Nusavinti įšaldytą Rusijos turtą Vakaruose yra įmanoma ir tai taptų didele pagalba Ukrainai. Priešingu atveju sąjungininkams teks skolintis, nors idėjos priešininkai apie tai ir nenori kalbėti. „Nesu tikras, kad vyksta nuoširdūs debatai. Atrodo, sakoma, kad mes nekonfiskuosime turto, bet ir nieko kito neturime padaryti. Deja, turime, arba nežinosime, kaip finansuoti Ukrainos pastangas kariauti“, – išskirtiniame interviu LRT.lt sakė Kyjivo Ekonomikos mokyklos vyr. ekonomistas Benjaminas Hilgenstockas.
Jo nuomone, Rusijos ekonomikai nekyla griūties rizika, tačiau laukia ilgas stagnacijos laikotarpis.
„Trūksta ir užsienio investicijų, nes vadinamieji Rusijos draugai jų nekompensuoja, pavyzdžiui, Kinija pardavinėja Rusijai vartojimo prekes, neinvestuoja į Rusijos automobilių gamybą, o tiesiog parduoda automobilius“, – sakė ekonomistas.
LRT.lt su juo kalbėjosi Taline vykusioje Lennarto Meri konferencijoje, kurią organizuoja Tarptautinis saugumo ir gynybos centras (ICDS).
– ES ir kitos Vakarų šalys nuėjo tolimą sankcijų Rusijai kelią, bet ar sankcijos yra efektyvios ir pasiekia tikslą? Ar turi per daug skylių, kuriomis Maskva gali naudotis?
– Pirmiausia, sankcijos smarkiai paveikė Rusiją. Galime kalbėti, kodėl to nepakanka ir kokios yra skylės, bet svarbu pripažinti, kad jos turėjo didelį efektą. Šiame kontekste svarbu paklausti, koks buvo tikslas. Dalis politikų iš pradžių sakė, kad tai privers Rusijos ekonomiką sugriūti ir priartins karo pabaigą. Nemanau, kad tai buvo realistiškas tikslas.
Iš tiesų tikslas yra gana specifinis – suvaržyti Rusijos galimybę gauti pinigų karui finansuoti. Tam daugiausia skirtos energetikos sektoriaus sankcijos. O suvaržyti Rusijos galimybes pirkti dalykus, kurių jai reikia kare, turi eksporto kontrolė. Pirmu atveju akivaizdu, kad sankcijos turėjo poveikį – nuo 2022-ųjų Rusijos pelnas iš eksporto dramatiškai smuko, nors dėl kainų tai nėra idealus matavimo įrankis. Tačiau pelnas iš naftos eksporto smuko, 2023-iaisiais prekybos balanso perteklius yra 200 mlrd. JAV dolerių mažesnis, nei buvo 2022 metais. Nors jis buvo didelis, bet 200 mlrd. dolerių netekimas turi ryškų poveikį makroekonominiam stabilumui, mažina erdvės politikos laisvei.
2022 m. Rusijos pareigūnams nebuvo sunku suvaldyti rublio kursą, bankų sistemos likvidumą, kovoti su infliacija, nes iš esmės lijo užsienio valiuta. Bet taip nebėra, todėl jie priversti imtis nemalonesnių dalykų – kelti palūkanų normas, grąžinti kapitalo kontrolę, nes kitų išeičių tiesiog nebeturi. 300 mlrd. dolerių rezervas taip pat yra labai svarbus – jei jo neturi, tavo galimybės įsikišti į ekonomiką yra labai ribotos. Tada esi priverstas imtis nemalonesnių veiksmų, kurie sukelia bangavimo efektą.
Bet sankcijos neužbaigė karo. Rusija susiduria su tam tikrais finansiniais sunkumais finansuoti savo biudžetą ir karą. Šiuo atveju mes nepadarėme daugiau, nors turėtume, tai iš dalies lėmė sankcijų pobūdis, iš dalies jų taikymas.
– Ar tai lėmė politinės valios trūkumas, įvairių veikėjų noras pasipelnyti ir toliau vykdyti prekybą per trečiąsias šalis?
– Jei kalbame apie energetikos sankcijas, akivaizdu, kad sudėtinga nutraukti Rusijos energijos tiekimą, jei žemynas ilgai nuo jo priklausė. Dėl to naftos embargą, kurį ES priėmė 2022-ųjų viduryje, įgyvendinti prireikė 5 ar 6 mėnesių – šalims reikėjo laiko prisitaikyti, rasti naujų tiekimo grandinių. Panašiai ir su dujomis: Rusijos dujų Europoje tebėra, nors didelė dalis žemyno sugebėjo jų atsisakyti stebėtinai greitai.
Žvelgiant iš centrinio banko valdytojo perspektyvos, skirtumo, ar turtas įšaldytas, ar konfiskuotas, nėra.
