, kad turėsime padaryti daugiau, kad padėtume Ukrainai ir apskritai reaguotume į temstančią geostrateginę situaciją Europoje.
Tačiau tikiuosi, kad atleisite, jei pridursiu, kad jau tris dešimtmečius analizuoju savo šalies užsienio ir saugumo politiką ir jei kas nors man būtų pasakęs, kad po dvejų metų nuo Rusijos invazijos į Ukrainą būsime beveik visiškai atsisakę Rusijos iškastinio kuro, Ukrainai skirsime 2 proc. bendrojo vidaus produkto, į Kyjivą siųsime „Patriot“ ir „Leopard“, o į Lietuvą – brigadą, man būtų buvę sunku tuo patikėti. Manau, kritika būtų veiksmingesnė, jei būtų labiau įvertintos kliūtys, kurias jau įveikėme.
– Vokietijos brigada jau pamažu atvyksta į Lietuvą, planuojama statyti „Rheinmetall“ gamyklą. Nuo kitų metų Lietuva jau skirs 3 proc. nuo BVP gynybai. Kaip mes, mažos Europos šalys, NATO rytinis sparnas, galime įtikinti dideles Europos šalis, kad mūsų saugumas taip pat yra jų saugumas? Kokie žingsniai ar argumentai reikalingi?
– Problema ne ta, kad nesame įtikinti, mes esame įtikinti. Tikroji problema – menkos viešosios gėrybės, politinis susiskaldymas ir mažėjantis visuomenės pasitikėjimas. Tačiau nematau, kad Putino Rusija artimiausiu metu atsitrauktų. Taigi, išorinės grėsmės tęstinumas išliks stipri NATO ir Europos Sąjungos gynybos reformų varomoji jėga.
– Kokius pokyčius prognozuojate po JAV prezidento rinkimų, jei laimėtų Donaldas Trumpas arba Kamala Harris?
– D. Trumpas ir K. Harris yra labai skirtingos asmenybės su labai skirtingomis idėjomis, kokia turėtų būti Amerikos konstitucinė tvarka ir jos vaidmuo pasaulyje. Bet kad ir kas būtų išrinktas Amerikoje, Europa turi daugiau daryti dėl savo saugumo – arba kad galėtų labiau savarankiškai atsilaikyti, arba kad būtų geresnė sąjungininkė.
– O ką prognozuojate Rusijai ateityje? Ar Rusija gali drįsti pulti NATO, ar apsiribos hibridinėmis atakomis?
– Esu labai pesimistiškai nusiteikusi dėl Rusijos gebėjimo valdant Putinui pasitraukti iš dabartinio kurso ir suvokiu nuolatinę grėsmę, kurią Rusija kelia Ukrainai ir savo Europos kaimynams.
Didėjantis Kremliaus noras rizikuoti ir viešai pripažinti savo atsakomybę (kaip kad pripažino, kad žudikas Vadimas Krasikovas, neseniai išleistas iš kalėjimo Vokietijoje per kalinių apsikeitimą, buvo elitinis FSB smogikas) tikrai kelia nerimą. Bet jei toliau remsime Ukrainą ir tobulinsime Europos atsparumą, gynybą ir politinį bendradarbiavimą, tai būtų galinga atgrasymo priemonė.