Tačiau yra šalių, susirūpinusių dėl energijos kainų, dujų tiekimo. Todėl šioje srityje kartais viskas vyksta lėčiau, nei norėtume. Žinoma, yra ir politinio pasipriešinimo iš įprastų įtariamųjų, todėl man sunku spėti, kaip viskas klostysis laikui bėgant.
– Sankcijos neveikia ir ribojant komponentų bei technologijų, būtinų rusiškiems ginklams, patekimą į Rusiją. Juk tai nėra taip sudėtinga sukontroliuoti kaip energetiką?
– Čia problema ne sankcijų pobūdis, o jų įgyvendinimas. Tiesa, įvesti eksporto kontrolę yra žymiai mažiau skausminga nei sankcijas Rusijos energijai, nes tai, kad tam tikros kompanijos praras savo verslą, vyriausybėms yra antraeilis rūpestis.
Bet tai yra kontrolės problema ir tai padaryti yra iš tiesų sudėtinga. Kalbame apie sudėtingą globalią rinką, ypač, pavyzdžiui, mikroschemų srityje. Jei komponentai priklauso Vakarų kompanijoms, nėra gaminami tose šalyse, o kažkur užsienyje, tai nieko naujo. Ir Rusijai juos tiekia ne pardavėjai koalicijos šalyse, bet tarpininkai Kinijoje, JAE, Turkijoje ir taip toliau. Tai reiškia, kad fiziškai šių komponentų mūsų muitinės niekada nepamato ir negali jų kontroliuoti, nebent jie keliautų, pavyzdžiui, per Baltijos šalis ar Suomiją. Bet taip gabenami tik nedideli kiekiai ir aš rinkčiausi tikrai ne šį kelią, jei norėčiau apeiti eksporto kontrolę, daug lengviau rinktis tarpininkus mano anksčiau išvardintose valstybėse.
Todėl tai įgyvendinti sudėtinga ir mes neturime daug patirties. JAV jos kažkiek turi, Europa – nė kiek. Kompanijos taip pat niekada neturėjo apie tai galvoti, priešingai nei bankai, kurie su sankcijomis dirba jau 20 metų. Todėl tai tampa vis skausmingesniu klausimu, bet kartu galbūt trūksta ir akstinų tinkamai kontroliuoti platinimo tinklus.
– Kiek tai priklauso nuo Rusijos išradingumo rasti sankcijų skyles ir jomis pasinaudoti?
– Žinoma, jie tai puikiai moka, bet ir nėra pirma taip besielgianti šalis. Kai kurie jų draugai, pavyzdžiui, Iranas ar Šiaurės Korėja, tokius tinklus turi jau ilgą laiką, taigi yra iš ko mokytis. Pirmosios sankcijos Rusijai įvestos jau prieš dešimtmetį, daliai jų taip pat reikėjo rasti nedidelius apėjimo tinklus.
Tačiau mes neturėtume pasiduoti, sakydami, kad jie tokie išradingi ir bet kuriuo atveju apeis sankcijas. Yra dalykų, kuriuos mes turėtume įgyvendinti.
– Ar Vakarų šalys ras būdą panaudoti įšaldytą Rusijos turtą, ar tai gali tapti reikšmingu finansiniu sprendimu Ukrainai?
– Atsakyti į antrąją klausimo dalį lengviau – žinoma, taip. Ukrainai lėšų reikia ne tik atstatymui, jai reikia nuolatinės finansinės pagalbos tiesiog išlaikyti degančias lemputes namuose, palaikyti Vyriausybės, socialinių tarnybų darbą. Ir finansinis deficitas, kurį reikia kasmet užpildyti, yra gana didelis. Be to, viskas darosi vis sudėtingiau, kaip neseniai matėme ES Ukrainos įrankio atidėliojimą, lėšų strigimą JAV kongrese. Tad papildomi 300 mlrd. dolerių pakeistų žaidimą.
Sunku nuspėti, koks sprendimas buvo priimtas, bet galime aptarti kliūtis ir ar jos įveikiamos. Turto nusavinimas kelia teisinių problemų. Turiu pabrėžti, kad nesu teisininkas, bet teisininkai, su kuriais kalbėjausi, mano, kad šias kliūtis galima įveikti. Pagal tarptautinę teisę turto nušalinimas gali būti legalus kaip atsakomoji priemonė dėl Rusijos padaryto tarptautinės teisės pažeidimo įsiveržiant į Ukrainą. Yra ir kitų kliūčių, bet teisininkai mano, kad ir jas galima įveikti.
Tuomet yra ekonominiai ir finansiniai klausimai – kokių atsakomųjų veiksmų Rusija gali imtis prieš šalyje tebeveikiančias užsienio kompanijas, kas nutiktų rezervo valiutoms eurui ir doleriui, kur kitos šalys imtų investuoti prekybos pajamas. Tai pirmiausia susiję su Kinija. Yra susirūpinimo ir dėl globalios finansų sistemos stabilumo.
Nors tai turi pagrindo, nemanau, kad tokie argumentai įtikina. Sakykime, kad esame Kinijos centrinis bankas ir turime nuspręsti, ką daryti su keliais trilijonais rezervo, bet nebenorime jo investuoti į dolerius, eurus, jenas, Australijos dolerius, Kanados dolerius, svarus sterlingus. Kur juos dėti? Mums reikia turto, kuris būtų patikimoje finansinėje sistemoje ir būtų itin likvidus. Man sunku rasti alternatyvą minėtiesiems.
Žvelgiant iš centrinio banko valdytojo perspektyvos, skirtumo, ar turtas įšaldytas, ar konfiskuotas, nėra. Teisiškai skirtumas milžiniškas, bet praktiškai tu jo nebekontroliuoji. Tad ką Kinija neva darytų, kai mes konfiskuotume turtą, ji jau apie tai galvoja, nes turtas įšaldytas. Ir kol kas mes nematėme, kad kas nors nusigręžtų nuo rezervinių valiutų.
Kompanijos, kai sprendė, ar dirbti diktatūroje, rengė rizikos vertinimą ir priėjo išvadą, kad rizikuoti verta. Na, dabar ta rizika materializuojasi.
Bankų valdytojų konservatyvų požiūrį gerai atspindi Rusijos centrinis bankas, kuris 2022-aisiais – praėjus 8-eriems metams nuo sankcijų dėl Krymo įvedimo – vis dar turėjo 300 mlrd. aktyvų šalyse, kurios jį galėjo įšaldyti. Akivaizdu, jie geros alternatyvos nerado.
Ką šalys dėl to darys, yra politinis klausimas. Manau, teisines ir kitas kliūtis galima įveikti, nors yra kardinaliai besipriešinančių turto konfiskavimui. Jei jie nepersigalvos, kils klausimas, kokiu kitu būdu rasti pinigų, nes Ukrainai šių pinigų reikės, o mums reikės jų kažkur rasti. Jei nepanaudosime šio turto, turėsime skolintis patys.
Jei sprendimas bus toks, puiku, kad tik Ukraina gautų pinigų. Bet nesu tikras, kad vyksta nuoširdūs debatai. Atrodo, sakoma, kad mes nekonfiskuosime turto, bet ir nieko kito neturime padaryti. Deja, turime, arba nežinosime, kaip finansuoti Ukrainos pastangas kariauti.
– Minėjote Rusijoje tebeveikiančias Vakarų kompanijas – ar spaudimas pasitraukti iš šalies rinkos joms dar gali augti? Ar buvo išmokta pamoka, kad demokratinių valstybių verslui dirbti autokratinėse šalyse yra pernelyg rizikinga?
– Esu gana užtikrintas, kad kompanijos, kai sprendė, ar dirbti diktatūroje, rengė rizikos vertinimą ir priėjo išvadą, kad rizikuoti verta. Na, dabar ta rizika materializuojasi ir tai nėra mano problema. Taip pat esu gana tikras, kad dauguma šių kompanijų jau susigrąžino investuotas lėšas. Dabar jos gali pamatyti, kaip Rusijos valdžia nusavina jų turtą arba dėl įšaldyto turto konfiskavimo, arba tiesiog todėl, kad Kremlius užsimanys, kaip jau ne kartą buvo, ir tai turėjo būti apgalvota.
Žinoma, kompanijos to nenori, nes turės savo akcininkams paaiškinti, kodėl prieš daugelį metų priėmė sprendimą žengti į šią rinką arba joje likti po 2022-ųjų vasario. Kaip jau sakiau, tai tiesiog besimaterializuojanti rizika, todėl blogų jausmų man tai nekelia.
Turime būti nuoširdūs ir pripažinti, kad jos turėjo galimybių langą išeiti iš Rusijos pirmaisiais invazijos mėnesiais, kol Maskva dar nebuvo sukūrusi šios sudėtingos sistemos, neleidžiančios pasitraukti. Gali būti, kad jos pražiopsojo šį langą ir dabar įstrigo. Jos žino, kad veikiausiai praras savo turtą, bet nenori, kad tai įvyktų dabar – geriau dėl to aiškintis kitų metų akcininkų susirinkime arba 2026-aisiais.
Spaudimas pasitraukti iš Rusijos rinkos neauga. Jau dvejus metus gėdiname įmones, dalis iš jų pasitraukė, dalis ne. Jei niekas fundamentaliai nepasikeis, neįsivaizduoju, kodėl jos turėtų persigalvoti. Kartais išgirstame, kad dar viena įmonė rado būdą parduoti savo turtą, perrašyti jį ar panašiai. Bet tai nebėra tokia didelė banga kaip pradžioje, veikiau lašėjimas.
Ar Vakarų vyriausybės turėtų liepti kompanijoms pasitraukti? Taip, ypač jei jos kritiškai svarbios Rusijos ekonomikai ir biudžeto pajamoms. Iš statistikos žinome, kiek mokesčių jos sumoka ir finansuoja Rusijos valstybę, taigi ir karą. Galų gale tai moralinis klausimas, į kurį joms teks atsakyti. Bet visos pastangos, kurios jas skatintų tai daryti, sveikintinos.
– Kaip vertinate dabartinę Rusijos ekonomikos padėtį? Yra teigiančių, kad gabūs šalies ekonomistai, technokratai sugebėjo šalį apsaugoti nuo sankcijų. Ar šalies ekonomika vis dar gali subliūkšti?
– Ne, ji nesubliūkš. Manau, matysime ilgesnį stagnacijos periodą. Jei neskaičiuotume karo stimulo, galime kalbėti apie stagnaciją, nors tai niekaip nepadeda ukrainiečiams. Bet ir prieš invaziją Rusijos ekonomika nebuvo pati dinamiškiausia, jos augimo potencialas, produktyvumas buvo gana tragiškas ir niekas negerėja. Žmonės emigruoja, šaliai trūksta darbuotojų, tai kuria infliacinį spaudimą. Trūksta ir užsienio investicijų, nes vadinamieji Rusijos draugai jų nekompensuoja, pavyzdžiui, Kinija pardavinėja Rusijai vartojimo prekes, neinvestuoja į Rusijos automobilių gamybą, o tiesiog parduoda automobilius. Trumpuoju laikotarpiu tai veikia, gyventojai mato, kad dauguma vartojimo prekių tebėra prieinamos, bet vidutiniu laikotarpiu pramonei tai nepadeda.
Tiesa, rusai įgudusiai su tuo tvarkosi ir nors ekonomika turi silpnybių, jos neves prie jokios greitos griūties. Tačiau kuo labiau esi priverstas imtis neortodoksiškos politikos, pavyzdžiui, remti tam tikrą pramonės šaką, įmonę, įvesti infliacines priemones, administruoti vartojimo prekes, tuo labiau visa tai kuria bangos efektą kažkur kitur sistemoje.
Joks ekonomikos vadovėlis taip nemoko tvarkytis, bet tai nereiškia, kad įvyks griūtis. Iš esmės Rusijos centrinis bankas 2022-aisiais sugebėjo Rusijos ekonomikai suteikti pakankamą rublio likvidumą. Jei nebūtų sugebėjęs, būtų kilusi sisteminė finansinė krizė, būtume kalbėję apie kitokią padėtį. Bet gavus didelį pelną iš eksporto dėl aukštų energijos kainų, Rusijos centrinis bankas sugebėjo tai padaryti ir kartu sukontroliuoti infliaciją bei stabilizuoti rublį. Todėl privačiam sektoriui nekilo problemų dėl kreditavimo, dabar nematau, kad tai keistųsi.
– O kaip dėl Ukrainos ekonomikos? Vakarų valstybės ragina savo kompanijas investuoti ten, teikia joms draudimą. Ar karo rizika tebėra per didelė?
– Didžiausia rizika, kad apskritai niekas neinvestuos į Ukrainą tol, kol tęsis karas. (...) Tačiau mes negalime tiesiog laukti, kol karas baigsis, ir tik tada imti apie tai galvoti, turime tai daryti dabar, nes tai veikia Ukrainos ekonomikos atsparumą, Ukrainos valstybės sugebėjimą tęsti kovą su Rusijos agresija. Galbūt turėtume greičiau pereiti nuo kalbų prie darbų. (...)
Ukraina planuoja atstatymą, jo finansavimą, tai nemaža dalimi susiję su bendradarbiavimu su ES, ES ir Ukrainos įrankiu, kuris yra parengęs gana detalų planą, panašų į TVF programą. Yra investavimo prioritetų, keičiama politika, kartu veikia ir TVF programa.
Ukrainos valdžia tikrai apie tai galvoja, bet lėšų kiekis, kurį patį Ukrainos Vyriausybė gali surinkti, yra ribotas. Todėl šios pastangos turi peržengti ES ir Ukrainos įrankį, dabartinę JAV Kongreso pagalbą. Turime būti atviri – visa ši pagalba tik išlaiko įjungtas lemputes.
Šalies atstatymas yra gerokai didesnis 500 mlrd. dolerių dramblys kambaryje, kurio ES siūlomi 50 mlrd. neįveiks. Šie pinigai gali užtikrinti Ukrainos valdžios galimybes finansuoti savo veiklą tik ateinančius dvejus ar trejus metus.
